Pasakojimai nuo sofos. Kodėl aš myliu Marselį? (Marseille, FR)

...

Taip, taip, žinau, antras pagal dydį (!) Prancūzijos miestas, vadinasi, daug nusikalstamumo (iš tikrųjų, tai jo yra panašiai kaip Paryžiuje; be to, nereikia kišti nosies į tuos rajonus (šiaurinius), į kuriuos tikrai nereikia), o ir nedarbo lygis gana aukštas, didžiulis komercinis ir pramogų uostas (vadinasi, gausyyybė žmonių), daug imigrantų (Marselis istoriškai buvo vartai į Europą imigrantams iš buvusių Prancūzijos kolonijų), nepasižymi švara ir šiaip visoks apsilaupęs; koks normalus žmogus norėtų ten važiuoti?!


Bet mes važiavome ten. Ir ne vieną kartą. Ir net tėvus vežėmės pasaulio parodyti. Ir tikrai ne tam, kad juos pakraupintume, o kad pamatytų grožį ir gėrį, kuris būna ne tik „viskas įskaičiuota“. Ne šiaip sau Marselis yra Provanso-Alpių-Žydrojo Kranto regiono ir departamento centras, oi ne šiaip sau...


Na, taip, pradžioje tėvai buvo kiek pašiurpę ir nelabai suprato, kur atsidūrę, bet paklauskite jų dabar, ką jie prisimena iš Marselio (Marseille). Ogi grožį ir gėrį. :) Marselis jau toks. Jis netviska iš tolo akindamas savo nuostabumu; jame reikia tiesiog pabūti ir tada, jeigu pasiseka ir sutampa reikiamos bangos, jis atsiveria.


Ir taip, miestas tikrai yra visoks: gražus ir bjaurus, tvarkingas ir šiukšlinas, tylus ir triukšmingas, viliojantis ir atstumiantis etc. Bet galbūt todėl jis man taip ir patinka. Ir kai galvoju apie Provansą, mintyse regiu ne tik levandų laukus, bet pirmiausia Marselį (ne Arlį, ne Avinjoną ar pan., nors jie mus taip pat labai žavėjo). Apie Marselį jau rašiau čia ir čia, tai stengsiuos labai nesikartoti, bet...


Būtent šiame mieste pravėrusi langą įkvepiu ir sau pasakau:
aš jau čia - ATOSTOGOSE!


Karštą popietę man patinka klaidžioti dulkėmis alsuojančiomis, tuščiomis seniausio mieste Panier kvartalo (Le Panier) gatvėmis, kurios visiškai pasikeičia sutemoms užslinkus - kavinės užsipildo, gyventojai gatvėse pliurpia su kaimynais, kepa kepsnius ir džiaugiasi gyvenimu.


Kurioj Marselio vietoje bebūčiau, akimis ieškau aukštai ant kalno esančios Notre Dame de la Garde bazilikos. Jos vidus pilnas visokiausių laivų paveikslų, nes būtent čia buvo šventinami žvejų laiveliai ir meldžiama apsaugos visiems išplaukiantiems į jūrą. Patylomis tikiuosi, kad saugo ne tik juos, bet ir mus visus.


Lygiai taip pat Marselis neatsiejamas nuo grafo Montekristo kančių Ifo pilies kalėjime (Château d'If). Manęs ši vieta niekada per daug netraukė, bet faktas tas, kad tokio kalėjimo tikrai būta ir kad A. Diuma dėka dabar ši sala niekada nepritūksta lankytojų.


Naujausia mano meilė Marselyje - tai netoli Panier kvartalo bei La Major katedros pagaliau užbaigtas ir veikiantis MuCEM (Europos ir Viduržemio civilizacijos muziejus). Jo modernios konstrukcijos nauji pastatai harmoningai prisišlieja prie Šv. Jono forto (Fort Saint-Jean) ir sudaro vientisą kompleksą.


Viduje nesuspėjome pabūti, bet išorė paliko labai gerą įspūdį ir sužadino smalsumą. Net jeigu ir neplanuojate jame apsilankyti, labai verta bent jau pasivaikščioti aplinkui. Na, kad ir sutemus.


O apėjus MuCEM lieka tik vienas žingsnis iki kitos Marselio simboliu virtusios vietos - dieną ir naktį šurmuliuojančio Senojo uosto (Vieux Port).


Jame ant bangų tingiai sūpuojasi didesnės ir mažesnės jachtos, motorinės valtys ir visokie kitokie plukdantys objektai, išplaukia ir parplaukia laivai, pilni norinčiųjų aplankyti Ifo pilį, fiordus ar kitas saleles, šmirinėja turistai ir šiaip žioplinėtojai, o gatvės artistai viliasi bent dalį jų suvilioti savo menu ar siūlomomis pramogomis.


Būnant Marselyje galima nenuplaukti į Ifo salą, tačiau išplaukti pažiūrėti vadinamųjų kalankų (calanques) - privaloma visiems.


Tai tokios nuo pietinės Marselio pusės iki kito nedidelio, bet stebuklingai gražaus miestuko Cassis, besitęsiančios įlankėlės arba maži fiordai, kur didžiulės uolos susilieja su smaragdine jūra. Uolos, augmenija, jūros spalva - visa tai užburia. Gal todėl kaskart atvykusi noriu ir vėl jas pamatyti. Šis kartas irgi nebuvo išimtis. Paprasčiausiai negaliu atsispirti kalankoms ir ką jau čia...


Dažniausiai kalankų žiūrėti renkamės plaukti laivu, bet pasiorganizavus ir turint daugiau laiko, visai verta pahaikinti uolų viršuje ir nusileisti žemyn nusimaudyti. Tiesa, vanduo gali būti šaltesnis nei karštą dieną tikėtumeis.


Marselio saulėlydžiai yra nepakartojami - turėsite galimybę, būtinai pavaikštinėkite palei jūrą (la Corniche), o žmonių maišalynė, parduotuvėlė bei vykstantys turgūs aplink Noailles metro stotelę yra daug įdomesni nei kažkodėl turistų giduose taip giriama Canebière (La Canebière) gatvė.


Tai va, todėl ir myliu Marselį, kad jis toks iki galo nenulaižytas ir tikras.

...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: langas į Azorus (Azores, Sao Miguel)

Pasakojimai nuo sofos: o mes į Šiaurę dūmsim! Nordeste paslaptys (Nordeste, São Miguel)

Pasakojimai nuo sofos: ir priverkė jie ežerus, arba beieškant „Septynerių miestų“ stebuklo (Sete Cidades, Azores)