Pasakojimai nuo sofos: akies krašteliu - Arlis (Arles)

...

Pagalvojau, apie ką čia greitai ir trumpai parašius... 

Ir iš karto prisiminiau dvi labai maloniai praleistas valandas Arlyje (Arles).

Normaliai pažinčiai su šiuo nedideliu, bet už tai didžiai šarmingu Provanso miesteliu reikėtų skirti kur kas daugiau laiko, net, sakyčiau, gal ir visą dieną, ypatingai jeigu lauke šilta ir saulėta. Jeigu lyja, tada gal ir nereikia per daug užgaišti Arlyje, nes Provanso žavesio paslaptis neatsiejama būtent nuo saulės ir šilumos.

Oi, ne veltui, ne veltui net patsai Van Gogas čionais įkvėpimo ir spalvų sėmėsi. Kitaip juk nebūtų per metus Arlyje nutapęs net trijų šimtų paveikslų, ar ne?

 

(abi foto iš Vikipedijos)

Kita vertus, būtent Arlyje dailininko psichinė sveikata suprastėjo, kad net ausį nusipjovė. Matyt, Arlis gali ne tik įkvėpti, bet ir išvesti iš proto... Kaip bebūtų, susirūpinę miestiečiai norėjo Van Gogą uždaryti gydymui į psichiatrijos ligoninę, netgi peticiją dėl to surašė, tačiau Van Gogas, matyt, ir pats pasijutęs nebepageidaujamu tiesiog išvyko iš miestelio.

Mums jau taip nutiko, kad važiuojant į Kamargo (Camargues) pelkynus ieškot flamingų, būtent Arlyje teko keisti autobusus ir tarp jų buvo gerų dviejų valandų su puse tarpas. Tai negi sėdėsi stotyje, kai danguje ridinėjasi saulė ir tiesiog traukia eiti laukais. Nors šilumos ir nebuvo itin daug, tačiau palikę visai neįdomią autobusų stotį patraukėme palei Ronos (Rhône) upę į visai netoli esantį Arlio centrą.

Ir kaip nenusivylėme!!! 

Fantastiškai provansiškai griuvėsiais turtingas miestelis! 

Dar 1981 metais jo romėnų laikus menantis palikimas buvo įtrauktas į UNESCO paveldą. Arlis man asmeniškai daug mielesnis (man asmeniškai) už panašaus dydžio Aix-en-Provence, todėl nuoširdžiai sakau, kad labai vertas apsilankymo.

O mes pasičiupę žemėlapį tiesiog ėjome palei pagrindinius Arlio objektus neužeidami į jų vidų - juk laiko turėjome visai nedaug. Tenorėjome pasivaikščioti ir palandžioti po siauras gatveles, kad nors pirštų galiukais apčiuoptume miestelio pulsą ir atmosferą.  Bet Arlyje išties yra ką pamatyti ir kur apsilankyti. Jau vien didžiulis amfiteatras ko vertas!

Dar ir dabar jame rengiamos bulių kautynės (pasirodo, jų būna netgi 2 tipų: provansiškos (courses camarguaises), kuomet vyrai stengiasi nuo buliaus rago nesusižeisdami nuimti užmautą juostelę ar kutą, tačiau bulius lieka gyvas ir ispaniškos (corridas), kurių pabaigoje bulius žūsta), o prieš kautynes Arlio gatvėmis tebevyksta bulių bėgimai (encierro).

Nežinau, kas mums tąryt buvo užėję, bet labai džiaugėmės šiuo miesteliu ir net radome laiko prisėsti arbatos + kavos puodeliams. Prieš saulę... Su prasegiotais paltais... Nepamirškime, kad tai tebuvo vasario pabaiga. Mmm... :)

Tai va, būna vietų, į kurias pasižiūri ir sakai, nu, OK. Būna, kad sakai, o, kaip gražu. Arba, o, kaip didinga. O būna tokių vietų, kurios tiesiog sukelia džiaugsmą – kur viso buvimo metu džiaugiesi, kad čia esi/užsukai/matai. Mums būtent toks džiaugsmingas buvo Arlis. Ir net negaliu aiškiai apibrėžti, kodėl... Na, tiesiog. :)

...