SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2014-02-23

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)

...
Prieš važiuodama į Romą išgirdau, kad būtiniausiai reikia aplankyti netoli miesto - aplink Apijaus kelią (Via Appia) - esančias krikščionių katakombas. Tas pasiūlymas kažkaip įstrigo ir ėmė neduoti ramybės, dar truputį pasidomėjau interneto platybėse, kas gi ten gero yra, ir supratau, kad ne tiek jas „reikia“ aplankyti, kiek labai jau noriu pamatyti Apijaus kelią ir nusileisti į katakombas.

Iškart už Romos sienų prasidedantis Apijaus kelias (Via Appia arba Via Appia Antica; nesumaišykite su Naujuoju Apijaus keliu - Via Appia Nuova) yra vienas pirmųjų (ir strategiškai labai svarbių) senosios Romos Respublikos kelių: Apijaus kelias jungė Romą su Brindizio miestu Apulijos regione (pietinė Italija), kuris buvo naudojamas kaip pagrindinis uostas pasiekti Graikiją bei Rytus. Apskritai, sulig vėlyvosios Romos Respublikos laikais romėnai tapo tikrais kelių tiesimo profesionalais. Visi jų keliai prasidėdavo Romoje, kurioje buvo pagrindinis itinerarijus (= Senovės Romos kelių žemėlapis), ir tęsdavosi iki pat Respublikos sienų. Iš čia ir kilęs pasakymas, kad „visi keliai veda į Romą“.


Apijaus kelio svarba slypi ne tik patogiame uosto pasiekime. Romėnų armijos sėkmė didžia dalimi priklausė nuo sumaniai išdėstytų karinių bazių, kuriose jie galėjo pailsėti, o prireikus – ir pasislėpti, atnaujinti ginklus ir tiesiog laukti patogios progos smogti. Tačiau vien turėti tokias bazes nepakanka. Dar reikia gerų kelių, kuriais kariai galėtų patogiai ir greitai judėti į tolesnes vietoves, o karines bazes pasiektų įvairios – maistas, gėrimai, ginklai, kariai – atsargos iš Romos.

Tad Apijaus kelias nuo pat pradžios (4 a. pr. Kr. vidurio) ir tapo vienu tokių kelių. Po Vakarų Romos imperijos griūties Apijaus kelias tapo nenaudojamas ir vis labiau iro iki kol popiežius Pijus IV-asis (Pio IV) nurodė šį kelią restauruoti. Naujasis Apijaus kelias (Via Appia Nuova) buvo pastatytas paraleliai senajam, dabar žinomam kaip Via Appia Antica.

Norint pavaikščioti Apijaus keliu didelis nepatogumas yra tai, kad pirmieji penketas jo kilometrų vis dar yra automobilių karalystė, kur pėsčiajam vietos nelabai palikta, Kur jau ten, net normalesnių šalikelių nerasta. Beje, dviratininkams būtų irgi ne kas. Tad norint santykinai saugiai Apijaus keliu keliauti pėsčiomis arba minant dviratį (bet tada pasiruoškit, kad nors pamatysit daugiau, bet ir užpakalis gerokai nukentės nuo dardėjimo nelygiu keliu), geriausia tai daryti arba sekmadienį (tada šioji kelio atkarpa uždaryta automobiliams), arba savo kelionę pradėti ne nuo pat Apijaus kelio pradžios.

Jau nuo 5 a. pr. Kr. Romos miesto viduje buvo uždrausta laidoti žemėje, o ankstyvieji krikščionys ir žydai savo mirusiųjų nedegino, bet laidojo, o tam juk reikėjo vietos. Kadangi tuomet krikščionys bei žydai dažniau buvo žemesniųjų klasių atstovai arba vergai nei iškilūs turčiai, todėl jiems trūko lėšų įgyti žemei laidojimo vietoms įrengti. Dėl to savo mirusiuosius jiems neretai tekdavo laidoti bendrose pagonių kapinėse. Pavyzdžiui šv. Petras po mirties buvo palaidotas bendrame nekropolyje ant Vatikano kalvos (Necropoli Vaticana), o šv. Paulius tokiame pat palei Ostiensia kelią (Via Ostiensia).


Tačiau atradus, kad už Romos sienų šalia Senojo Apijaus kelio esančiose apylinkėse po žeme plyti tufo uolienų klodai, tos vietovės ankstyvųjų krikščionių imtos naudoti kaip laidojimui po žeme. Tufo uolienos ypatybė yra jos minkštumas, nulemtas vulkaninės kilmės, todėl jas galima nesunkiai apdoroti. Taip šalia Apijaus kelio tufo uolienose buvo iškasti kilometrai tunelių, kurie funkcionavo kaip laidojimo kambariai bei nišos.

Romoje esama net 60 žinomų požeminių laidojimų vietų, kurių didžioji dauguma pastatytos palei svarbius romėnų kelius, kaip kad minėto Apijaus ir kt. Katakombų vardai neretai susiję su krikščionių kankiniais, kurie, tikėtina, ten buvo palaidoti, pvz. šv. Kalikstas (San Callisto) ar šv. Sebastijonas (San Sebastiano). Požeminės katakombos plėtra dažnai prasidėdavo nuo šeimyninių kapų, kurių savininkais buvo naujai atsivertusieji į krikščionybę ir leidę juose laidoti visiems savo tikėjimo broliams bei sesėms.

Katakombos augo ir plėtėsi krikščionių aukų bei dovanų dėka (juk reikėjo įgyti daugiau žemės, taip pat sumokėti katakombų kasėjams atlygį), kartais netgi pati bažnyčia prisidėdavo prie jų tvarkymo, plėtros bei organizavimo visai bendruomenei, kaip kad nutiko su šv. Kaliksto katakombomis. Krikščionių katakombos, priešingai daugelio įsivaizdavimui, nebuvo kokios slaptos - krikščionys patys jų kasimą finansavo ir nuo romėnų tikrai neslėpdavo.

(už katakombų vidaus foto dėkinga Vikipedija ir jos kontributoriui GerardM)

Romos katakombose esama tūkstančių laidojimo nišų bei šiek tiek ankstyvojo krikščioniško meno pavyzdžių, pvz. prie kankinių kapų galima rasti iš Senojo ir Naujojo Testamentų parinktų biblinių scenų freskų. Kadangi ankstyvieji krikščionys dėl savo „įtartino tikėjimo“ pasitikėjimo nekėlė, tad dažniausiai jų būdavo šalinamasi, na, o tam tikrais laikotarpiais (pvz., valdant Neronui) jie buvo persekiojami, kaltinami nebūtais nusikaltimais, kalinami bei kitaip baudžiami, todėl nenuostabu, kad negalėdami atvirai išpažinti savo tikėjimo, krikščionys susikūrė su savo tikėjimu besisiejančius simbolius (pvz. Gerojo ganytojo, Kristaus monograma, žuvies, orante), kuriuos dar ir dabar galima pamatyti išpieštus ant katakombų sienų ar (kas buvo dažnesnis atvejis) išraižytus ant kapų nišas uždengiančių marmurinių plokščių.


Po 313 metų Milano edikto, kuriuo buvo nutrauktas krikščionių persekiojimas, krikščionys nebeprivalėjo savo mirusiųjų laidoti tik po žeme, bet galėjo ir ant viršaus mieste. Nepaisant to, katakombos kaip laidojimo vieta funkcionavo iki pat 5 amžiaus, kuomet bažnyčia pradėjo savo mirusiuosius laidoti išskirtinai žemės viršuje, o kankinius – bazilikose. Katakombose ir toliau vykdavo kankinių mirties metinių paminėjimo apeigos ir pan.

Tačiau kadangi po kurio laiko Italiją užplūdę barbarai ėmė sistematiškai griauti paminklus bei plėšti įvairias vietas, tarp jų ir katakombas, popiežiai norėdami apsaugoti palaikus, popiežiai 8 a. pb – 9 a. pr. įsakė kankinių ir šventųjų palaikus perkelti į miesto bažnyčias. Tai padarius, katakombos tapo nelankomos ir visiškai apleistos, išskyrus keletą (šv. Sebastijono, šv. Laurencijaus, šv. Pankracijaus). Laikui bėgant žemė ir augalija užgožė katakombų įėjimus, ir jų egzistavimas buvo ilgam pamirštas.

Palei Apijaus kelią iki šiol esama trijų katakombų:
  • šv. Sebastijono (Catacombe di San Sebastiano), kurių tuneliai tęsiasi net 11 km, bet tikint internete savo nuomone besidalinančiais, ekskursijoms po jas skirta labai mažai vietos, o didžiausios įdomybės yra išlikusios ankstyvosios krikščioniškos mozaikos ir grafika;
  • Šv. Domitijos (Catacombe di San Domitilla), kurios yra pačios seniausios, jose galima pamatyti 2 amžiaus freską „Paskutinė vakarienė“, o įėjimas į jas veda per 4 a. bažnyčią;
  •  Šv. Kaliksto katakombos (Catacombe di San Callisto) – didžiausios ir populiariausios tarp turistų. Jose apsilankėme ir mes. Gaila, bet fotografuoti viduje nebuvo galima, todėl dalinuosi nuskanuotais atvirukais.

Dabar šv. Kaliksto katakombas prižiūri ir administruoja pontifikatas per Šv. Jono Bosko saleziečių kongregaciją. turbūt dėl šios priežasties po katakombas ekskursiją vedė archeologijoje gerai „pasikausčiusi“ vienuolė. Susirinkus grupei siaurais laiptais leidomės vis gilyn. Nors diena buvo be galo saulėta ir karšta, bet pirmas įspūdis katakombose - gilu, siaura, tamsu ir šalta. Labai greitai pasigailėjau nepasiėmusi megztuko. Nepaisant „šalčio“ nepatogumo (pati kalta), katakombas vertinčiau kaip labai įspūdingas.


Šv. Kalisto katakombų galerijos siekia 20 km gylį ir tęsiasi apie 19 km. Pagrindinės įdomybės yra devynių popiežių kripta (Capella dei Papi), dar pavadinama „Mažuoju Vatikanu“ ir talpinanti 2-4 a. gyvenusių popiežių kapus, kankinių kapai (pvz. šv. Tarcizijus (San Tarsicio); šv. Cecilijos (Santa Cecilia), išlikusių ankstyvųjų krikščionių freskų fragmentai, paveikslai bei skulptūros.

Katakombas sudaro net keturi aukštai, tarp kurių išskaptuoti siauri laiptai bei siauri praėjimai. Laidojimo nišos (loculi) viena virš kitos išskaptuotos sienose; kūnai katakombose greitai suirdavo. Nustebino, kad jos visiškai nedidukės: 40–60 cm aukščio ir 120–150 cm ilgio. Ant jas uždarančių plokščių būdavo išraižomas vardas, amžius, mirties diena.


Išlindus iš katakombų norėjosi pasidžiaugti saule ir šiluma, todėl patraukėme į netoliese esantį Kafarelos parką (Parco della Caffarella), kuris yra Antikinės Apijos parko (Parco Regionale Dell'Appia Antica) dalis. Minėtas parkas apima Senojo Apijaus kelio pirmus 16 km (nuo San Sebastiano vartų iki sankryžos su Naujuoju Apijaus keliu Frattocchie vietovėje), Kafarelos slėnį (valle della Caffarella), senasias kapavietes, Latina kelią (Via Latina), romėniškų akvedukų, menančių Romos Respublikos ir Imperijos laikus, apylinkes, o taip pat Fiscale bokšto (Tor Fiscale) bei dviejų dvarų Tormarancia ir Farnesiana kaimiškąsias apylinkes.


Galvojome, pavaikštinėsime Kafarelos parke, gal net iki akvedukų nueisime, bet pasirodė, kad tiek neapžiosime. Per daug kilometrų ir per didelis karštis skyrė mus nuo akvedukų, todėl pagalvojome, kad jei pavyks, tai apžiūrėsime juos kitą kartą. Ir greičiausiai, kad ne pėsti, o pasibalnoję dviračius. Šį kartą pakako nueiti keletą kilometrų Kafarelo parke ir pakeliui užmatyti kokius tris istorinius-archeologinius objektus. Pradžioje net gerai neužfiksavau, kas ten buvo, bet grįžusi namo pasitikslinau, berods, kad Valca bokštas, Casale della Vaccareccia (ferma-ūkis), romėniškoji cisterna ir dar kažkas.


Savo „kultūrinį“ pasivaikščiojimą baigėme prie „Domine, Quo Vadis?“ bažnyčios (Chiesa del Domine Quo Vadis, Via Appia Antica 51). Legenda sako, kad šioje vietoje Petras, tada dar būsimasis šventasis, bėgdamas nuo krikščionių persekiojimo Romoje, pamatė viziją su Kristumi užtveriančiu kelią. Petras paklausė „Viešpatie, kur eini?“ (Domine, Quo Vadis?). Kristus atsakė: „Einu į Romą, kad vėl būčiau nukryžiuotas“ (Eo Romam iterum crucifigi). Toje vietoje nuo 9 amžiaus būta šventyklos, bet dabartinė bažnyčia pastatyta tik 1637 m. Kas buvo iki tol – neaišku, nors tikėtina kad būta šventyklos pagonių dievui.


Bažnyčios viduje esantis dviejų pėdų įspaudas ant marmurinės plokštės dabar tėra tik originalo kopija. Originalas, kuris pasak legendos yra paties Kristaus paliktas stebuklingas ženklas - palmis (Kristaus pėdos), saugomas netoli esančioje Bazilikoje (Basilica of San Sebastiano fuori le mura).


Apžiūrėjus bažnyčią teliko prisėsti pakelės užeigėlėje, kuri (o, stebukle) turėjo net porą staliukų su kėdėmis, atsigaivinti ir nepražiopsoti autobuso, nuvešiančio atgal į Romą.
...

2014-02-07

Pasakojimai nuo sofos: ir vėl kelias nuvedė į Romą

...
Jei Ancijuje (Anzio) praleidome beveik penketą dienų besivartydami saulėje ir mirkdami jūroje, tai su Roma mes pasielgėm tikrai bjauriai – teskyrėme jai kokios pusantros dienos. Čia geriausiu atveju. Nors kai važiavome į Italiją, visiems sakiau, kad vykstame į Romą. Kodėl? Nes... Aaa... Kažkaip solidžiau skamba. Negi ne?


O jei rimtai, tai taip trumpai teprabuvome Romoje ne todėl, kad joje būtų nuobodu ar viskas jau matyta-girdėta-lankyta. Anaiptol. Net nežinau, kiek laiko reikėtų šiame mieste praleisti, kad jis atsibostų. Iš to, ką norėjau šio apsilankymo metu pamatyti, neišvydau nė trečdalio.


Ir visai ne todėl, kad rugpjūčio mėnesį Romoje būtų neįdomu, kadangi visi italai atostogauja pabėgdami iš miesto. Na, bet man asmeniškai, tai Roma tikrai ne toks miestas, kad jame itin reikėtų itališkos draugystės ir artumo. Architektūra, muziejais ir panašiais dalykais ištuštėjusioje Romoje grožėtis netgi maloniau. Juo labiau, kad turistų gausa garantuotai neleis pajusti žmonių trūkumo. Be milijono italų gal net geriau. :) Bet kad ir jų kažkaip netrūko.


Kadangi Romoje lankėmės nebe pirmą kartą, tad pliusiukai prie “privalomų pamatyti” objektų buvo sudėlioti jau ankstesnio vizito metu, o šį kartą galėjome sau visiškai atsipalaidavę blūdyti po miestą. Na pavyzdžiui, pabandyti pasiekti Domus Aurea ("Auksinį namą" - imperatoriaus Nerono pasistatydintą vilą po didžiojo Romos gaisro, kilusio 64 m vasarą). Beje, minėtas mūsų bandymas nepavyko, nes kol ėjome tiesiai per aplinkui ėmė ir per greitai sutemo.


Tačiau karštą vasarą nėra nieko maloniau, nei vaikštinėti po miestą karščiui jau atslūgus bei dairytis į tamsoje apšviestus įspūdingus Romos pastatus bei paminklus. Kažkada minėjau, o gal ir ne, kad pats geriausias vaizdas iš viršaus į Romą man buvo nuo Viktoro Emanuelio II paminklo (Monumento Nazionale a Vittorio Emanuele II) stogo. Tiesa, dairytis nuo jo geriau dienos metu.


Visgi vienas objektas, kuriam negalėjome nei atsispirti, nei netyčiomis jo išvengti, buvo 80 metais pastatytas Koliziejus (Colosseo, jei jau vadinti populiariai, nors originalus šio statinio pavadinimas buvo Anfiteatro Flavio). Kaip ten sakoma vieno anglų vienuolio pranašystėje: jei Koliziejus sugrius, tuomet ir Roma kris, o jau po to ateis ir pasaulio pabaiga. Tai va, jeigu būsite prie Koliziejaus prašau nebandyti išlupti kokios plytos, o tai maža kas, dar pasaulio pabaigą iššauksit. Be to, negražu naikinti UNESCO paveldą.


Šiam 56 metrų elipsės formos statiniui (188m ant 156m), turėjusiam 76 įėjimus ir galėjusiam sutalpinti apie 50 tūkstančių žmonių atsispirti negalėjome ne tik mes, apžiūrėję Koliziejų turbūt iš visų įmanomų pusių. Truputį iš fantastikos srities pasirodė improvizuotoje “studijoje” prie šviečiančių lempų ir skėčių vykstanti viso autobuso kinų (korėjiečių? japonų?) vakarinė fotosesija Koliziejaus fone, kuri, kaip supratome, yra ekskursijos dalis. U n r e a l.

Žinoma, dabar Koliziejus negali pasigirti "autentiška" išvaizda, nes ne tik kad yra nukentėjęs kelių žemės drebėjimų metu, bet ir to pasėkoje apsukrūs romiečiai ėmė "skolintis" jo dalis savų vilų, įtvirtinimų ir netgi bažnyčių statybai. Taip tęsėsi iki kol 1750 m. popiežius Benediktas XIV-asis neįvardijo jo kaip šventos vietos, kurioje liejosi krikščionių kankinių kraujas (kaip puikiai žinome, ten kraujas liejosi ir ne tik krikščionių, kaip, beje, ir ne tik žmonių). Tokiu būdu Koliziejaus niokojimas sustojo ir vėliau jis netgi susilaukė ne tik archeologų, istorikų, bet ir restauratorių dėmesio.


Kitas objektas, į kurį labai norėjau pažvelgti kitu žvilgsniu ir pabandyti suvokti jo populiarumo fenomeną, tai Trevio fontanas (Fontana di Trevi). Kaip ir Koliziejus, dabar Trevio fontanas laikomas vienu iš Romos simbolių, nors jis yra palyginus "jaunas", lyginant su kitais garsiais Romoje esančiais istoriniais objektais. Klasikos ir baroko elementus apjungiantį, fontaną, prijungtą prie Poli rūmų (Palazzo Poli; dabar juose veikia Nacionalinis grafikos dizaino institutas - Istituto Nazionale per la Grafica) sienos, pradėjo statyti 1732 m, o baigė - 1762. O  fontano pavadinimas, jeigu tikėti internetiniais šaltiniais, kilo iš žodžio "tre vie", reiškiančio trijų kelių kryžkelę.


Centrinė fontano figūra vaizduoja Neptūną, važiuojantį tritonų valdomu bei jūrų arklių traukiamu vežimu. Fontano aukštis siekia net 26 m, o plotis - visus 49 m. Įdomu, kad vanduo į fontaną atiteka dar 19 m. pr. Kr. statytu akveduku iš Salone vietovės šaltinių. Gaunasi neblogas seno ir naujo (naujo, tai sąlyginai, aišku) derinys.


Filmas "Three Coins in the Fountain" (1954) išreklamavo / sukūrė legendą, kad sugalvojus norą, kada nors vėl sugrįžti į Romą, ir petį nusisukus nuo fontano kaire ranka per dešinį petį į jo vandenį įmetus monetą, tas noras išsipildys. Tai gal todėl dabar tas fontanas taip apgultas turistų ir yra tikras rojus kišenvagiams. Beje, kasdien į fontaną sumetama apie 3 tūkstančius eurų, kurie panaudojami parduotuvės Romos vargšams finansavimui. Šios monetos, žibančios fontane, akivaizdžiai vilioja ne vieną lengvo grobio besivaikantį, nes nuolat pasitaiko bandymų eurus iš fontano perkelti į savo kišenes. Man asmeniškai ši vieta kažkodėl didelių emocijų nekelia, tad nelabai planuoju dar kada prie Trevio fontano grįžti. Nebent netyčia. O į Romą norėčiau ir vėl. :)

Tačiau Romoje yra toks muziejus atvirame ore (nors ir pati Roma, kaip vienas didelis muziejus), kuriam jau antrą kartą nesugebame atsispirti. Aišku, kalbu apie tarp Circus Massimus ir Koliziejaus įsiterpusius Romos forumą ir Palatino kalvą. Man toks jausmas, kad šįkart čia praleidome, nežinau, penkias? šešias? valandas. Žodžiu, buvome tol, kol mus išgrūdo iš muziejaus, nes jau užsidarinėjo.
 

Savo ekskursiją pradėjome nuo Palatino kalvos (Collis Palatinus) eksponatų - išlikusių keleto imperatoriškų rūmų bei rezidencijų gigantiškų griuvėsių - apžiūros. Romos imperijos laikotarpiu (27 per. Kr – 476 m.) net keletas imperatorių, t.y. Augustas (Augustus; pats pirmasis Romos imperatorius), Tiberijus (Tiberius) ir Domicianas (Domitianus), ant Palatino kalvos buvo įkūrę savo rezidencijas. Žinoma, kiekvieno imperatoriaus nuožiūra jų rūmai buvo vienaip ar kitaip keičiami - didinami, transformuojami, platinami ir visaip kaip gražinami.

Kažkaip nebuvau užfiksavusi, kad Palatino kalva yra ne tik viena seniausių miesto dalių, bet ir labiausiai centrinė iš viso septyneto Romos kalvų. O remiantis Romos mitologija, būtent Palatino kalvoje buvusiame urve vilkė surado Romulą ir Remą - Romos įkūrėjus.


Taigi, be mano jau minėtų rūmų, dar ant Palatino kalvos stovi Augusto žmonos Livijos (Livia arba Julia Augusta) rezidencija, kuri šiuo metu lankytojams uždaryta, kadangi joje vis dar vyksta archeologiniai kasinėjimai, Sibelės šventykla (Tempio della Magna Mater arba di Cibele), Domiciano hipodromas (stadio Palatino), kuriame, kaip spėjama, galėjo vykti bėgimo varžybos arba jis tarnavo kaip stadiono formos sodas. Kol kas neaišku, kaip ten dėl to hipodromo-stadiono-sodo, tačiau kad jau archeologai iki šiol kasinėja Palatino kalvą ir vis atranda naujų dalykų leidžia tikėtis, kad gal kažkada paaiškės, kas ten iš tiesų buvo.


Einant palei išlikusias rūmų sienas pasijunti toks mažas ir nereikšmingas žemės vabalėlis. Bet užlipus ant viršaus ir besigėrint į tolį atsiveriančiais vaizdais pamažu pradedi jaustis vis geriau, krūtinė tik ima pūstis, susireikšminimas irgi tik didėja, didėja, kol net nepajunti, kaip aplink imi žvalgytis su visa imperatoriška didybe. Juk visa Roma po kojomis! Iš vienos pusės pažvelgus visu gražumu atsiveria Circus Massimus, kuriame dabar yra viešasis parkas, o senovės Romoje tai buvo vežimų lenktynių stadionas. Iš kitos pusės, gerais 40 metrų žemiau Palatino kalvos, išsidėsčiusi įspūdinga Romos forumo muziejinė dalis.


Būtent Romos forumo (Foro Romano) daliai daugiau dėmesio skyrėme savo ankstesnio apsilankymo metu. Nes viską atidžiai išžiūrėti per vieną kartą neįmanoma niekaip - po pasivaikščiojimo po Palatino kalvos rūmus ir Romos forumą ne tik kojos ima linkti, bet ir vaizdai ima lietis, na, o protas paprasčiausiai atsisako priimti informaciją. Taip, kad nors ir labai norisi apžoriškai apžioti pamatyti viską, saikas šiame muziejuje rekomenduotinas.


Visgi Romos forumą visaip kaip, tai yra skersai išilgai, apvaikščioti bei išvaikščioti tikrai verta. Nes juk tai yra būtent ta vieta, aplink kurią ir vystėsi senoji Roma. Čia buvo pagrindinė miesto arterija, čia telkėsi prekybininkai ir tų laikų verslininkai, čia stovėjo viešieji namai ir Senatas, čia veikė įvairios religinės (šventyklos) bei administracinės įstaigos. Čia, o ne kur kitur buvo įrengtos platformos viešam kalbėjimui bei statomi paminklai didžioms romėnų pergalėms paminėti. Jau net nekalbant apie visokias skulptūras bei kitas puošmenas. Tuo pačiu šis forumas tapo Romos galybės ir didybės reprezentacija.

Romos forumas buvo suplanuotas architekto Vitruvijaus (Vitruvius). Jis atitinkamai numatė ir propiorcijas: 3 prie 2 (ilgis : plotis). Pagrindinis kelias, vadintas Šventu (Sacra Via), ėjo per forumą ir apjungė didžiausios svarbos pastatus.


Jau turbūt atsibodau kartodama, bet kaskart klaidžiodama po gilią senovę menančias vietas, kaip kad Romos forume tarp senų romėniškų pastatų liekanų bei mindydama išlikusius kelio akmenis, niekaip neišvengiu vaizduotės pabėgimų, kaip štai tomis plytomis į tas šventyklas vaikštinėjo vietiniai romiečiai vedini savų reikalų, svajonių, ambicijų. Kažkas ėjo prašyti sėkmės karo žygiuose, kažkas bėgo lankyti slaptos mylimosios, dar kažkas traukė visaip kaip atsipalaiduoti gražuolės (gražuolio?) glėby ar viešai išsakyti viską, ką mano apie apie visuomenės ydas. Vienos vietos buvo skirtos išimtinai turtingiesiems, o kažkur nugaras lenkė tarnai ir vergai.

Atrodo, užsimerksiu, truputį labiau įjungsiu vaizduotę ir nukeliausiu į tuos laikus... 
Mmm .... .... ....
...