SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-08-30

Pasakojimai nuo sofos: jūra mane šaukia, tramvajus mane veža

...
Šįmet į mano numylėtą Cassis miestelį prie Viduržemio jūros nenuvykome, prie gimtosios Baltijos krantų irgi neapsilankėme, pavasariniai pasimaudymai Atlanto vandenyne jau senokai pamiršti, tad nusprendėme, kad pats laikas nusikapstyti į Belgijos pajūrį.


Taip, tiesa, Belgijos paplūdimių realybė yra rūsti – dažniausiai šalta jūra, permainingas oras ir nesibaigianti daugiaaukščių eilė fone, todėl visai nekeista, kad tarp Liuksemburge gyvenančių lietuvių, savo širdyse tebesinešiojančių atostogų Kuršių Nerijoje prisiminimus, Belgijos pajūris, ir ypatingai Ostendė, gero vardo neturi. Per daug nešlovinama ir Blankenbergė, nors joje tikrai nėra blogai.


Aišku, tie daugiaaukščiai nėra taip ir blogai, jei pažiūrėsi, kad juose gali gauti viešbučio kambarį arba kokius įdomius kaimynus, pvz., "mėgstu švarą, mėgstu tvarką" tipažus.


Taigi, prieš porą savaičių paskaitę apie tikrai šiltas dienas, visai neplanuotai sumąstėm visgi imti ir nulėkti iki belgiškojo pajūrio. Tačiau pabandę užsisakyti kambarį viešbutyje gavome šoką, nes paaiškėjo, kad visi viešbučiai ne tik pajūrio miesteliuose, bet ir Briugėje tam nuostabiajam-puikiajam- gerajam šiltajam laikotarpiui yra rezervuoti. Negalėjau (o ir nenorėjau) patikėti, kad viskas užsakyta, nes man atrodė, taigi ten tiek daug vietos – juk tiek daug tų daugiaaukščių... O vat prašau...

Kadangi traukinio bilietus jau buvome nusipirkę, tai teko savo savo ekspromtinį savaitgalio pabėgimą prie jūros į Ostendę perkelti porai savaičių vėliau. O tai, kaip paaiškėjo pagal oro prognozes, reiškė vėsą, saulės trūkumą, vėją, pilką dangų ir lietų. Ne pagal prognozes prisidėjo dar ir mano pusiau išsukta koja (čia, jau tik mano kaltė). Tačiau nusprendėme į viską žiūrėti optimistiškai ir nusiteikėme, kad viskas gal ir nebus taip jau blogai. Na, bent jau būsime pabuvę prie jūros. O gal ir ant dekučio su knyga rankose pavyks pasėdėti (iškart sakau - nepavyko)...


Be to, daugiaaukščiams visada galima atsukti nugarą ir užsispyrusiai žvelgti tik į jūrą, klaidžioti pakrante, atkasinėti kažkieno paliktus dviračius, leisti aitvarus arba, galų gale, maudytis, kaip ir pridera užsigrūdinusiems lietuviams.


Maudynių pramogas gali sudrumsti gelbėtojai, atbėgantys tarsi iš niekur ir po tavo nosimi pakeičiantys žalią vėliavą (maudytis galima) į geltoną (maudytis nepatartina) arba – o, siaube! – į raudoną (nebandyk net kelti kojos į jūrą).

Kažkaip juokingai gavosi, kada paaiškėjo, kad mes savo kuprines bei drabužius sukrovėme į gelbėjimo valtį (taip patogiau nei ant drėgno smėlio), nes, nagi, nieko, taigi ir jokio gelbėtojo, aplinkui nebuvo. Tik staiga jie iš kažkur išdygo ir juokaudami paprašė manęs paskolinti (jų pačių) valtį, nes, matai, prisireikė. O aš ką... Tiesiog negalėju neduoti. :) Jei rimčiau, tai gerai, kad negavom velnių ar net blogiau - kokios baudos - už inventoriaus išniekinimą. :)


O nuostabiausias šios kelionės atradimas (kiek pasufleruotas kolegų) buvo pajūriu per kurortinius miestelius kursuojantis tramvajus. Vasaros sezono metu jis važiuoja kas 10 minučių. Išlipi, kur norisi, pvz., kokioje nors juokingoje "krokodilų" stotelėje ir kulniuoji sau - pavėjui ar prieš vėją, čia jau kaip norisi.


Atsibosta, vėl nueini į artimiausią stotelę ir dar kur nors pavažiuoji. Taip ir kopas galima surasti, ir dar nematytus miestukus palei pakrantę aplankyti, ir vietomis net nuo daugiaaukščių pabėgti. O svarbiausia visas šis malonumas žmogui visai dienai tekainuoja 5 eurus. Tai tik važinėtis ir važinėtis per daug nekvaršinant galvos.


Taip ta mūsų diena prie jūros ir praėjo: bevaikštant pajūriu ir netgi pasimaudant, bevažinėjant tramvajumi,  tarpais įsmunkant pasilepint į vietines kavinukes. Na, o po ilgų logistinių derinimų pagaliau pavakarę susitikę su draugais ne tik ėjome palei jūrą aptarinėdami ir spręsdami pasaulio problemas, bet ir pasižavalgydami kokių nors jūros išmestų lobių ar užsiiminėdami "krabine archeologija".


Taip, buvo šalta, vėjuota, gavome lietaus, bet matėme ir truputį saulės, ir net vaivorykštės kampuką. All in all, buvo gerai prie tos belgiškos pakrantės ir daugiaaukščių. Nereikia jų bijoti. Aišku, Nidos tikėtis irgi nevertėtų (kaip jau ne kartą sakiau), bet romantikos galima rasti ir čia. :)

...

2012-08-24

Nuo sofos pro langą: ogi tas pasiutėlis Preslių Elvis!

...
O vieną rugpjūčio vakarą, pažvelgę pro savo "stebuklingą" langą, pamatėme Elvį.


Tiesą sakant, visus du Elvius. Vieną jauną, kitą gerokai vyresnį.


O gal net ir tris, jei ne daugiau...
Ir net keletą jų gerbėjų tarp minios prašalaičių.


Ačiū, kad rūpinatės, bet ne, balti drambliai tąkart mums tikrai nesivaideno.


Liuksemburge egzistuojantis Elvio gerbėjų klubas rokenrolo dievaičio 35-ųjų mirimo metinių proga surengė koncertą. Kuris, beje, buvo visai neblogas. Kad mes netgi nepatingėjome nusileisti iš savo padangių žemyn. Žinoma, iki pat pabaigos tenai neišbuvome; koncertas buvo ganėtinai ilgas, tai klausytis jo baigėme jau namuose - prie to paties savo "stebuklingo" lango, kur ir pradėjome.
...

2012-08-20

Pasakojimai nuo sofos: Idar-Oberstein brangakmeniai - tikri ir ne visai...

...

Ruošėmės, ruošėmės ir pagaliau nuvažiavome į šį nedidelį Vokietijos miestelį, o tiksliau, į dviejų mažiukų miesteliukų – Idar ir Oberstein – junginį, besiglaudžiantį abipus Nahe upės. Tam mums prireikė ne tik nenormaliai anksti atsikelti šeštadienio rytą, bet ir pasinaudoti net dvejomis transporto priemonėmis – autobusu (iki Saarbrücken) ir traukiniu (iki Idar-Oberstein). Vienintelė paguoda, kad šitaip važiuodami galėjome saldžiai pamiegoti.


Tik išlipę iš traukinio kiek sunerimome, o ką mes čia visą dieną iki pat 19-os valandos veiksime??? Taigi tuoj tas tris gatveles pereisime ir tada jau nuobodžiausime... Bet kaip pasirodė vėliau, baimė dėl neturėjimo ką veikti buvo visiškai bereikalinga, kadangi į tą savo 19-os valandos traukinį jau skuodėme dar su tradicinio vietinio patiekalo Oberstein'o Spießbraten (mėsos, keptos ant iešmo virš atviros ugnies) kąsniais burnoje. Taip, kad veiklos mums tikrai pakako. Ir net su kaupu.


Dar prieš važiuojant žinojome, kad šiame miestelyje yra pilis bei bažnyčia uoloje. Tai nuo jų ir pradėjome.

Pirmiausia užkilome iki bažnyčios, vadinamos Felsenkirche (= uolos bažnyčia), 1482 m. pastatytos Wirich'o IV iš Daun-Oberstein'ų dinastijos ant anksčiau buvusios pilies Burg im Loch (= pilis skylėje/oloje) pamatų, ir tapusios šio nedidelio miestuko simboliu. Dabar į ją, kiek palipėjus viršun, galima patekti per tunelį.


Turiu pripažinti, kad iš išorės ji atrodo kur kas įspūdingiau nei iš vidaus. Eidama į vidų aš įsivaizdavau pateksiantį į kažkokį senovinį, paslaptingą, akmeninį ir tamsų statinį. Nieko panašaus! Šios bažnyčios vidus toks protestantiškai vokiškai švarus ir tvarkingas. O mūsų lankymosi metu dar ir naujai restauruojamas ar tiesiog perdažomas. Tad, bent jau mums, šios bažnyčios vidus nepaliko absoliučiai jokio įspūdžio. Vienintelis gerumas, kad iš jos galima pakilti iki nedidelio bažnytėlės balkono ir iš jo pasigėrėti Oberstein miestelio panorama.


Už tai visai įdomi šios bažnytėlės atsiradimo legenda...

Kadais Bosselstein pilyje, stovinčioje ant 135 m aukščio kalvos, gyveno sau pasišvilpaudami du kilmingi broliai Wyrich'as ir Emich'as. Ir nutik tu man taip, kad jie abu pamilo tą pačią gražuolę merginą, vardu Bertha. Toji Bertha nebuvo kokia prasčiokė, o taip pat kilusi iš kilmingos šeimos, valdžiusios Lichtenburg pilį. Iš pradžių nei vienas brolių nenujautė, kad jie abu yra įsimylėję tą pačią merginą. Viskas prasidėjo vyresniajam broliui išvykus į kažkokią verslo kelionę, kada jaunėlis brolis spėjo ne tik apžavėti Berthą, bet ir ją vesti. Grįžęs ir išgirdęs šitokią naujieną vargšas nelaimingas įsimylėjėlis Wyrich'as ėmė ir nesusivaldė - įsiutęs išmetė Emich'ą pro pilies langą ant uolų.

Bet atsipeikėjęs ir supratęs, ką padaręs, Wyrich'as ėmė didžiai gailėtis savo poelgio ir bėgo tartis su vietiniu vienuoliu, kaip savo kaltę išpirkti ir kokią atgailą atlikti. Atgailavo, atgailavo Wyrich'as ir vis laukė ženklo iš dangaus, kad jam atleista. O to kaip nebuvo, taip nebuvo.

Tuomet tasai pats išmintingasis vietinis vienuolis patarė jaunėlio brolio žūties vietoje pastatyti bažnyčią. Nieko nelaukęs, Wyrich'as ėmėsi darbo – dirbo ir meldėsi iki išsekimo. Tą pačią minutę, kada bažnyčia buvo užbaigta, jis sulaukė dangiškojo ženklo – bažnyčioje atsivėrė stebuklingas šaltinis. Tuoj po bažnyčios užbaigimo pasimirė ir patsai Wyrich'as. Naujai pastatytos bažnyčios pašventinti atėjęs vyskupas jo kūną rado ant laiptų. Ir palaidojo jį tame pačiame kape kartu su broliu.

O kas nutiko merginai – niekas nežino. Galbūt pasimirė iš skausmo dėl sudaužytos širdies, o gal laimingai ištekėjo už kokio kito bernaičio.


Nuo bažnyčios jau ne taip toli palypėti ir iki pilies – Schloss Oberstein. Pakeliui aptikome tokį vokišką (netgi kažkiek primenantį nacistinę simboliką) kryžių, skirtą kovose su prancūzais žuvusiems vokiečių didvyriams.


Kitas pakeliui pasimaišęs objektas – XII a. pilies Burg Stein arba Bosselstein, kuri vėliau buvo įkorporuota į miesto gynybinę sieną, likučiai. Tiksliau, kažkas panašaus į gynybinį bokštelį, tačiau jis kaip tik buvo restauruojamas - apkdėtas pastoliais, tad nieko gero nepamatėme.


Pagaliau pasiekėme ir pilį, jeigu ją galima taip pavadinti. Nes pačios pilies nėra – telikę jos likučiai. Aš kažkaip, na, gal ir naiviai, tikėjausi, kad visgi galėsime pavaikštinėti po tuos išlikusius pilies griuvėsius, tačiau teko nusivilti, nes durys buvo užrakintos ir patekti vidun nebuvo jokių galimybių. Taigi, užmetę akį į iš išorės matomus pilies likučius bei nuo pilies sienų atsiveriančią miesto bei apylinkių panoramą, kištelėję nosį į kokį tai mini balkonėlį, vienas du ir nusileidome žemyn. Žinia, lipti žemyn daug lengviau nei į kalną. :)


O ten žemai jau visu pajėgumu šurmuliavo visokių mineralinių akmenų bei papuošalų pardavėjai. Pasirodo, kaip tik pataikėme atvykti tą savaitgalį (pirmas rugpjūčio savaitgalis), kada mieste vyko kasmetinė juvelyrų mugė. Bet akmenys mums buvo daug įdomiau nei kokia ten juvelyrika. Juo labiau, kai paaiškėjo, kad man patikę auskarai kainuoja nesveikai daug. ;)


Mineraliniai akmenys iš tiesų ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl apskritai panorome apsilankyti šiame miestelyje, kadangi Idar-Oberstein yra žinomas kaip brangakmenių centras – net iki pat XVIII amžiaus jame buvo kasami ir apdorojami agatai ir jaspiai.


Vėliau, apmažėjus randamų brangakmenių kiekiui ir į vietovę atslinkus ekonominiam sunkmečiui, dalis akmenų gavyboje dirbusiųjų emigravo į Braziliją, kur jie atrado naują verslo gyslą – ten surasti agatai buvo plukdomi atgal į Idar-Oberstein apdirbimui. Ir brangakmenių industrija vėl suklestėjo.

Po II Pasaulinio karo Idar-Oberstein dar kartą teko keisti savo „profilį“ – pradėti specializuotis ne akmenų gavyboje ar apdirbime, bet brangiųjų akmenų iš Brazilijos ir Afrikos prekyboje. Tiesa, kartu dėl to tenka stipriai konkuruoti su Tailandu bei Indija.


Tad nieko keisto, kad kiek pasimalę tarp akmenų pardavėjų, patraukėme tiesiai į Vokietijos mineralinių akmenų muziejų (Deutches Mineralienmuseum Stadtteil Oberstein).


Net nesitikėjau, kad jame tiek daug visko galima pamatyti. Ne tik mažų akmenukų, bet ir gigantiškų, kurių dauguma iš Pietų Amerikos. O ir deimantų (tiesa, kopijų) visokiausių prisižiūrėjome.


Ir rusių turisčių bei turistų, panorusių įsiamžinti prie kiekvienos stende esančios karūnos, papuoštos brangakmeniais. Per juos net apžiūrėti gerai negalėjome. Vienam kambariuke užmatėm ir brangekmenių apdirbime naudotus įrankius bei mašinas.


Tačiau daugiausia vietos muziejuje buvo skirta mineraliniams (ir brangiems, ir nebrangiems) almenims. Akys raibo nuo visokiausių akmenų: agatų, jaspių, kalnų kristalų, magneto akmenų, ametistų, kvarcų, turkių, turmalinų, safyrų, opalų, mėnulio akmenų, rubinų ir daaaug kitų.


Po valandėlės man jau viskas ėmė lietis į vieną, o Vilmantas kažkaip turėjo kantrybės viską atidžiai apžiūrėti. Nesuprantu, iš kur tiek tos valios??? :)


Po muziejaus neskubėdami nuvažiavome iki vienintelės Europoje lankytojams atviros buvusios brangakmenių kasyklos Edelsteinminen Steinkaulenberg. Kadangi atvykome ne mašina, tai porą kilometrų teko paėjėti pėsčiomis. Bet nieko, aplink buvo visai gražu, tai ir kelias neprailgo. Tiesa, pakeliui praėjome ir nemažai tuščių pastatų, kur kadaise būta, o gal ir vis dar esama, kareivinių.


Po kasyklas taip paprastai nepavaikštinėsi - leidžia tik su gidu ir tik pasidabinus geltonais šalmais. Ekskursijas veda vokiečių kalba, tačiau galima pasiimti vertimo gidus ir viską klausyti per ausines. Gyvas pasakojimas visada įdomesnis, betgi pati kalta, kad nemoku vokiečių kalbos. Gaila tik, kad ta ekskursija vyksta gana greitu tempu, tad nepažioplinėsi.


Bet vis tiek buvo labai įdomu pamatyti, kaip tie akmenys (agatas, jaspis, kalnų kristalas, ametistas) atrodo savo natūralioje aplinkoje – uolose. Todėl apsilankymu tikrai nenusivylėme.


Beje, užsisakius iš anksto, galima ir patiems arba leisti vaikams pasijusti akmenų kasėjais ar brangakmenių ieškotojais, nes tam yra įrengta speciali vieta. Pagal vaikų kiekį toje aikštelėje spėju, kad visgi ši pramoga labiau orientuota į vaikus. ;)

Nuvykti iki brangakmenių šlifavimo fabrikėlio mums nebepakako laiko (čia reikia prisiminti, kaip pergyvenome, kad nebus ko veikti), tačiau grįžę atgal į Idar-Oberstein centrą spėjome pamatyti ir kaip tik mūsų lankymosi savaitgalį vykstančio gatvės teatrų festivalio vieną pasirodymų.


Tai kaip čia viską dabar apibendrinti??? 
Nemanau, kad antrą kartą mes ten važiuosime, bet apsilankyti ir pamatyti viską, o ypač muziejų bei kasyklą, buvo tikrai įdomu.
...

2012-08-05

P.S. liuksemburgiečių vargai ir džiaugsmai vasaros olimpiadose

...
Nors Olimpinės žaidynės vyksta Londone, tačiau ir mūsų kieme galima jausti šią šventę – namuose ir su kolegomis džiūgaujame dėl Rūtos taip šauniai iškovoto aukso medalio, sergame už kitus varžybose startuojančius lietuvius bei prie pietų stalo svarstome, o kiek gi dar medalių (ir kokios spalvos) mūsiškiai šį kartą iškovos. :)

(Koliaže panaudoti paveiksliukai iš interneto platybių)

Bet šį kartą kalbėsiu ne apie lietuvių sportines ambicijas ir pasiekimus, nors jie ir labai neblogi, jei pasitikėsime informacija Vikipedijoje. Pasirodo, nuo 1990 m. kaip atkurtos nepriklausomos Lietuvos atstovai mūsų sportininkai iš kiekvienos vasaros olimpiados parsiveždavo medalių, todėl turime jų iš viso net 17 - 5 aukso, 4 sidabro ir 8 bronzos. O su Rūtos medaliu, tai ir visi 18. Kai pagalvoji, tai toks medalių bagažas visai solidžiai atrodo. Na, bet apie lietuvių pasirodymus mes daugiau ar mažiau žinome.

O šį įrašą sukurpti paskatino staiga (t.y. prasidėjus olimpiadai) pasipylusi informacija apie tai, kad „vargšai liuksemburgiečiai“ tėra iškovoję vieną vienintelį aukso medalį prieš ... šešiasdešimt metų (!!!). Kai tai sužinojau, tai išties nustebau. Todėl nusprendžiau pasidomėti įdėmiau, ką gero yra iškrėtę liuksemburgiečiai vasaros olimpinėse žaidynėse.

(Koliaže panaudota foto iš Ebeijing.gov.cn)

1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse liuksemburgietis Joseph (Josy) Barthel 1500m bėgimo varžybose pateikė staigmeną atbėgdamas pirmas ir taip įeidamas į Liuksemburgo sporto istoriją. Ir ne tik.

Baigęs sportininko karjerą jis vadovavo Liusemburgo lengvosios atletikos federacijai (1962-1972) bei buvo šalies Nacionalinio olimpinio komiteto prezidentu (1972-1977), tęsė mokslinę (chemijos srityje) bei politinę (1977-1984 laikotarpiu vadovavo Aplinkos, Energijos, Transporto ministerijoms) karjerą. Liuksemburge jo vardu pavadintas ne tik futbolo ir atletikos stadionas, bet ir sportininko gimtajame mieste Mamer'yje esantis technikos licėjus.

(Koliaže panaudota foto iš Wort.lu)

Labai gražiai "101 Greatest Olympic Moments" tinklaraštyje apibūdintas Josy Barthel laimėjimas (pateikiu laisvą vertimą):

Olimpinėse žaidynėse neretai yra ne tiek svarbu, kaip kažkas greitai bėga, kad laimėtų aukso medalį, kiek tai, kaip jis pasiekia tą medalį ir reaguoja į savo pasiekimą. Būtent tai ir įeina į istoriją. Pirmojo Liuksemburgo aukso medalininko šiuolaikinėse Olimpinėse žaidynėse pasiektas rezultatas privertė jį raudoti iš pasididžiavimo savimi ir savo šalimi. Plazdant savo šalies vėliavos spalvoms Barthel stovėjo ant aukščiausiojo garbės pakylos laiptelio verkdamas iš laimės dėl tokios nesitikėtos pergalės ir dėl įgyvendintos olimpinės svajonės. Iki tol Olimpinių žaidynių istorijoje būta labai nedaug panašių jaudinančių momentų bet kokiai šaliai, jau nekalbant apie tokią mažą kaip Liuksemburgas. Josy Barthel savo laimėjimu 1500 metrų bėgime ne tik įsirašė į savos šalies Olimpinę istoriją (net ir savotiškai pats parašė ją), bet ir, kas ne mažiau svarbu, parodė, kad nuoširdus džiaugsmas pasiekus svajonę varžantis su stipresnių ir didesnių šalių atstovais gali sujaudinti visus.

Tikrai manau, kad šie žodžiai puikiai tinka ir aprašant mūsų jaunąją plaukikę Rūtą, josios pergalę bei emocijas.

(Koliaže panaudotos foto iš Sportskeeda.com ir Rickey.org)

Dar vienas olimpinis medalininkas iš Liuksemburgo yra sunkumų kilnotojas Joseph Alzin, 1920 metų Antverpeno olimpiadoje iškovojęs sidabrą sunkumų kilnojimo (+82.5 kg) varžybose.

O liuksemburgiečiai tikina, kad 1900 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių maratone auksą laimėjęs Michel-Johann Théato taip pat yra liuksemburgietis, tačiau Tarptautinis olimpinis komitetas to nepripažįsta ir laiko jį - didžiam liuksemburgiečių siutui - prancūzu. O tai reiškia, kad ir jo nuopelnus priskiria Prancūzijai. Ech... :)


Sunkiai tikėtina, kad Londono Olimpinėse žaidynėse olimpiečiai iš Liuksemburgo rimčiau pretenduotų į apdovanojimus. Tačiau tai nereiškia, kad jie visai silpni, pvz., dziudistė Marie Muller liko ketvirtoje vietoje ir beveik galėjo "nukauti" bronzos medalį (na taip, kaip mūsiškei Austrai - vos vos pritrūko iki medalio). Be to, Liuksemburgo sportininkai tikrai gali pasigirti nemažos Liuksemburgo kunigaikščio šeimynos entuziastingu palaikymu varžybų metu.

 (Koliaže panaudotos foto iš Wort.lu, Wort.lu ir Theroyalchronicle.wordpress.com)
...

2012-08-02

Nuo sofos pro langą: cha, nieko ypatingo, tik kažkoks oro balioniūkštis po langais

...
Nieko rimto, tik žvilgtelėjau šiandien ryte pro langą, o ten...


Nepatikėjau savo akimis - didžiausias oro balionas kyla iš už priešais esančių namų stogų. 
Toks jausmas, kad tuoj tuoj ir savo krepšiu užkabins kokį kaminą. 

Jau daug ką per ketverius metus pro savo langą Place d'Arme aikštėje matėme, bet šito tai dar ne. :)

Nežinau, kokie ekstremalai šitaip nusprendė papramogauti, bet vienu momentu atrodė, kad jie pakibs ant kokio stogo. Rimtai. Aišku, jiems paskridus kiek toliau ir kol prisiruošėme nufotografuoti jau nebeliko jokio "baisumo" - elementariausias balionas ankstų rytmetį sklendžiantis virš bundančio miesto. Bet, sakau jums, reikėjo tą balioną pamatyti kokios penkios minutės iki mums nufotografuojant. Nerealu!!! Teks patikėti manim. ;)
...