SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2010-10-18

Pabambėjimai nuo sofos: kai norisi pasivažinėti traukiniais...

...
Ne tik maži vaikai žavisi pravažiuojančiais traukiniais ir jaučia didžiulį norą jais važinėti. Traukinius mėgsta ir suaugusieji. Kai kurie jų netgi neišauga iš tos vaikystės "aistros" ir net būdami dideli "dėdės" kolekcionuoja žaislinius, bėgiais riedančius, traukinukus. Ai, ką ten, turbūt net ir aš neatsisakyčiau su tokiu pažaisti. Bet aš ne apie tai.

Paskaičiusi Liuksemburgo paveldo dienų programą sužinojau, kad tomis dienomis turėjo kursuoti seni - 1956 bei 1958 metų traukiniai. Ir net kokių 1948 m. garinis. Štai toks, kaip fotografijoje apačioje (ačiū, Ievai, kad pasidalino jo foto). O aš, kaip tyčia, tuo metu turėjau išvykti. Negali gi žmogus vienu metu būti dvejose vietose. O gaila. :)


Tačiau didžiuliam savo džiaugsmui sužinojau, kad dar ir kitą savaitgalį vienas šių traukinių važinės. Ne garinis, bet tiek jau to... Tai mes su Vilmantu pasistengėme nepraleisti progos pasivažinėti štai šiuo traukiniu iki Klervo (Clervaux) miestelio Liuksemburgo šiaurėje.


O smagiausia tai, kad išlipę iš traukinio pamatėme prie stoties stovinį atnaujintą 1959 m. Liuksemburge važinėjusį autobusą "Mercedes-Benz 0317", kuris  mus nugabeno tiesiai į Klervo miestelio centrą.


Jei kada ten (t.y. Klervo) būsite, nepraleiskite progos aplankyti beveik "antropologinės" į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktos fotografijų parodos "Family of Man" (tiesa, šiuo metu ji uždaryta remontui; angliškai apie šią parodą galima rasti čia). 
O jei ką domina visokie kariniai dalykėliai, tai gretimai šios parodos yra įrengtas mažutis karinis muziejus, kurio patalpos grūste prigrūstos (tiesiogine to žodžio prasme) visokių "liekanų" iš II Pasaulinio karo (vokiečių, liuksemburgiečių, amerikiečių ginklų, uniformų, dokumentų, karių buities rakandų ir pan.). 
Ir, o siaube, vos nepamiršau, Klervo esama ir žaislų muziejaus.
Žodžiu, kiekvienam pagal skonį. :)

2010-10-01

3 VVV: vynas, vynuogės ir vynuogynai

...

Kur galima eiti pasivaikščioti? Na, pirmiausiai į galvą ateina tokios vietos kaip parkas, miškas, kelias palei upę. Aišku, kartais puikiai pasivaikščioti pavyksta ir po parduotuves ar muziejus. ;)

Bet man niekad nešovė į galvą, kad galima išsiruošti pasivaikščioti po vynuogynus, kol vieną saulėtą rugpjūčio sekmadienį man šios pramogos nepasiūlė. Va taip paprasčiausiai pavaikštinėti kaip kad po kokį parką. 


Pavažiavome iki mažytėlaičio Ano (Ahn) miestuko, aplink kurį driekiasi vynuogynai ir kurio papėdėje teka Mozelio (Moselle) upė. Vienoje jos pusėje vis dar Liuksemburgas, o kitoje - jau Vokietija.

Palikę mašiną patraukėme į vynuogynus - asfaltuotais takučiais galima leistis ar kilti aukštyn tarp vynuogių eilių, o prisėdus ant kokio surasto bortelio leisti akims ganytis po Mozelio slėnius (o kojoms ilsėtis).


Ta diena būtų galėjusi būti puikiausia tingaus ir saulėto sekmadienio iliustracija. Mėlynas dangus, maloniai šildantys saulės spinduliai, didžiuliai vynuogių plotai ir gamtos tyla, trikdoma tik vabzdžių leidžiamų garsų. Na, gerai, prisipažįstu, ir mūsų plepesių.

Kažkur tolumoje tarp vynuogių eilių užmatydavome ir keletą lygiai tokių pat vaikštinėtojų kaip ir mes. Tačiau iš esmės vieninteliai mūsų kompanionai buvo aptingę didžiuliai žiogai ir vikriai nardantys driežai.

Gaila, bet vynuogės vis dar nebuvo pilnai sunokusios, todėl negalėjome iki soties jomis pasimėgauti. Tad tik paragavome keletą, kaip mums atrodė, atstovaujančių skirtingas rūšis, ir tiek.


Bet apie rugsėjo vidurį ateina laikas nurinkinėti vynuogių derlių bei švęsti derliaus nuėmimą. Žinoma, kam šventė, o kam darbus - dažniausiai vynuoges skina būtent iš Lenkijos atvykę darbininkai. Kai aš pamačiau vynuogynų dydį ir kalvas, ant kurių auga medeliai, tai man labai pagailo visų tų vynuogynių rinkėjų. Sunkus darbas, eina sau. 

Žymiausia Liuksemburge vyno ir vynuogių  (o aš vadinu „vyno ir razinkų“, nes vynuogės prancūziškai rašosi „raisins“) vyksta Grevenmacherio miestelyje. Visą savaitgalį gatvėse skamba muzika ir vyksta koncertai, teatralizuotos eisenos, laisvai liejasi vynas ir alus.


Kažkaip su Vilmantu pagalvojom, va, jeigu taip apsigyventume Grevenmacheryje, tai neišvengiamai reiktų integruotis į vietinį gyvenimą bei tradicijas, kas reikštų įsijungimą į tokių švenčių organizacinius komitetus ir rūpinimąsi iki pat pensijos (o gal ir po jos) panašių renginių organizavimu. Brrr...

Šįkart mes „vyno ir razinkų“ šventėje pabuvome visai trumpai - kokias porą valandų, o vėliau prasidėjęs lietus bei poreikis sugrįžti namo, kad spėtume pažiūrėti lietuvių krepšininkų kovas dėl bronzos nulėmė, kad taip ir nepamatėme „razinkų“ karalienės bei didžiosios dalies parado dalyvių.


Ai, bet vis tiek smagu buvo.
...