SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2016-12-23

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)

...

Turiu prisipažinti, kad nors paskutiniu metu visai nemažai teko pakeliauti, o pageidaujamų aplankyti vietų sąrašas tik ilgėja, bet Tanžero tikrai nebuvo tarp jų. Apskritai, vis dar nesijaučiu pribrendusi kelionėms į Indiją (šalis manęs kol kas visiškai nevilioja) ir... Afriką. Bet, o didysis likimo piršte, gruodžio pradžioje vis tiek kelioms dienoms atsidūriau Afrikoje, nors ir tik labai jau šiaurinėje josios dalyje.


Viskas prasidėjo nuo to, kad norėjosi pagelbėti draugei bėdoje - negi išleisi ją vieną į Maroką, maža kas, dar sugalvos tenai pasilikti, todėl mudu su Vilmantu nusprendėme nesnausti - pasinaudoti gera kompanija ir tuo pačiu išnaudoti paskutines likusias atostogų dienas (ach, jų visada per mažai). Skrydžio metas nenumaldomai artėjo, kartu pradėjo kilti šioks toks nerimas dėl to, kaip viskas seksis, ką pamatyti, ko nedaryti. Kad nebūtų viskas taip paprasta, šios kelionės iniciatorė, palinkėjusi smagiai praleisti laiką, dėl pasikeitusių asmeninių planų nusprendė kelionės atsisakyti.


Taip ir vėl likome tik dviese, nusiteikę atrasti Tanžero paslaptis. Senesnių atostogų Egipte patirtis mums kuždėjo, jog lengva nebus - kultūriniai skirtumai, „turisto antspaudas“ ant kaktos bei iš kartos į kartą neištobulinti derybų meno įgūdžiai pavers mus lengvais taikiniais vietinės turizmo rinkos asams.


Jau sugrįžus iš Tanžero galiu pasakyti, kad išsisukome dar gana lengvai - tik kartelį buvome užsodinti ant kupranugarių, namuose atsirado tik vienas kitas nedidukas berberų rankų darbo (na, bent jau taip buvo mums įteigta) kilimas bei koks tai bronzinis kupranugaris. Tuo pačiu stalčiuje atgulė keletas gautų niekam nereikalingų „draugystės dovanėlių“: du raktų pakabukai su Fatimos ranka, veidrodėlis ir dar kažkokia neaiški balabaika.


Supratome, kad marokiečiai labai mėgsta ne tik duoti, bet ir gauti tokias dovanėles; ypatingai mielai dovanoja tokias, kurios jiems asmeniškai nieko nekainuoja, pvz., slapta paimtas (nušvilptas) iš draugo parduotuvės, ir nepasikuklina paprašyti kažko, kas jiems patinka iš tavo turimų daiktų. Taip kelionės pabaigoje teko man atsisveikinti su savuoju skėčiu, nes „tokių Maroke nėra“, o aš vis tiek „galėsiu nusipirkti kitą“. Tas žmogus jau mane buvo gerokai užknisęs, tad pasirodė lengviau atiduoti jam tą skėtį ir atsisveikinti negu tuščiai derėtis ir atsikalbinėti (į kelionės pabaigą manyje jau buvo įsijungęs paaugliškas „whatever, tik atsiknisk“ nusiteikimas). Tuo tarpu Vilmantas pasirodė besąs psichologiškai stiprus ir užsispyręs, tai ir savo skėtį sėkmingai išsaugojo.


Ir kas galėtų pagalvoti, kad skėtis gali būti tokia vertybė Maroke? Juk šias vietas mes siejame su saule, karščiu ir nesibaigiančiomis maudynėmis. Visgi gruodžio mėnesio Maroką, o tiksliau - Tanžerą, reikėtų įsivaizduoti labiau kaip lietaus skalaujamą nei saulės nušviestą miestą.


Žiemos metas, šalimais esantys Atlanto vandenynas bei Viduržemio jūra įneša savo indėlį į Tanžero orų bei kritulių kaitą. Žinoma, sėkmės kriterijus irgi galioja - gali pasitaikyti, kad visos dienos bus saulėtos ir šiltos, o gali būti, kad skėčio nepaleisi iš rankų ir dėkosi dievams, kad avi neperšlampamus batus.


Mums pasitaikė visko, tačiau lietaus šio apsilankymo metu gavome daugiau nei saulės (ir gerokai daugiau nei pageidavome), nors, reikia pastebėti, oro temperatūra buvo visai maloni. Tikrai verta prieš kelionę tikrinti oro prognozes ir ruoštis blogiausiam viliantis, kad sinoptikai klysta. Mūsų atveju, jie neklydo. Už tai kiek laimės teikė kiekvienas dangaus prasigiedrijimas ir skėčio suskleidimas.


Dar viena vertybė lietingame Tanžere - geras viešbutis, t.y. toks, kuriame yra šildymas. Nes, patikėkite, nuostabus vasaros viešbutis nėra lygus nuostabiam žiemos viešbučiui. Tai va, mums teko laimė kelias naktis praleisti būtent tokiame „vasaros“ viešbutyje. Ir tai tikrai nebuvo pati komfortiškiausia patirtis; grįžus po pasivaikščiojimų mus pasitikdavo drėgnas ir vėsus kambarys, drėgni rankšluosčiai, nedžiūstantys drabužiai ir anekdotinės situacijos.


Pavyzdžiui, po ilgos dienos pažindinantis su Tanžeru vakare sugrįžę į viešbutį randame sutvarkytą kambarį ir nei vieno rankšluosčio. Nuėję pasiteirauti į recepciją, kurgi prapuolė rankšluosčiai, gavome atsakymą „visą dieną lijo.“ ... Suprask - neišdžiuvo. Kodėl neišdžiuvo? Nes nepaisant lietaus visi rankšluosčiai buvo išdžiaustyti ant kėdžių terasoje be stogo. Logika?..


Na, jei su skalbinių džiovinimo procesu marokiečiams sunkoka, tai kalbų mokėjimu jie mus tikrai nustebino. Neduočiau rankos nukirsti, kad visi Maroko gyventojai yra tokie poliglotai (būtų keista), bet bent jau kažkiek susiję su aptarnavimo ar turizmo sferomis dažnai puikiai kalba prancūziškai, ispaniškai, angliškai, na, ir arabiškai, kas be ko. O gal ir berberų kalba, nes šiaip jau oficialiai užrašai pateikiami trimis kalbomis - arabiškai, berberų kalba ir prancūziškai. Keliomis kalbomis pramokę kalbėti ne tik suaugusieji (pardavėjai, padavėjai, vairuotojai etc.), bet ir vaikai, kaip kad už gidą mums bandęs įsisiūlyti dvylikametis ar vienkartinių nosinaičių pakelius pardavinėjantys pypliai.


Tiesa, negalėčiau atsakyti, ar moterys taip pat moka keletą kalbų, nes vis dar nemažai jų dirba namų ar virtuvių, skalbyklų ir pan. erdvėse, tad su jomis nebuvo šanso pabendrauti. Tačiau gatvėse matėme daug savarankiškai savo reikalus tvarkančių bei apsipirkinėjančių moterų, nemažą įspūdį padarė eismą reguliuojanti policininkė bei pasienio patikroje dirbančios pareigūnės, tad taip paviršutiniškai žiūrint drįsčiau spėti, kad šioje visuomenėje jos nėra visiškai beteisės. Ir kavinėse jų galima sutikti, nors dažniau su vyru nei su draugių būreliu.


Šiaip jau, tai kavinės Maroke yra vyrų reikalas. Sėdi jie sau prie kavos ar arbatos puodelių ir stebi pasaulį arba futbolą televizijos ekranuose (tiesą sakant, futbolą žiūri masiškai). Apskritai, pavaikščiojus gatvėmis ir pasidairius į kavinių lankytojus bei šiaip stoviniuojančius vyrus kyla įspūdis, kad aplinkui yra labai daug nieko neveikiančių žmonių. Galbūt jie atlieka kokias slaptas funkcijas apie kurias mes nieko nenutuokiam, pvz., tyko priklydusio turisto, kad nuvestų jį į savo draugo-dėdės-brolio-šeimos kavinę ar parduotuvę, o gal restoraną...


Nežinau, ar mums sekėsi, ar Tanžere visur geri virėjai, bet maistu skųstis negalėjome - ar tai būtų tadžinas, ar kuskusas, ar žuvis. Gal tik vienoje vietoje patiekalai pasirodė perdėm "nualyvuoginti" (nurūgštinti), o visur kitur - restorane ar sumuštinių kioske - viskas labai skanu, ką įrodo faktas, kad abu su Vilmantu net nekvestionuodami šveitėme žuvies, kalmarų ir rykliuko salotas su špinatais, nors šiaip jūrų gėrybių nemėgstame.


Dar prieš kelionę kiek pasidomėjome vietomis, kuriose rekomenduoja Tanžere valgyti ar mėgautis arbata. Be abejo, iki vienų net nepriėjome, kitos nesukėlė susidomėjimo, o trečios tapo maloniu atradimu, kaip kad „Saveur du Poisson“ ar „Hafa“. Yra specialių restoranų, skirtų turistams, kuriuose viskas yra įrengta atseit marokietišku stiliumi, net koks muzikantas brazdina savo instrumentą, kol valgai. Tai kaip pasiseks tokiose maitinimo įstaigose - laimės dalykas, nes gali būti skanu, o gali ir nebūti. Viename tokių mums skanu nebuvo. Kitame panašaus stiliaus, į kurį mus atvedė gatvės berniukas, valgėme itin skaniai. Ir žinok dabar, žmogau.


Žuvies restoranas „Saveur du Poisson“ (čia ne reklama, bet tiesiog mums didžiulė įspūdį padariusi vieta), kurioje visi patiekalai - pradedant žuviene baigiant desertu - buvo labai gardūs bei įdomiai patiekiami, nors jo įkainiai Maroko kontekste didoki.


Nustebino, kad užėjus pavalgyti dažnai padavėjai automatiškai nuspręsdavo, kad mes valgysime visą meniu (net nesuteikdavo pasirinkimo galimybės, tiesą sakant), tad, pvz., gaudavome alyvuogių, sriubos arba salotų, „b'stilla“ (arba „pastilla“), kuskusą arba tadžiną, desertą. Nors porcijos nelabai didelės, bet vis tiek jausdavausi persivalgiusi. Iš marokietiškų patiekalų įdomus patiekalas pasirodė jų „b'stilla“ - susuktos tešlos pyragas su viščiuko mėsa viduje (gali pasitaikyti ir balandžio mėsa), apibarstytas cukraus pudra. Jei jis gerai pagamintas, tuomet galit net nesuprasti, kad valgote mėsą; na, ir šiaip toks įdomus skonių derinys.


Kiek toliau nuo centrinių objektų esančios „Hafos“ terasose su vaizdu į Viduržemio jūrą bei Gibraltarą mums labai patiko gerti arbatą, niekaip nesinorėjo iš jos išeiti. Apskritai, nepraleidome progos, kur ištaikę, pasimėgauti mėtų arbata. Marokietiška mėtų arbata yra elementari mėtų arbata su daug cukraus. Tai vat to saldumo buvo kiek perdaug, tekdavo vis prašyti su mažai arba visai be cukraus, ir vis tiek arbata būdavo pakankamai saldi. Bet šios lietingos kelionės metu mėtų arbata mums tapo savotišku saldžiu malonumu, kuriuo nevengėme pasimėgauti.


Tokie mūsų bendri įspūdžiai. Bus daugiau. ;)
...