SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2017-01-25

Pasakojimai nuo sofos: viskas, kas liko už Tanžero ribų - herakliai, asilos, katinai ir panašūs smagumai (Marokas)

...


Šis įrašas yra apie tai, kas liko už Tanžero ribų. O liko ne tiek ir mažai, jeigu paskaičiuosime, kad mes Maroke viešėjome tik geras dvi su puse dienos.


Pradėsiu nuo to, kad kokių vienuolikos kilometrų atstumu nuo Tanžero prie Atlanto vandenyno yra tokia „Heraklio ola“ (Grottes d’Hercule). Pasak legendos, būtent čia prieš atlikdamas vienuoliktą užduotį ilsėjosi Heraklis. Na, o beskaitant Vikipediją paaiškėja, kad yra ir daugiau legendų, pavyzdžiui, kad urvas buvęs be dugno ar kad jis tęsėsi iki pat Gibraltaro ir būtent per jį beuodegės makakos  pateko į Gibraltarą iš Maroko.


Šis uolų darinys buvo suformuotas bangų mūšos, o olos vidaus dydis ir jos vidinių sienų gruoblėtas raštas yra berberų rankų darbas: jie iš vidaus kapojo akmenis, kad iš jų pasidarytų girnas. Įėjus į olos vidų galima pamatyti Afrikos žemyno formos ertmę (esą iš ją iš jūros pusės išskaptavo finikiečiai), pro kurią matosi Atlantas. Daugiau kaip ir nieko ypatingo viduje nėra. Šalia olos galima įsigyti suvenyrų (kaipgi be jų?!) ar užsukti į kavinę.


Daug labiau nei urvas mums patiko šalimais banguojantis vandenynas. Prie jo būtume mielai užtrukę kad ir porą ar daugiau valandų, nes tie neaprėpiami vandens plotai, kad ir ką besakytum, yra didingi. Bet koks pabuvimas šalia vandenyno labai gerai pravalo galvas ir širdis. Tačiau buvome ne vieni, tad turėjome pasitenkinti niekingomis penkiolika minučių. :(


Pakankamai arti „Heraklio olos“ (gal kokie trys kilometrai) stovi gražuolis Spartelio iškyšulio XIX a. švyturys (Phare Cape Spartel). Pagal taisykles, į patį švyturį bei teritoriją aplink jį patekti negalima, tačiau taisyklės Maroke dažnai yra gan reliatyvus dalykas, t. y. tik derybų ir užmokesčio klausimas. Švyturio sargas į papildomas pajamas nespjauna, tad pamatęs mus ir mūsų vietinį vairuotoją-gidą pats pasisiūlė už kelis eurus atverti vartus, kad galėtume pasivaikščioti arčiau švyturio.


Spartelio iškyšulys yra labiausiai į šiaurės vakarus nutolusi Afrikos dalis, žyminti ribą tarp Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno. Žiūrėdami į žemėlapį kelionės pradžioje buvome beveik pasiryžę per Spartelio iškyšulio (Cape Spartel) žaliuosius plotus nueiti pėsčiomis iki švyturio bei „Heraklio olos“ ar taksi važiuoti tik dalį kelio, tačiau saule nelepinęs oras privertė mus keisti planus. Vėliau mūsų vairuotojas-gidas bandė įtikinti, kad tai ne pats geriausias sprendimas: žiemos metu tose vietose nebudi policija, todėl tikėtina, kad būtume tapę puikiu grobiu visokiems olose įsikūrusiems pašlemėkams. Ir žinok dabar, tikėti tuo ar čia dar viena pasaka, kad geriau visur važiuotume su juo?


Jis sugebėjo mus įtikinti, kad būtinai turime pamatyti 40 km nuo Tanžero nutolusį Asilos (Asilah) miestą palei Atlanto vandenyną. Romėnų laikus menantis ir šiandienos menininkų mylimas Asilos miestas verčiasi daugiausiai turizmu ir didžiuojasi savo keptomis jūros gėrybėmis bei žuvimis. Gido teigimu, miestelis yra gražus, tačiau daug laiko pažinimui neprireiks, nes jis visai nedidelis - spėsime ir pasivaikščioti, ir oro uostą laiku pasiekti. Mes labai ir nesispyriojome.


Kelias nuo Tanžero iki Asilos neprailgo, nes ilgą kelio dalį pro mašinos langus galėjome grožėtis vandenynu. Keletą kartų prašėme vairuotojo kur nors sustoti, kad pasivaikščiotume arčiau vandenyno, tačiau jis nesutiko argumentuodamas tuo, kad tai pavojinga: esą pasieniečiai ar policija gali mus pastebėti ir palaikyti narkotikų gabentojais, todėl jis mus išleisiąs prie vandenyno ten, kur saugu. Tas saugu - tai prie Asilos žvejų uosto ir senamiesčio sienų besidriekiantis mažutėlaitis pliažas, kuriame be besimėtančio fotogeniško palmės lapo dar voliojosi ir ne tokia fotogeniška nustipusi žiurkė.


Ačiū labai, bet mes norėjome tai ne to... Nuotaiką kiek pataisė trumpam išlindusi saulė ir aplink bėgiojantys paukšteliai. Nusprendėm pasidžiaugti bent tuo.


„Pasiganę“ prie Atlanto, užsukome į Asilos žvejų uostą. Jis toks miniatiūrinis man pasirodė, net uostu nelabai drįsčiau vadinti – įlanka su nedideliais laivais ir tiek. Bet įvažiavimas į jį saugomas policijos, tai tiek to, įsivaizduokime, kad tai didingas ir labai svarbus žvejybinis uostas.


Uoste pačių žvejų nebuvo, tik vandeny sūpavosi jų laiveliai ir šlaistėsi alkanų kačių šeimynos, laukdamos žuvies kąsnelio.


Visai prie pat uosto yra Bab Bahr vartai („Durys į jūrą“), vedantys ant XV a. portugalų statytų miesto įtvirtinimų. Kol užlipome ant jų, kol pasidairėme, oras ir vėl subjuro...


Mūsiškis gidas didelio entuziazmo vedžioti po Asilos mediną (senamiestį) lietui lyjant neparodė, todėl taip ir likome normaliai nepamatę senosios miesto dalies. Tik greitai, greitai, greitai... Vienintelis sulėtinimas – mūsų stabtelėjimai į kažką pažiūrėti įdėmiau ar nufotografuoti iš po skėčio.


Paklaustumėte dabar manęs, koks miestas toji Asila, tai sąžiningai atsakysiu, kad neturiu jokio supratimo.


Apjuostas siena. Baltas ir mėlynai žalias. Gražus. Tvarkingas. Lietaus nuplautas. Tuščias. Su mielais žmonėmis... ir katėmis. Trumpai tariant, pilnas paslapčių. Tačiau įsivaizduoju, kaip jame gera vaikštinėti šiltą vasaros popietę. Įsisvajojau... Vis dėlto tokio trumpo apsilankymo pakako, kad panorėčiau į jį užsukti dar kartą.


Jau visai įsismarkavus lietui išvykdami iš Asilos dar kartą užsukome į uostą tikėdamiesi pietums nusipirkti šviežios žuvies, kurią mums pagamintų taip skaniai, kaip giriamasi. Deja, kaip supratome iš savo vairuotojo emocijų, tądien vieninteliai savo sugauta žuvimi prekiavę žvejai užsiprašė gerokai per daug. Likome nieko nepešę, tik su žuvų ir lietaus nuotraukomis.


Tiek ir spėjome paklajoti toliau Tanžero, kuris nepaisant savo teritorinio dydžio ir gyventojų skaičiaus, įdomiais objektais lankytojų per daug nelepina. Turbūt dėl to ne vienas Tanžerą renkasi tik kaip kelionės po Maroką startinį tašką ir jame ilgai neužtrunka (jeigu apskritai užsuka), o traukia į Kasablanką, Rabatą ar Marakešą. Pasitaiko, kad keliautojai, pasibuvimą Tanžee derina su šiek tiek tolesnėms dienos ar ilgesnėms kelionėms, pavyzdžiui, į ramiąją Asilą, mėlynoje spalvoje paskendusį Šefšaueną (Chefchaouen; deja, mums laiko jam pritrūko, nors be galo norėjosi) ar kanapių kvapo liūliuojamus Rifo kalnus (Riff; jų irgi nepasiekėme).


Iš Asilos link oro uosto važiavome beveik visą kelią skambant BoneyM muzikai, nes mūsiškis vairuotojas, jo žodžius persakant, yra didžiulis Vakarų muzikos fanas. :) Atsisveikindami šiaip ne taip išsiderėjome, kad kaip draugiškumo dovaną paliksime tik vieną skėtį, tada pasidarėme privalomą atsisveikinimo nuotrauką kartu su gidu ir ramiai patraukėm į oro uosto vidų galvodami, kad mūsų nuotykiai Maroke jau baigėsi. Pasirodo, ne visai...

Laiko iki skrydžio dar buvo nemažai, todėl prisėdome kavos puodeliui. Tiksliau, aš gėriau kavą, o Vilmantas sumanė nufotografuoti visai dailų Maroko karaliaus, apie kurį tiek prisiklausėme, portretą, kabantį mums beveik priešais nosis.


Kaip ir priklauso tokioje santvarkoje, sūnus sostą paveldi iš tėvo. Jam priklauso visa valdžia, ir kaip teko kažkur skaityti, šalies gyventojams jį kritikuoti nelabai patariama. Kitokių vardų kaip Hasanas ir Muhamedas dabartiniai Maroko karaliai neturi. Pirmagimis sūnus gauna senelio vardą ir taip iš kartos į kartą: Muhamedas – Hasanas, Muhamedas – Hasanas ir t.t. Nukrypau...

Žodžiu, aš suabejojau, ar galima karalių fotografuoti, maža kas. Bet Vilmantas mane nuramino, kad čia nesąmonė. Taigi, geriu sau ramiai kavą, tik staiga pamatau, kad policininkai kažkur išsiveda Vilmantą. O mama mia! Galvoje iškart pradėjo suktis mintys, o ką dabar daryti, kur jį veda, ar čia man jau vytis, kaip čia viskas bus. Baisiai neramu pasidarė, beveik regėjau Vilmantą už grotų…


Gerai, kad po kokių penkių itin ilgų minučių sugrįžo visas patenkintas, kad nei aparato neatėmė, nei nuotraukų neištrynė, nei kokią baudą davė. Pasirodo, oro uosto patalpų negalima fotografuoti dėl saugumo sumetimų. Visgi peržvelgę Vilmanto padarytas keletą nuotraukų jie grėsmės nacionaliniam saugumui neįžiūrėjo ir paleido. Ufff...

Dabar tai jau tikrai  -  The End
...

2017-01-15

Pasakojimai nuo sofos: mažo-didelio Tanžero įdomybės (Marokas)

...

Labai didelis miestas. Labai mažas miestas. Negaliu apsispręsti, kuris iš dviejų paminėtų Tanžero apibūdinimų yra tikslesnis, nes, mano akimis, jie abu yra teisingi. Viskas priklauso nuo požiūrio.


Tanžeras (Tanger; Tangier; Ṭanjah) iš tiesų yra didelis – tai trečias pagal dydį Maroko miestas, turintis apie milijoną gyventojų, ir antras pagal svarbą šalies industrinis centras, todėl galvojant apie jį labai prašyčiau neįsivaizduoti Palangos ar Šventosios. Taip pat tikriausiai nenustebinsiu paminėdama, kad tai yra labai senas miestas (jo užuomazgos siekia penktą amžių prieš Kristų ir anksčiau), patyręs įvairių kultūrų – finikiečių, berberų, arabų, ispanų ir kt. – įtaką.


Viename mieste įsikūrusios žydų, krikščionių ir musulmonų bendruomenės, iš užsienio (Europos, JAV) atvykstantys imigrantai, šešiolika metų gyvavęs tarptautinės zonos statusas (iki pat 1956 m.) – visa tai neabejotinai kūrė labai savitą Tanžero atmosferą. Prie to prisidėjo ir miestą pamėgę žymūs menininkai, pavyzdžiui, Tenesis Viljamsas (Tennesee Williams), Anri Matisas (Henri Matisse), Džekas Keruakas (Jack Keruac), „The Rolling Stones“, ekscentriški milijonieriai ir slaptieji agentai, jau nekalbant apie visokio plauko sukčius ir lošėjus, ir šiaip lengvo gyvenimo mėgėjus.


Maroko šiaurės vakaruose įsikūręs Tanžeras dėl geografinio artumo Europai, konkrečiai - Gibraltarui ir Ispanijai, sulaukia daug ispanų turistų. Prie miesto veikiantis atnaujintas oro uostas, pavadintas Tanžere gimusio XIV a. žymaus keliautojo Ibn Batutos (Ibn Battouta) vardu, taip pat prisideda prie turistų skaičiaus augimo. Vieni jų buvome ir mes, už 30 eurų sugalvoję aplankyti Afriką (Afrika, žinoma, skamba egzotiškiau negu Marokas). Be to, reikėtų nepamiršti, kad Tanžero uoste sustoja kruiziniai laivai. Įsivaizduoju, kad vasarą Tanžeras turėtų būti tiesiog kunkuliuojantis turistų katilas. Žiemos metu - anaiptol: viskas ramu, gana tylu ir tingu.


Nepaisant to, ką vos keliomis pastraipomis aukščiau rašiau apie Tanžerą, užsukus į jį žiemą, miestas atrodo labai mažas. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad vasarą jis labai „išsiplėstų“ – vis tiek vienas, du ir apeini jį. Įdomiausių Tanžero vietų ir objektų apžiūrėjimui daugių daugiausia galima užtrukti dvi dienas (dažnai – trumpiau). Net vis prisėdant turistams reklamuojamose tarptautinę „aurą“ turinčiose kavinėse (pavyzdžiui, Café A L'Anglaise ar Grand Café de Paris) ar baruose, kur savo laiku mėgo lankytis žymūs amerikiečių bei Europos menininkai ar šiaip bohemos atstovai (Le Salon Bleu, Café Tingis), vis tiek ilgiau nelabai užtruksi. Be to, kiek ilgai galima eiti iš vienos tokios kavinės į kitą, juk anksčiau ar vėliau net geriausios pramogos tampa nuobodžios.

Visgi nedidelis turistų pramogų kiekis dar nereiškia, kad tai yra neklaidus miestas. Galiu garantuoti, kad turistaujant Tanžere neįmanoma bent kartą nepaklysti. Ir taip jau rimtai paklysti, kai negelbėja nei turimas žemėlapis ar visokie ten apsai mobiliajame.


Beveik jaučiu iki manęs atplūstantį skeptiškumą, tačiau pabandykite kada be žemėlapio (nors ir jis ne ką pagelbės) užsukti į Tanžero mediną (senamiestį-turgų),  ir tada mes pakalbėsime dar kartą. :) Ypač šis potyris „smagus“ jau sutemus, kai vargšui pasiklydusiam, na, ar bent jau taip atrodančiam, bet iš paskutinių jėgų savo orumą siekiančiam išsaugoti turistui bando pagelbėti tiek vaikai, tiek visokie neaiškūs tipai.

Be abejo, ir mes patys neišvengėme šio „malonumo“. Du vakarus paeiliui sugebėjome pasiklysti vaikštinėdami po mediną; abu kartus labai panašioje vietoje, nepadėjo ir tai, kad telefone žemėlapius turėjome, nes kažkokiu stebuklingu būdu gatvelių ir posūkių buvo (arba bent jau taip mums pasirodė) kur kas daugiau nei pažymėta žemėlapyje, o ir jų pavadinimai nežinia kur išsislapstė. Jausmas toks, na, sakykime, nelabai malonus: kam gi patiktų jaustis šiek tiek idiotu, paklydusiu trijose gatvelėse?


Tiesa, kelią vargais negalais suradome patys, tačiau teko kiek pasistengti ir pasitelkti visus aktorinius gebėjimus bandant aplinkinius įtikinti, kad mūsų vaikščiojimas pirmyn ir atgal turi kažkokį svarbų tikslą ir yra absoliučiai logiškas. Prieš kelionę skaitinėdama užtikau „pasakas“ turistams pagąsdinti apie Tanžero medinos klaidumą – buvau absoliučiai tikra, kad šie pasakojimai perdėti. Anaiptol… Išbandėm savo kailiu. :)


Medinos skiriamasis bruožas – daugybė tarsi labirintas susivijusių siaurų gatvelių, kuriose persipina mauriškosios ar Europos kolonijinės architektūros gyvenamieji namai, kavinės ir parduotuvėlės, pasiruošusios kiekvieną turistą įsiurbti ir neišleisti tuščiomis rankomis. Pirmajame įraše apie Tanžerą jau rašiau apie berberų kilimą, kurį vos ne prieš savo valią išsinešėme. Visgi tos gatvelės yra savotiškai žavios, pilnos vietinių gyventojų, bėgančių savo reikalais ar plepančių su draugais, bei turistų keliamo šurmulio.

Iš vienos pusės medina išeina netoli uosto. Iš čia gražu žvalgytis į Viduržemio jūrą, stebėti judėjimą uoste bei sekti medinos sienų restauravimo darbus.


Tanžeras turi ir savo pliažą, kurį lengviausia pasiekti žingsniuojant palmėmis apsodinta promenada palei Viduržemio jūrą (lygiagrečiai eina ir nenutrūkstamas automobilių srautas Muhamedo VI alėja (Ave Mohamed VI)). Pagrindinė miesto pliažo dalis buvo remontuojama, todėl dėl vykstančių statybų (ir lietaus) mes jo taip ir nepamatėme.


Tačiau eidami promenada į kitą pusę – kelias netrumpas, bet gražus ir mums labai patikęs – pačiame jos gale taip pat aptikome nedidelį pliažo ruoželį, kuris būtų visai jaukus, jeigu aplink mėtytųsi mažiau šiukšlių.


Iš kitos pusės medinos ir „Naujojo miesto“ (Nouvelle ville) ribas žymi Didžioji aikštė (Grand Socco arba, oficialiai, Place du Grand 9 Avril 1947).


Grand Socco be mečetės ir gausybės parduotuvėlių bei dengto maisto turgaus dar galima užtikti ir veikianti kino teatrą (Cinémathèque de Tanger; CinémaRIF). 


Vieną ypatingai lietingą vakarą kaip tik ir nusprendėme jame pažiūrėti filmą – vyko Europos filmų savaitė. Filmo pradžioje jau išsigandome, kad kažkokiu būdu apsižioplinome ir atėjome ne į tą filmą, kurį norėjome pamatyti, nes vaizdai ekrane visiškai neatitiko filmo aprašymo. Po gerų penkiolikos minučių supratome, kad visą tą laiką žiūrėjome ne filmą, o kažkokį kino žurnalą apie tai, kaip Izraelis žiauriai elgiasi su Palestinos žmonėmis. Pasibaigus šiam iš dalies propagandiniam filmukui prasidėjo lauktasis filmas ir vėl viskas buvo gerai mūsų pasaulyje. :)


„Naujojo miesto“ dalis turistus džiugina modernesne – XIX a. ir XX a. sandūros – architektūra. Čia galima rasti nuolat šurmuliuojančią Pastero alėją (Avenue de Pasteur), kavines, parduotuves, bankus, visoje šiaurinėje Afrikoje garsėjusį Didįjį Servanteso teatrą (Gran Teatro Cervantes) ir, be abejo, „Tinginių terasą“ (Terrasse des Paresseux), nuo kurios atsiveria puikiausi vaizdai.


Be medinos ir „Naujojo miesto“, kita įdomi miesto dalis, beje, irgi iš vienos pusės susiliejanti su medina, yra Kasbahas (Kasbah). Įsikūręs aukščiausiame miesto taške seniau jis funkcionavo kaip gynybinis bastionas, o dabar nuo jo viršaus galima grožėtis Viduržemio jūros ir uosto panorama. 


Kasbahe gatvelės taip pat siauros, bet parduotuvėlių nedaug; čia galima rasti nedidelių nišinių viešbučių, kavinių bei baltai išdažytų gyvenamųjų namų, šen bei ten paspalvintų Marokui būdingomis ryškiai mėlyna (indigo) ir smaragdų žalumo spalvomis.


Tiesa, vienur kitur galima užtikti besiganančią vištą ar vaikštinėjantį katiną, o šiaip – ramus rajonas. Kažkur jame yra keliautojo Ibn Batutos kapas, tačiau mes jo nebeieškojome. Kasbahą apeiti pakanka kažkur valandos, na, galbūt dviejų, jei kyla pagunda prisėsti kavinėje arba užsukti į muziejų.


Būtent istorijos muziejus (Musée de la Kasbah), įsikūręs paskutiniojo nepriklausomo Maroko sultono rūmuose, mus labiausiai ir domino. Jame nėra gausu eksponatų, nors tarp jų esama ir keletas garsesnių, pvz. mozaika iš romėnų Volubilio miesto (Volubilis). 


Visgi atmintyje labiausiai išliko ne eksponatai, o Sultono rūmų (Dar-el-Makhzen) pastatas.


Dviejų aukštų rūmai, kuriuose buvo įsikūręs sultonas su savo haremu, vergais ir tarnais (168 žmonės), palieka keistą įspūdį: atrodytų lyg ir nedideli, tačiau erdvūs. Tikriausiai tokį jausmą kelia nemažas pirmo aukšto kiemas bei antrajame puoselėjami sodai. Be abejo, ir tai, kad lankymosi metu aplink tikrai nezujo tie 168 žmonės – mes buvome beveik vieni. :)


Gaila, kad antrajame aukšte atidarytas buvo tik vienas iš dviejų sodų, neveikė fontanai ir kavinė. Na taip, žiema...


Tolstant nuo istorinės Tanžero miesto dalies link gyvenamųjų kvartalų prisižiūrėti galima visko – nuo šiukšlėmis nusėtų gatvių, aplink besitrainiojančių kačių iki žuvis iš mobilaus vežimėlio pardavinėjančio žvejo ar kapinėse ožkų ir avių bandą beganančio piemens.


Toks ir mūsų pažintas Tanžeras: labiau lietingas nei saulėtas, šiek tiek šiukšlinas ir apsilaupęs, bet tuo pačiu baltai spalvotas ir šurmuliuojantis, neabejotinai kiekvienam atvykėliui keliantis galvos skausmą ir greitai jį nuplaunantis saldžia mėtų arbata. Viskas įskaičiuota, taip sakant.

Dar ne pabaiga. ;)
...