Pasakojimai nuo sofos: viskas, kas liko už Tanžero ribų - herakliai, asilos, katinai ir panašūs smagumai (Marokas)

...


Šis įrašas yra apie tai, kas liko už Tanžero ribų. O liko ne tiek ir mažai, jeigu paskaičiuosime, kad mes Maroke viešėjome tik geras dvi su puse dienos.


Pradėsiu nuo to, kad kokių vienuolikos kilometrų atstumu nuo Tanžero prie Atlanto vandenyno yra tokia „Heraklio ola“ (Grottes d’Hercule). Pasak legendos, būtent čia prieš atlikdamas vienuoliktą užduotį ilsėjosi Heraklis. Na, o beskaitant Vikipediją paaiškėja, kad yra ir daugiau legendų, pavyzdžiui, kad urvas buvęs be dugno ar kad jis tęsėsi iki pat Gibraltaro ir būtent per jį beuodegės makakos  pateko į Gibraltarą iš Maroko.


Šis uolų darinys buvo suformuotas bangų mūšos, o olos vidaus dydis ir jos vidinių sienų gruoblėtas raštas yra berberų rankų darbas: jie iš vidaus kapojo akmenis, kad iš jų pasidarytų girnas. Įėjus į olos vidų galima pamatyti Afrikos žemyno formos ertmę (esą iš ją iš jūros pusės išskaptavo finikiečiai), pro kurią matosi Atlantas. Daugiau kaip ir nieko ypatingo viduje nėra. Šalia olos galima įsigyti suvenyrų (kaipgi be jų?!) ar užsukti į kavinę.


Daug labiau nei urvas mums patiko šalimais banguojantis vandenynas. Prie jo būtume mielai užtrukę kad ir porą ar daugiau valandų, nes tie neaprėpiami vandens plotai, kad ir ką besakytum, yra didingi. Bet koks pabuvimas šalia vandenyno labai gerai pravalo galvas ir širdis. Tačiau buvome ne vieni, tad turėjome pasitenkinti niekingomis penkiolika minučių. :(


Pakankamai arti „Heraklio olos“ (gal kokie trys kilometrai) stovi gražuolis Spartelio iškyšulio XIX a. švyturys (Phare Cape Spartel). Pagal taisykles, į patį švyturį bei teritoriją aplink jį patekti negalima, tačiau taisyklės Maroke dažnai yra gan reliatyvus dalykas, t. y. tik derybų ir užmokesčio klausimas. Švyturio sargas į papildomas pajamas nespjauna, tad pamatęs mus ir mūsų vietinį vairuotoją-gidą pats pasisiūlė už kelis eurus atverti vartus, kad galėtume pasivaikščioti arčiau švyturio.


Spartelio iškyšulys yra labiausiai į šiaurės vakarus nutolusi Afrikos dalis, žyminti ribą tarp Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno. Žiūrėdami į žemėlapį kelionės pradžioje buvome beveik pasiryžę per Spartelio iškyšulio (Cape Spartel) žaliuosius plotus nueiti pėsčiomis iki švyturio bei „Heraklio olos“ ar taksi važiuoti tik dalį kelio, tačiau saule nelepinęs oras privertė mus keisti planus. Vėliau mūsų vairuotojas-gidas bandė įtikinti, kad tai ne pats geriausias sprendimas: žiemos metu tose vietose nebudi policija, todėl tikėtina, kad būtume tapę puikiu grobiu visokiems olose įsikūrusiems pašlemėkams. Ir žinok dabar, tikėti tuo ar čia dar viena pasaka, kad geriau visur važiuotume su juo?


Jis sugebėjo mus įtikinti, kad būtinai turime pamatyti 40 km nuo Tanžero nutolusį Asilos (Asilah) miestą palei Atlanto vandenyną. Romėnų laikus menantis ir šiandienos menininkų mylimas Asilos miestas verčiasi daugiausiai turizmu ir didžiuojasi savo keptomis jūros gėrybėmis bei žuvimis. Gido teigimu, miestelis yra gražus, tačiau daug laiko pažinimui neprireiks, nes jis visai nedidelis - spėsime ir pasivaikščioti, ir oro uostą laiku pasiekti. Mes labai ir nesispyriojome.


Kelias nuo Tanžero iki Asilos neprailgo, nes ilgą kelio dalį pro mašinos langus galėjome grožėtis vandenynu. Keletą kartų prašėme vairuotojo kur nors sustoti, kad pasivaikščiotume arčiau vandenyno, tačiau jis nesutiko argumentuodamas tuo, kad tai pavojinga: esą pasieniečiai ar policija gali mus pastebėti ir palaikyti narkotikų gabentojais, todėl jis mus išleisiąs prie vandenyno ten, kur saugu. Tas saugu - tai prie Asilos žvejų uosto ir senamiesčio sienų besidriekiantis mažutėlaitis pliažas, kuriame be besimėtančio fotogeniško palmės lapo dar voliojosi ir ne tokia fotogeniška nustipusi žiurkė.


Ačiū labai, bet mes norėjome tai ne to... Nuotaiką kiek pataisė trumpam išlindusi saulė ir aplink bėgiojantys paukšteliai. Nusprendėm pasidžiaugti bent tuo.


„Pasiganę“ prie Atlanto, užsukome į Asilos žvejų uostą. Jis toks miniatiūrinis man pasirodė, net uostu nelabai drįsčiau vadinti – įlanka su nedideliais laivais ir tiek. Bet įvažiavimas į jį saugomas policijos, tai tiek to, įsivaizduokime, kad tai didingas ir labai svarbus žvejybinis uostas.


Uoste pačių žvejų nebuvo, tik vandeny sūpavosi jų laiveliai ir šlaistėsi alkanų kačių šeimynos, laukdamos žuvies kąsnelio.


Visai prie pat uosto yra Bab Bahr vartai („Durys į jūrą“), vedantys ant XV a. portugalų statytų miesto įtvirtinimų. Kol užlipome ant jų, kol pasidairėme, oras ir vėl subjuro...


Mūsiškis gidas didelio entuziazmo vedžioti po Asilos mediną (senamiestį) lietui lyjant neparodė, todėl taip ir likome normaliai nepamatę senosios miesto dalies. Tik greitai, greitai, greitai... Vienintelis sulėtinimas – mūsų stabtelėjimai į kažką pažiūrėti įdėmiau ar nufotografuoti iš po skėčio.


Paklaustumėte dabar manęs, koks miestas toji Asila, tai sąžiningai atsakysiu, kad neturiu jokio supratimo.


Apjuostas siena. Baltas ir mėlynai žalias. Gražus. Tvarkingas. Lietaus nuplautas. Tuščias. Su mielais žmonėmis... ir katėmis. Trumpai tariant, pilnas paslapčių. Tačiau įsivaizduoju, kaip jame gera vaikštinėti šiltą vasaros popietę. Įsisvajojau... Vis dėlto tokio trumpo apsilankymo pakako, kad panorėčiau į jį užsukti dar kartą.


Jau visai įsismarkavus lietui išvykdami iš Asilos dar kartą užsukome į uostą tikėdamiesi pietums nusipirkti šviežios žuvies, kurią mums pagamintų taip skaniai, kaip giriamasi. Deja, kaip supratome iš savo vairuotojo emocijų, tądien vieninteliai savo sugauta žuvimi prekiavę žvejai užsiprašė gerokai per daug. Likome nieko nepešę, tik su žuvų ir lietaus nuotraukomis.


Tiek ir spėjome paklajoti toliau Tanžero, kuris nepaisant savo teritorinio dydžio ir gyventojų skaičiaus, įdomiais objektais lankytojų per daug nelepina. Turbūt dėl to ne vienas Tanžerą renkasi tik kaip kelionės po Maroką startinį tašką ir jame ilgai neužtrunka (jeigu apskritai užsuka), o traukia į Kasablanką, Rabatą ar Marakešą. Pasitaiko, kad keliautojai, pasibuvimą Tanžee derina su šiek tiek tolesnėms dienos ar ilgesnėms kelionėms, pavyzdžiui, į ramiąją Asilą, mėlynoje spalvoje paskendusį Šefšaueną (Chefchaouen; deja, mums laiko jam pritrūko, nors be galo norėjosi) ar kanapių kvapo liūliuojamus Rifo kalnus (Riff; jų irgi nepasiekėme).


Iš Asilos link oro uosto važiavome beveik visą kelią skambant BoneyM muzikai, nes mūsiškis vairuotojas, jo žodžius persakant, yra didžiulis Vakarų muzikos fanas. :) Atsisveikindami šiaip ne taip išsiderėjome, kad kaip draugiškumo dovaną paliksime tik vieną skėtį, tada pasidarėme privalomą atsisveikinimo nuotrauką kartu su gidu ir ramiai patraukėm į oro uosto vidų galvodami, kad mūsų nuotykiai Maroke jau baigėsi. Pasirodo, ne visai...

Laiko iki skrydžio dar buvo nemažai, todėl prisėdome kavos puodeliui. Tiksliau, aš gėriau kavą, o Vilmantas sumanė nufotografuoti visai dailų Maroko karaliaus, apie kurį tiek prisiklausėme, portretą, kabantį mums beveik priešais nosis.


Kaip ir priklauso tokioje santvarkoje, sūnus sostą paveldi iš tėvo. Jam priklauso visa valdžia, ir kaip teko kažkur skaityti, šalies gyventojams jį kritikuoti nelabai patariama. Kitokių vardų kaip Hasanas ir Muhamedas dabartiniai Maroko karaliai neturi. Pirmagimis sūnus gauna senelio vardą ir taip iš kartos į kartą: Muhamedas – Hasanas, Muhamedas – Hasanas ir t.t. Nukrypau...

Žodžiu, aš suabejojau, ar galima karalių fotografuoti, maža kas. Bet Vilmantas mane nuramino, kad čia nesąmonė. Taigi, geriu sau ramiai kavą, tik staiga pamatau, kad policininkai kažkur išsiveda Vilmantą. O mama mia! Galvoje iškart pradėjo suktis mintys, o ką dabar daryti, kur jį veda, ar čia man jau vytis, kaip čia viskas bus. Baisiai neramu pasidarė, beveik regėjau Vilmantą už grotų…


Gerai, kad po kokių penkių itin ilgų minučių sugrįžo visas patenkintas, kad nei aparato neatėmė, nei nuotraukų neištrynė, nei kokią baudą davė. Pasirodo, oro uosto patalpų negalima fotografuoti dėl saugumo sumetimų. Visgi peržvelgę Vilmanto padarytas keletą nuotraukų jie grėsmės nacionaliniam saugumui neįžiūrėjo ir paleido. Ufff...

Dabar tai jau tikrai  -  The End
...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)