SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2016-08-22

Pasakojimai nuo sofos: saldus Zarburgo žavesys (Saarburg, Vokietija)

...
Netoli Liuksemburgo yra toksai nedidelis Vokietijos miestas Zarburgas (Saarburg). Apie jį buvome girdėję ne kartą, tačiau kažkodėl niekaip neprisiruošdavome apsilankyti.


Tiesa, vieną kartą buvome atsidūrę visai prie pat - kitoje upės pusėje, tereikėjo tik pereiti tiltą ir pakilti į kalną. Tačiau taip ir nepasiryžome, nusprendę, kad mums iki soties dviračiu numintų kilometrų. Apie dviračių tempimą per vidurdienio karštį į kalną net galvoti nesinorėjo.

Trumpai tariant, vis dar reikėjo kažkokio postūmio, priversiančio nuvažiuoti į Zarburgą. Ir tuo postūmiu tapo jau ne pirmą kartą Liuksemburge besilankantys mano tėvai; reikėjo sugalvoti, kur čia nuvykus, kad būtų nelabai toli, bet vis dar mums visiems nematyta ir įdomu.


Zarburgas įsikūręs prie Zaro upės (Saar; greičiausiai nuo upės ir miesto pavadinimas kilęs), tad pro jį vis praplaukia garsusis Liuksemburgo turistinis laivas „Princess Marie Astrid“, o aplink kylančiose kalvose auginamos Riesling rūšies vynuogės.

Per miestelį teka mažutė Leuk upė, kurią kerta net keletas nedidelių tiltų, o nuo vieno jų į kitus tiltukus atsiveriantį vaizdą vietiniai pakrikštijo „Mažąja Venecija“. Negali sakyti, kad zarburgiečiai neturi ambicijų. :)


Kiek paėjus iš „Venecijos“ patenki tiesiai į kavinėmis nusėtas ir turistų apsėstas Arklių bei Sviesto turgų aikštes, kurias būtų galima įvardinti kaip miestelio lankytojų traukos centrą.

Prisimindama Zarburgą galiu pasakyti, kad jis man paliko pakankamai dviprasmišką jausmą.


Viena vertus, miestelis pasirodė esąs persmelktas „vokiečių pensininkų estetikos“ stiliumi, kuriame dominuoja tam tikro stiliaus papuošalų ir suvenyrų krautuvėlės, gėlių klombos ir sodo nykštukai. Tiesa, nykštukų nemačiau, bet pagal visą stilistiką, tai jie turėjo būti kažkur netoliese, gal už kampo?

Tokiam persaldinto miestelio įspūdžiui atskiesti nepadėjo net aplink išstatytos kiek modernesnės skulptūros.


Kita vertus, griovyje palei malūną išsiliejantis Leuk upės krioklys natūraliai įneša šiek tiek atšiaurumo į tą nusaldintą miestelio eksterjerą.


Įspūdį dar labiau pagerino kiek toliau ant kalvos išlikę pilies griuvėsiai. Pilies, kurią, beje, 964 metais pastatė toksai garbus grafas Zygfridas Liuksemburgietis.


Nuo Zarburgo pilies (jos viduje nieko ypatingo nėra, išskyrus apžvalgos bokštą ir įsikūrusį restoraną) atsiveria nuostabūs vaizdai į miestą bei Zaro slėnį; jie mane nuginklavo ir atpirko visą erzinantį saldumą.


Iš pilies bokšto pamatėme, kad kiek tolėliau esantys keltuvai kelia „kažkur aukštyn“. Kur jie bekeltų, keltuvais pasivažinėti tikrai nepraleisime progos. Ne tik patys, bet ir svečiams nepavyks išsisukti.


Keltuvai užkėlė iki pat kalvos viršūnės, kur įrengta toboganų trasa („Saar-Rodel“). Iš pradžių pagalvojau, kad gal kiek baugu, bet kai pamačiau, kokiu greičiu jais važinėjasi mamytės ir tėveliai su savo mažais vaikais, supratau, kad būtų gėda neišbandyti. Valdyti tas roges pasirodė gana paprasta, nors kaip pirmam kartui, tai važiavau atsargiai ir kiek lėtokai. Kitą kartą, kadangi jau žinau kaip ir kas, būsiu drąsesnė ir greitesnė. :)


Na, ir aišku, besikeliant keltuvais neįmanoma atplėšti akių nuo Zaro upės slėnio grožio.
...

2016-08-17

Pasakojimai nuo sofos: Žolinės Liuksemburgo kaime

...

Jei diena išaušo saulėta ir šilta, tuomet Greveldanžo (Greiveldeng) kaimas rugpjūčio 15 dieną yra puiki vieta pajusti, kaip vietinių apylinkių gyventojai ir jų svečiai iš visos širdies švenčia Žolines bei derliaus šventę (Léiffrawëschdag).   


Reginys, sakyčiau, kažkuo primena lietuviškus Žolinių atlaidus, į kuriuos susirenka daug žmonių ne tik pasimelsti, bet ir vieni kitus pamatyti bei pabendrauti. 

Taigi, ir Greveldanže iš visų kampų išlenda pasipuošę ir smagiai nusiteikę senukai, kaimo bažnyčioje Šv. Mišių metu šventinama derliaus puokštė (Wësch), gatvelėse apstu prekybininkų bei amatininkų stendų su visokiomis (kartais keistokomis) gėrybėmis, groja muzikantai, vaikai gali pajodinėti asilais ar būti pavėžinti senais traktoriais.


Suaugusieji taip pat turėjo galimybę „prisimatuoti“ jiems tinkamą (ir patinkamą) traktorių. Mes tai jau tikrai nepraleidome tokios progos; negali žinoti, ar kada neteks ūkininkais būti.


Léiffrawëschdag šventė tęsiasi iki pat nakties. Na, bent jau patiems ištvermingiausiems. 

Visą dieną niekas neskuba skirstytis namo - vieni su kitais nepailsdami socializuojasi prie taurės vyno ar kremanto. Juk šiaip ar taip Greveldanžas yra įsikūręs palei Mozelio upę bei apsuptas vynuogynais nusėtų kalvų, tad vietinių vyndarių siūlomo vyno pasirinkimas įspūdingas. Kad galva visiškai nesusisuktų, reikėtų nepamiršti pasistiprinti liuksemburgietiškos virtuvės patiekalais. Tie, kuriems pavyksta tinkamai subalansuoti vyno, maisto ir savo svorio santykį, sėkmingai sulaukia kaimelio šokių, kuriuose gali pademonstruoti, ką moka.


Mūsų kompanija bandė išragauti visą siūlomų vynų įvairovę, nors greitai tapo akivaizdu, kad to geriau nedaryti, jei norime dar tą pačią dieną grįžti namo. Aukščiau minėtų šokių net nelaukėme, nors praeitais metais visai smagiai sukomės ant scenos su kitomis senukų poromis.

Pakeliui į Liuksemburgą dar stabtelėjome kavos pertraukėlei Remiše (Remich), kur vykusiame blusturgyje pamačiau mane be žado palikusią kompoziciją. :) Nors negaliu sakyti, kad ji Žolinių šventei ne į temą. :)


...

2016-06-19

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

...


Tik atvykę į Florenciją (Firenze) sau pasakėme, oho, kiek daug žmonių mieste, iš kur jie čia? Labai keistas jausmas po prieš tai lankytos Pizos (Pisa) erdvių ir žmonių negausos, nes Florencijoje nuolat neapleido pojūtis, kad esame kažkokioje nesuprantamoje minioje. Bet gal labai stebėtis nereikėtų, juk Florencija yra vienas gausiausiai gyvenamų Italijos miestų, suklestėjęs jau XV amžiuje. Jei dar priskaičiuotume turistus, plūstančius į „Renesanso lopšį“ pamatyti to laikotarpio architektūros, skulptūros bei kitų meno šedevrų, štai jums ir minia.

Prieš kelionę ilgai galvojome, kokį vieną muziejų iš Florencijos esančios gausybės pasirinkti; nebuvus nei viename, jie visi atrodo esantys vienas už kitą įdomesni. Galų gale Florenciją jau „išgyvenusių“ draugų patarimų paskatinti išsirinkome Uficių galeriją (Galleria degli Uffizi).

Apsilankymą kituose muziejuose atidėjome ateičiai, nes šiaip ar taip, poros dienų Florencijos apžiūrai niekaip nepakanka, ypač jei norisi aplankyti vieną kitą muziejų ir nuo eksponatų gausos nepersisotinti menu bei išvengti „Stendalio sindromo“ (kada pamačius per daug įspūdingų meno kūrinių sutrinka asmens elgesys arba psichika, pvz., imama karščiuoti, alpstama, prasideda haliucinacijos ir pan.), tiesiog pasivaikščioti istorinio centro gatvelėmis, neskubant pasimėgauti itališkais ledais bei kava.


Tik išlipę iš traukinio Florencijoje tiesiu taikymu patraukėme į Uficių galeriją. Iš išorės muziejus man asmeniškai nepasirodė labai ypatingas, tačiau kaip ir visi kiti Florencijos viduramžius menančio istorinio centro pastatai, besipuikuojantys UNESCO pasaulinio paveldo sąrašuose, taip ir jis turi savą istoriją.

Medičių giminės užsakymu Uficių galerija XVI a. viduryje buvo pradėta statyti Džordžo Vazario (Giorgio Vasari) kaip administracinėms valstybės reikmėms tarnausiantis pastatas – jame dirbo valstybės tarnautojai, įsikūrė tribunolas bei archyvas, o menui laikyti buvo skirta tik nedidelė jo dalis. Laikui bėgant įvairūs meno kūriniai „okupavo“ vis daugiau vietos, kol galiausiai viskas transformavosi į didelį muziejų, vėliau iš privačių rankų (mirus paskutiniajam Medičiui) perėjo valstybei ir 1769 m. buvo atvertas visuomenei.


Norėčiau prisipažinti, kad labai pasidžiaugėme bilietus į Uficių galeriją įgiję iš anksto internetu. Tai pasiteisino, nes išvengėme laiko gaišimo eilėje – galėjome iškart stačia galva nerti į renesansines grožybes. Muziejus didžiulis, todėl specialiai neėmėme jokio audiogido; kitu atveju turbūt net nebūtume išėję iš muziejaus iki vakaro, o gal netgi būtų tekę slapta miegoti po kokiu suoleliu, kad kitą rytą pratęstume apžiūrą.


Dabar tiesiog neskubėdami ėjome per sales, kažkur vis stabtelėdami ilgesniam laikui ir pasidomėdami vienu ar kitu kūriniu. Kadangi koridoriuose greta skulptūrų buvo išdėliotos nuorodos į Uficių muziejaus meno kolekcijos „pažibas“, pražiopsoti ypatingus meno kūrinius, pvz. Botičelio „Veneros gimimą“ ar Leonardo da Vinčio „Gerąją naujieną“, negrėsė netgi ir be audiogido murmėjimo į ausį.


Kai pabosdavo žiūrinėti paveikslus ir skulptūras, grožėjomės itin išpuoštomis muziejaus lubomis, pro langą spoksojome į Senąjį tiltą (Ponte Vechio) ar tik tam tikru kampu pro langą matomą paslaptingą auksinį jaunuolį.


Senasis per Arno upę einantis tiltas (Ponte Vechio) – tai, sakyčiau, reiškinys pats iš savęs. Nei jis koks ypatingai gražus, nei ką; tarsi kokiais kregždžių lizdais apstatytas prekeivių būdelėmis, daugiausiai siūlančiomis papuošalus (beveik kiekvienoje jie panašūs ir vienodai brangūs). Bet už tai kokiomis istorijomis jis gali pasigirti...


Visų pirma, jis laikomas seniausiu Europoje akmeniniu uždarųjų skliautų segmentiniu arkiniu tiltu. Visų antra, tai vienintelis tiltas Florencijoje, kuris per II Pasaulinį karą liko nesugriautas. Visų trečia, jau nuo pat pradžios ant tilto stovėjo pardavėjų būdelės, tik tiek, kad vietoj juvelyrikos dirbinių bei suvenyrų anksčiau ant prekystalių buvo pardavinėjama šviežia mėsa. Jau dabar įsivaizduoju karštą dieną nuo tilto sklindančius kvapus ir musių spiečius, brr...


Visgi Šv. Trejybės (Ponte Santa Trinita) ir Amerigo Vespučio (Ponte Amerigo Vespucci) tiltai man neabejotinai mielesni akiai, nors ir mažiau garsūs (galbūt dėl to, kad buvo sugriauti), bet už tai neapkrauti jokiais daugiaaukščiais.


Buvau pamiršusi paminėti, kad virš Senojo tilto eina vadinamasis „Vazario koridorius“ (Corridoio Vasariano) – koridorius-tiltas, sujungiantis Senuosius rūmus (Palazzo Vecchio), kurie funkcionavo kaip vyriausybės rezidencija, ir Piti rūmus (Palazzo Pitti), kurie buvo asmeninė kunigaikščio rezidencija. Dabar abiejuose rūmuose veikia muziejai; Senuosiuose rūmuose taip pat įsikūrusi miesto rotušė.


Kaip jau akivaizdu iš pavadinimo, prie koridoriaus projekto nagus vėlgi prikišo Dordžas Vazaris, pastatydamas jį tik per 5 mėnesius. Tokio koridoriaus užsigeidė Toskanos kunigaikštis Kozimas I Medičis (Cosimo I de' Medici), kad galėtų patogiai ir saugiai patekti iš vienos savo rezidencijos į kitą. Atitinkamai, kad smarvė nuo Senojo tilto kunigaikščiui neriestų nosies, vargšams mėsininkams buvo uždrausta prekiauti ant tilto, bet gera vieta tuščia ilgai nebūna – jų vietą užėmė juvelyrai.


Sklinda gandai, kad „Senasis tiltas“ vokiečių buvo paliktas nesugriautas specialiu Adolfo Hitlerio įsakymu. Galbūt tame yra tiesos grūdas, žinant, kad „Vazario koridoriaus“ langai Benito Musolinio rūpesčiu buvo padidinti tam, kad besiruošiančiam apsilankyti fiureriui atsivertų geresnis vaizdas į Arno upę. Turbūt tas vaizdas ir tiltas visgi paliko įspūdį.

Dabar „Vazario koridorius“ lankytojams iš esmės yra neprieinamas, išskyrus Uficių galerijai priklausančią dalį – tam reikia įsigyti atskirą bilietą gido vedamai ekskursijai. Mes to nepadarėme, taigi eksponatų likome nematę.

Po kelių valandų, praleistų muziejuje, jau nesinorėjo apžiūrinėti nieko įspūdingo – smegenys buvo kiek perkaitusios nuo meninės informacijos gausos, todėl pasukome į Oltrarno rajoną (Oltrarno) paieškoti maisto kūnui. Dažniausiai savo kelioniniuose įrašuose daug apie maistą nerašau, bet šį kartą negaliu nepaminėti savo kailiu išbandyto tipiško tų vietų patiekalo – florentietiško bifštekso (bistecca alla fiorentina). Tai toks dviem žmonėms skirtas virškilograminis itališkos jautienos gabalas švelniai pakeptas virš anglių, kas reiškia, kad gauni beveik žalią ir smagiai kraujingą patiekalą su trupučiu daržovių.

Gyvenimas Liuksemburge privertė išmokti dorotis su panašiais maistiniais „išbandymais“ ir netgi suteikė drąsos sąmoningai pasirinkti ir savanoriškai užsisakyti minėtą patiekalą. Bet jei būčiau ką tik atvykusi iš Lietuvos, kur mėsa turi būti itin gerai iškepta, ir dar nelabai išlavinusi gurmaniškai „teisingą“ skonį (mano laikais, Užkalnio su jo pamokymais ir „antimis“ dar nebuvo), tai gavusi tokį patiekalą nežinia, ar bent kąsnį į burną sugebėčiau įdėti. O dabar gyveni žmogus ir ugdaisi užgerdamas raudonu vynu, taip sakant. ;)


Prisivalgius miegoti nevalia, todėl nusprendėme atidžiau patyrinėti Oltrarno (tai reiškia kitoje – pietinėje – Arno upės pusėje esantį) rajoną. Taip užtikome jau nesyk minėtus didžiulius renesansinius Piti rūmus (Palazzo Pitti), kurie dabar yra didžiausias muziejų kompleksas visoje Florencijoje.


Kadangi nesijautėme labai pavargę – palypėjome iki ant kalvos esančio Mikelandželo skvero (Piazzale Michelangelo), kuriame stovi Deivido (David) skulptūra. Dėl skulptūros tiek greičiausiai nebūtume lipę, tačiau viliojo iš skvero atsiverianti Florencijos panorama.


Iki soties pasigrožėję naktine Florencija, palypėjome dar kiek aukštyn iki Šv. Minjato ant kalno vienuolyno (San Miniato al Monte). Vienuolynas, dedikuotas pirmajam Florencijos krikščioniui kankiniui Šv. Minjatui, yra vis dar veikiantis. Dabar čia įsikūrę benediktinų olivetiečių atšakos vienuoliai.

Olivetiečiai ne iš kelmo spirti, sukasi gamindami ir parduotuvėlėje prie bažnyčios pardavinėdami likerį, medų bei žolelių arbatas. Apsilankius vakarinėse Šv. Mišiose galima išgirsti juos giedant choralus.


Labai norėjome tai išgirsti ir buvome pasiryžę sekmadienį pas juos apsilankyti, bet besikarstydami aukštyn žemyn po varpines ir Katedros kupolus nebesuspėjome. Eilinį kartą pritrūko laiko. Ech...

Prie vienuolyno esančiose kapinėse (Porte Sante) palaidota daug žymių florentiečių, tame tarpe ir Pinokio (Pinocchio) kūrėjas Karlas Kolodis (Carlo Lorenzi (Collodi)). Kai tai sužinojome, supratau, kodėl taip masiškai visur Florencijoje ir Pizoje kišami suvenyrai su Pinokiu.

Nusikeberioję nuo kalno žemyn, per Ponte Vechio nuėjome atgalios link centrinių senamiesčio aikščių. Kažkaip atrodė, kad vis dar esam kupini jėgų, o kojos niekada nepavargs (rytojaus dieną taip jau nebegalvojome, beje). Bet juk negali žinoti, kada kitą kartą galėsime apžiūrėti Florenciją sutemus, todėl progos praleisti nevalia.


Iš tolo pasidairėme į didžiausią pasaulyje pranciškonų Šv. Kryžiaus bažnyčią (Basilica di Santa Croce), kurioje palaidota daug žymių italų, pvz. Galilėjas Galilėjus, Mikelandželas. Į ją taip pat planavome užsukti kitą dieną – ir taip pat niekaip nesuspėjome. Akivaizdu, kad teks mums į Florenciją dar sugrįžti.


Kažkokiu keistu būdu kojos pačios atvedė į L raidės formos Sinjoros aikštę (Piazza della Signoria), kurioje iš vienos pusės stovi Senieji rūmai, šalia puikuojasi Neptūno fontanas (fontana del Nettuno), priešais jį įvairias pozas demonstruoja Lanzi lodžijos skulptūros (Loggia dei Lanzi).


Vakaras baigėsi Katedros aikštėje (Piazza del Duomo) ant suolelio, nes mano kojos griežtai atsisakė toliau mane nešti ir pareikalavo poilsio, o štai Vilmanto pasirodė besančios ištvermingesnės. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nes tik prisėdus ant suolelio netoli manęs stebuklingai prisistatė itališko šarmo nestokojęs Florencijos keistuolis – prancūziškai kalbėjęs diedukas-poetas, kuris pasižadėjo kurią dieną laukti manęs netoliese esančioje kavinėje. Na, o aš pažadėjau, kurią dieną užsukti. Uždanga nusileidžia. :)

...