SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2017-01-15

Pasakojimai nuo sofos: mažo-didelio Tanžero įdomybės (Marokas)

...

Labai didelis miestas. Labai mažas miestas. Negaliu apsispręsti, kuris iš dviejų paminėtų Tanžero apibūdinimų yra tikslesnis, nes, mano akimis, jie abu yra teisingi. Viskas priklauso nuo požiūrio.


Tanžeras (Tanger; Tangier; Ṭanjah) iš tiesų yra didelis – tai trečias pagal dydį Maroko miestas, turintis apie milijoną gyventojų, ir antras pagal svarbą šalies industrinis centras, todėl galvojant apie jį labai prašyčiau neįsivaizduoti Palangos ar Šventosios. Taip pat tikriausiai nenustebinsiu paminėdama, kad tai yra labai senas miestas (jo užuomazgos siekia penktą amžių prieš Kristų ir anksčiau), patyręs įvairių kultūrų – finikiečių, berberų, arabų, ispanų ir kt. – įtaką.


Viename mieste įsikūrusios žydų, krikščionių ir musulmonų bendruomenės, iš užsienio (Europos, JAV) atvykstantys imigrantai, šešiolika metų gyvavęs tarptautinės zonos statusas (iki pat 1956 m.) – visa tai neabejotinai kūrė labai savitą Tanžero atmosferą. Prie to prisidėjo ir miestą pamėgę žymūs menininkai, pavyzdžiui, Tenesis Viljamsas (Tennesee Williams), Anri Matisas (Henri Matisse), Džekas Keruakas (Jack Keruac), „The Rolling Stones“, ekscentriški milijonieriai ir slaptieji agentai, jau nekalbant apie visokio plauko sukčius ir lošėjus, ir šiaip lengvo gyvenimo mėgėjus.


Maroko šiaurės vakaruose įsikūręs Tanžeras dėl geografinio artumo Europai, konkrečiai - Gibraltarui ir Ispanijai, sulaukia daug ispanų turistų. Prie miesto veikiantis atnaujintas oro uostas, pavadintas Tanžere gimusio XIV a. žymaus keliautojo Ibn Batutos (Ibn Battouta) vardu, taip pat prisideda prie turistų skaičiaus augimo. Vieni jų buvome ir mes, už 30 eurų sugalvoję aplankyti Afriką (Afrika, žinoma, skamba egzotiškiau negu Marokas). Be to, reikėtų nepamiršti, kad Tanžero uoste sustoja kruiziniai laivai. Įsivaizduoju, kad vasarą Tanžeras turėtų būti tiesiog kunkuliuojantis turistų katilas. Žiemos metu - anaiptol: viskas ramu, gana tylu ir tingu.


Nepaisant to, ką vos keliomis pastraipomis aukščiau rašiau apie Tanžerą, užsukus į jį žiemą, miestas atrodo labai mažas. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad vasarą jis labai „išsiplėstų“ – vis tiek vienas, du ir apeini jį. Įdomiausių Tanžero vietų ir objektų apžiūrėjimui daugių daugiausia galima užtrukti dvi dienas (dažnai – trumpiau). Net vis prisėdant turistams reklamuojamose tarptautinę „aurą“ turinčiose kavinėse (pavyzdžiui, Café A L'Anglaise ar Grand Café de Paris) ar baruose, kur savo laiku mėgo lankytis žymūs amerikiečių bei Europos menininkai ar šiaip bohemos atstovai (Le Salon Bleu, Café Tingis), vis tiek ilgiau nelabai užtruksi. Be to, kiek ilgai galima eiti iš vienos tokios kavinės į kitą, juk anksčiau ar vėliau net geriausios pramogos tampa nuobodžios.

Visgi nedidelis turistų pramogų kiekis dar nereiškia, kad tai yra neklaidus miestas. Galiu garantuoti, kad turistaujant Tanžere neįmanoma bent kartą nepaklysti. Ir taip jau rimtai paklysti, kai negelbėja nei turimas žemėlapis ar visokie ten apsai mobiliajame.


Beveik jaučiu iki manęs atplūstantį skeptiškumą, tačiau pabandykite kada be žemėlapio (nors ir jis ne ką pagelbės) užsukti į Tanžero mediną (senamiestį-turgų),  ir tada mes pakalbėsime dar kartą. :) Ypač šis potyris „smagus“ jau sutemus, kai vargšui pasiklydusiam, na, ar bent jau taip atrodančiam, bet iš paskutinių jėgų savo orumą siekiančiam išsaugoti turistui bando pagelbėti tiek vaikai, tiek visokie neaiškūs tipai.

Be abejo, ir mes patys neišvengėme šio „malonumo“. Du vakarus paeiliui sugebėjome pasiklysti vaikštinėdami po mediną; abu kartus labai panašioje vietoje, nepadėjo ir tai, kad telefone žemėlapius turėjome, nes kažkokiu stebuklingu būdu gatvelių ir posūkių buvo (arba bent jau taip mums pasirodė) kur kas daugiau nei pažymėta žemėlapyje, o ir jų pavadinimai nežinia kur išsislapstė. Jausmas toks, na, sakykime, nelabai malonus: kam gi patiktų jaustis šiek tiek idiotu, paklydusiu trijose gatvelėse?


Tiesa, kelią vargais negalais suradome patys, tačiau teko kiek pasistengti ir pasitelkti visus aktorinius gebėjimus bandant aplinkinius įtikinti, kad mūsų vaikščiojimas pirmyn ir atgal turi kažkokį svarbų tikslą ir yra absoliučiai logiškas. Prieš kelionę skaitinėdama užtikau „pasakas“ turistams pagąsdinti apie Tanžero medinos klaidumą – buvau absoliučiai tikra, kad šie pasakojimai perdėti. Anaiptol… Išbandėm savo kailiu. :)


Medinos skiriamasis bruožas – daugybė tarsi labirintas susivijusių siaurų gatvelių, kuriose persipina mauriškosios ar Europos kolonijinės architektūros gyvenamieji namai, kavinės ir parduotuvėlės, pasiruošusios kiekvieną turistą įsiurbti ir neišleisti tuščiomis rankomis. Pirmajame įraše apie Tanžerą jau rašiau apie berberų kilimą, kurį vos ne prieš savo valią išsinešėme. Visgi tos gatvelės yra savotiškai žavios, pilnos vietinių gyventojų, bėgančių savo reikalais ar plepančių su draugais, bei turistų keliamo šurmulio.

Iš vienos pusės medina išeina netoli uosto. Iš čia gražu žvalgytis į Viduržemio jūrą, stebėti judėjimą uoste bei sekti medinos sienų restauravimo darbus.


Tanžeras turi ir savo pliažą, kurį lengviausia pasiekti žingsniuojant palmėmis apsodinta promenada palei Viduržemio jūrą (lygiagrečiai eina ir nenutrūkstamas automobilių srautas Muhamedo VI alėja (Ave Mohamed VI)). Pagrindinė miesto pliažo dalis buvo remontuojama, todėl dėl vykstančių statybų (ir lietaus) mes jo taip ir nepamatėme.


Tačiau eidami promenada į kitą pusę – kelias netrumpas, bet gražus ir mums labai patikęs – pačiame jos gale taip pat aptikome nedidelį pliažo ruoželį, kuris būtų visai jaukus, jeigu aplink mėtytųsi mažiau šiukšlių.


Iš kitos pusės medinos ir „Naujojo miesto“ (Nouvelle ville) ribas žymi Didžioji aikštė (Grand Socco arba, oficialiai, Place du Grand 9 Avril 1947).


Grand Socco be mečetės ir gausybės parduotuvėlių bei dengto maisto turgaus dar galima užtikti ir veikianti kino teatrą (Cinémathèque de Tanger; CinémaRIF). 


Vieną ypatingai lietingą vakarą kaip tik ir nusprendėme jame pažiūrėti filmą – vyko Europos filmų savaitė. Filmo pradžioje jau išsigandome, kad kažkokiu būdu apsižioplinome ir atėjome ne į tą filmą, kurį norėjome pamatyti, nes vaizdai ekrane visiškai neatitiko filmo aprašymo. Po gerų penkiolikos minučių supratome, kad visą tą laiką žiūrėjome ne filmą, o kažkokį kino žurnalą apie tai, kaip Izraelis žiauriai elgiasi su Palestinos žmonėmis. Pasibaigus šiam iš dalies propagandiniam filmukui prasidėjo lauktasis filmas ir vėl viskas buvo gerai mūsų pasaulyje. :)


„Naujojo miesto“ dalis turistus džiugina modernesne – XIX a. ir XX a. sandūros – architektūra. Čia galima rasti nuolat šurmuliuojančią Pastero alėją (Avenue de Pasteur), kavines, parduotuves, bankus, visoje šiaurinėje Afrikoje garsėjusį Didįjį Servanteso teatrą (Gran Teatro Cervantes) ir, be abejo, „Tinginių terasą“ (Terrasse des Paresseux), nuo kurios atsiveria puikiausi vaizdai.


Be medinos ir „Naujojo miesto“, kita įdomi miesto dalis, beje, irgi iš vienos pusės susiliejanti su medina, yra Kasbahas (Kasbah). Įsikūręs aukščiausiame miesto taške seniau jis funkcionavo kaip gynybinis bastionas, o dabar nuo jo viršaus galima grožėtis Viduržemio jūros ir uosto panorama. 


Kasbahe gatvelės taip pat siauros, bet parduotuvėlių nedaug; čia galima rasti nedidelių nišinių viešbučių, kavinių bei baltai išdažytų gyvenamųjų namų, šen bei ten paspalvintų Marokui būdingomis ryškiai mėlyna (indigo) ir smaragdų žalumo spalvomis.


Tiesa, vienur kitur galima užtikti besiganančią vištą ar vaikštinėjantį katiną, o šiaip – ramus rajonas. Kažkur jame yra keliautojo Ibn Batutos kapas, tačiau mes jo nebeieškojome. Kasbahą apeiti pakanka kažkur valandos, na, galbūt dviejų, jei kyla pagunda prisėsti kavinėje arba užsukti į muziejų.


Būtent istorijos muziejus (Musée de la Kasbah), įsikūręs paskutiniojo nepriklausomo Maroko sultono rūmuose, mus labiausiai ir domino. Jame nėra gausu eksponatų, nors tarp jų esama ir keletas garsesnių, pvz. mozaika iš romėnų Volubilio miesto (Volubilis). 


Visgi atmintyje labiausiai išliko ne eksponatai, o Sultono rūmų (Dar-el-Makhzen) pastatas.


Dviejų aukštų rūmai, kuriuose buvo įsikūręs sultonas su savo haremu, vergais ir tarnais (168 žmonės), palieka keistą įspūdį: atrodytų lyg ir nedideli, tačiau erdvūs. Tikriausiai tokį jausmą kelia nemažas pirmo aukšto kiemas bei antrajame puoselėjami sodai. Be abejo, ir tai, kad lankymosi metu aplink tikrai nezujo tie 168 žmonės – mes buvome beveik vieni. :)


Gaila, kad antrajame aukšte atidarytas buvo tik vienas iš dviejų sodų, neveikė fontanai ir kavinė. Na taip, žiema...


Tolstant nuo istorinės Tanžero miesto dalies link gyvenamųjų kvartalų prisižiūrėti galima visko – nuo šiukšlėmis nusėtų gatvių, aplink besitrainiojančių kačių iki žuvis iš mobilaus vežimėlio pardavinėjančio žvejo ar kapinėse ožkų ir avių bandą beganančio piemens.


Toks ir mūsų pažintas Tanžeras: labiau lietingas nei saulėtas, šiek tiek šiukšlinas ir apsilaupęs, bet tuo pačiu baltai spalvotas ir šurmuliuojantis, neabejotinai kiekvienam atvykėliui keliantis galvos skausmą ir greitai jį nuplaunantis saldžia mėtų arbata. Viskas įskaičiuota, taip sakant.

Dar ne pabaiga. ;)
...

2016-12-23

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)

...

Turiu prisipažinti, kad nors paskutiniu metu visai nemažai teko pakeliauti, o pageidaujamų aplankyti vietų sąrašas tik ilgėja, bet Tanžero tikrai nebuvo tarp jų. Apskritai, vis dar nesijaučiu pribrendusi kelionėms į Indiją (šalis manęs kol kas visiškai nevilioja) ir... Afriką. Bet, o didysis likimo piršte, gruodžio pradžioje vis tiek kelioms dienoms atsidūriau Afrikoje, nors ir tik labai jau šiaurinėje josios dalyje.


Viskas prasidėjo nuo to, kad norėjosi pagelbėti draugei bėdoje - negi išleisi ją vieną į Maroką, maža kas, dar sugalvos tenai pasilikti, todėl mudu su Vilmantu nusprendėme nesnausti - pasinaudoti gera kompanija ir tuo pačiu išnaudoti paskutines likusias atostogų dienas (ach, jų visada per mažai). Skrydžio metas nenumaldomai artėjo, kartu pradėjo kilti šioks toks nerimas dėl to, kaip viskas seksis, ką pamatyti, ko nedaryti. Kad nebūtų viskas taip paprasta, šios kelionės iniciatorė, palinkėjusi smagiai praleisti laiką, dėl pasikeitusių asmeninių planų nusprendė kelionės atsisakyti.


Taip ir vėl likome tik dviese, nusiteikę atrasti Tanžero paslaptis. Senesnių atostogų Egipte patirtis mums kuždėjo, jog lengva nebus - kultūriniai skirtumai, „turisto antspaudas“ ant kaktos bei iš kartos į kartą neištobulinti derybų meno įgūdžiai pavers mus lengvais taikiniais vietinės turizmo rinkos asams.


Jau sugrįžus iš Tanžero galiu pasakyti, kad išsisukome dar gana lengvai - tik kartelį buvome užsodinti ant kupranugarių, namuose atsirado tik vienas kitas nedidukas berberų rankų darbo (na, bent jau taip buvo mums įteigta) kilimas bei koks tai bronzinis kupranugaris. Tuo pačiu stalčiuje atgulė keletas gautų niekam nereikalingų „draugystės dovanėlių“: du raktų pakabukai su Fatimos ranka, veidrodėlis ir dar kažkokia neaiški balabaika.


Supratome, kad marokiečiai labai mėgsta ne tik duoti, bet ir gauti tokias dovanėles; ypatingai mielai dovanoja tokias, kurios jiems asmeniškai nieko nekainuoja, pvz., slapta paimtas (nušvilptas) iš draugo parduotuvės, ir nepasikuklina paprašyti kažko, kas jiems patinka iš tavo turimų daiktų. Taip kelionės pabaigoje teko man atsisveikinti su savuoju skėčiu, nes „tokių Maroke nėra“, o aš vis tiek „galėsiu nusipirkti kitą“. Tas žmogus jau mane buvo gerokai užknisęs, tad pasirodė lengviau atiduoti jam tą skėtį ir atsisveikinti negu tuščiai derėtis ir atsikalbinėti (į kelionės pabaigą manyje jau buvo įsijungęs paaugliškas „whatever, tik atsiknisk“ nusiteikimas). Tuo tarpu Vilmantas pasirodė besąs psichologiškai stiprus ir užsispyręs, tai ir savo skėtį sėkmingai išsaugojo.


Ir kas galėtų pagalvoti, kad skėtis gali būti tokia vertybė Maroke? Juk šias vietas mes siejame su saule, karščiu ir nesibaigiančiomis maudynėmis. Visgi gruodžio mėnesio Maroką, o tiksliau - Tanžerą, reikėtų įsivaizduoti labiau kaip lietaus skalaujamą nei saulės nušviestą miestą.


Žiemos metas, šalimais esantys Atlanto vandenynas bei Viduržemio jūra įneša savo indėlį į Tanžero orų bei kritulių kaitą. Žinoma, sėkmės kriterijus irgi galioja - gali pasitaikyti, kad visos dienos bus saulėtos ir šiltos, o gali būti, kad skėčio nepaleisi iš rankų ir dėkosi dievams, kad avi neperšlampamus batus.


Mums pasitaikė visko, tačiau lietaus šio apsilankymo metu gavome daugiau nei saulės (ir gerokai daugiau nei pageidavome), nors, reikia pastebėti, oro temperatūra buvo visai maloni. Tikrai verta prieš kelionę tikrinti oro prognozes ir ruoštis blogiausiam viliantis, kad sinoptikai klysta. Mūsų atveju, jie neklydo. Už tai kiek laimės teikė kiekvienas dangaus prasigiedrijimas ir skėčio suskleidimas.


Dar viena vertybė lietingame Tanžere - geras viešbutis, t.y. toks, kuriame yra šildymas. Nes, patikėkite, nuostabus vasaros viešbutis nėra lygus nuostabiam žiemos viešbučiui. Tai va, mums teko laimė kelias naktis praleisti būtent tokiame „vasaros“ viešbutyje. Ir tai tikrai nebuvo pati komfortiškiausia patirtis; grįžus po pasivaikščiojimų mus pasitikdavo drėgnas ir vėsus kambarys, drėgni rankšluosčiai, nedžiūstantys drabužiai ir anekdotinės situacijos.


Pavyzdžiui, po ilgos dienos pažindinantis su Tanžeru vakare sugrįžę į viešbutį randame sutvarkytą kambarį ir nei vieno rankšluosčio. Nuėję pasiteirauti į recepciją, kurgi prapuolė rankšluosčiai, gavome atsakymą „visą dieną lijo.“ ... Suprask - neišdžiuvo. Kodėl neišdžiuvo? Nes nepaisant lietaus visi rankšluosčiai buvo išdžiaustyti ant kėdžių terasoje be stogo. Logika?..


Na, jei su skalbinių džiovinimo procesu marokiečiams sunkoka, tai kalbų mokėjimu jie mus tikrai nustebino. Neduočiau rankos nukirsti, kad visi Maroko gyventojai yra tokie poliglotai (būtų keista), bet bent jau kažkiek susiję su aptarnavimo ar turizmo sferomis dažnai puikiai kalba prancūziškai, ispaniškai, angliškai, na, ir arabiškai, kas be ko. O gal ir berberų kalba, nes šiaip jau oficialiai užrašai pateikiami trimis kalbomis - arabiškai, berberų kalba ir prancūziškai. Keliomis kalbomis pramokę kalbėti ne tik suaugusieji (pardavėjai, padavėjai, vairuotojai etc.), bet ir vaikai, kaip kad už gidą mums bandęs įsisiūlyti dvylikametis ar vienkartinių nosinaičių pakelius pardavinėjantys pypliai.


Tiesa, negalėčiau atsakyti, ar moterys taip pat moka keletą kalbų, nes vis dar nemažai jų dirba namų ar virtuvių, skalbyklų ir pan. erdvėse, tad su jomis nebuvo šanso pabendrauti. Tačiau gatvėse matėme daug savarankiškai savo reikalus tvarkančių bei apsipirkinėjančių moterų, nemažą įspūdį padarė eismą reguliuojanti policininkė bei pasienio patikroje dirbančios pareigūnės, tad taip paviršutiniškai žiūrint drįsčiau spėti, kad šioje visuomenėje jos nėra visiškai beteisės. Ir kavinėse jų galima sutikti, nors dažniau su vyru nei su draugių būreliu.


Šiaip jau, tai kavinės Maroke yra vyrų reikalas. Sėdi jie sau prie kavos ar arbatos puodelių ir stebi pasaulį arba futbolą televizijos ekranuose (tiesą sakant, futbolą žiūri masiškai). Apskritai, pavaikščiojus gatvėmis ir pasidairius į kavinių lankytojus bei šiaip stoviniuojančius vyrus kyla įspūdis, kad aplinkui yra labai daug nieko neveikiančių žmonių. Galbūt jie atlieka kokias slaptas funkcijas apie kurias mes nieko nenutuokiam, pvz., tyko priklydusio turisto, kad nuvestų jį į savo draugo-dėdės-brolio-šeimos kavinę ar parduotuvę, o gal restoraną...


Nežinau, ar mums sekėsi, ar Tanžere visur geri virėjai, bet maistu skųstis negalėjome - ar tai būtų tadžinas, ar kuskusas, ar žuvis. Gal tik vienoje vietoje patiekalai pasirodė perdėm "nualyvuoginti" (nurūgštinti), o visur kitur - restorane ar sumuštinių kioske - viskas labai skanu, ką įrodo faktas, kad abu su Vilmantu net nekvestionuodami šveitėme žuvies, kalmarų ir rykliuko salotas su špinatais, nors šiaip jūrų gėrybių nemėgstame.


Dar prieš kelionę kiek pasidomėjome vietomis, kuriose rekomenduoja Tanžere valgyti ar mėgautis arbata. Be abejo, iki vienų net nepriėjome, kitos nesukėlė susidomėjimo, o trečios tapo maloniu atradimu, kaip kad „Saveur du Poisson“ ar „Hafa“. Yra specialių restoranų, skirtų turistams, kuriuose viskas yra įrengta atseit marokietišku stiliumi, net koks muzikantas brazdina savo instrumentą, kol valgai. Tai kaip pasiseks tokiose maitinimo įstaigose - laimės dalykas, nes gali būti skanu, o gali ir nebūti. Viename tokių mums skanu nebuvo. Kitame panašaus stiliaus, į kurį mus atvedė gatvės berniukas, valgėme itin skaniai. Ir žinok dabar, žmogau.


Žuvies restoranas „Saveur du Poisson“ (čia ne reklama, bet tiesiog mums didžiulė įspūdį padariusi vieta), kurioje visi patiekalai - pradedant žuviene baigiant desertu - buvo labai gardūs bei įdomiai patiekiami, nors jo įkainiai Maroko kontekste didoki.


Nustebino, kad užėjus pavalgyti dažnai padavėjai automatiškai nuspręsdavo, kad mes valgysime visą meniu (net nesuteikdavo pasirinkimo galimybės, tiesą sakant), tad, pvz., gaudavome alyvuogių, sriubos arba salotų, „b'stilla“ (arba „pastilla“), kuskusą arba tadžiną, desertą. Nors porcijos nelabai didelės, bet vis tiek jausdavausi persivalgiusi. Iš marokietiškų patiekalų įdomus patiekalas pasirodė jų „b'stilla“ - susuktos tešlos pyragas su viščiuko mėsa viduje (gali pasitaikyti ir balandžio mėsa), apibarstytas cukraus pudra. Jei jis gerai pagamintas, tuomet galit net nesuprasti, kad valgote mėsą; na, ir šiaip toks įdomus skonių derinys.


Kiek toliau nuo centrinių objektų esančios „Hafos“ terasose su vaizdu į Viduržemio jūrą bei Gibraltarą mums labai patiko gerti arbatą, niekaip nesinorėjo iš jos išeiti. Apskritai, nepraleidome progos, kur ištaikę, pasimėgauti mėtų arbata. Marokietiška mėtų arbata yra elementari mėtų arbata su daug cukraus. Tai vat to saldumo buvo kiek perdaug, tekdavo vis prašyti su mažai arba visai be cukraus, ir vis tiek arbata būdavo pakankamai saldi. Bet šios lietingos kelionės metu mėtų arbata mums tapo savotišku saldžiu malonumu, kuriuo nevengėme pasimėgauti.


Tokie mūsų bendri įspūdžiai. Bus daugiau. ;)
...

2016-11-08

Pasakojimai nuo sofos: užburianti upės kilpa (Saarschleife)

...

Visiems aplink, kurie klausėsi ir nesiklausė, išzyziau ausis apie taip, koks nuostabus yra ties medžių viršūnėmis einantis takas netoli Metlacho (važiuojant link Mettlach reikia dairytis nuorodų į Orscholz miestelyje esantį Cloef-Atrium), nuo kurio atsiveria nuostabiai gražus vaizdas į Saro upės kilpą (Saarschleife) bei Saro-Hunsriuko gamtos parką (Naturpark Saar-Hunsrück).


Tiesa, aš pati dar nebuvau ten buvusi. :) 
Tačiau geram pardavėjui tokia smulkmena tikrai netrukdo. Kurie manimi patikėjo ir nuvažiavo, manau, nenusivylė. Galiausiai nuvažiavome ir mes su kompanija.


Kažkaip prieš važiuodama neatkreipiau dėmesio, kad šis 1,2 km ilgio takas (Baumwipfelpfad Saarschleife) lankytojams atsidarė tik prieš keletą mėnesių - 2016 m liepos pabaigoje; dabar man aišku, kodėl viskas taip šviežiai ir naujai atrodė.


Einant 23 metrų aukštyje palei medžius atsiveria reta galimybė pamatyti, kaip atrodo jų viršūnės. Tiesa, kylant aukštyn darėsi vis vėjuočiau, medinė-metalinė struktūra kartas nuo karto lengvai pasiūbuodavo, taip suteikdama šiam pasivaikščiojimui daugiau... emocijų.


Bijantiems aukščio šio tako galbūt ir nerekomenduočiau, bet visiems kitiems - tikrai nebloga pramoga. Net ir vaikams, kadangi beeinant taku iki apžiūros punkto yra įrengta visokių žaidybinių elementų.


Pasiekus 42 metrų aukštyje esančią apžiūros aikštelę (cloef) atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas ne tik į upę, bet ir į rudeniškomis spalvomis nusidažiusį mišką bei kalvas, ir į jų supamus miestelius. 


Tiesa, kad visa šitai pamatytum, tikrai nebūtina pirkti bilietą ir lipti ant atriumo viršaus, viskas labai gerai matosi ir būnant kiek žemėliau. Galima patogiai įsitaisyti ant suoliuko ir mėgautis panorama - vėjo mažiau, patogumo daugiau.


Tačiau paėjėti taku netoli medžių viršūnių paprasčiausiai smagu.
Ir aš tai mielai pakartočiau. ;)
...