SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2016-11-08

Pasakojimai nuo sofos: užburianti upės kilpa (Saarschleife)

...

Visiems aplink, kurie klausėsi ir nesiklausė, išzyziau ausis apie taip, koks nuostabus yra ties medžių viršūnėmis einantis takas netoli Metlacho (važiuojant link Mettlach reikia dairytis nuorodų į Orscholz miestelyje esantį Cloef-Atrium), nuo kurio atsiveria nuostabiai gražus vaizdas į Saro upės kilpą (Saarschleife) bei Saro-Hunsriuko gamtos parką (Naturpark Saar-Hunsrück).


Tiesa, aš pati dar nebuvau ten buvusi. :) 
Tačiau geram pardavėjui tokia smulkmena tikrai netrukdo. Kurie manimi patikėjo ir nuvažiavo, manau, nenusivylė. Galiausiai nuvažiavome ir mes su kompanija.


Kažkaip prieš važiuodama neatkreipiau dėmesio, kad šis 1,2 km ilgio takas (Baumwipfelpfad Saarschleife) lankytojams atsidarė tik prieš keletą mėnesių - 2016 m liepos pabaigoje; dabar man aišku, kodėl viskas taip šviežiai ir naujai atrodė.


Einant 23 metrų aukštyje palei medžius atsiveria reta galimybė pamatyti, kaip atrodo jų viršūnės. Tiesa, kylant aukštyn darėsi vis vėjuočiau, medinė-metalinė struktūra kartas nuo karto lengvai pasiūbuodavo, taip suteikdama šiam pasivaikščiojimui daugiau... emocijų.


Bijantiems aukščio šio tako galbūt ir nerekomenduočiau, bet visiems kitiems - tikrai nebloga pramoga. Net ir vaikams, kadangi beeinant taku iki apžiūros punkto yra įrengta visokių žaidybinių elementų.


Pasiekus 42 metrų aukštyje esančią apžiūros aikštelę (cloef) atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas ne tik į upę, bet ir į rudeniškomis spalvomis nusidažiusį mišką bei kalvas, ir į jų supamus miestelius. 


Tiesa, kad visa šitai pamatytum, tikrai nebūtina pirkti bilietą ir lipti ant atriumo viršaus, viskas labai gerai matosi ir būnant kiek žemėliau. Galima patogiai įsitaisyti ant suoliuko ir mėgautis panorama - vėjo mažiau, patogumo daugiau.


Tačiau paėjėti taku netoli medžių viršūnių paprasčiausiai smagu.
Ir aš tai mielai pakartočiau. ;)
...

2016-11-03

Pasakojimai nuo sofos: auksinis ruduo vynuogynuose (Bech-Kleinmacher - Schwebsange)

...
Nors nejučia prabėgusi vasara mūsų per daug nelepino gražiu ir šiltu oru, tačiau atėjęs rudens metas maloniai nustebino. Netgi sakyčiau, kad spalio mėnuo Liuksemburgui buvo fantastiškai maloningas, leisdamas mėgautis puikiu oru ir nuostabiomis spalvomis.


Tokiu laiku savaitgalius leisti namuose būtų absoliuti nuodėmė, tad atkapstę namuose kažkur užkištas ir vasarą beveik nenaudotas pasivaikščiojimų maršrutų knygeles bei išsitraukę kuprines pasistengėme išnaudoti kiekvieną minutę. Juk niekada negali žinoti, kada atslinks tos pilkosios lietaus persmelktos Liuksemburgo žiemos dienos, ir nebeliks nieko kito, kaip pradėti serialų žiūrėjimo maratonus maloniai įsisukus į vilnonius pledus bei apsikabinus arbatos puodus. Bet iki tol...


Organizmui dar nespėjus perprasti pasikeitusio laiko subtilumų, spalio 30-osios rytą pradėjome gerokai anksčiau nei įprastai (na, bent jau atsižvelgiant į tai, ką mums rodė laikrodis) nepaisant netgi to, kad išvakarėse labai smagiai su draugais gaminę ir valgę kibinus namo grįžome prisikimšę kaip meškučiai, svajojantys ilgai, ilgai miegoti. Kaip bebūtų, saulė nuo pat ryto jau viliojo laukan, tad ilgai nesvarstydami išsiruošėme pasivaikščioti po vynuogynus.


Maršrutą pasirinkome ne baisiai ilgą - apie 10 km nuo Bech-Klainmacherio kaimelio (Bech-Kleinmacher) prie Mozelio link Velenštaino (Wellenstein) ir toliau iki pat Švebsanžo (Schwebsange) bei atgalios.


Ir tai buvo tipiškas sekmadienis Liuksemburge, kada maži miesteliai ir kaimai atrodo tarsi užliūliuoti amžinojo miego - gatvėse nei gyvos dvasios, neskaitant vieno kito pravažiuojančio automobilio ar pernelyg budraus kieme uždaryto šuns. Kurį laiką ėjome vienut vienutėliai; vėliau jau pradėjome sutikti vieną kitą tokį pat vaikščiotoją kaip ir mes.


Nežinau, kokios čakros man tarp tų gelsvai ir žalsvai nusidažiusių vynuogienojų atsivėrė, bet jau seniai vaikščiodama gamtoje nejaučiau tokio džiaugsmo.

Gera.
Gražu.
Tylu.


Nusiraškai kokią užsilikusią nuo skynimo vynuogę, prisėdi karštos arbatos puodeliui iš termoso, paskaitai vieną kitą informacinį aprašą apie vynuogių rūšis ar jų auginimą, galiausiai, tiesiog grožiesi aplinka bei pliurpi, kas ant seilės užeina. Rojus. :)


Pakeliui užtikome netgi sūpynes; gaila tik, kad jos jau buvo atsidūrusios šešėlyje, tai ilgiau pasėdėjus darėsi vėsu, nors sekmadienis buvo ypatingai šiltas - vaikštinėjome po vynuogynus nusimetę visas savo skrandas.


Pakeliui užtikome keletą nuorodų, vedančių į pagundą, bet mes atsilaikėme, nes... niekas neveikė. :) Sekmadienis juk. :)

Praėjome „tuščią kapą“,  žvilgsniais nulydėjome vištų piemenį, nešiną vytele nepaklusniosioms, aptikome „stebuklingą fontaną“ - pirmą rugsėjo sekmadienį vyno šventės metu iš jo trykšta ne vanduo, o nemokamas vynas, ach... ;)


Baigę vynuogynų apžiūrą patraukėme palei Mozelio upę iki Remišo (Remich) - jis tebuvo tik už vieno kilometro, ir čia mūsų laukė netikėtumas - galybė žmonių. Tokios minios, išėjusios pasidžiaugti gražiu sekmadienio oru ir pasižmonėti, jau seniai nebuvau mačiusi. Tai štai kur visi Liuksemburgo žmonės slepiasi saulėtą sekmadienį - „Liuksemburgo Rivjeroje“. :)
...

2016-08-22

Pasakojimai nuo sofos: saldus Zarburgo žavesys (Saarburg, Vokietija)

...
Netoli Liuksemburgo yra toksai nedidelis Vokietijos miestas Zarburgas (Saarburg). Apie jį buvome girdėję ne kartą, tačiau kažkodėl niekaip neprisiruošdavome apsilankyti.


Tiesa, vieną kartą buvome atsidūrę visai prie pat - kitoje upės pusėje, tereikėjo tik pereiti tiltą ir pakilti į kalną. Tačiau taip ir nepasiryžome, nusprendę, kad mums iki soties dviračiu numintų kilometrų. Apie dviračių tempimą per vidurdienio karštį į kalną net galvoti nesinorėjo.

Trumpai tariant, vis dar reikėjo kažkokio postūmio, priversiančio nuvažiuoti į Zarburgą. Ir tuo postūmiu tapo jau ne pirmą kartą Liuksemburge besilankantys mano tėvai; reikėjo sugalvoti, kur čia nuvykus, kad būtų nelabai toli, bet vis dar mums visiems nematyta ir įdomu.


Zarburgas įsikūręs prie Zaro upės (Saar; greičiausiai nuo upės ir miesto pavadinimas kilęs), tad pro jį vis praplaukia garsusis Liuksemburgo turistinis laivas „Princess Marie Astrid“, o aplink kylančiose kalvose auginamos Riesling rūšies vynuogės.

Per miestelį teka mažutė Leuk upė, kurią kerta net keletas nedidelių tiltų, o nuo vieno jų į kitus tiltukus atsiveriantį vaizdą vietiniai pakrikštijo „Mažąja Venecija“. Negali sakyti, kad zarburgiečiai neturi ambicijų. :)


Kiek paėjus iš „Venecijos“ patenki tiesiai į kavinėmis nusėtas ir turistų apsėstas Arklių bei Sviesto turgų aikštes, kurias būtų galima įvardinti kaip miestelio lankytojų traukos centrą.

Prisimindama Zarburgą galiu pasakyti, kad jis man paliko pakankamai dviprasmišką jausmą.


Viena vertus, miestelis pasirodė esąs persmelktas „vokiečių pensininkų estetikos“ stiliumi, kuriame dominuoja tam tikro stiliaus papuošalų ir suvenyrų krautuvėlės, gėlių klombos ir sodo nykštukai. Tiesa, nykštukų nemačiau, bet pagal visą stilistiką, tai jie turėjo būti kažkur netoliese, gal už kampo?

Tokiam persaldinto miestelio įspūdžiui atskiesti nepadėjo net aplink išstatytos kiek modernesnės skulptūros.


Kita vertus, griovyje palei malūną išsiliejantis Leuk upės krioklys natūraliai įneša šiek tiek atšiaurumo į tą nusaldintą miestelio eksterjerą.


Įspūdį dar labiau pagerino kiek toliau ant kalvos išlikę pilies griuvėsiai. Pilies, kurią, beje, 964 metais pastatė toksai garbus grafas Zygfridas Liuksemburgietis.


Nuo Zarburgo pilies (jos viduje nieko ypatingo nėra, išskyrus apžvalgos bokštą ir įsikūrusį restoraną) atsiveria nuostabūs vaizdai į miestą bei Zaro slėnį; jie mane nuginklavo ir atpirko visą erzinantį saldumą.


Iš pilies bokšto pamatėme, kad kiek tolėliau esantys keltuvai kelia „kažkur aukštyn“. Kur jie bekeltų, keltuvais pasivažinėti tikrai nepraleisime progos. Ne tik patys, bet ir svečiams nepavyks išsisukti.


Keltuvai užkėlė iki pat kalvos viršūnės, kur įrengta toboganų trasa („Saar-Rodel“). Iš pradžių pagalvojau, kad gal kiek baugu, bet kai pamačiau, kokiu greičiu jais važinėjasi mamytės ir tėveliai su savo mažais vaikais, supratau, kad būtų gėda neišbandyti. Valdyti tas roges pasirodė gana paprasta, nors kaip pirmam kartui, tai važiavau atsargiai ir kiek lėtokai. Kitą kartą, kadangi jau žinau kaip ir kas, būsiu drąsesnė ir greitesnė. :)


Na, ir aišku, besikeliant keltuvais neįmanoma atplėšti akių nuo Zaro upės slėnio grožio.
...