SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2011-02-24

Pasakojimai nuo sofos: 3 dienos Provanse. Marselis.

...
Kažkada skrisdama lėktuvu į kažkur kažkokiame žurnale paskaičiau straipsnelį apie Marselį. Ir iškart tiesiog nenormaliai stipriai užsigeidžiau jame apsilankyti. Nesuvedžiau savo galvoje tada, kad Marselis - tai kartu ir Provanso dalis. Man Marselis paprasčiausiai siejosi su saule, jūra, dryžuotomis jūrininkų palaidinėmis ir Marseliete. Ir dar atostogomis (kad ir trumpomis).


Artėjant kelionei vis panaršydavau internete ieškodama informacijos apie Marselį. O beieškant, kaip tyčia, užtikau ganėtinai daug neigiamų turistų komentarų ir atsiliepimų apie šį miestą - kiek ten daug arabų ir juodžių, kaip ten kabinėjasi prie žmonių, kaip nesaugu etc. Tada jau tyliai pradėjau būgštaut: "kur mane velnias neša?" 

Dabar galiu pasakyti - na, nėra ten taip. Ar bent jau mums nepasitaikė. Taip, yra arabų, taip, yra juodaodžių, taip yra visokių elgetų ir prašinėtojų, bet, kadangi mes nesimalėm po neaiškias ar nuo centro labai nutolusias vietas, tai to nesaugumo nepajautėm (tik jis, bjaurybė, po tų visų paskaitytų komentarų buvo apsigyvenęs mūsų galvoje ir kartais priversdavo baimingai apsidairyti - šlykštus jausmas). 

Be to, reikia suprasti, kad Marselis yra antras didžiausias po Paryžiaus miestas + uostas, tad taip, visokio plauko žmonių koncentracija jame tikrai didelė. Ir tikrai yra labai varganų bei pavojingų rajonų, kur geriau nekelti kojos. Mums visai pakako centrinės miesto dalies. Kadangi, mūsų nuomone, miesto viešasis transportas gerai išvystytas, tai mes juo ir naudojomės - autobusais, metro, tramvajumi. Dar ir traukiniais. Ir jautėmės visai saugiai.
Viso Marselio nepavyko mums išlandžioti, nes netoli nuo šio miesto buvo daugybė kitų viliojančių objektų. 
Kas įstrigo iš Marselio?


Visų pirma, tai senasis uostas (Vieux Port). Mėlyna jūra, daug nedidukų laivelių, jaukus šurmulys - ar gali norėti kažko daugiau, ypač jei esi atskridęs iš ten, kur tuo metu buvo nulinė ar minusinė temperatūra. Tada dar kartą pajunti, koks gėris yra va taip prisėdus ant molo mėgautis žiemine Provanso saule ir grožėtis jūra...


Gracingai tos jachtos atrodo, gracingai... O ir šiaip laivukai tokie mieli. Ir traukia jie visų akis. Kiek pavaikštinėję ėmėme svarstyti, kažin kokio laivuko mes norėtume, koks čia mums tiktų ir ką mes su juo veiktume??? Žodžiu, labai greitai įsijautėme... :)
Beje, vakare senasis uostas irgi labai maloni vieta pasivaikščioti.


O koks gi uostas be žvejų? Pardavinėja jie ant kranto visokias bjaurybes. Ups, atsiprašau, visokias žuvis ir kitus gyvius.


Na, žuvies entuziastams visi šie "gėriai" turbūt atspindi rojų žemėje, bet man apetito visiškai nesužadino. Bet taip visiškai... 


Netoli uosto yra toks senas (jo pirmi akmenys padėti gal kokiame 12 amžiuje) Šventojo Žano fortas (Fort Saint Jean), aplink kurį gali pasivaikščioti, dienos metu pasėdėti ant suoliuko, o vakarop, kiek užmačiau, jį vis labiau okupavo žvejai.


Tęsiant vandens tematiką, kiek už miesto (o gal dar galima laikyti, kad ir pačiame mieste) yra keletas pliažų. Kaip jie atrodo vasarą ir kokia "publika" juose renkasi, tikrai negaliu atsakyti. Bet vieno vasario mėnesio penktadienio vakarą pliažas atrodė netgi labai neblogai. Gal net, sakyčiau, romantiškai..?


Be to, iki pliažo veda ir labai gražus kelias (vad. Cornische - Président Kennedy) palei jūrą. Čia tiems, kas netingi ir mėgsta vaikščioti. Kitiems - na, juk visada galima važiuoti autobusu.

Pakėlus galvą nuo Viduržemio jūros link dangaus, akiratin patenka beveik iš bet kurios miesto vietos matoma (nes stovi aukštai ant kalno) Mūsų Mergelės Globėjos bazilika (Basilique Notre Dame de la Garde).


Tokia labai įdomi bažnyčia, nes jos viduje pilna laivų paveikslų, laivai kabo ir ant virvučių, einančių nuo lubų. Ir net už Mergelės Marijos skulptūros, bažnyčios lubas puošia laivas; aišku, visgi Marselis yra jūrininkų miestas. Nustebino, kad bažnyčios interjeras - sienos, lubos - yra daugiau bizantiškojo puošybos stiliaus (raštai, blizgesys) nei provansiškojo. Bažnyčios viduje dalis sienų (o ir lauke taip pat) išmūrytos įvairiomis "padėkos" plytelėmis - už sugrįžusį vyrą, už išgijimą, už išlaikytą egzaminą, už atrastą meilę ir pan.
 

Na, o nuo bažnyčios papėdės atsiveria nuostabūs panoraminiai vaizdai į Marselio miestą. Pasijunta ne tik jo grožis, bet ir dydis. Kai mes buvome užkopę, viršuje buvo itin vėjuota: nors ir švietė saulė, tačiau mistralis (rytinis vėjas, kuris žiemos metu "kankina" prie šilumos įpratusius provansiečius,- šitai sužinojau iš knygos "Metai Provanse") siautėjo kaip reikalas - galėjome beveik skristi. Tik noro kažkodėl nebuvo. :)


Va, o kai kam, tai turbūt įdomu, kaip ten Marselyje su vakarinėmis-naktinėmis pramogomis. Žinoma, aplink senąjį uostą yra visokių žuvies ir ne žuvies restoranų, kurie labiausiai orientuoti į turistus. Bet šįkart mūsų šie restoranai nedomino ir netgi likome neišbandę ypatingojo Marselio patiekalo "bouillabaisse" (anglų k. smulkiau + receptas, žr. čia ). "Bouillabaisse" lietuviškai turbūt žuvienė+žuvis???


Užtat mūsų atradimas buvo kelios grafiti išpaišytos gatvelės su tokiais magiškais pavadinimais kaip "Trois rois" (Trys karaliai), "Trois mages" (Trys magai), "Trois frères" (Trys broliai). Ir nežinodamas net nepagalvotum, kad jose pilna visokių restoranų bei barų. Bet, pasirodo, Jean Jaurès aikštė ir aplink esančios gatvelės (tarp jų ir ką tik paminėtos) yra "trendy" vieta Marselyje.

Tai va, penktadienio vakarą mes išbandėme vieną iš šio rajonėlio bariukų, kur greit susiradom draugą iš Ruandos (tokį jau nelabai stovintį ant kojų), kuris Vilmantą vadino savo broliu (mon frère), o aš tapau jo laukine meile (l'amour sauvage). Štai kaip viskas paprasta. :)

Sekmadienio vakarą mes ir vėl atsidūrėme "Trijų karalių" gatvėje, bet šį kartą turėjome aiškų tikslą - pavakarieniauti. Ir kaip mes galėjome pamiršti (na, kaip gyvenantiems Liuksemburge, tai visai neatleistina), kad sekmadieniais veikia labai mažai restoranų. Tai mes iš nevilties pasirinkome tokį visiškai keistą rožine spalva išdažytą, o viduje pūkeliais, lempučių girliandomis ir klounais išpuoštą restoraną prašmatniu pavadinimu "La villa" (Vila).


Tikrai nežinojome ko tikėtis, pvz., ar maistas bus bent jau valgomas. Vylėmės, kad taip. Padavėjas (o gal savininkas?) pasirodė keistokas - su džinsiukais, bliuzonu, žodžiu, "casual" stiliumi. Visgi nusprendėme surizikuoti, nors tuo metu tebuvome vieninteliai klientai (kartais tai būna blogas ženklas, o kartais - pranašumas). Užsisakėme itališkos minestronės (minestrone) sriubos, vyno padaže troškintą auksaspalvį sparą (o, nu ir pavadinimas; trumpiau pranc. k. ši žuvis vadinama daurade) ir dar desertą. Ai, ir namų vyno, aišku.

Ir pradėjome laukti kiek nerimaudami. ... ... ... ... ...

Pasirodo, nerimas buvo be reikalo - gavome skaniausią  sriubą (po kurios galėjai apsilaižyti pirštus), šviežią žuvį su bulvių ir cukinijų koše ir gerą desertą. Plius dar papildomai pusę litro vyno nemokamai kaip dovaną nuo šeimininko. Pasisekė šį kartą, ane?


Tiek apie Marselį iš manęs. 
Vėliau papasakosiu truputį ir apie Avinjoną... Greičiausiai... ;)

2011-02-04

Pasakojimai nuo sofos: suformatuota Roma (nutinka...)

...
Keletas pastebėjimų iš pasidairymo po Romą
(visai nebūtinai tarpusavyje susijusių):




Koks gali būti didžiausias šiuolaikinio turisto, ginkluoto fotoaparatu, košmaras? Pavyzdžiui, netyčiom suformatuota fotoaparato atminties kortelė su daugybe nuotraukų... Kaip jums toks variantas? Bent jau mums taip ir nutiko priešpaskutinės dienos Romoje pavakarę. Pradžioj buvo pikta-apmaudu-gaila, bet kurio laiko, pasėdėjus Trasteverės rajonėlio vyninėj, viskas pasidarė labai juokinga. Ir nebegaila.  Tiesiog NUOTYKIS Romoje, ne kitaip. :) Roma juk saugo savo paslaptis!


Bet tai nereiškia, kad nieko nepapasakosiu apie prailginto savaitgalio pabėgimą į Romą. Arba, kad nieko neparodysiu. Visgi šiuolaikinės technologijos leidžia netgi iš suformatuotos kortelės - kai fotoaparate matai tuos baisius žodžius "No image" - atgauti jau ištrintas nuotraukas. Ne visas, bet šį bei tą įmanoma. Na, čia jei kam  būtų aktualu ateityje... ;)

Ką tikrai vertėtų nuveikti Romoje? Variantų begalybė ir vieno recepto nėra, tačiau tikrai verta nepagailėti vieno kito euro + kojų, ir esant galimybei pasižvalgyti į miesto vaizdus iš viršaus. Mums žiauriai patiko vaizdeliai nuo Viktorui Emanueliui II skirto monumento stogo. Neblogai ir iš kitos pusės - nuo šv. Petro bazilikos kupolo ar Švento Angelo pilies viršaus (lipom ant stogų ir čia).


Be to, belakstant po visokius turistus masinančius objektus, kartais gali atrasti įdomių perliukų. Štai, kad ir Šventos Angelų Marijos bei kankinių bažnyčia (Santa Maria degli Angeli e dei Martiri) bažnyčia, kurios grindyse yra sukonstruota meridiano linija su zodiako ženklais + mūsų lankymosi metu veikusi Galilėjaus garbei paroda (žinia, juk pati bažnyčia jį nuteisė sudegint ant laužo už ereziją, kad žemė sukasi aplink savo ašį), kur teigiama, kad jis buvo ne tik gabus mokslininkas, bet ir labai tikintis žmogus. Na va...
Žinoma, ir daug kitų dalykų mums labai patiko, bet...nežinau, ar verta pasakoti, nes įrašas taptų varginančiai-baisingai ilgas. :P

Ieškant naktinio gyvenimo. Dar galima ieškoti naktinio gyvenimo... Būtent, ieškoti. Nes paskaičius mažą knygelę apie Romą, kur parašyta, kad Trasteverės rajone tiesiog verda naktinis gyvenimas, pilna žmonių, nereiškia, kad taip bac ir pataikysi į tą kunkuliuojantį šurmulį.


Mums su draugais, paklausiusiems vietinės romietės patarimų, to naktinio gyvenimo ir žmonių teko gerokai paieškoti - na, taip kokią valandą. O kai esi juodai nuvargęs nuo visos dienos "ekskursavimo" po Romą, kiekvienas žingsnis link išsvajotos "birerijos" ar "ristorančio" atrodo neapsakomai ilgas. Jau buvome beveik beprarandą viltį, bet tuomet netikėtai išlindę iš už vieno iš daugelio posūkio iš tiesų radome žmones, armonikierius ir visokiausius barus bei restoranus. Jėga! :)
Na, mūsų akimis žiūrint, alus ten tikrai brangokas (pvz., 5-6 eurai už 0,33l butelaitį), bet kai esi pavargęs, jo daug ir nereikia. O apie pirmą - antrą valandą nakties ir tikrai pasijuto, kad čia verda naktinis gyvenimas. Tai visgi vertėjo jo paieškoti. ;)


Vietiniai Romos gyventojai... Kad atsižvelgiant į Romos populiarumą, turbūt net ir turistus (kurių būna nuolat; jų net šio - žieminio neturistinio - sezono metu buvo apstu) reikėtų laikyti visiškai įprasta ir normalia Romos gyventojų dalimi. O ir jau tie visai "vietiniai" vietiniai negali būti nusakyti vienu žodžiu. Be to, šįkart aš jų labai ir nestebėjau. 


Tačiau keletą dalykų visgi paminėsiu. Kas krito į akį tai, kad treningai bei kailiniai yra mėgstamos ir populiarios aprangos detalės; kad dirbantys tose vietose, kur lankosi turistai, nebijo pademonstruoti savo abejingumo, galios ir arogantiškumo (kas visiems būtų aišku, kas čia vadovauja); kad paklausti patarimo (arba net ir neklausti) mielai parodys kryptį bei patars, tačiau, kaip parodė bent jau mūsų patirtis, nepaisant jų gerų norų, savo patarimais greičiau jau suklaidins nei padės. 
  
Vatikanas. O ką Vatikanas? Jei jau esi Romoje, reikia ir ten apsilankyti. Nemanau, kad kas nors nusivylė Šv. Bazilika, jos lobynu ar Vatikano muziejumi bei Siksto koplyčia (kuri yra muziejuje), nes jie, paprasčiausiai, įspūdingi, o muziejų ekspozicijos - įdomios. Aišku, mes padarėm klaidą, kad sumanėm į Vatikaną ir jo muziejus eiti būtent paskutinį mėnesio sekmadienį, nes žmonių buvo daugybė, valandą stovėjome eilėje prie įėjimo į muziejų (vidun galėjai patekti tik tarp 10 ir 12.30 valandų), o ir dirbo jis trumpiau. Kas, kad įėjimas buvo nemokamas. Geriau jau sumokėti, bet pavaikščioti ramiai, nesigrūdant, neskubant...


Bevaikščiojant po Vatikano muziejų, kur sukaupta daugybė antikinių skulptūrų buvo labai smagu registruoti moteriškų šukuosenų įvairovę. Tai va, kiek pavyko atgauti jau "ištrintų" nuotraukų, tiek ir demonstruoju. Tiesa, apatinėje eilėje per vidurį įdėjau ir porą įdomesnių vyriškų šukuosenų.


Na ir dar vienas dalykas, kurio negaliu nutylėti... Iš visų Vatikane muziejuje esančių skulptūrų labiausiai "nepasisekė" nuogus vyrus ar dievus vaizduojančioms skulptūroms, nes jų "nepadorūs" ir nederantys tokioje vietoje" vyriški pasididžiavimai buvo arba užklijuoti klevo lapu, arba nudaužti (nupjauti?)...


Dar bebūnant Romoje mane sutrikdė klausimas, ar tai gražus miestas? Net nežinau ką atsakyti... Įdomus - taip. Turtingas praeitimi - taip. Gražus? Tiesą sakant, nelabai. Čia jau tokia mūsų labai subjektyvi nuomonė. Ne todėl, kad Roma būtų kokia purvina (bet visgi kiek apšiurusi) ar apstatyta negražiais pastatais, tikrai ne. Man kaip tik buvo labai gražūs ochros spalvos pastatai.


Bet tai toks miestas, kad kur spjausi - ten istorinis griuvėsis ar liekanos. Na, kam griuvėsiai gražūs - tada gražus. Mums griuvėsiai gal labiau įdomūs... Tiesa, tada mums pasako - bet jūs nebuvot, kai viskas žalia, šilta, žydi. Galbūt... Bet mes ir vėl atvažiuosim, nes šiaip jau Romoje mums tikrai patiko. Gal po kitos kelionės pakeisime nuomonę ir apie miesto grožį, kas žino?..
 ...


2011-02-01

Pabambėjimai nuo sofos: beprasmis (beveik) tunelis po miestu

...
Ką galima veikti pilką ir šaltą žiemos savaitgalį mieste, kuris šiuo metu gyvena miegančios meškos ritmu... Nejučia ir pats imi virsti meška... Tokiu atveju telieka apsiauti botus ar kokius kitus neperšlampamus batus ir eiti į pagrindinę tos dienos viso miesto pramogą - pavaikščioti tuneliu, esančiu po Liuksemburgu.

Aha, jei įsivaizduojate, kad tunelis visada atrodo taip, tai labai klystate. :) Toks jis būna tik ypatingomis progomis - vieną kartą per metus ir tik trims valandoms.

O šiaip jis atrodo štai taip - visai neišsiskiriančiai:

(foto šiam koliažui paimtos iš šio puslapio)

Todėl neveltui minios Liuksemburgo gyventojų - su vaikais ir be jų (ir mes, žinoma) - nepatingėjo išsiruošti, nusileisti į "griovį" ir netgi pastovėti eilėje (kiek girdėjau iš bendradarbių, kai kuriems jų teko "laimė" prie įėjimo į tunelį pastovėti net gerą valandą, na, o mums pasisekė - telaukėme kokias 10 minučių).

Viduje buvo įrengta visokių mokomųjų "pramogų" - stendų, ekspozicijų etc., kurios buvo skirtos daugiausiai vaikams. Taigi, ne mums. Ir jei buvo kažkokie pasakotojai, aiškinę, kas vienam ar kitam stende yra ir kodėl, tai jie kalbėjo liuksemburgietiškai. Tai irgi ne mums. A, maisto staleliai tunelio gale jau būtų tikę ir mums, bet ir vėl bėda - nebuvome praalkę.

Tad mums teliko viena pramoga -  dairinėjantis tiesiog praeiti tuneliu ir tiek.

Šis tunelis buvo pastatytas 1961-1963m. ir sujungė Petrusės slėnį su Pfaffenthalio slėniu. Kokia to 900m ilgio tunelio, esančio 64m gylyje po miestu, paskirtis? Kaip ir jokia. Buvo galvota, kad galėtų tarnauti kaip bunkeris nuo atominio sprogimo, bet jis nebuvo kaip toks naudojamas. Šiaip, jis buvo visuomenei beveik visą laiką uždarytas. O praeitą sekmadienį kaip tik buvo viena tų retų progų po jį pavaikštinėti ir, pvz., pažiūrėti, kokio gylio buvo senosios tvirtovės šuliniai... Todėl ir sakau, kad tai yra beveik beprasmis tunelis... 
...