SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-10-31

Pasakojimai nuo sofos: toji greipfruto skonio Kordoba (II)

...
Aha, tai kas gi be to bjauraus registratoriaus vis dėl to yra Kordoboje gero ir gražaus?


Visų pirma, tai esant Kordoboje tiesiog neįmanoma nepastebėti senamiestyje esančios didžiuuulės Katedros (Catedral de Nuestra Señora de la Asunción), maurų laikais vadintos Didžiąja mečete. Dėl to liaudyje, o ir šiaip įvairioje literatūroje, ji iki šiol neretai yra pavadinama Katedra-Mečete (Mezquita-Catedral).

Jeigu kada būdami Kordoboje neužeisite į jos vidų, tai bus didžiulė gėda ir nesusipratimas, nes Katedra ne šiaip sau priskirta pasauliniam paveldui - ji yra išties unikali ir įspūdinga. Iš visos architektūros Kordoboje būtent šią Katedrą-Mečetę ypatingai stipriai prisimenu.


Man asmeniškai toji Kordobos Katedra yra ne tiek ypatinga savo išore, kiek vidumi, kuriame labai akivaizdžiai persipina krikščioniškoji ir mudecharų (mudéjar; architektūros ir puošybos stilius (12-16 a.), atsiradęs Iberijos pusiasalyje ir apjungęs greta viena kitos egzistavusių musulmonų ir krikščionių kultūrų bruožus, ir ypač paveiktas maurų skonio bei meno) stiliaus architektūra bei šioms religinėms kryptims būdingų bažnytinių pastatų elementai.

Pavyzdžiui, nerealiai išpuoštas mihrabas, kuriame musulmonai melsdavosi atsisukę Mekos kryptimi bei kur buvo saugomas Koranas.


Jau nekalbant apie nerealų "kolonų mišką", kurį sudaro net 856 kolonos iš jaspio, onikso, marmuro. Mečetės statybų metu minėtieji akmenys kolonoms savo ruožtu buvo "pasiskolinti" iš romėniškų pastatų, pvz., šventyklų. Kaip bebūtų, bet vaikščiojant tarp šių kolonų mane apėmė toks keistas jausmas, nes atrodė kad viena koja įžengiau į pasaką.

Na, o pačiame Katedros viduryje pūpso krikščioniškasis religinis barokas, jeigu taip galima išsireikšti.  Labai įspūdingas ir kartu absoliučiai besipjaunantis su maurų kultūros estetika.


Kam įdomu istorija, tai būtent dabartinės Katedros-Mečetės vietoje senų senovėje buvo pagonių šventykla, vėliau laikui bėgant jos vietoje radosi vizigotų krikščioniškoji bažnyčia, kurią dar po kiek laiko musulmonai pavertė mečete, o po ispaniškosios Rekonkistos (718–1492 m. krikščionių valdovų vykdytas maurų karalysčių Iberijos pusiasalyje užkariavimas) į maurų mečetės vidų ispanai sugražino Romos Katalikų bažnyčią.

Norit smulkiau, prašau: apie 600-uosius metus krikščionys vizigotai įkūrė šv. Vincento bažnyčią. Beje, vizigotai – viena iš germanų nomadų genčių, nukariavusių romėnus (378; 410) bei Ispanijos ir Portugalijos teritorijose įkūrusių galingą karalystę. Na, o toji šv. Vincento bažnyčia po islamo paplitimo Vizigotų karalystėje buvo pasidalinta per pusę tarp maurų ir krikščionių.


Ilgainiui atėjo diena, kada maurų princas Abd ar-Rahmanas I, sumušęs Andalūzijos gubernatorių, 784 m. perpirko likusią šv. Vincento bažnyčios dalį iš krikščionių ir pamažu pradėjo pertvarkyti ją į Mečetę įrengdamas mihrabą (niša sienoje, nukreipta Kaabbos kryptimi Mekoje) bei prijungdamas prie rūmų (anais laikais buvo populiaru musulmonų princams ir karaliams turėti savo rūmuose ar prie rūmų vieną kitą mečetę). Pagrindinė Mečetės salė buvo naudojama ne tik maldoms, bet ir kitiems – žemiškesniems – reikalams kaip kad mokymui, teisės ir tvarkos reikalams bei kasdienių problemų sprendimui.

Vėliau valdęs Abd ar-Rahmanas III dar pastatė ir naują minaretą, o Al-Hakamas II 961 m. ne tik išplėtė Mečetę, bet ir itin išpuošė mihrabą. 987 m. Al-Mansuras Ibn Abi Aamiras (och, kaip man patinka jų vardai) pakeltu tiltu-alėja sujungė Mečetę su Kalifo rūmais, pastatė išorines navas bei įrengė vidinį kiemelį, kur atėjus maldos laikui tikintieji apsiprausdavo prie fontanų prieš įžengdami į Mečetę.


Rekonkistos metu 1236 m. Kordobą atkariavo Kastilijos karalius Ferdinandas III ir, be abejo, Mečetė atvirto bažnyčia. Jos viduje buvo įrengtos itin puošnios Karališkoji bei Villaviciosa koplyčios. Vėliau valdę karaliai irgi pridėjo savo rankas prie Mečetės virsmo bažnyčia įnešdami dar daugiau krikščioniškųjų bruožų, pvz., minaretas buvo paverstas Katedros varpine ir papuoštas iš Santjago de Compostela pasigrobtais varpais.


Visgi man keista, kaip didieji ispanų katalikai ir inkvizitoriai šioje Katedroje išlaikė tiek daug mudecharų (o taigi ir musulmoniškosios) architektūros bruožų… Bet bent jau aš jiems už tai esu labai dėkinga, nes išlikęs statinys tiek savo vidumi, tiek išore yra nepaprastai įdomus.


O jau mūsų laikais Ispanijos musulmonai lobino (gal ir iki šiol tai daro), kad jiems irgi būtų leista melstis šioje Katedroje-Mečetėje, tačiau jų prašymai įvairiais pretekstais buvo atmesti tiek Ispanijos katalikiškosios valdžios, tiek Vatikano. 2010 m, taigi ne taip ir seniai, du musulmonai turistai buvo suimti Katedroje po to, kai konflikto metu sužeidė du apsauginius, nes pastarieji per šventąją Velykų savaitę neleido musulmonų turistų grupei melstis šioje Katedroje.

Kita žavi Kordobos dalis yra jos senas ir didelis - antras pagal dydį Europoje - į UNESCO Pasaulio paveldą įtrauktas senamiestis. Net nesu tikra, kad mes jį visą išlandžiojome, nes Kordoboje ne tiek ir daug jau to laiko turėjome. Senamiestį vis dar supa romėniškosios sienos, bet iš kadaise buvusių 13-os dabar tėra išlikę tik trys vartai: Almodovaro (Puerta de Almodóvar), Sevilijos (Puerta de Sevilla) ir Tilto (Puerta del Puente).


Šarmingą senamiesčio dalį užima buvęs žydų kvartalas (na, kol Isabelė I iš Kastilijos ir Ferdinandas II iš Aragono, vadinamieji Karaliai Katalikai (Reyes Católicos), padėję pagrindus Ispanijos susivienijimui, 1492 m. neišvarė jų iš Ispanijos, tiksliau liepė rinktis - arba atsiversti į katalikybę, arba išvykti) – siauros vingiuotos gatvelės, balti namukai ir gėlės, gėlės, gėlės vazonuose. Labai graži kombinacija. Viena gatvė netgi taip ir vadinasi – "Gėlių gatvė" (Calleja de las Flores), nes ant jos sienų pilna pelargonijų vazonų. Ir į ją labai sunku patekti, nes ji siaura ir joje nuolat sausakimša turistų grupių. Visgi mes šiaip ne taip, gal tik iš kokio antro "užėjimo", bet pataikėme įsigrūsti.


Be to, senamiestyje stovintys namukai turi visokių gražių ir paslaptingų, tačiau uždarų kiemelių, į kuriuos taip ir norisi nors akies krašteliu žvilgtelėti. Na, jei kavinukių ar arbatinių kiemeliai kaip ir buvo mums atviri, tai privačių namų kiemelius išvysti jau buvo sėkmės reikalas (na, pvz., kas nors kaip tik eidavo pro duris, o mes sakydavome, atsiprašau, ar galėtumėte leisti sekundėlę pasižiūrėėėti...).


Buvęs žydų kvartalas nebūtų iki galo autentiškas, jei jame nebūtų išlikusi Kordobos sinagoga (Sinagoga de Córdoba), įkurta 1315 m. Statyta jinai taip pat mudeharų stiliumi.


Sinagoga visai nedidukė, jos maldos kambarys tėra 6.95 x 6.37 m, bet ji dar turi koridorių bei kiemelį, į kurį patenkama iš gatvės. Kuomet žydai buvo išvaryti iš Ispanijos, Sinagoga transformavosi į hidrofobijos ligoninę, batsiuvių koplyčią, vaikų auklėtojų mokyklą, o 1885 m. buvo paskelbta nacionaliniu paminklu.

Senamiesčio pietvakariuose stovi Karalių Katalikų pilis (Alcázar de los Reyes Cristianos) arba Alkazaras. 1236 m. Kordoba buvo užkariauta per Rekonkistą ir jau 1328 m. Alfonsas XI iš Kastilijos pradėjo mudecharų stiliumi statyti rūmus ant jau esamos ankstesnės – pradžioj vizigotų, vėliau tapusios maurų – tvirtovės pagrindo, o taip pat dalį patalpų atidavė vyskupui, kilmingiesiems bei Kalatravos ordinui (katalikiškam kariniui ordinui). Taip tuo metu buvo pastatytas pagrindinis Alkazaro bokštas, dabar žinomas kaip inkvizicijos bokštas.


Vėliau Alkazaras tarnavo kaip Izabelės I iš Kastilijos ir jos vyro Ferdinando II iš Aragono rezidencija. 1492 m. karališkoji pora susitiko su Kristupu Kolumbu, kai jis ruošėsi pirmai kelionei į Ameriką. Žinoma, jie ir finansavo tą kelionę į "naująjį pasaulį". Pilies kieme iki šiol stovi paminklai Karaliams Katalikams ir Kolumbui, liudijantys apie istorinį susitikimą.


Izabelė ir Ferdinandas naudojo Alkazarą ir kaip savo kampanijos prieš paskutiniąją maurų karalystę Iberijos pusiasalyje – Nasridų dinastiją Grenadoje – štabą, ir kaip būstinę pirmiems nuolatiniams Ispaniškosios inkvizicijos (kurią, beje, patys ir įsteigė) teismams, tikslingai nukreiptiems prieš judaizmo ir islamo religijų išpažinėjus bei naujus atsivertėlius iš minėtų religijų. Dar 1482 m. Inkvizicija pradėjo naudoti dalį Alkazaro savo reikmėms dalį jo (pvz. arabiškas pirtis) transformuodama į kankinimo ir apklausų kambarius. Inkvizicijos teismai šioje pilyje vyko net 3 šimtmečius.

1810 m. Alkazaras veikė kaip Napoleono Bonaparto karių garnizonas, o 1821 m. virto kalėjimu. Galų gale, 1950 m. Ispanijos vyriausybė pavertė Alkazarą turistų atrakcija ir nacionaliniu paminklu.


Mums bevaikštant po Alkazarą smagiai švietė saulė, viskas taip atrodė linksma ir gražu, chi chi, cha cha, karaliai čia gyveno, bet kada pagalvoji, kiek kančių žmonės šioje vietoje patyrė, kiek gyvenimų sugadinta, jau ir tie rūmai tokie gražūs nebeatrodo. Nors ne, vis tiek jie visai gražūs. Sakau, viskas toje Kordoboje greipfruto skonio.

Ir viskas. Tiek tos Kordobos mes ir matėme.
...

2 komentarai: