SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2013-01-24

Pasakojimai nuo sofos: lietus ir kaulai - tokia buvo mūsų diena Evoroje

...
Evora... Kažkaip sudėtinga apibūdinti šį nediduką miestą. Nors jame mus "ištiko" vienas labiausiai įsimintinų nutikimų per visą kelionę – liūtis ant Katedros stogo (kažkaip su tais bažnyčių stogais mūsų santykis sudėtingokas, ypač prisiminus kaip ant šv. Petro bažnyčios stogo netyčiomis suformatavome visas savo nuotraukas iš Romos), o mieste vienos didžiausių įžymybių yra pranciškonų sumanyta koplyčia iš žmonių kaulų bei senutėlė romėnų laikų šventykla, tačiau mano bendras įspūdis apie šį miestą po apsilankymo liko toks -  "na, nieko jame ypatingo".


Ne taip senai - gal gruodžio vidury - teko atsitiktinai pasikalbėti su vienu portugalu, kuris sakė, kad Evora jam yra pats gražiausias miestas visoje Portugalijoje. Po tokio pasakymo net susimąsčiau, kad gal mes kažko nepastebėjome-praleidome-nežinojome, nes iš kur jau tas toks didelis miesto fainumas??? Nebent jisai studijavo Evoroje, nes čia dar nuo XVI a. veikia universitetas, tai tuomet viskas aišku, iš kur ta meilė – ogi smagioms studijų dienoms. Nebent...

Bet apie viską nuo pradžių.

Jau tik išlipus iš traukinio ir užmetus akį į dangų tapo akivaizdu, kad Faro patirtos oro pramogos – t.y. lietus – mus lydės ir toliau. :)

Nežinau kaip, bet ieškodami viešbučio sugebėjome jo nerasti, nors buvo po pat nosimi, ir šiame miestelyje beveik pasiklysti. Kaip tyčia priėjęs elgetėlė, gal todėl, kad negavo pinigų, paslaugiai mus nukreipė visiškai priešinga kryptimi, nors, kaip jau minėjau, stovėjome beveik prie pat savo viešbučio. Dardėjome su savo lagaminu per akmenis, kol visgi apvaizdos ar dar kažkieno padedami pagaliau susivokėme, kad ne artėjame, o tik tolstame nuo reikalingos vietos. Turiu pasakyti, kad jei paskui save tempi lagaminą, tai šaligatvių išgrindimas akmenimis yra baisiai erzinantis dalykas.


Pagaliau supratę, kur mums reikia – ogi atgalios į ten, iš kur atėjome, pakeliui link to "atgal" prisėdome žaliame parkelyje atsipūsti ir tuo pačiu pasmaguriauti. O tuomet jau sėkmingai susiradome viešbutį ir (laimė! laimė!) į kambarį mus įleido netgi anksčiau nei parašyta ant rezervacijos lapo.

Išsprendus apsigyvenimo reikalus tiesiu taikymu šovėmė į XV-XVI a. gotišku-manuelinų (manuelinų arba kitaip vėlyvosios portugališkosios gotikos) stiliumi statytą šv. Pranciškaus bažnyčią (Igreja de São Francisco) bei prie jos prisišliejusią Kaulų koplyčią (Capela dos Ossos).

XVI a. pranciškonų suręsta nedidukė Kaulų koplyčia su kaupu pateisina savo pavadinimą, nes visas jos vidus yra padengtas ir išpuoštas žmonių kaulais bei kaukolėmis, kad laikytųsi sutvirtintais cementu. Be to,  pakibę ant grandinių tarsi paveikslai pačiame gražume (net lemputė prie jų užsidega, kad geriau matytųsi) ant sienos kabo dvejetas skeletų, vienas jų – vaiko. Iš kur ir kieno tie kaulai? Ogi kokių 5000 vienuolių, palaidotų prie apylinkėse esančių bažnyčių. Tais laikais, matyt, buvo populiaru būti vienuoliais, kad tokie skaičiai...


Kuriems galams reikėjo tokios koplyčios? Na, pagal skaitytą aprašą, sulig tų laikų dvasia vienuoliai norėjo sau priminti, kad žmogaus gyvenimas tėra laikina egzistencija, tad ir užrašai virš įėjimo bei ant koplyčios stogo parinkti atitinkamai: "Mes, čia esantys kaulai, laukiame tavųjų" (Nós ossos que aqui estamos pelos vossos esperamos) bei "Geresnė yra mirties, o ne gimimo diena" (Melior est die mortis die nativitatis).


Po tokio apsilankymo makabriškoje koplyčioje kažkaip reikėjo pravėdinti galvą, tai paprasčiausiai vaikštinėjome po Senamiestį vis prasukdami ar sugrįždami į Žiraldo aikštę (Praça do Geraldo), kurioje, kaip sužinojau vėliau, per 200 metų buvo įvykdyta net 22.000 autodafė (autos-da-fé) – už tai padėkokime inkvizicijai.


Na, bet istorija lieka istorija, o mes sau maklinėjome vis pasidžiaugdami: "o, vis dar nelyja". Kadangi per daug netryškome entuziazmu iki išnaktų vaikštinėti po Evorą, jau beveik buvome besusigundą įsigyti ekskursiją pažiūrėti netolimose apylinkėse esančių megalitinių dolmenų bei kaimelių (Almendres vietovėje), tačiau apsižiūrėjome, kad per mažai laiko turime - nebespėsime. O gaila... Man būtų patikę nusikelti kokius 7000 metų į praeitį. Kas ten netoliese būsite, nepraleiskite progos apsilankyti.


Taigi, nieko nepadarysi, teko ir toliau sukinėtis siauromis, akmenimis grįstomis bei žibintais puoštomis senamiesčio gatvelėmis. Būtent tada Evoroje ypatingai krito į akis portugalų meilė kamštiniam materiolui – ko tik iš jo nebuvo padaryta, pradedant atvirukais, baigiant rankinukais, papuošalais, dėželėmis ir pan. Taip bevaikštant spėjome praalkti, o ir lietus pradėjo lašnoti. Pats laikas pietų pertraukėlei. Kol prie Katedros (Sé de Évora) esančioje Meno muziejaus kavinėje pasistiprinome, lietus lyg ir nurimo, o mes patraukėme pasižvalgyti po Katedrą.


Tarp 1280 ir 1340 metų statytos Katedros vidus kaip vidus, savyje talpinąs net keleto stilių - gotikos, baroko, renesanso ir manuelinų – samplaiką. Beje, sako, kad į Rytus susiruošusio Vasko de Gamos flotilės vėliavos 1497 metais buvo pašventintos kaip tik šioje Katedroje. Ar tikrai taip ir buvo - nežinia.


Mane labiausiai traukė pasižvalgyti į miestą iš viršaus, nors numanomas laiptelių kiekis iki Katedros stogo ir nelabai žavėjo. Kaip tyčia, tik užlipus ant Katedros stogo ir nusiteikus čia smagiai praleisti kokį pusvalanduką buvome nemaloniai nustebinti – ir vėl prasidėjo lietus. Iš pradžių atrodė, kad gal nieko čia tokio, tačiau po kelių minučių lietus ir vėjas taip sustiprėjo, kad mes akimirksniu likome šlapi. Bet kad jau sušlapome, tai ir nebebėgome tuojau pat nuo to stogo – šiaip ar taip buvome šlapi, nors skėčius visgi išsiskleidėme ir toliau jau žvalgėmės iš po jų. Tik, kad vėjas visaip tuos skėčius prievartavo...


Nulipę dar pasidairėme po Katedros kiemelį ir... ir viskas.

Išlindę iš Katedros į lauką pamatėme, kad lietaus jau nė kvapo ir kuo smagiausiai šviečia saulė. Na, ar ne kiaulystė? Kodėl taip negalėjo būti ir ant stogo???

Kad jau oras pagerėjo, tai dar apžiūrėjome prie Katedros esančius romėniškos šventyklos likučius (Templo romano de Évora). Beje, šioji dar iš I a. išlikusi šventykla skirta ne medžioklės deivei Dianai, kaip kad neretai klaidingai manoma, o daugiau susijusi su Imperatoriaus Augusto kultu bei yra vienintelė tokia visoje Portugalijoje. Va taip va.


Vedami smalsumo nepatingėjome nueiti iš arčiau patyrinėti 9 km ilgio akveduko (Água de Prata Aqueduct) ir priėjome išvados, kad jis vis tik gražiau žiūrisi iš tolėliau, o ne prie pat priėjus. Minėtas akvedukas irgi senas, dar iš tų laikų (1531–1537), kai klestėjo Renesansas: karalius João III apdairiai užsakė pastatyti akveduką, kad miestą pasiektų vanduo ir būtų visiems patogu ir gera.

Taip besisukinėjant po miestą ir apžiūrinėjant istorinius paminklus tapo aišku, kodėl Evoros senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašus.

Na, o po kurio laiko ir vėl teko lįsti į bariuką – ne tik todėl, kad kojos jau pavargo, bet ir dėl to, kad eilinį šimtąjį kartą prasidėjo lietus (grrr...). Tame bariuke dar ir apsigėdinome kaip kokie žioplių žiopliai: norėdami susimokėti sugebėjome paprašyti ne sąskaitos, o užsisakyti dar po 0,4l alaus. Kažin ar mes čia tikrai taip suklydome, ar čia mūsų pasąmonė pokštą iškrėtė.


Tai ką galiu pasakyti? Evora tikrai gražesnė nei Faro – tvarkingesnė: stovi sau nameliai balti su geltonai apvedžiotais pakraščiais, o miesto senamiestis, apsuptas sienų bei pilnas vingiuotų akmeninių gatvelių, gali būti visai smagi vieta neskubiam paklaidžiojimui. Taigi, viskas tvarkoje su tuo miestu, bet kad jame būtų kažkas TOKIO, tai nežinau, nežinau...
...

2013-01-16

P.S. Išvažiavo moteriškė į Briuselį, o atvažiavo į Zagrebą - kam nepasitaiko, tiesa?

...
Vakar benaršydama FB aptikau istoriją, kuria negaliu nepasidalinti. Prajuokino ji mane iki negalėjimo. Čia panašiai kaip iš serijos "išėjau į pliažą, atsidūriau stotyje", tik šiuo atveju moteris išvažiavo į Briuselį, bet atsidūrė Zagrebe. Perpasakoju šią istoriją su savo interpretacija, tačiau labai nenukrypstu,o skaitantys angliškai ją gali puikiausiai pasiskaityti čia (labai rekomenduoju).

Taigi...

Gyveno sau šešiasdešimt septynerių metų moteriškė netoli Briuselio. Nieko čia ypatingo, tačiau prireikė jai vieną kartą nuvažiuoti į už 38 mylių esančią Briuselio stotį – gal kažką pasitikti, o gal ir šiaip. Prieš kelionę dėl viso pikto įvedė į TomTomą (navigacinę įrangą) reikiamą adresą ir pasišvilpaudama sau išvažiavo.

Važiavo vieną dieną, važiavo kitą: kai pavargdavo – pasnausdavo mašinoje pakelėje, kai praalkdavo – užkąsdavo degalinėje, ten ir benzino įsipildavo prireikus, o tos Briuselio stoties kaip nėra, taip nėra. Vadinasi, reikia važiuoti toliau – TomTomas veda, TomTomas žino, kokie čia dar klausimai gali kilti.

Ir nieko tokio, kad kelio ženklų kalba pasikeitė, o ir degalinėse žmonės keistokai šneka... Koja ir toliau spaudžia gazą, viena šalis keičia antrą, trečią, štai jau ir penkta, o moteriškė ir toliau važiuoja į Briuselį. Į antros dienos pabaigą staiga žiū – taigi čia Zagrebas... (= 900 mylių nuo Briuselio). Ups... Teko suktis ir važiuoti atgal to Briuselio ieškoti.

Tuo tarpu moteriškaitės sūnus jau ir plaukus nuo galvos baigė nusirauti, jau ir policijai pranešė apie motinos dingimą. Kuomet policija rengėsi skelbti visuotinę paiešką, moteriškė šast ir atsirado – paskambino namo pranešti, kad čia taip jau nutiko, kad ji esanti Zagrebe: „Aš iš tiesų nepastebėjau, kad kažkas ne taip iki tol, kol netikėtai neatvažiavau į Zagrebą ir nesupratau, kad nebeesu Belgijoje“. O tai kaip ji nieko nepastebėjo? „Ai, buvau gal kiek išsiblaškiusi, o ir šiaip turėjau apie ką pamąstyti“.

(foto koliažui skolintos iš dailymail ir interneto platybių)

Tik perskaičiusi šią Sabine Moreau iš Solre-sur-Sambre istoriją juokiausi, kraipiau galvą ir galvojau "na ir kvailė“. Bet tas kvailumas man toks neįtikėtinas, kad net pati negalėjau juo patikėti. Tai gal čia slypi kažkas daugiau?

Gal atvirkščiai, gal kaip tik čia viskas labai gudru? Štai užsimanė moteriškė pakeliauti po pasaulį, o gal tiesiog visada svajojo Zagrebą pamatyti, tačiau vaikai-vyras-šuo (pasirinkit tinkamą) niekur jos neišleido (iš serijos: "nėra pinigų", "sveikata tavo silpna", "ar išprotėjai?" etc.), tai sugalvojo mažą klastą: sakysiu, kad važiuoju į stotį, bet mausiu ten, kur norėsiu, o vėliau paaiškinsiu, kad, matote, TomTomas blogai nuvedė – esu sena, technikos neišmanau, tai ir nesupratau. Visi ir patikės. :)

Tai čia mano tokia versija, o kokia kitų nuomonė bei mintys? :)

2013-01-06

Pasakojimai nuo sofos: pošventinis pasakojimas apie prieššventinius atradimus

...
Galvojau, kokiu įrašu pradėti 2013 metus...

Žinoma, labiausiai tai noriu padėkoti apsilankantiems, o ypač paliekantiems kokį vieną kitą komentarą  - puikiai žinau, kaip sunku tai daryti, nes ir pati neretai imu ir patingiu kažką kitiems brūkštelėti... ;)

Visgi 2013 pradžiai reikėtų kokio bent apysmagio įrašo, nors šventės jau kaip ir baigėsi. Tad papasakosiu apie smagius vieno žiemos savaitgalio Briuselyje atradimus bei vieną tokį nusivylimą.


Pradėsiu nuo didžiausio atradimo – Briuselio centre esančio Muzikos instrumentų muziejaus (www.mim.be). Šiame muziejuje slypi viena didžiausių ir įvairiausių muzikos instrumentų kolekcijų pasaulyje (kažkur apie 8000 instrumentų, nors eksponuojama tik koks 1200, bet ir tiek daugiau nei pakankamai, patikėkite manimi). Ir jis ne šiaip „tik“ muziejus, bet ir mokslo tyrimų institucija, ir biblioteka, ir netgi vieta koncertams, ne veltui jam priklauso net trys pastatai.


Iš minėtų trijų pastatų matomiausias ir labiausiai traukiantis akį yra art-nouveau stiliaus (anksčiau čia būta “Old England” parduotuvės, kurią 1899 m. suprojektavo Paul Saintenoy), kur ir yra pagrindinė instrumentų ekspozicija. Atvažiavusi į Briuselį ir eidama pro šalį visuomet pasigrožėdavau juo, man tai vienas gražiausių pastatų Briuselio senamiestyje.

Muzikos instrumentų muziejaus viršuje yra kavinė-restoranas, kuris tikrai ne mažiau populiarus nei pats muziejus. Jame turbūt smagiausia apsilankyti, kada šilta ir saulėta, nes tuomet galima sėdėti ant stogo esančioje lauko terasoje ir žvalgytis į miestą.


Bilietas kainuoja juokingai mažai – tik 5 eurus – kaip į tokį nuostabų muziejų. Jis mane išties labai maloniai nustebino, kadangi absoliučiai nenutuokiau, kad jame bus taip įdomu – o jau aš tai tikrai nesu kokia nors muzikos instrument fanatė.

Muziejaus šūkis yra „Jūs pamatysite tai, ką išgirsite“ (vous allez voir ce que vous allez entendre), todėl jame neduoda nuobodžių kalbančių audiogidų (kurie labai greitai priverčia žiovauti – iš patirties sakau), o pasiūlo grojančius, todėl vaikščiodami ne tik apžiūrinėjome išdėliotus instrumentus, bet ir galėjome išgirsti kaip dalis jų (kokie du šimtai) skamba. Patikėkite, labai įdomu. Mums pasisekė, kad tąkart nebuvo labai daug žmonių, todėl beveik nesikirto klausomų instrumentų garsai (nes nors ir priglausdavome prie ausies audio-ausinę, vis tiek dalis garso prasiverždavo į išorę).


Skirtingi instrumentai muziejuje išdėlioti keliuose aukštuose. Man asmeniškai pats įdomiausias buvo pirmas aukštas (arba rez-de-chausee), pilnutėlis pačių įvairiausių tradicinių instrumentų iš viso pasaulio – Kinijos, Afrikos, Tibeto bei, žinoma, plačiosios Europos. Labai patiko Kongo instrumentais atliekama muzika – kojos pačios kilnojosi besiklausant, bet, turiu pasakyti, kad akordeonai irgi geras dalykas.


Taip bevaikštinėdami ir beklausydami vien šiame aukšte užtrukome gal net ir visas dvi valandas. Todėl visai gerai, kad salėje gali rasti vietų, kur prisėsti, nes kojelės turi potraukį nuvargti. Beje, šiame aukšte suradome ir lietuvišką drožinėtą birbynę.


Muziejaus -1 aukšte (arba rūsyje) išdėlioti mechaniniai instrumentai, antrame galima sekti modernių orkestrinių instrumentų vystymąsi, o klavišinių ir styginių – jau trečiame aukšte. Taip bevaikščiodama ir beklausydama įvairiausių instrumentų supratau, kad mane labai erzina klavesinų skleidžiamas garsas.


Galvoju, ką dar pamiršau paminėti apie šį muziejų...

Gal tai, kad jo kolekcija buvo sukurta po to, kai Belgijos karaliui Leopoldui II Rajah Sourindro Mohun Tagore 1876 m. padovanojo nemažai indiškų instrumentų bei buvo prijungta dar 1872 m. iš belgo muzikologo François-Joseph Fétis Belgijos vyriausybės nupirkta jo sukauptų instrumentų kolekcija.

Gal ir tai, kad muziejaus biblioteka ypatingą dėmesį skiria darbams apie muzikologiją, vargonus, etnomuzikologiją bei belgišką džiazą.


Bendrai, tai, sakyčiau, yra itin geras muziejus, tikrai nepasigailėsite apsilankę, jei tik bus toks šansas.

O dabar papasakosiu apie šventinį Briuselio siaubelį (čia aš jį taip labai švelniai vadinu), t.y. apie pagrindinės miesto eglės pakaitalą – 24 metrų aukščio elektroninį Kalėdų medį „Xmas 3“ miesto  Didžiojoje aikštėje.

Šis "medis" yra iš medžio ir apdengtas ekranais, kuriuose tam tikru metu grojant muzikai rodomos video projekcijos bei vyksta šviesų šou. Dienos metu už nedidelį mokestį (atitenka labdarai) galima užlipti į šio "medžio" viršų ir dešimt minučių pasigrožėti aikšte bei senamiesčiu.


Jau iš anksto buvau girdėjusi įvairias nuomones apie jį: kad tai yra „Kalėdinė katastrofa“; kad jis atskleidžia avangardinį Briuselio charakterį; kad vietoje tradicinės eglės jis pasirinktas norint įtikti miesto gyventojams musulmonams; kad jis kalėdinių renginių, kurių tema yra „šviesa“ dalis; kad apšviesti medžio kubai labai primena žalią vaistinių kryžių, todėl pradėtas belgų pravardžiuoti „vaistine“ etc.; tačiau galvojau, kad gal čia viskas perdėtai hiperbolizuojama, o realiai pamačius medį ne toks jau ir baisus jis pasirodys.

Bet turiu prisipažinti, kad net šviesų šou jam nepadėjo – jis vis tiek baisus. Muzikos ir šviesų šou visai gera idėja, ypač gražiai apšviečiami namai, tačiau tas medis, tai tikrai nei šis, nei tas. Ir jokio avangardo, bent jau mano galva.

Nenorėdama baigti įrašo kažkokiais paburbėjimais, pasidalinsiu dar pora smagių savo atradimų Briuselyje. Paskaičiusi Rūtos tinklaraštyje knygynų apžvalgą baisiai susinepatoginau, kaip čia mes su Vilmantu sugebėjome iki šiol juose neapsilankyti, o kai kurių net ir nežinojome. Tai užsirašiau poros pavadinimus ant lapuko ir nusprendėme bent jau trumpam kištelėti nosis.


Knygynas „Tropisme“ suintrigavo dėl savo interjero. Ir tikrai, apsilankius jis nenuvylė; tai knygynas, kuris savo interjeru nepadarytų gėdos Versalio rūmams. Kaip ir jame esančia prancūziškų knygų gausybe.

Tuo tarpu „Sterling books“ daug kuklesnis, o ir knygos angliškos. Tačiau būtent jame prie kai kurių lentynų aš galėčiau apsigyventi keliems mėnesiams ar net ilgėliau. Bevaikštant ir bandant išsirinkti knygą man sukosi galva – norėjau ir tos, ir tos, ir dar tos... Tai jei kada pamatysit mane pasistačiusią palapinę prie to knygyno, tai labai nenustebkit. ;)
...