SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2011-08-31

P.S. Dar dėl butoh šokio...

...
Kaip reakciją į mano reakciją į buto (butoh) šokį, man atsiuntė štai šią nuorodą, kur susijungia Kazuo Ohno šokis ir "Antony and the Johnsons" muzika. Ir tikrai, tai, ką pamačiau, visai patiko, kadangi muzika, šokis ir žodžiai susiliejo įprasmingą visumą (bent jau asmeniškai man).
...

2011-08-30

Pabambėjimai nuo sofos: skulptūra be komentarų.

...
Ką tik aptikau štai tokią skulptūrą prie Liuksemburgo Šiuolaikinio meno muziejaus. Norėjau rašyti - "be komentarų", bet negaliu iškęsti nepasakius, kad detaliau turbūt sunkiai įmanoma. :)


...

2011-08-28

Pabambėjimai nuo sofos: kartais taip sunku suprasti šiuolaikinį meną...

 ...
Vakar nusprendžiau, kad nesuprantu aš to šiuolaikinio meno. Nors ne, toks pareiškimas gal kiek per griežtas. Turbūt reikėtų sakyti, nelabai suprantu. O dar geriau būtų eiti "šviestis", kad vis labiau suprasčiau tą šiuolaikinį meną. Apie ką aš čia..?


Aha, taigi vakar teko sudalyvaut tokioje vieno Liuksemburgo viešbučio saviprezentacijoje per labai eksperimentinius ir labai šiuolaikinius (populiarus žodis, kai kalbama apie meną)  muzikos ir šokio pasirodymus. Tas viešbutis įsikūręs Liuksemburgo ES institucijų rajone visai greta Šiuolaikinio meno muziejaus bei Filharmonijos. Galbūt tai ir įtakojo būtent tokio savęs pristatymo formato pasirinkimą. O į tą prisistatymą pasauliui mane atginė ne kas kitas kaip smalsumas.


Viskas prasidėjo nuo muzikinės dalies. Ir nors muzikinės instaliacijos bei grojimas mane ne tiek domino, tačiau šio pasirodymo vis tiek niekaip negaliu pamiršti. Negaliu dėl to, kad niekaip, tą nuoširdžiai prisipažįstu, nesuprantu, kaip rimtas suaugęs vyras gali susikaupusiu veidu ilgiausiai barbenti visokius ten būgnelius, keptuves, dar ten kažką, galų gale būgno lazdelėmis mušti sieną vis paskyrai pašūkčiojant visokias frazes. Nu, sakau jums, nesuprantu aš tokio šiuolaikinio meno. Man tai iš šono viskas atrodė labai juokingai. Tik nesuvokiau, kodėl pats atlikėjas bei keletas tokios (eksperimentinės???) muzikos gerbėjų buvo tokie rimti. Ryškiai aš kažko tame jo pasirodyme neišjaučiau, ne kitaip.


Bet pagrindinė priežastis, kodėl aš atėjau, buvo noras pamatyti gyvai atliekamą  šiuolaikinį japonų šokį buto  (rašosi butoh). Apie jį buvau jau truputį girdėjusi iš kolegės, paskaičiusi ir mačiusi jutūbėje, bet labai norėjosi pamatyti atliekamą gyvai. Buvo įdomu, ar paliks tokį pat įspūdį, kaip pažiūrėjus internete, ar persmelks kažkokie nauji pojūčiai, o gal koks naujas supratimas aplankys. Žodžiu, buvo įdomu ir smalsu. Ką galiu pasakyt? Tik kad Baisiai Keistas Šokis. Jisai tikrai gerokai sukrečia turimą šokio bei estetikos suvokimą (bent jau mano).


Kas nieko negirdėjo apie buto šokį ir tingi skaityti didįjį informacijos šaltinį Vikipediją, pasakysiu, kad šis šokis atsirado Japonijoje po II Pasaulinio karo sekusiu laikotarpiu kaip tam tikra maišto forma, nusistovėjusių galios santykių griovimas, protestas prieš vakarietiškojo modernaus šokio mėgdžiojimą bei tradicinį japonišką šokį-spektaklį noh. Maždaug taip. Laikoma, kad buto šokis griauna tradicines konvencijas apie šokį, jis neatsiejamas nuo grotesko, tabu, tamsos, nuopuolio, mirties, pasąmonės, absurdo temų, svarbus vaidmuo tenka jausmams bei pojūčiams, asmeninei patirčiai. Šokdami šokėjai neretai būna baltai nubalintais veidais/kūnais, jų atliekami judesiai labai lėti ir kontroliuoti, o kartais judesio ir visai gali nebūti. Buto šokis siejamas su japonais šokėjais Tatsumi Hijikata ir Kazuo Ohno. Pastarasis teigė, jog svarbu, kad jo šokis žiūrovą priverstų apsiverkti, tačiau žiūrovas nebūtinai turi suprasti, ką šokėjas daro – esmė, kad šokis priverstų žiūrovą reaguoti. Va tiek žinių iš Viki, kam įdomu bus – pasiskaitys daugiau.


Žodžiu, vakar tokiam buvusių įtvirtinimų siaurame tunelyje skambant keistai muzikai pirmą kartą pamačiau gyvai atliekamą buto. Buvo labai įdomu. Ir labai keista. Visiškai nesupratau, ką ta keista laiptais nusileidusi japonė savo judesiais vaizduoja. Toks jausmas, kad ji visiškai įsijautusi į šokį. Ji šoko, o žiūrovai tiesiog turėjo trauktis į šalis. Jos judesiai su pagreitėdavo, tai sulėtėdavo, ji tai voliodavosi ant žemės, tai spaudėsi prie sienos, o veide keitėsi visokios grimasos. Galų gale bešokdama pasiekusi tunelio galą ji išbėgo į šviesą plasnodama rankomis. Laisvė? Išsivadavimas? O gal dar kas nors? ...


Negaliu pasakyti. Bet n-tąjį kartą pasikartosiu, na, tikrai labai keistas šokis tas buto. Ar norėčiau jį šokti? Nea. Ar eičiau pažiūrėti į kitus šokančius? Manau, kad taip. Ne todėl, kad man gražu, bet todėl, kad tas šokis mane truputį sujudina ir priverčia pamąstyti. Visgi neprižadu, kad ilgą buto šokio pasirodymą išžiūrėčiau iki galo.


Šokio pvz. galima pažiūrėti  čia, čia, čia ir daug kur kitur, o išvadas jau pasidarykite patys.
...

2011-08-10

Pasakojimai nuo sofos: kokia vasara be jūros? (III)

...

Faktas kaip blynas, kad šiemet vasaros mūsuose nėra, bet užtat jūra - yra. Tad praeitas sekmadienis prasidėjo galima sakyti, kad visiškai įprastai - ankstų rytą senoviniu Liuksemburgo ekspresu riedant į Blankenbergę.


Oro prognozės nežadėjo nieko gero, bet neapleido viltis "o gal prie jūros visgi nelis..." Likus keletui kilometrų į Blankenbergės stoties prasidėjo tokia liūtis, kad jau beveik ir patikėjau, kad visą sekmadienį iki išvykimo atgal leisime vaikščiodami iš vienos kavinės į kitą. Tačiau mano (o kartu ir absoliučios daugumos traukinio keleivių) džiaugsmui išlipus iš traukinio nebelijo. Kartu buvo visiškai aišku, kad šį kartą į jūrą greičiausiai neįmerksiu anei mažojo kojos pirštelio. Deja...


Nors mieste žmonių netrūko, bet pajūris buvo tuštokas - tušti gultai ir po pliažą smagiai šeimininkaujantys paukščiai. Nesakau, kad tai blogai, nes, o kam jau čia labai patinka grūstis? Žinoma, žmonių irgi buvo - vedžiojančių vaikus, šunis, bėgiojančių ar šiaip, slampinėjančių ar kažką veikiančių (pvz., skraidinančių aitvarus). Mes prisijungėme prie tų "slampinėjančių" lėtai pajūriu. O karts nuo karto palašnojantis lietus vis nukreipdavo mus nuo kurso palei pajūrį ir skatino pasidomėti kavinių siūlomomis gerybėmis.

Po vieno tokio pasisėdėjimo šovė tiesiog genialiai geniali mintis - reikia ir mums skraidint aitvarą.

Nulėkėme link artimiausio kioskučio, prekiaujančio pliažui reikalingomis gėrybėmis, ir kiek padiskutavę išsirinkome mūsų nuomone patį puikiausią aitvarą. Entuziazmas kiek išblėso, kai jį išpakavę radome milijoną šniūrelių ir...jokios instrukcijos. Tik nereikia juoktis, aš, pavyzdžiui, dar niekad nesu leidusi aitvaro, jau nekalbant apie jo "parengimą" skrydžiui. Na, bet kažkaip kažką suraišiojome ir ėmė bandyti savo agregatą pakelti į dangų. Ir, žinoma, tapome viso pliažo pažibomis.

 
Nes jei kitų aitvarai leisdami visokius garsus puikiausiai sukiojosi danguje, tai mūsų "nuostabusis" aitvaras skristi visai nenorėjo. Ką jau ten, jam daug labiau patiko suktis vilkeliu ir taip suraizgyti visas virvutes. Bet mes buvome kantrūs ir vis bandėme-bandėme-bandėme pakelti aitvarą į dangų. Galų gale išvesti iš kantrybės nusprendėme, kad mūsiškis aitvaras yra "kažkoks brokuotas ir jį reikia pakeisti. Nes negi leidėjai kalti, kad aitvaras nekyla???  Ane??? :) Ne, bet rimtai, ten trūko tokios detalės, kuri greičiausiai ir neleido mums užsirekomenduoti kaip šauniems aitvarų leidėjams. Tik dėl to, tikrai, tikrai.


Planas "pakeisk aitvarą" geresniu pavyko. Geresniu ta prasme, kad jame buvo visi raišteliai suraišioti, jokių detalių netrūko ir netgi kišenėje slėpėsi instrukcija. Tačiau naujojo aitvaro estetinis vaizdas buvo prastesnis (ir dėl dydžio, ir dėl spalvinės gamos). Ai, bet nesvarbu, juk svarbiausia, kad šis aitvaras skrido!` Ir jei mūsų vyrukams labai greitai ir sklandžiai pavyko įvaldyti aitvaro leidimo subtilumus, tai merginoms teko kiek ilgėliau paplušėti, tačiau galų gale pavyko ir mums!!!


Dabar, sakyčiau, jaučiuos beveik aitvarų leidimo profesionalė. :)
...