SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2013-03-17

Pasakojimai nuo sofos: vieta, kur baigiasi žemė, prasideda jūra ir t.t.

...

Suvilioti Lisabonos saulės nusprendėme sprukti iš miesto ir apsilankyti Sintros apylinkėse. Sintra buvo Portugalijos karalių ir aukštuomenės mėgstama vieta (kuo mes prastesni???), o dabar yra įtraukta į UNESCO kultūrinių kraštovaizdžių sąrašą. Nuo Lisabonos iki Sintros tik kokios 40 minučių traukiniu. Visgi mes Sintroje neužsibuvome ir persėdę į autobusą dar kokį pusvalandį (18 km) dardėjome labai (labai, labai) siaurais ir vingiuotais keliukais iki Cabo da Roca (Uolos kyšulio).


Kas tai yra per vieta? Na, jei tikėti perskaityta informacija, tai Cabo da Roca (priklausiantis Sintra-Cascais gamtos parkui) yra vakariausias žemyninės Europos taškas, apie kurį senais laikais portugalų poetas Luís de Camões rašė, kad tai yra vieta, „kur baigiasi žemė ir prasideda jūra“ (Onde a terra se acaba e o mar começa). Ten esančios uolos kyla kokius 100 m virš jūros lygio, matosi įvairūs uolų dariniai, maži akmenuoti pliažai bei Atlanto vandenynas, todėl iš viršaus atsiveria labai gražus vaizdas (kuris man kažkiek priminė Airijos pakrantes).


Kitas klausimas, o kuriems galams ten trenktis, ką ten galima pamatyti? Na, be mano minėto uolų ir jūros grožio (o tai yra viena esminių priežasčių ten apsilankyti), Cabo da Roca dar galima rasti žalias kalveles, švyturį bei paminklą-kryžių. Ant jo yra lentelė, kurioje įrašyta tiksli Cabo da Roca geografinė padėtis.


Švyturys iš tolo atrodo labai gražiai – toks baltai raudonai dryžuotas, bet... Kadangi jis nestovi lyg vienišas vilkas, kaip kad aš įsivaizdavau, o yra apstatytas visokiais ten neaukštais pastatais, tai vaizdas iš arti yra šiek tiek nuviliantis. Bet iš tolėliau - labai gražu.


Na, o dėl vėjo ir jo atnešamo sūraus jūros vandens aplink esančios kalvelės yra apaugusios labai žema augmenija, kurios didžiają dalį sudaro invazinis (o tai reiškia, išstūmęs kitas šios vietovės augalijos rūšis) augalas, lietuviškai keistai skambančiu pavadinimu „valgomasis svaidulis“ (Carpobrotus edulis). Negali sakyti, kad jis koks nors negražus, tačiau keistokai žiūrisi ištįsai juo pasidengę plotai.


Ir nors mums išlipus iš autobuso Cabo da Roca buvo ganėtinai vėjuota ir vėsu, tačiau švietė saulė, todėl mes maloniai grožėjomės vandens platybėmis, uolėtais skardžiais ir krantais. Na, bet kiek ilgai tuo galima užsiimti? Išankstinis mūsų planas buvo pavaikštinėti (pahaikinti) palei skardį, nes mūsų supratimu, būtent ten "normalus" haikinimo takelis ir turėtų būti. Bet realybė pasirodė kitokia – jis ėjo viduriu kalvų. Tai koks čia malonumas taip eiti 10 km???


Todėl nusprendėme geriau pabandyti nusileisti iki iš viršaus matomo "pliažniko" – tokio nediduko smėliu ir akmenimis padengto plotelio. Atrodė, kad šitai mums tikrai pavyks, nors ir statoka, tačiau kažkur pusiaukelėje pasiekėme aklagatvį – vietą, iš kurios nelabai aišku, kaip toliau eiti. Vilmantas kiek patyrinėjęs nustatė, kad iš esmės galima leistis toliau, gal kiek rizikinga, bet įmanoma. Man buvo kiek neramu, kad nusileidus (kažkaip) gali būti sunkoka užsiropšti atgal, o ir, neslėpsiu, geltonų kelnių pagailo, todėl nusprendėme nebandyti savo laimės ir priešpiečiams apsistoti ten, kur esame. Vis tiek gražus vaizdas buvo garantuotas.


Žinoma, kad po sumuštinių, o ir šiaip, kilti atgalios į viršų buvo gerokai sunkiau. O pagaliau užlipus mus pasitiko žvarbus vėjas, todėl tiesiu taikymu sprukome į vienintelę vietą, kur galima sušilti; tai aišku, kad į kavinę, kurioje ir leidome laiką laukdami atgalinio autobuso.


Sulaukę autobuso grįžome atgal į Sintrą, vėl persėdome į kitą autobusą ir pasiekėme ant vieno Sintra-Cascais gamtos parko teritorijai priklausančių kalnų – Monte da Pena – viršūnės esančius Pena rūmus (Palácio Nacional da Pena). Per tą laiką dangus spėjo apsiniaukti ir neilgai trukus prasidėjo lietus. Pena rūmai apsupti didžiulio parko – didelių dideliausi medžiai, apsamanoję akmenys. Bet kai lyja, tai viso to grožio paprasčiausiai neįvertini. Teko kuo greičiau sprukti į pilies vidų ir apžiūrinėti josios "turtus" viliantis, kad lietus greitai praeis.


Rūmai pastatyti seno vienuolyno, priklausiusio šv. Jeronimo brolijai, vietoje ir priskiriami XIX a. Portugalijos romantizmo laikotarpiui, man pasirodė tokie keistoki – iš dalies nusaldinti, iš dalies – piliški, o iš dalies – kažkokie salvadordališki. XIX a. vienas portugalų karalių, toksai Ferdinandas II, kuriam labai patiko Sintra, nusprendė nusipirkti Didžiojo Lisabonos žemės drebėjimo 1755 m. suniokotą vienuolyną (nors jo koplyčia išlikusi iki šiol) ir jo vietoje pastatyti karališkajai šeimai rūmus, kuriuose susiliejo neogotikinis, neomanuelinis, neoislamiškas ir neorenesansinis stiliai. Hmmm, kai šitai sužinojau, tapo aiškiau, kodėl tie rūmai man tokie keisti atrodė – ko norėti, kada šitiek stilių suplakama į vieną.


Ir žinoma, kad Pena rūmai laikomi svarbiu XIX a. romantizmo stiliaus pavyzdžiu, yra įtraukti į UNESCO paveldo sąrašus bei laikomi vienu iš 7 Portugalijos „stebuklų“. Šie rūmai nėra vien tik turistinis objektas, juose iki šiol vyksta Prezidento ar kitų aukštų pareigūnų rengiami priėmimai ir pan.


Rūmų vidus vis dar išdekoruotas pagal juose gyvenusių karalių ir karalienių skonį. Krito į akis tai, kad eksponuojami baldai labai nedideli, matyt, tų laikų valdovai ir jų svečiai labai jau neaukšti buvo. Mums visai patiko virtuvės bei miegamųjų ekspozicijos, tačiau fotografijų neturiu, nes fotografuoti viduje negalima. Kam smalsu – pasižvalgykite čia. Nepamatėme ir pagrindinio svečių (arba, anot manęs, balių) kambario didingumo, nes jis mūsų lankymosi metu buvo restauruojamas. Tos restauracijos didelė bėda, jei keliauji neturistinio sezono metu.


Išėję iš pilies pataikėme tiesiai į ūkanas arba rūką, nežinau, kaip čia tiksliau išsireiškus.


Bet už tai nebelijo, todėl per parką (gražiu oru būtų fantastika jame paklaidžioti ir net būčiau ne prieš truputėlį jame pasiklysti) pabandėme nusigauti iki vadinamosios Maurų pilies (Castelo dos Mouros), kurią savo laiku irgi buvo nusipirkęs Ferdinandas II.


Viskas prasidėjo nuo to, kad kadaise šiose vietovėse gyveno maurai, bet XII a. pirmasis Portugalijos karalius Alfonsas Henrikas užgrobė Maurų pilį ir po to ji tapo svarbiu objektu tolesniuose karuose bei Sintros gynyboje. Vėliau jos reikšmė sumažėjo, milijoną kartų mano pasakojimuose minėtas žemės drebėjimas irgi prisidėjo prie pilies griūties, ir kada Ferdinandas II nusipirko šią pilį, vienas jo padarytų darbų buvo aptvarkyti aplinką ir restauruoti išlikusias gynybines sienas.


Matyt, toji restauracija tęsiasi iki šiol, nes mūsų lankymosi metu Maurų pilyje irgi intensyviai vyko restauracijos darbai. Išties, tai pačios pilies nelabai ir likę, tik ilga gynybinė siena su bokšteliuose plevėsuojančiomis vėliavomis. Tačiau buvo kur palypėti ir net padusti, o kai kam pasilakstyti nuo vieno bokštelio į kitą.


Bet tikrai nepasigailėjau, kad lipau, nes nuo tų sienų atsivėrė labai gražūs vaizdai į Sintros apylinkes bei rūke paskendusius Pena rūmus. Atrodo, ilgai neužtrukome, bet išėjome iš tos "pilies" vos ne paskutiniai, jau beveik užrakinant vartus.

...

2013-03-01

Pasakojimai nuo sofos: su tramvajumi per Lisabonos kalvas

...

Atrodo, kad nesakiau, bet man Lisabonoje beprotiškai patiko elektra varomi vieno vagono tramvajai. Niekad nepraleisdavome progos vienu jų pasinaudoti. O kad pavažiuotume garsiuoju 28-o numerio tramvajumi, vežančio per Alfamos rajoną iki šv. Jurgio pilies – teko eilėje praleisti gerą pusvalandį, jeigu ne daugiau.


Kuo jis garsus? Na, jis vintažinis. Pirmasis elektrinis tramvajus Lisabonoje atsirado 1901 m. ir labai išpopuliarėjo gyventojų tarpe. Be to, ir dabar važiavimo kaina juo nedidelė, o veža jis per Lisabonos centrą ir Alfamos rajoną, kuris labai kalvotas ir nelabai norėtųsi pėsčiomis visur lipti. Todėl dabar jis labai populiarus tarp turistų. Ir, tikėtina, kaip buvau girdėjusi viena ausimi, tarp kišenvagių.

Nusprendę, kad paskutinė diena Lisabonoje yra tinkamas laikas labiau susipažinti su dar nelankytomis kalvotomis miesto vietomis, sėdome ir mes į minėtą 28-ą tramvajų ir pasileidome per miestą. Mūsų galutinis tikslas buvo šv. Jurgio pilis, bet išlipome gerokai anksčiau suvilioti užrašo apie „Malonės“ miradorą (Miradouro da Graça).


Dar nuo savo kelionių po Ispaniją žinojome, kad miradorai visada yra gėris, nes nuo jų atsiveria gražūs vaizdai. Todėl paspaudę stotelės mygtuką šiaip ne taip išlipome iš pilno žmonių tarsi silkių statinėje tramvajaus ir pasileidome prie terasos, siūlančios gražų vaizdą į šv. Jurgio pilį bei centrinę Lisaboną. Nenusivylėme. Šalia veikusi kavinė viliojo prisėsti, bet kadangi buvome visai žvalūs, tai pėsčiomis patraukėme prie kito miradoro – šv. Luizos (Miradouro de Santa Luzia), nuo kurio atsivėrė Alfamos, Tago (Tejo) upės bei abiejų tiltų panorama.

Na, o nuo ten ne taip jau toli iki šv. Jurgio pilies (Castelo de São Jorge), kuri irgi nukentėjo per 1755 m. žemės drebėjimą. Toji maurų statyta pilis-citadelė palieka įspūdį žiūrint į ją iš tolo, bet jos viduje visai neįdomu. Nors iš jos irgi atsiveria gražūs vaizdai į Lisaboną. Tai ką, pasivaikščiojome sienomis, pasižvalgėme, kad jau atėjome, po jų vadinamąjį archeologinį saitą, bet...


Manau, kad pakanka pilimi pasigrožėti iš tolo, o paskui atsiduoti tiesiog neskubiam pavaikštinėjimui Alfamos (Alfama) gatvelėmis ir grožėjimuisi azulechomis bei gėlių vazonais puoštais namais. O taip pat ir kabančiais skalbiniais.


Alfama yra seniausias Lisabonos rajonas, jo formavimuisi didžiulę įtaką padarė arabai (maurai), iš kurių žodžio Al-hamma, reiškiančio fontanus ir vonias, radosi rajono pavadinimas. Dabar šiame senoviniame rajone pilna visokių istorinių įdomybių, siaurų gatvelių bei skverelių, bažnyčių, gausu fado barų ir restoranų. Be to, tai viena nedaugelio Lisabonos vietų, atlaikiusių mano jau ne kartą minėtą žemės drebėjimą. Mes gal kiek per paviršutiniškai perėjome per jį, todėl dabar dėl to kiek gailiuosi. Bet šaukštai po pietų.


Beeidami per Alfamą pakeliui priėjome Katedrą (Santa Maria Maior de Lisboa arba Sé de Lisboa). Katedra man pasirodė ne tokia graži kaip kad šv. Jeronimo vienuolyno bažnyčia, nors ir mena senus laikus: ji gyvuoja kažkur nuo 1150 m., tačiau buvo net keletą kartų pertvarkyta – dėl to jos vidus yra keleto architektūrinių stilių mišinys, o ir 1755 m. žemės drebėjimas bei po jo prasidėjęs gaisras taip pat gerokai ją nuniokojo. Dabartinė Katedros išvaizda atsirado po didžiulės renovacijos.


Netoli Katedros užtikome tarsi iš filmų nužengusį, tik kad šiuolaikiniais drabužiais vilkintį, kabaljerų kirpėją, kuris senovinėje ankštoje kirpyklėlėje pasisodino Vilmantą į nežinau kokius laikus menančią kėdę (labai patogią, beje), profesionaliai apkirpo ir manęs paprašė įvertint darbą. Prie to paties dar parodė straipsnį apie save miesto žurnale. Žodžiu, pataikėm pas tikrą kirpėjų ir barzdaskučių maestro.


Atrodo, kad nelabai kažką daug veikėme, bet vis tiek vakaras užklupo mus kiek netikėtai ir tuomet susiruošėme paskutinei savo pasibuvimo Lisabonoje pramogai – užsukti į kokį nors neprastą, bet kurio kainos būtų proto ribose, žuvies ir jūrų gėrybių restoraną. Na, kadangi mums rekomendavo Chiado (Chiado) rajone esantį „Sea Me“, tai mes kitų per daug ir neieškojome. Atėję be rezervacijos stipriai rizikavome likti it musę kandę, bet staliuką mums visgi surado.


Tas restoranas siekia atrodyti esąs nepretenzingas – toks paprastas, bet cool, tačiau tai tik išorinis įspūdis. Atidžiau patyrinėjus meniu kainas bei besirenkančius žmones, paaiškėja, kad ne toks jis jau ir paprastas. O ir maistas, nors yra prašmatnaus, bet nebūtinai savo skoniu atitinka stalelio paserviravimo dailumą. Žodžiu, turi šis restoranas savo paslapčių. Visokių. Kaip ir Lisabona. :)

...