SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2011-06-30

P.S. oranžinės spalvos beieškant...

...
Ir vėl kvailioju; šį kartą neištvėriau nepažaidusi spalvų žaidimo, kurį radau aprašytą Knopkiniukų tinklaraštyje. Ir, žinoma-žinoma-žinoma,  iškart užsimaniau, kad man paskirtų kokią spalvą. Smalsu buvo ne tik, kiek daikčiukų būtent tos spalvos (o reikėjo jų nei daug, nei mažai - 9) rasiu namuose, bet ir kokią spalvą gausiu. Ogi...
...ORANŽINĘ!!!
Buvo netikėta, bet ką aš žinau, gal ir kokia kitokia spalva būtų ne mažesnė staigmena. Visgi smalsu, o kodėl man kliuvo oranžinė? Hmmm...

 (kaip visada, paspaudus ant foto - pasididina)

Pražioje pagalvojau, kad nelabai mūsų namuose yra tos oranžinės spalvos, bet įdėmiau pasidairiusi aptikau, kad visokiausių oranžinių ir pseudo oranžinių daiktų daiktelių yra kur kas daugiau nei 9, tad turėjau prabangą pasirinkti... 

Pirmiausiai kažkodėl pagalvojau apie siurblį bei apie virtuvėje gulinčius niekaip nesuvalgomus apelsinus. Vonioje savo žvaigždžių valandos laukė svarstyklės, šampūnas ir dušo želė. Kiek pagalvojusi  išsitraukiau kario miltelius bei milijoną metų turimą CD dėklą. Knygos bei dėklai žurnalams buvo visai lengvas grobis, nes nuolat yra "ant akių". Vėliausiai "pagavau" ant lempos kabantį stiklinį paukštuką, nes nelabai sugebėjau apibrėžti jo spalvą - gal kokia tamsiai oranžinė su rudos spalvos prieskoniu..? Na, o spalvos ieškojimo nuotaikai perteikti parinkau linksmąją liūtuko kepurytę, kurių net dvi guli mūsų spintoje.

Įdomiausia, kad apsidairiusi darbo kabinete irgi pastebėjau nemažai oranžinės spalvos daiktų. Čia tai man buvo visiškas siurprizas. Stalčiuose voliojosi kažkada dovanų gautas veidrodėlis bei kita proga gautų dovanų maišelis. Ant lango oranžiniame vazone auga maniškiai "stebuklingi varpeliai". Ant sienos oranžine spalva šviečia iš Romos parsivežtas atvirukas bei kalendoriuje pažymėtos laisvos dienos. Įkomponavau ir porą tradicinių biuro atributų - oranžinį markerį bei tam tikrų dokumentų važtaraščiams skirtus "a la" oranžinius lapus. Dar atradau, kad stalčiuje laikomų dokumentų dėklai taip pat yra oranžiniai (iki tol nebuvau atkreipusi dėmesio į spalvą). Na, o apelsinų sulčių stiklinė jau tapo beveik tradicija pradedant dieną darbe.
 

Iš oranžinės spalvos paieškų darbe bei namuose darau išvadą, kad mano gyvenime oranžinės spalvos yra visai nemažai. Ačiū, Knopkiniukams, kurie paskatino mane nors trumpam kitaip (o ne kaip visada) pažvelgti į kasdienius daiktus savuose namuose. Buvo "fun". ;)
...

2011-06-05

Pabambėjimai nuo sofos: zoologijos sodo čiūdikai (ir mes)

...

Visai netoli Liuksemburgo, bet jau Prancūzijoje, yra toks nemažas Amnevilio (Amneville) zoologijos sodas, kuriame visai neseniai teko apsilankyti. Įėjimo bilietas, tiesa, iš pradžių pasirodė nepigus (27 eurai suaugusiam), tačiau įvertinus tai, kad šis zoosodas išsilaiko pats (negauna jokių dotacijų iš valstybės), jo dydį, gyvūnų įvairovę bei jų laikymo sąlygas (o kad Kauno zoologijos sodo gyvūnams tokias sąlygas, ech...), siūlomas pramogas (gyvūnų pasirodymus), tai bilieto kaina nebeatrodo per didelė.


Turim prisipažinti, kad mums - man ir Vilmantui - labai, labai, labai patinka visokie "čiūdikai" (žmonių kalba - gyvūnai), pvz., skruzdėdos ar baltosios meškos, kuriuos gyvai galime pamatyti tik zoosode (jei tik nesi kokių "Animal Planet" ar "Travel", ar "National Geographic" darbuotojas). Na, įdomūs jie mums; o gal ir mes jiems??? Nors  dėl mūsų įdomumo, tai abejoju.


Kadangi į zoologijos sodą važiavome ne vieni, tai dabar darbo koridoriuose jau sklando pasakojimai, kaip Neringa (t.y., aš) povui suklikus vis lakstė žiūrėti, ar jis (povas) neišskleidė savo uodegos. Ne, rimtai, o ką daryti, jei gyvai (t.y. ne per televizorių) aš dar nemačiau tokio reginio?..


Tuo tarpu Vilmantas pagarsėjo savo bandymais susikalbėti su tais pačiais povais, tigrais ir pan. "draugeliais". Tiesa tokia, kad zoologijos sode mes ir vėl virstam šešiamečiais; be to (o gal todėl), zoologijos sode laisviausiai galime praleisti visą dieną ir visus kitus (na, kas turi ne/laimės palaikyti mums kompaniją) nuvaryti nuo kojų.


Grįžtant prie zoologijos sodo, tai man tikrai padarė įspūdį, kad jis toks didelis ir gyvūnai savo aptvaruose turi visai nemažai vietos. O gyvūnų yra pačių įvairiausių: nuo didžiųjų žolėdžių (dramblių, žirafų, raganosių, begemotų) iki plėšrūnų (liūtų, meškų, vilkų, tigrų, panterų, gepardų etc.), nuo visokiausių beždžionių iki visai smulkučių jų atmainų - tamarinų (kurie man labai patiko) bei visokių kitokių besikarstančių po medžius gyvių, pvz., lemūrų, lūšių, laukinių kačių ir pan. Pakanka ir smulkesnių graužikų, įvairių paukščių bei šaltakraujų roplių.

 
Tam tikromis valandomis rengiami papūgų, pingvinų, ruonių, plėšriųjų paukščių, baltosios meškos pasirodymai-mini spektakliai. 


Tai jei plėšriųjų paukščių ar papūgų pasirodymai tikrai panašėjo į spektaklius, tai ruonių pasirodymą (man asmeniškai) nustelbė ilgas ir nuobodus jų dresuotojų kalbėjimas apie tai, kaip šiukšles reikia mesti į šiukšliadėžes, o pingvinai - na, o ką jie gali parodyti? Zoosodo darbuotoja tiesiog maitino juos žuvytėmis ir pasakojo apie šią pingvinų rūšį. Ne visus spektaklius/pasirodymus mačiau, bet geriausiai įvertinčiau būtent plėšriųjų paukščių pasiskraidymus virš galvos.


Apibendrinant, tai geras tas Amnevilio zoologijos sodas, verta užsukti, turint laiko, noro ir nusiteikimo. Be to, jame nesmirda (na, beveik...). :)

2011-06-01

Pasakojimai nuo sofos: bomžų ir grafo Montekristo kaimynystė. Ir jokių levandų.

...
Taip, ir vėl Provansas. 
Tęsiu pažadą dar papasakoti (parodyti apie jį).
Juo labiau, kad ir vėl pasitaikė proga ten apsilankyti.


Ir vėl apsistojome Marselyje, tačiau šį kartą kiek kitoje miesto vietoje - senamiestyje, vadinamame Le Panier (išvertus - krepšys) kvartale.


Viena vertus, buto vieta buvo, sakykime, visiškai nestebuklinga: pro langus matėme ne tik vaisių, daržovių bei kitų produktų krautuvėlę, bet ir vietinio valkatėlės guolį, o naktimis girdėjome minėto bomžiuko kosėjimus (ir ne tik)  bei šiukšlių mašinos darbą. Beje, tas valkatėlė ne šiaip sau (gaila, bet nesusimasčiau nufotografuoti): visada su kostiumu, kaklaraiščiu (kurį nusiimdavo prieš eidamas miegoti) ir buteliu rankoje. Ne šiaip koks, o bomžiukas su stiliumi. :)

Beje, ir pati mūsų namo laiptinė prabanga visai nedvelkė. Įėjusi į laiptinę iškart prisiminiau prancūzišką filmą "Moterys iš 6-ojo aukšto", bet vyliausi, kad mūsų gyvenamasis būstas atrodys padoriau. Ačiūdie, atrodė.


Tačiau kita vertus, senamiestis buvo geografiškai patogioje vietoje - visai netoli Senojo uosto. Be to, man pasirodė, kad visas senamiesčio kvartalas su siauromis gatvelėmis, išdžiaustytais skalbiniais, medinėmis spalvotomis langinėmis, mažytėmis parduotuvėmis ir bariukais, vietiniais gyventojais yra išties žavingas ir turintis daug tokio "provansiško" kvapo. (tokio, kokio ir tikimės, ir kokio ieškome atvykę). Na, išskyrus mūsų gatvelę, nors kvapo - tiesa, kiek kitokio, joje netrūko. Betgi ne viskas ir Provanse levandomis kvepia, tiesa?


Apskritai Le Panier, arba Krepšio (ne krepšinio), kvartalas istoriškai - nuo XVII a. - buvo vargšų, neturtingųjų, benamių ir imigrantų prieglobstis. Jiems buvo pastatyta net speciali prieglauda (La Veillle Charité), kuri šiuo metu veikia kaip muziejus ir yra laikoma vienu gražiausiu bei išskirtinų Marselio pastatų. 

Ir vėliau šiame kvartale apsigyvendavo jūrininkai ar kitaip su jūros darbais susiję žmonės, kurie vargiai galėtų būti priskirti vidurinei klasei. Todėl gal ir nereikėtų stebėtis šio kvartalo kontingentu. Nors šiuo metu, čia jau taip spėju, šis kvartalas tampa vis madingesniu tarp vietinių, populiarėja ir tarp turistų. Be to, jame galima aptikti nemažai vis dar rodomo serialo "La plus belle la vie" ženklų.


Tai tiek apie Krepšį.

Kadangi gegužės pabaigoje oras Marselyje buvo pakankamai karštas, tai  nenustebisniu pasakydama, kad pasiplaukiojimai laivu bei pasimaudymai Viduržemio jūroje jau buvo įtraukti į mūsų "must do" planus.

Be jau tampančio tradiciniu plaukimo pasigrožėti kalankomis (ir vėl plaukėme, ir vėl buvo labai gerai ir gražu) bei būtinai-neišvengiamai-privalomo apsilankymo mano bei Vilmanto naujoje meilėje - Cassis - bei pakopinėjimo ant uolų, šį kartą dar išbandėme maudynes vienoje kalankų. Vanduo šaltokas buvo, tačiau koks grožis...


Taip pat nusprendėme pasižvalgyti po visai netoli Marselio esančias Ifo bei Frioul salas. Žinoma, labiausiai turistus traukia Ifo sala, kur stovi tvirtovė-kalėjimas, labiausiai išgarsinta Aleksandro Diuma romano "Grafas Montekristas". Ir nors realybėje tokio kalinio nebuvo, tačiau tvirtovėje-kalėjime galima rasti vienutes, kur menamai kalėjo Edmonas Dantesas (aka Montekristas) bei abatas Farija.


Tačiau ši tvirtovė ir iš tikrųjų funkcionavo kaip kalėjimas - jame laikė politinius kalinius, pvz., Prancūzijos karaliaus Liudviko IV brolį. Kadangi sąlygos kalėjime buvo atšiaurios, tai daugiau šansų išgyventi turėjo turtingi kaliniai, kurie galėjo sau leisti išsipirkti geresnes vienutes, pvz., su židiniu. Kitiems gi taip labai nepasisekdavo; kai kurie savo vienutėse netgi buvo sudeginti gyvi. Be to, nežinomas nei vienas atvejis, kad kaliniui būtų pavykę iš jos pabėgti.


Frioul salos (sakau salos, nes jų yra dvi, sujungtos pylimu-tiltu) mažiau įspūdingos ta prasme, kad jose be uolų, skurdžios augmenijos, apgriuvusių karinių sutvirtinimų bei kelių barų lyg ir nebūtų ką žiūrėti. Tiesa, dar nuskilo laimė surasti vabzdį maldininką ir jį igelbėti nuo sumindžiojimo. Pasijutau tikra skriaudžiamųjų gelbėtoja... :)

Tačiau šiose salose yra nuostabios įlankėlės-pliažai, kuriose besimaudydami jautėmės tarsi būtume kokio romantiško filmo herojai. Į šias įlankėles savo kateriukais bei jachtomis mėgsta atplaukti ir vietiniai Marselio gyventojai, o tada nuleidus inkarą degintis savo laiveliuose, nardyti ar piknikauti. Tokia visiškai vasariška palaima... O, tiesą sakant, ką kitą toje kaitroje gali veikti?


Tiesa, galima važiuoti, pvz., į Aix-en-Provence miestą. Tai toks nedidukas, mielas, gražus "provansietiškas" miestelis. Labai mylimas turistų (todėl vis kirba abejonės, kiek to provansietiškumo dirbtinai "padaryta" būtent turistams). Jame nėra kažko "tokio" pažiūrėti ar aplankyti, bet išties malonu po jį neskubriai vaikštinėti, dairantis į namus, fontanus, parduotuvių vitrinas, užsukant į kavines, uostant, ragaujant, čiupinėjant visokius gražius daikčiukus bei tiesiog mėgaujantis  šia akimirka ..............................................

......................................................................................


P.s. Tik svarbu mėgaujantis akimirkomis neužsimiršti. Mes, matyt Palangos tradicijas prisimindami, sekmadienio vakarą nusprendėme sau "pasidaryti romantiką" ir viename Marselio pliažų palydėti saulę. Romantika greitai išgaravo, kai atėję į autobuso stotelę pamatėme, kad paskutinis autobusas išvažiavo prieš pusvalandį (na, kažkur 20.40), todėl visą kelią iki namų - kokius 7-8 km - teks eiti pėsčiomis... Ir ką? Ką, ką... Ėjome. :)