SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2011-10-24

Pasakojimai nuo sofos: smogas ir Atatiurko kultas (Ankara)

...
Jau prabėgo beveik metai nuo mūsų kelionės į Turkiją, bet aš jos niekaip negaliu pamiršti ir man vis išsprūsta: "O kaip norėčiau pakeliaut po Turkiją..."


Tada mano kolegos kraipo galvas ir nepatikliai klausia, "na, negi ten tau taip patiko?" Taigi, kad patiko. Tiksliau - aš jos ilgiuosi. Todėl ir nusprendžiau dar šiek tiek pasidalinti savo įspūdžiais iš kelionės po Turkiją.

Dar būtinai kurią dieną sugrįšiu prie Stambulo, tačiau šiandienos įrašas yra skirtas Ankarai, kuri, kaip žinia, yra antras pagal dydį Turkijos miestas bei šalies sostinė (nuo 1923 m. pakeitusi Stambulą).

Ir nors važiavome ilgėliausią atkarpą nuo Stambulo iki Ankaros, tačiau sakyti, kad mačiau Ankarą, būtų didžiulis melas, nes tiek aš jos ir temačiau - daugiausia tik pro autobuso langą važiuojant į muziejų, taip pat į Mustafa Kemalio (Atatiurko) mauzoliejų bei vaikštinėjant prie apgriuvusios tvirtovės (o gal pilies? ar forto?).


Pirmoji betarpiška (ne pro autobuso langą) pažintis su Ankara įvyko ankstyvą rytą, kada ėjome vargingesnio (čia jau mano interpretacija, kad jis vargingesnis, o ar taip iš tiesų - nežinau) rajono gatvelėmis link pagriuvusio forto liekanų. Ėjau palei namus, žvalgiausi į jų langus, akimis nulydėdavau praeinančius vieną kitą vietinį ir bandžiau įsivaizduoti, kaip jie čia gyvena. Nelabai pavyko...


Tas fortas, ant kurio palaipiojome, toks apleistas, beyrantis, be jokių apsauginių tvorelių ar pan., todėl visiškai lengva neatsargiai žingtelėjus nusiristi žemyn. Tačiau nuo jo atsiveria fantastiškas panoraminis vaizdas į Ankarą.

Mūsų lankymosi rytą miestas skendėjo smoge.


Ir nors rytas buvo tikrai ankstyvas bei pakankamai vėsus, tačiau prie forto jau buvo įsitaisiusios kelios moteriškės nerdamos ala tašes-rankinukus bei bandydamos suvilioti turistus (pvz., mus) jas nusipirkti. Iki šiol man įdomu, ar labai jau daug kas tuos jų megztus krepšius perka, nes jie nėra nei labai gražūs, nei praktiški...


Vėliau lankėmės Anatalijos civilizacijų muziejuje (Anadolu Medeniyetleri Müzesi), kuriame yra man protu sunkiai suvokiamo senumo eksponatų, pvz., iš ankstyvojo bronzos amžiaus (3000-1950 pr. Kr.), hetitų (1750-1200 pr. Kr.) ar frygų (1200-700 pr. Kr.), helėnistinio, romėnų etc. laikotarpių.


Štai kad ir fotografijos viršuje kairėje  esanti bronzinė lentelė siekia 1235 metus pr. Kr., dešinėje apačioje esanti Motinos Dievybės skulptūra datuojama net 6000 metais pr. Kr, viduryje viršuje patalpintas chimeros atvaizdas atkeliavęs iš vėlyvojo hetitų laikotarpio. Man visada labai sunku įsivaizduoti (o kartu labai įdomu) tuos tolimus laikus, kaip ten žmonės gyveno, kokiems tikslams vieną ar kitą daiktą naudojo. Ach, kada bus išrastos laiko mašinos pakeliauti po praeitį...

Paskutinis objektas, laukęs mūsų Ankaroje - Anıtkabir mauzoliejus, skirtas pirmajam Turkijos prezidentui Mustafa Kemal Atatürk.


Tasai mauzoliejus man priminė sovietmečio laiką, kai iškiliems rusų vadams buvo statomi didingi paminklai bei mauzoliejai, prie jų nuolat budėdavo besikeičianti garbės sargyba, o visokio plauko žmonės - pensininkai, kariai, mokinukai, funkcionieriai, darbininkai - savo noru (arba nenoru) eidavo tų didvyrių lankyti bei nešdavo gėlių vainikus.

Tai taip ir čia, atvykę į mauzoliejų dar turėjome "atstovėti" eilėje, kad patektume į muziejų, skirtą Atatiurko gyvenimui. Ir kas įdomiausia, tai tokių turistų kaip mes buvo mažuma, o didžiąją dalį lankytojų sudarė vietiniai - būsimi kariai, darželinukai, moksleiviai etc.


Vedžiodamas po muziejų mūsų gidas vis nepamiršdavo paminėti, koks Atatiurkas buvo dailus vyras ir kaip jis patiko moterims. Hmmm, ką manote jūs? :)

(foto rastos internete / photos from internet)

Bendrai, iš gido pasakojimo jautėsi didžiulė pagarba ir susižavėjimas Mustafa Kemaliu. Ir vėl man padvelkė sovietmečiu. Todėl pasakyti, kad po šio apsilankymo ir gido pasakojimo likau kiek suglumusi ir nesupratusi, būtų per švelnu. Aš buvau pasibaisėjusi tokiu garbinimu ir man kilo daugybė klausimų apie šį Atatiurko kultą. Pasirodė, kad Vilmantas irgi panašiai jautėsi. Tai autobuse mes jau nepraleidom progos pakamantinėti savo gido, kuris iki tol mums atrodė toks labai protingas vyrukas (besilankant mauzoliejaus muziejuje tuo jau truputėlį suabejojau), apie šį Mustafos Kemalio garbinimą.


Tai jeigu taip jau trumpai, tai mūsų gido paaiškinimas-pasakojimas skambėjo maždaug taip: "Mustafa Kemalis, tapęs Turkijos prezidentu, nusprendė, kad šalis turi atitolti nuo religijos, kuri buvo persmelkusi visas šalies gyvenimo sferas, t.y. valstybė ir religija turi būti atskirtos, ir imti pavyzdį iš Vakarų (tai lietė ir aprangą, ir švietimą, ir teises moterims, ir demokratijos idėjas, baudžiamąjį kodeksą ir t.t.). Būtent šis žmogus sumodernino šalį. Ir kartu, kemalizmas (laikymasis Mustafa Kemalio idėjų bei jo padarytų reformų) iki šiol yra stipri atsvara islamiškam fundamentalizmui. Būtent todėl darželiuose, mokyklose, kitose įstaigose, labai svarbus vaidmuo tenka švietimui apie kemalizmą bei šių idėjų perdavimui. Už tai ir vaikai vedami į visokius tokius muziejus, mauzoliejus ir pan., kad jie suprastų, kiek gero atnešė Atatiurkas". Maždaug šitaip, jeigu trumpai.


Aišku, yra ir kita nuomonė, apie kurią vėliau pasiskaičiau, kad reikia grįžti prie religijos gražinimo į šalies gyvenimą, kad tam tikros religinės grupės ir religiniai mokslai neturėtų būti uždrausti. Žodžiu, Turkijoje kova dėl to, kokia toji šalis bus - fundamentalistiškai islamiška ir vakarietiškai sekuliari - vis dar vyksta ir sunku prognozuoti, kuri dalis nusvers, nes šalis didžiulė, ir tai, kas svarbu Stambule ar Ankaroje, nebūtinai svarbu kur nors prie Irano pasienio.

Nu va, rašiau apie Ankarą, o vis tiek daugiau gavosi apie Mustafą Kemalį. :)
...

2011-10-12

Pasakojimai nuo sofos: sekmadienis Frankfurte

...
Kitą dieną po automobilių parodos skyrėme pasivaikščiojimui po Frankfurtą. Buvo apsiniaukęs sekmadienis, tad žmonių ir pramogų ne per daugiausiai. Tačiau tuo pačiu pamatėme keletą vaizdų, kurių šiaip, įprastai, net ir norėdamas, ne visada užtiksi.


Fotografuojame sau patenkinti garsųjį euro ženklą prie Europos centrinio banko ir pro mus praeina tokia grupelė žmonių. Gal ir nebučiau atkreipusi dėmesio, jeigu ne jų išvaizdos ir stiliaus harmonija: visi nedidukai, panašiai nenusakomai apsirengę, rankoje po lazdelę ar ramentą. O eina tai taip energingai. Prisimenu, kad pagalvojau, "hmmm, kokie keisti..."


O tada tik topt į galvą, taigi čia išmaldos prašinėtojai keliauja į darbą. Ir tikrai, gerokai vėliau, mačiau vieną jų pasikeitusį neatpažįstamai - visas pakibęs ant lazdos, vos paeinąs, prašinėjo praeivių centų. Jeigu ryte nebūčiau mačiusi tos kompanijos, visai lengvai patikėčiau, kad jam "vargšiukui" iš tiesų taip blogai. Naivuolė. :)


Neilgai trukus beeidami į centrinę miesto aikštę (Römerberg), pasižiūrinėti, kas ten įdomaus bei gražaus, pataikėme tiesiai į šv.Mišias. Įžengėm į aikštę (primenu, vėsu, apsiniaukę, lašnoja), o ten lauke visu gražumu sekmadieninės mišios vyksta, susirinkusieji tik gieda, vėjo blaškomos plevėsuoja lenkiškos, vokiškos, Vatikano (?) vėliavos. Tai mes taip netikėtai atsidūrę mišiose tik pakraštuku, pakraštuku praslinkome per aikštę, bet jos per daug ir netyrinėjome. Kažkaip nepatogu pasirodė.


O vakarop užsikėlę ant vieno dangoraižių (Main Tower) paspoksoti į Frankfurto panoramą, kartu buvome pamaloninti ir smuiko garsais. Na, ar daug kam tenka, klausytis smuikininko ant dangoraižio stogo? Aišku, ten nebuvo tokiems turistams kaip mes skirtas specialus koncertas ar panašiai, paprasčiausiai vyko kažkokia fotosesija, tačiau man patiko toks sutapimas. Tai pastovėjome, pasiklausėme - gražu gi.


Ir apskritai, nuo to dangoraižio man visai patiko pasižvalgyti į miestą. Pastebėjau, kad kuo toliau, tuo labiau man patinka traukiniai bei išsišakojantys geležinkelio bėgiai.


Dar susiviliojome pereiti geležiniu pėsčiųjų tiltu (Eiserner Steg) į kitą pusę, kur įsikūręs pagal senuosius receptus (kiek čia tiesos, nežinau) obuolių sidrą  (apfelwein) gaminusių amatininkų (o dabar ir barų bei kavinių) kvartaliukas (Sachsenhausen). Na, mano akimis, jis toks savo puošmenomis bei iščiustijimu specialiai pritaikytas turistams nei išlikęs nuo senovės.


Tik bėda, kad sekmadienio popietę jame turistų beveik nebuvo. Gal tik išskyrus mus. Tas kvartaliukas buvo kaip išmiręs, bet mes, kad jau atėjome, tai taip lengvai nesutikome išeiti neparagavę to jų obuolių sidro. Tai suradom tokią vieną kamurkę, kuri rodė šiokios tokios gyvasties ir prisėdome. Tai šis kvartalėlis mus kiek nuvylė - tikėjomės šurmulio, o radom spengiančią tylą. Kiti turbūt pasakytų, kad atėjom nelaiku. :)


Už tai labai, labai, labai rekomenduoju Frankfurto Taikomojo meno muziejų (Museum für angewandte Kunst; MAK)). Pastatas kiek primena atpjautą torto gabaliuką, kas geriausiai pasimato jau viduje, pakėlus galvą į lubas. Man patiko, kaip jame eksponatai išdėstyti; aišku, patiko ir patys eksponatai. :)


Kai atėjome, vis dar buvo ankstyvas sekmadienio rytas, todėl lankytojų nedaug, nereikėjo su niekuo per daug stumdytis ar laukti eilės norint apžiūrėti ką nors. Na, ir tuo pačiu, mes visai smagiai prisipramogavome.


Bet už tai kaip pasigailėjome, kad nuėjome į kitą šio muziejaus pastatą, kuris yra įrengtas buvusiame kažkokiame fabrike ar gamykloje (kaip dabar madinga). Nors jame muziejus užima gal penkis aukštus, tačiau mums iš jo tesinorėjo kuo grečiau mauti lauk, nes patalpose dvokė ir jos man priminė labiau kokį kalėjimą nei muziejų.


Pavyzdžiui, ant reklaminio lankstinuko patalpinti pingvinai atrodo labai gražiai, bet tik įėjusi į salę po minutės skuodžiau lauk, nes joje dvokė. Na, gal tokia mintis, kur daug paukščių, ten dvokia??? Tipo, tokia meninė koncepcija šio eksponato. Gal. Bet tai nepaaiškina, kodėl ir kai kuriose kitose patalpose kvapas ne ką geresnis. Vilmantas reziumavo, kad šis mūsų apsilankymas "II muziejaus dalyje" sugadino tą gerą įspūdį, kurį  paliko prieš tai  apžiūrinėtas "tortinis" muziejaus pastatas.

Dar, kiek girdėjau, bet apsilankyt nespėjome, visada verta nepagailėt laiko ir užsukt į Schirn meno galeriją (Schirn Kunsthalle), kurioje dažnai eksponuojamos įdomios, pasaulyje įvertintos, parodos.

Turiu prisipažinti, kad niekad negalvojau, jog pasakosiu apie tai, kaip mane sužavėjo komercinis prekybos centras "MyZeil", o tiksliau - tai jo architektūriniai/dizaino sprendimai. Bet faktas lieka faktu: sudėjus visus šviečiančius, išlenktus, skylėtus elementus, gaunasi visai neprastas vaizdas. O jei sąžiningai, tai, mano akimis, netgi labai puikus vaizdas. :)


Cha, dar visai smagu Frankfurte pavažinėti tokiais senstelėjusiais metro traukinukais. Tokiu štai važiavome kažkur link centro (jei atmintis neapgauna).


Prieš pat autobusą namo dar nulėkėme pasižiūrėti, kaip atrodo Frankfurto J.V.Gėtės universitetas. Ta proga net įsiamžinau prie universitetui priklausančio pastato  (kuris turi spalvingą istoriją) durų. Gal ir nieko būtų buvę jame pasimokyt...


Beje, dieną Frankfurtas man pasirodė visai kitoks nei vakare. 


O vakare visokios susidegusios šviesos suteikia nemažai šarmo. Štai tokį miestą mes matėme vakarais.


Taip kad išvažiavau su mintimi, kad visai nieko tas Frankfurtas. Ne toks, dėl kurio eitum iš proto, bet labai neblogas. Mes juk jį matėm tik sekmadienį, kada atsiskleidžia toli gražu ne visas miesto potencialas.
...

2011-10-08

P.S. "ištiko" kulinarinis įkvėpimas

...

Kaip prasiskaidrinti pilką šeštadienį, kai už lango pilka, lietinga ir šalta, ir kai nesinori kojos kelti laukan? Arba ne tai, kad nesinori, bet tingisi. O ir jokio poreikio lyg ir nėra...
Kaip kad man šį kartą.

Dažniausiai tokiomis dienomis lėtai sau slankiojam po namus, truputį pasitvarkom, kažką pasigaminam valgyt, skaitom knygas arba žiūrim kokius nors filmus. Taip ramiai, neskubiai leidžiam laiką; ir man tai labai patinka, nes po intensyvesnių pakeliavimų jaučiu poreikį "pakrauti baterijas". Tai va.

Tad lėtai sau begerdama rytinę kavą šią dieną pradėjau skaitinėdama maisto gaminimo blogus, maždaug, kas čia ką gamina, ką skanaus siūlo ir pan. Kas jau kas, bet kulinarė nesu, o maisto gaminimas man nėra gyvenimo džiaugsmas, todėl negaliu paaiškinti, kas man užplaukė. Aišku, kas yra "keliavę" po maisto blogus tai puikiai supranta, kaip lengva susigundyti. Tai va, man irgi staiga baisiai-mirtinai-skubiai prisireikė išsikepti štai šį šokoladinį pyragą, taip aprašytą Simonos tinklaraštyje, kad viskuo patikėjau. 

Atsidarius šaldytuvą paaiškėjo, kad lengvo kelio nebus - reikiamų produktų tai trūksta. Na, bet jei labai nori, tai nieko nereiškia; visi tingėjimai išdulkėjo, sulaksčiau net tik į parduotuvę, bet ir į turgelį rudeninių gėlių.

Gaminimo metu tvarkingai laikiausi beveik visų rekomendavimų, netgi dėl karšto vyno, tačiau sąlygos apie išlaikymą per naktį šaldytuve išpildyt nepavyko.
Niekaip... :) 


Na ką, kad jau ragavom ir karšto vyno, tai skelbiu, kad šaltasis sezonas mūsų šeimoje atidarytas.
Įdomu, kada kitas kulinarinis įkvėpimas mane aplankys???
...

P.S. Visgi kitą kartą cukraus kiekį gerokai pamažinsiu, nes pyragas mano skoniui nors ir skanus, bet per saldus. Kita vertus, ko kito iš šokoladinio pyrago tikėtis? Vilmanto nuomone, nieko jame nėra per daug. Žodžiu, skonio reikalas. :)

2011-10-06

Pasakojimai nuo sofos: gražių atomobilių rojus (Frankfurtas)

...

Pradėsiu nuo to, kad mes automobilio neturim (nors teises, tai senų seniausiai esame gavę), automobiliais nesidomim, naujienų nesekam, vairuoti nemėgstam. Po pirmojo sakinio, šioks toks vaizdas galvoje turėjo susidaryti. Todėl nežinau, nesuvokiu ir negaliu paaiškinti, koks žaibas trinktelėjo į mūsų galvas, kad sugalvojome  nuvažiuoti į Frankfurte vyksusią automobilių mugę. Matyt, mūsų pasąmonėje glūdintys kažkokie nepatenkinti troškimai  pasiuntė mums signalą. :)


Na ką, daug apie mugę nepasakosiu, bet jeigu trumpai, tai mugė vyksta didžiuliame pastatų komplekse (ten pat, kur ir garsioji knygų mugė) ir, savaime aišku, parodos metu joje apsilanko galybė žmonių. Kai kurios automobilių kompanijos užsiėmusios atskirą paviljonų erdvę, kai kurios dalijasi su kitomis, bet pamatyti tikrai yra ką.


Netgi mes, "didieji automobilių fanai", mugėje praslankiojome visą dieną, kas būtų maždaug nuo 12-os iki 19-os valandos. Iš pradžių dar mašiniukes atidžiai apžiūrinėdavom, lyg ir įsimindavome patikusias, bet kuo toliau, tuo labiau viskas liejosi į besisukančią spalvotų mašinų maišalynę. Pasistumdymas alkūnėmis su kitais apžiūrinėtojais irgi buvo įtrauktas į "programą".


Man labiausiai patiko Weismann kompanijos automobiliai (iki tol net nežinojau, kad tokių būna), nes jie tokie žavingai užapvalinti, gražių spalvų bei turintys retro prieskonį. Ir ženkliukas - driežas - visai fainas.


Tuo tarpo Vilmanto simpatijas užkariavo Kontinental'iai:


Na ir, aišku, labiausiai akis traukė visokie ten hibridai, prototipai ir pan., kaip kad pvz.,tokie su "sparniukais"


arba štai tokie "kiauliasnukučiai" :


Mėgstantys disko stiliaus ar permatomus automobilius, arba varomus elektra irgi neturėjo likti nusivylę:


Dar prieš važiuodama į mugę kažkaip įsivaizdavau, kad prie kiekvienos kompanijos stendo puikuosis lieknosios manekenės ar manekenai, bet, deja, akių paganyti nelabai buvo kur. 


Gal tos manekenės beigi manekenai būna tik kokių VIP'inių svečių, klientų ar spaudos atstovų dieną, tačiau tuo metu, kai plūdo masės, prie automobilių stoviniuojančias dailias manekenes (-us) buvo galima suskaičiuot ant pirštų. O dominavo tai visokios "pseudomanekenės" - konsultantės.


Pavargus nuo automobilių ir vaikščiojimo, lauke buvo galima susirasti gėrimų ir užkandžių kioskelį ir taip numaldyti savo poreikius.


Aš kuo labiau link vakaro, tuo vis lėčiau šliaužiau pro automobilius ir tuo mažiau jie man buvo įdomūs. Išėjusi iš parodos jaučiausi tarsi mano kojos pavirto medinėmis ir jau nebesinorėjo nieko - nei vakarinio Frankfurto apžiūrinėti, nei prie upės eiti.


Visgi pagalvojome, kad vakarą užbaigti visai tiktų kine - ir kojos pailsės, ir  akys pasiganys. Deja, dėl kino laukė didžiulis nusivylimas, nes paaiškėjo, kad mūsų susirastame kino teatre visi filmai yra dubliuoti vokiečių kalba. Vajėėė... Tai ką, tada jau teko eit į barą. :)
...