SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-09-27

Pasakojimai nuo sofos: 6,6 km ratu Liuksemburgo pašonėje - 1/3 įdomumo, 1/3 grožio ir 1/3 nuobodžio

...
Na, ir kol kas paskutinis įrašas iš mūsų vasarinių pasivaikščiojimų po Liuksemburgo pievas ir miškus su panosėje pakištais žemėlapiais. Į šį, liežuvįgalinusilaužti pavadinimu, Gantebaensmillen pasivaikščiojimų taką išsiruošėme visai neplanuotai, kuomet vieną vasaros šeštadienį vos ne iki pietų miegoję visgi nusprendėme išeiti „į žmones“.


Aišku, "didieji proto bokštai" (jais, be abejo, būtume mes) nusprendė, kad kas čia tėra nueiti nuo miesto centro iki to Bonnevoie rajone esančio vandens bokšto ir būtent nuo jo pradėti savo žygį. Betgi, pasirodo, tasai Bonnevoie ne toks ir mažas, tad net nežinau, kiek kilometrų nupėdinome, kol pėsčiomis nuo namų tiesiai-per-aplinkui pasiekėme tą Kaltreis parke esantį vandens bokštą. Tiek nuėjus šiame parke mūsų kelionę jau būtų buvę galima ir užbaigti, o mes dar tik pasiekėme savojo 6,6 km maršruto pradžią (och!).


Bet užtat koks tai parkas!!! Man jis buvo malonus atradimas – per tuos penkerius metus, kol čia gyvename, net ir nežinojau, kad tokio esama. Ir iki jo visai nebūtina eiti pėsčiomis, kuo puikiausiai galima nuvykti berods 13 autobusu.

Mano jau šimtą kartų minėtas vandens bokštas Kaltreis parko nepuošia, tačiau jame yra nuostabus tvenkinukas su vandens lelijomis, varlėmis, o retkarčiais net ir antimis, taip pat netoliese įrengta visai smagių žaidimų aikštelių vaikams. Labai juokinga, bet kažkur internete radau įrašą, kad kažkieno šuo irgi labai mėgsta šį parką (net nežinau, gerai tai ar nelabai). :)


Pirmieji mūsų pasirinkto maršruto kilometrai ėjo palei laukus. Tolumoje matėsi Kirchberg‘o stiklinių institucijų siluetai ir netgi miesto bažnyčių bokštai. O kad jau Hamm‘as netoliese, tad karts nuo karto virš galvų praūždavo koks lėktuvas.


Dalis pasirinkto kelio neišvengiamai vedė miško keliukais.



Mūsų „voverės“ keliukas nuolat susikirsdavo su kitais keliais - visokiais ten sveikatingumo maršrutais, pvz., nurodančiais, ką ir kurioje vietoje reikėtų pasportuoti, kad pilvukai neaugtų, raumenukai sutvirtėtų, arba su šalies technologinį vystymąsi menančiu industriniu keliu. Pakeliui galima rasti ir meno, o besidomintys biologija eidami lengvai galėtų praplėsti savo žinias apie šių apylinkių augaliją.


Dar pakeliui praėjome tokį įdomų dalykėlį kaip liuksemburgiečių sodus. Ypač kai juos palygini su lietuviškais sodais ir juose išstatytais namais. Reikėtų kažkada paskirti jiems atskirą įrašą (jeigu nepamiršiu).


Toliau kelias neišvengiamai nuvedė link prie Alzette upės stovinčio, dabar jau buvusio, Schlaifmillen tekstilės fabriko, priklausiusio Liuksemburgo industrialistų ir politinių veikėjų Godchaux šeimai. Dabar čia veikia jaunimo kvalifikacijos centras ar kažkas panašaus.


Vienoje vietoje išėjome į dviračių kelią, kuriuo vis prašvilpdavo pamišėliai brolių Schleck‘ų gerbėjai. :) Tad einant juo reikėjo atidžiai saugotis.


Dar kiek paėję aptikome labai smagią vietelę (taip pat priklausiusią Schlaifmillen tekstilės fabrikui, o dabar virtusią menininkų studijomis) – vijokliais apaugęs kaminas, saulės spinduliuose žaidžianti upelė, jame besisupuojanti romantiška valtelė su skėčiu, tolumoje žolę ramiai rupšnojančios avys... Fantastika.


O toliau man visas įdomumas kažkaip ir pasibaigė. Teliko tik miško keliukas. Toks truputėlį nuobodus. Na, nebent kolekcionuotum paukščių balsus - tuomet gautųsi visai nebloga einant įrašytų garsų kolekcija.


Vienintelė pramoga – palaipioti nupjautais rąstais. Bet šiaip maždaug paskutinis trečdalis maršruto man pasirodė keliantis nuobodį.


Tad vėl pamačiusi laukus ir vandens bokštą visai nudžiugau – pagaliau mes Kaltreis parke. Metas pailsinti kojas prisėdus ant suolelio prie tvenkinio ir tuo pačiu sukirsti porą sumuštinių. :)

...

2012-09-19

Pasakojimai nuo sofos: palei upelį nuo Mamer iki Kopstal

...
Taip, taip, taip, bėda, ir vėl, eilinį kartą, niekaip neprisiruošiau prisėsti ir pabaigti jau nežinia kada juodraštyje sugulusio įrašo. Tai šis, tai tas, tai nuovargis, o kartais ir paprasčiausias tinginys... Atidėliojau, atidėliojau, bet šiandien pagaliau susiėmiau ir todėl dalinuosi savo įspūdžiais iš dar vieno rugpjūtinio pasivaikščiojimo po Liuksemburgo gamtą.


...
Tai buvo visai malonus maršrutas, nors dalelę (kokius niekingus 2-3 km) nuo jo tikro ilgio - 9,8 km - "nusukome" pradėdami eiti ne nuo „pradžių pradžios“, t.y. Mamerio traukinių stoties, bet kiek arčiau – netoli romėniškų pirčių likučių.


Kiek ten likę to autentiškumo iš romėnų laikų – kitas klausimas, na, bet faktas, kad jos čia buvo. Ir romėnų čia, t.y. Liuksemburgo apylinkėse, būta. Tai liudija ne tik va tokių užtiktų romėniškų pirčių liekanų liekanos, bet ir, pavyzdžiui, tai, kad išvertus vieno mini miesteliuko palei Mozelio upę pavadinimą iš liuksemburgiečių į žmonių kalbą, tai jis skambėtų taip: "Mažasis romėnas" (Remerchen). Bet čia jau nukrypau.


Prie pirčių užtikome ir lazdynų su pirmosiomis jų derliaus apraiškomis, deja, didžioj dalis mūsų gliaudytų riešutų buvo tušti. Bet beskaldydami juos pasijutome tarsi urviniai žmonės – padedi ant akmens, tada kitu rastu akmeniu dauži. Padedi - dauži. Tik kai vis randi tuščią, tai entuziazmas greitai išgaruoja. :)


O toliau, tai ką – takeliu, takeliu... Kadangi buvo tvanki diena, tai negalėjome atsidžiaugti, kad didžioji kelio dalis buvo medžių pavėsyje, tai priartėjant, tai nutolstant nuo Mamerio bei kitų pakelės upeliukų.


Vienoje vietoje jau net buvome besutrinką, nežinodami į kurią pusę sukti, tačiau Vilmanto erelio akys kitoje kelio pusėje pastebėjo ant stulpo prikaltus mūsų pasrinktą maršrutą žyminčius ženklus. Mes buvome išgelbėti! Teliko, atidžiai apsidairius, pereiti kelią ir tikėtis, kad daugiau tokių nesąmoningų kelio kirtimų nebus (kas jau ten mėgsta lakstyti mašinų panosėje).


Neilgai trukus užmatėme kavinę-nakvynės namus. Pamačiusi puodelio ženklą ant stulpo netgi sau leidau trumpam pasvajoti apie kavos puodelį. Bet, rugpjūtis – atostogų metas, tad ir ši vietelė buvo panirusi į atostogų snaudulį, t.y. neveikė. Teko grįžti į realybę ir tenkintis savuoju vandens buteliuku.


Netoli kavinės-nakvynės namų esama Liuksemburgo lietuvių pamėgtos vietos, kur kasmet švenčiamos Joninės. Gėda pasakyti, bet čia buvau pirmą kartą... Šį kartą čia buvo įsikūrę piknikaujantys vietiniai, bet tai netrukdė ir mums prisėsti bei pailsinti kojas, o kartu ir pasistiprinti skanėstais iš savo kuprinių.


Pailsėję ir toliau sekdami maršruto nuorodas iš miško patekome į kukurūzų lauką, kur susitikome net du „kukurūzų vaikus“. Nepiktus tokius.  :)


Po paauglystėje perskaitytos S. Kingo knygos kukurūzų laukas iki šiol man atrodo slepiantis kur kas daugiau nei tik brandinamas geltonas burbuoles.


Ai, pakeliui dar išvydome kažkokį nediduką, bet gražiai spalvotą paukštį, praėjome dirbamus laukus,


ir visai netikėtoje vietoje aptikome informacinį stendą apie medžio anglies susidarymą bei vizualų pavyzdį, kaip visas tas reikalas iš tikrųjų atrodo.


O galiausiai, jau visai kelionės pabaigoje, užtikome dvejetą avių, –  kažkaip ne lygis būtų imti ir savo žygio metu nesutikti absoliučiai jokio keturkojo gyvūno. 


Viena tų avių kažkodėl mus visiškai ignoravo, o kita – „draugiškoji“ – šventai tikėjo, kad jai siūlomi krūmo lapai yra daug skanesni nei lengvai prieinama žolė, todėl niekaip nenorėjo pasisotinti ir vis reikalavo: dar, dar, dar...


Na, ir viskas. 
Pačiame Kopstal miestelyje nematėme prasmės užsibūti, todėl, iš tolo užmetę akį į Rotušės pastatą, liuoktelėjome į tarsi specialiai stotelėje laukusį autobusą ir grįžome namo.


Žinau, atrodo nieko ypatingo tas mūsų pasivaikščiojimas, bet – norit tikėkit, norit ne – buvo faina.
...