SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2016-04-20

Pasakojimai nuo sofos: kalnai, fjordai ir delfinai (Khasab, Omanas)

...

Tiek kelionių prisikaupė, kad net nežinau, nuo kurio galo pradėti rašyti. Kad jau paskutinysis įrašas buvo apie krokodilus, tai dabar įterpsiu įspūdžius iš nediduko Omano miesto Chasabo (Khasab) su ožkomis, delfinais, spalvotomis žuvytėmis ir vienu kitu dvikoju padaru.


Chasabo miestą XVII amžiuje pastatė portugalai kaip uostą, leidžianti jų laivų įguloms pasipildyti maisto ir vandens atsargas. Dabar Chasabas yra kalnuotojo Musandamo regiono (Musandam), garsėjančio savo fjordais bei jų įlankomis (arabiškai vadinamomis „khor“), sostinė. Įdomu, kad Musandamą nuo kitos Omano dalies skiria Jungtinių Arabų Emyratų teritorija.


Nepaisant to, vis tiek nesu tikra, kodėl mūsų kruizinėje kelionėje buvo numatytas sustojimas Chasabe, nes jame, toks susidarė įspūdis, tėra trys namai ir penkios ožkos. Na, gerai, dar supermarketas „Lulu“ bei fortas. Nors tiesą sakant, taip ir nenuvykome iki miestelio centro, kuriame, tikėtina, yra kiek daugiau namų, mažiau ožkų (o gal ir ne), bent keletas kavinių ir viešbutis. Trumpai tariant, nei labai šurmuliuojančio miesto, nei didelių kultūrinių pramogų Chasabe nereikėtų tikėtis.


Tačiau, remiantis tomis nuotrupomis, kurias pavyko rasti šykščiuose vietovės aprašymuose, šis miestas yra mylimas tiek Irano kontrabandininkų, tiek Omano beduinų bei žvejų; pastaruosius Omano valdžia (spėčiau, sultonas) tiekdama nemokamą elektrą bei vandenį bando sulaikyti nepalikti atokiai išsimėčiusių kaimelių Musandamo kalnuose. Kiek tos pastangos sėkmingos, sunku pasakyti – čia man panašu, kaip Lietuvoje vis bandoma „sulaikyti“ norinčius emigruoti, tačiau faktas, kad tokių nuo viso pasaulio atskirtų kaimelių Musandamo pusiasalyje vis dar esama – ir patys praplaukdami matėme vieną tokį.


Valandėlė praleista gerai išsilaikiusiame portugalų statybos Chasabo forte (Khasab Fort), susipažįstant su etnografine ekspozicija, yra visiškai pakankama bendrai pažinčiai su kultūriniu-istoriniu vietovės paveldu. Beje, šis nedidukas muziejus laikomas vienu įdomesnių visame Omane.


Minėtoji ekspozicija nedidelė: patranka ar dvi, keletas arabiškų laivelių, pora vietos gyventojų vasaros dačių egzempliorių, virtuvės indų komplektas bei koks trejetas buities scenelių iš kasdienio gyvenimo. Didžiausią įspūdį (bet ne patį geriausią) paliko plakatuose pavaizduota moterų nacionalinio kostiumo dalis - savotiški antveidžiai, kurie itin priminė Hanibalo Lekterio kaukę „Avinėlių tylėjime“.


Nors, kaip jau turbūt supratote, Chasabo miestas nesužavėjo, tačiau jo apylinkės yra tikras lobis uolienų bei gamtos mylėtojams. Tiek visas Mudandamas, tiek jame įsikūręs Chasabas garsėja savo specifiniais akmeniniais fjordais. Visgi perskaičius žodį „fjordai“ nesiūlyčiau iškart įsivaizduoti žalios Norvegijos gamtos ir jos fjordų. ;)


Musandamo fjordų grožis yra geologinis - skirtingos uolienų spalvos, formos, raštai bei įlankos. Vienur kitur tarp akmenų tarsi netyčia įsiterpia koks augaliukas, kurio atsparumą, spėju, labai greit patikrina nežinia iš kur atsiradusios ožkos.


Geriausia fjordus apžiūrinėti plaukiant vietinių gyventojų laivais „dāw“ (ang. dhow) Hormuzo sąsiauriu (angl. Strait of Hormuz, arab. Maḍīq Hurmuz) tarp Omano ir Persijos įlankų. Ir tai iš esmės yra vienintelis dalykas, ką Chasabe verta nuveikti. Na, gal dar važiuoti pasivažinėti po kalnus, bet kad jau to nedariau, tai nieko ir papasakoti negaliu. 

Kad pasiplaukiojimas būtų malonus, geras oras yra būtinybė; na, bet sutikite, žinant, kur Omanas yra įsikūręs, tai didelė tikimybė, kad taip ir bus. Tačiau kartais ima ir „ištinka“ kiaulystė. Atplauki sau į Chasabą su vieninteliu planu - praleisti dieną plaukiojant „dāw“ valtimis ir grožintis fjordais, o čia bac, nuo pat ryto apsiniaukę, vėjuota ir lyja. Na, taigis, taigis, nenusakomai malonu.


Pagalvoję, kad nesame jau tokie lepūs, o ir plano reikia laikytis, išdrįsome išlipti iš laivo, susiradome jau belaukiančius vietinius verslininkus-jūreivius ir užsiėmėme derybų metu. Man asmeniškai derėjimasis yra peilis po kaklu, gerai, kad mūsų šešerių keliautojų kompanijoje atsirado šiam reikalui turinčių talentą.

Sutarus kainą kartu su nedideliu būreliu kitų, nepabūgusių bjauraus oro, buvome nuvežti į laivuką, kur patogiai įsitaisėme ant kilimų bei pagalvių - atseit, jau plauksime. Deja, lietus priešingai mūsų lūkesčiams ne rimo, o stiprėjo, todėl teko nuo pagalvių persikraustyti į laivo vidurį, iš ten - persikelti į kitą laivą su rimtesniu stogu ir susėdus nerimastingai gurkšnoti ypatingai nusaldintą arbatą. Po arbatos perėjome prie fantos-kolos-spraito ir panašių gėrybių, vėliau - prie bananų ir obuolių. Lietui nesiliaujant vis labiau nekantravome ir nerimavome. Atrodė, kad mūsų pažintis su fjordais pasibaigs taip ir neišplaukus iš Chasabo uosto.


Mūsų laimei, vietiniai verslininkai bei jūrininkai nebuvo nusiteikę taip lengvai prarasti apypilnio laivo turistų bei jų sumokėtų dolerių – pasiskambindami kažkam telefonu bei pasišūkaudami tarpusavyje ragino mus palaukti ir bandė užganėdinti visokiais skanėstais. Ir tikrai, kažkuriuo momentu pradėjo dangus giedrėti, lietus apmalšo, tad buvome sugrąžinti ant drėgnų kilimų ir... išplaukėme! Jėėė!!!!!


Galbūt saulei šviečiant viskas būtų atrodę dar gražiau nei prie apniukusio dangaus, bet mes džiaugėmės vien tuo, kad jau nebelijo. Perspektyva praleisti dieną kruiziniame laive nelabai viliojo, nes kai apniukę ir jame ne itin smagu. Galiausiai nelabai ir buvo laiko svarstyti, kas ir kaip būtų, jei nebūtų nustojęs lietus; plaukdami tik dairėmės į visas puses - tai stebėjome uolas, tai svarstėme, koks „malonumas“ gyventi nuo viso pasaulio atskirtame mažyčiame žvejų kaimelyje (atrodo, kad jis vadinasi Khor ash Sham), tai puolėme žiūrėti jūreivių švilpimu prikviestų delfinų, kurių iš pradžių pasirodė vienas, o vėliau – net keletas.


Delfinai... Ką čia ir bepridėsi. Tik žiūri išsižiojus ir tiek. 


Tik niekaip nesuprantu, kodėl jie atsiliepia į „jūreivių“ švilpimą. Nebent kaskart gauna vis kokio maisto, kitaip – ko plaukti artyn vos tik kažkas pašvilpia? Nors ką tik pasigūglinusi radau paaiškinimą, kad delfinus galimai privilioja laivų variklių gaudesys bei plakamas vanduo. Na, gal...

Delfinams nustojus aplink mus sukinėtis, tolėliau matėme iš vandens iššokant kažkokias dideles žuvis. Nieko apie tai neišmanau, o ir tolokai jos buvo, bei labai trumpai tematėme, todėl nelabai supratome, kas ten per vienos; spėliojome, kad gal kokių nors tunų ar kardžuvių būta. Visiškai neįsivaizduoju...


Galiausiai debesų nebeliko, saulė suspindo visu gražumu, tad plaukimas tapo dar malonesnis. Kažkuriuo momentu mūsų laivukas stabtelėjo prie Telegrafo salelės (ang. Telegraph Island; arab. Jazirat al Maqlab), pavadinimą gavusios nuo čia veikusios britų telegrafo stoties. Visi drąsūs (t.y. nebijantys greičiausiai šalto vandens) ir viskam pasiruošę (net lietui lyjant „dėl viso ko“ įsimetę maudomuosius) galėjo įšokti pasiplaukioti tarp sugužėjusių spalvotų žuvyčių. Tuo tarpu kitiems teliko pavydžiai viską stebėti iš laivo.


Nežinau kokios apvaizdos vedama lietui pliaupiant aš įsidėjau į kuprinę savo maudomąjį, tačiau atsiradus galimybei pasiplaukioti - nesudvejojau. Aišku, neapsakomo mažumo laivo tualete persirengti nebuvo lengviausia užduotis, tačiau vienaip ar kitaip tai pavyko padaryti - ir aš jau vandeny. Matomumas buvo neblogas, tačiau nelabai žinojau, kiek laiko mes turime (nes tokių plaukiojančių buvo mažuma), o ir nutolti toli nuo laivo pabijojau, tai negaliu sakyti, kad labai daug įdomaus pamačiau. Didžioji dauguma spalvotų žuvelių sukinėjosi aplink laivą, nes iš jo jas šėrė bananais ir panašiomis gėrybėmis, o paplaukus tolyn nuo laivo vanduo atrodė įtartinai tuščias. Aišku, vieną kitą trečią mačiau, bet norėjosi ir daugiau, ir spalvotesnių, ir didesnių.


Bet kokiu atveju, labai džiaugiausi galimybe įšokti į tikrą vandenį, o ne į klaustrofobinį baseiną kruiziniame laive, pasidairyti į fjordus ir pamatyti delfinus jų natūralioje aplinkoje. Pasiplaukiojimą baigėme gelbėjimo operacija – nupūtus į vandenį vienos iš bendrakeleivių skrybėlę labai stengėmės (tiksliau, „jūreivis“ stengėsi) ją ištraukti iki jai nuskęstant. Ir pavyko! Kaip, sakyčiau, pavyko ir mūsų pasiplaukiojimas, ypač atsižvelgiant į faktą, kad kruiziniame laive užsakytos analogiškos ekskursijos buvo atšauktos išsigandus lietaus. Cha!

...