SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2013-10-22

Pasakojimai nuo sofos: įkvepiant ir iškvepiant baroko dvasią Ansemburgo pilies prieigose

...

 Per Liuksemburgo paveldo dienas mes tiesiu taikymu šovėme į Ansemburgo pilį (Aansebuerg arba Ansembourg), įsikūrusią Ešo arba dar kitaip vadinamame Septynių pilių slėnyje (Dall vun de siwe Schlässer arba Äischdall, arba Vallée des sept châteaux) prie nykštukinio dydžio Ansemburgo kaimelio (geriausiu atveju jame gyvena koks 40 gyventojų). Tiesa, iškart turiu pasakyti, kad esama dviejų Ansemburgo pilių - Naujosios ir Senosios.


Virš kaimelio rymanti ir viduramžių laikus menanti Senoji Ansemburgo pilis (Buerg Aansebuerg arba Vieux Château d'Ansembourg) yra privati, tad apsilankyti ten be pakvietimo neįmanoma, na, nebent būtum tų didikų - Ansemburgo grafų - šeimos draugas arba eksliuzyvinio jų viešbučio-butiko, prašmatniu pavadinimu "Aukso amžius" (Temps d'Or), klientas.


Tuo tarpu į Naująją Ansemburgo pilį (Neit Schlass Aansebuerg arba Grand Château d'Ansembourg, arba Nouveau Château d'Ansembourg) patekti galima visada. Nors, tiesa, tik sąlyginai.

Ją supantys, dar 1750 metais suformuoti baroko dvasią menantys sodai yra nuolat atviri lankytojams. Ir labai verti dėmesio. Žinoma, jie buvo nustekenti ir pagal išlikusius piešinius atkūrinėjami (statulos, fontanai, gėlynai, labirintai, daržai, medžiai etc.) iki šiol, tačiau tikrai verti dėmesio, nes jau daug padaryta ir bet kuriuo metų laiku po juos smagu pavaikštinėti. Nors lietui lyjant vizito visgi nerekomenduočiau.


Tačiau pati pilis yra uždaryta, kadangi šiuo metu joje vyksta restauravimo darbai. Be to, ir ši pilis nuo 1987 metų yra privačiose rankose - tokios japonų organizacijos Sûkyô Mahikari, kuri, na, tiesa pasakius, priskiriama sektų kategorijai (jie ten kalba apie šviesos energijos įtaką taikos kūrimui pasaulyje ir pan.; kam įdomu - daug informacijos sudėta Vikipedijoje, pasiieškokite), dėl to sunku prognozuoti, kada ir kiek naujoji Ansemburgo pilis bus atvira lankytojams. Juk niekad negali žinoti, kaip tiems privatiems investuotojams šaus į galvą naudoti pilį. Gerai bent tai, kad Liuksemburgo valstybė laikosi strategijos skirti paramą privatiems kultūrinio paveldo objektams su sąlyga, kad jie bus prieinami ir paprastiems mirtingiesiems. Taigi, yra nemažai šansų, kad bus galima bent jau kažkokiais laikotarpiais patekti ir į pačią pilį, o ne tik sodus.


Mes prieš keletą metų jau lankėmės šios pilies apylinkėse ir dar nuo tada prisiminėme, kokie gražūs ją supantys sodai, o šįkart mus paviliojo ypatinga galimybė kyštelėti savo nosis į pilies vidų, nes Liuksemburgo paveldo dienų proga veikė ne tik japonų kaligrafijos paroda, įkurdinta buvusiose pilies arklidėse, bet buvo galima pasimėgauti išmanių gidų vedamomis ekskursijomis po pilies sodus ir jos restauruojamą vidų (!).


Kad jau nepatingėjome atsikelti beveik su saule šeštadienio rytą (na, gal truputį perdedu tą ankstumą) ir nusigauti iki pilies, už tai mums teko "prizas" - galimybė sudalyvauti beveik privačioje ekskursijoje po pilies sodus, nes tą valandą tebuvome tik mes dviese su Vilmantu ir gidė, kokia tai biologijos profesorė iš Prancūzijos.


Taip sužinojome, kad dar 1624 m. garbusis Tomas Bidaras (Thomas Bidart), metalurgas iš Belgijos, įsigijo lydyklą (Septfontaines -Simmerschmeltz vietovėje) ir, lyg dar to būtų mažai, iš turtingos dvarininkų Ravilių (Raville) šeimos perpirko kalvę prie Ešo upės (Eisch). Tai buvo labai sumani Tomo investicija, nes regionas buvo turtingas geležies mineralais, medžio anglimi, be to, šalimais tekėjo upė, taigi, buvo visos reikiamos sąlygos ginklų ir įrankių gamybai, labai paklausių tuo laikotarpiu siautusio Trisdešimties metų karo metu.


Versliukas visai sekėsi ir po keleto metų tas pats Tomas dar labiau praturtėjo ir, logiška, tapo dar labiau gerbiamu asmeniu, tad ilgainiui sugebėjo įsigyti titulus ir privilegijas, anksčiau priklausiusius Ravilių šeimai (jiems, biednikėliams, ne taip gerai sekėsi). Tarp 1639 ir 1647 metų Tomas pasistatė „kalvystės meistro namą“ (maison de maître des forges), kuris ir tapo pagrindine Ansemburgo pilies dalimi.


1670 m. Tomas pasimirė, tad jo dukra Mariana Bidar (Marie-Anne Bidart) paveldėjo kalves. To meto jaunuoliai puikiai suprato, kad turtingos nuotakos pakampėmis nesimėto, tad Mariana ėmė ir ištekėjo už tūlo Pranciškaus Tomaseno (François de Thomassin). Apskritai, tai toji Mariana buvo šaunuolė - netoli pilies ant kalvos pastatė „Kalno Marijos“ (Mont Marie) koplyčią, vargšų vaikams įsteigė mokyklą (veikė tarp 1688 ir 1844), o vėliau prie koplyčios buvo pristatyta ir klebonija.


Mariana su Pranciškumi vaikų neturėjo, tai 1719 m. pilį paveldėjo jų sūnėnas Tomas Demaršanas (Thomas de Marchant). Būtent jis prie pagrindinės pilies iš abiejų pusių prijungė du sparnus taip ją praplėsdamas, taip pat pastatė kvadratinius bokštelius, kurie buvo sujungti skliautuotų penkių arkų priebučiu, po kuriuo karietomis buvo galima privažiuoti netgi iki pat pagrindinio įėjimo. Taip pilis vis labiau ėmė panašėti ne į didelį namą, o į prabangią pilį. O šaunuolis Tomas Demaršanas 1728 m. gavo Deamaršano ir Ansemburgo barono titulą (Baron de Marchant et d'Ansembourg).


Jo sūnus Lamberas Džozefas (Lambert Joseph de Marchant et d'Ansembourg) toliau gražino ir puoselėjo pilį, netgi apie 1740-1750 metus sugalvojo įrengti terasas ir pasodinti jose barokinį sodą, kuris išlikęs iki šiol. Taip pat praplėsti pastatus kitoje pagrindinio kiemo pusėje, kurie tapo naudojami kaip arklidės ir tarnų kambariai. Be to, pastatydino du naujus garbės įėjimus, kurie pakeitė senąjį pagrindinį įėjimą kitoje pilies pusėje.


1734 m. Lamberui Džozefui nuskilo, nes iš meilės ar iš išskaičiavimo (kas čia žino?) vedė Aną Kateriną (Anne-Catherine de Velbruck) iš labai senos ir kilmingos šeimos. O gal ir tikrai suviliojo jautrią damos širdį, nes buvo apsiskaitęs eruditas, galėjo pasigirti daugiau nei 12000 tomų biblioteka, gausia meno kūrinių ir šiaip įdomybių kolekcija. Kaip ten bebūtų, savo talentų ar vedybų, ar turtų dėka po keliolikos metų, t.y. 1749 m., Lamberas Džozefas buvo pakeltas į grafus, o 1750 m. patsai imperatorius įšventino jį į Šventosios Imperijos grafus. Ir tuo pačiu Lamberas Džozefas gavo teisę turėti savo herbą, kuris buvo įtaisytas įvairiose pilies vietose.


Išklausę tokią ilgą pilies ir jos savininkų istoriją, po kurios viskas galvoje susipainiojo (dėkui internetui, kuris padėjo atpainioti), ir apvaikščioję sodus, nuėjome į pilies vidų, kur mūsų laukė du gidai ir dar du ekskursantai. Taigi, jau buvome keturi klausytojai ir du žinovai - architektas ir inžinierius, besirūpinantys restauravimo darbais. Ir ką, turiu pasakyti, kad buvo visai įdomu.
 

Po ekskursijos tapo aišku, kad pasibaigus restauravimo darbams pilis turėtų atrodyti ne prasčiau nei dabar gausiai turistų lankoma Viandeno pilis (Château de Vianden arba Buerg Veianen). O be to, Ansemburgo pilis visai netoli Liukso - būtų itin patogu vežti apsilankančius svečius pažioplinėti, jei tik ji juos įsileis. :)
...

2013-10-09

Pasakojimai nuo sofos: Cinque Terre malonumai, III dalis (5terre, Manarola, Corniglia)

...


Diena išaušo debesuota, tačiau žmonių kiekis, norėjusių važiuoti 5terės traukiniu, išliko toks pats kaip ir prieš tai. Blyn! Atsikandę masinio haikinimo nusprendėme pasirinkti tokį maršrutą, kuris ne kiekvienam būtų viliojantis, malonus ar įkandamas: Manarola-Volastra-Aia del Cane-C.se Pianca-Corniglia takai priklauso sunkios ir vidutinio sunkumo trasų kategorijoms.


Taigi, Manaroloje šiaip ne taip išlipę iš traukinio dar kiek pasidairėme po kaimelį, kuris yra įsikūręs ant uolos apie 70 metrų virš jūros lygio ir, deja, deja, neturi normalaus pliažo. Visgi Manarola yra pakankamai populiari tarp turistų, nes ją su Riomadžiore jungia garsusis „Meilės kelias“ (Via dell'Amore), kuriuo lengva eiti. Tik tiek, kad šis takas po 2011 m. liūčių ir potvynių buvo remontuojamas ir iki šiol po remonto neatidarytas. Gal todėl iš ryto kaimelyje dar buvo buvo palyginus ramu, nors žmonių netrūko. Vaikštinėdami po Manarolą kyštelėjome nosį į bažnytėlę (chiesa di San Lorenzo,1338 m), nužvelgėme miestelį supančias terasas ir kažkaip nieko daugiau neprisimenu. Matyt, nelabai kas įstrigo.


Ir tuomet jau jautėmės pasiruošę pradėti tos dienos žygį. Pagal planą pirmiausia reikėjo pasiekti Volastrą. Kelias iš Manarolos iki jos buvo labai gražus – vynuogynai, gėlės, žaluma, bet nerealiai status su belekiek visokio dydžio laiptelių, kas itin nuvargino. 

 

Taip ir stovi akyse – laipteliai, laipteliai, dar daugiau laiptelių ir vėl laipteliai. Kai jau atrodė, viskas, daugiau nei žingsnio – žiū, mes jau ir Volastroje. Tuo metu dangus jau rimtai grasinosi prakiurti, todėl nusprendėme vietinėje parduotuvėlėje-kavinėje pailsėti. Besiilsėdami atsilaikėme prieš užgimstančią pagundą nusukti dalį kelio ir žygiuoti tiesiai link Kornilijos, ir nusiteikėme kilti dar maždaug tiek pat, kiek jau buvome užlipę, t.y. kokius 330 metrų iki Aia del Cane. 


Tad praėję pro keistą tarp alyvuogių medžių įrengtą mašinų stovėjimo aikštelę ir už nugarų palikę paskutinius civilizacijos likučius patraukėme į mišką. Keliukas jau buvo be jokių ten laiptelių, ne taip stačiai kylantis ir be vaizdų į jūrą, kas visai logiška, juk jis vedė per mišką, tad teliko dairytis į medžius, visai šalimais keliuko krintančius ir kvapą gniaužiančius skardžius (geriau jau koja nepaslystų...) bei mėgautis įvairių augalų kvapais. 


Susiradę didžiules lazdas kelionės palengvinimui ir taip bežingsniuodami patenkinti savimi ir gyvenimu net nepajutome, kaip įėjome į debesį. Tiesiogine to žodžio prasme, nes tądien debesys buvo nusileidę gana žemai, o mes,s avo ruožtu, užlipome pakankamai aukštai. Apėmė jau pažįstamas ežiukų rūke jausmas. Rūko-debesies dėka atmosfera miške buvo nenusakoma, viskas atrodė taip paslaptinga ir grėsmingai gražu. O smagiausia buvo, tai kad beveik nesutikome kitų haikintojų. Jėėė, visas miškas mūsų!


Na, bet grožis grožiu, paslaptys paslaptimis, bet nors ta maršruto dalis ir nebuvo labai varginanti, visgi tai nebuvo pasivaikščiojimas pasišvilpaujant, nes ne kartą teko žiūrėti po kojomis bei įveikinėti visokias kliūtis – tai užvirtusius medžius apeiti, tai per juos pralįsti ir pan. 

Taip kažkaip ėmėme ir pasiekėme Korniliją (Corniglia). Aišku, iki jos dar reikėjo nusileisti, kas irgi kiek užtruko. Atrodo, kas čia tėra, bet eilinį kartą įsitikinau, kad leistis žemyn nėra taip lengva kaip atrodo. Bet už tai gražu – artėjant vis labiau vėrėsi Kornilijos kaimas, apsuptas terasų bei vynuogynų, ir jūra. Jis išskirtinis tuo, kad iš visų penkių 5terės kaimelių vienintelis tiesiogiai neprieina prie jūros, be to, einant nuo traukinių stoties dar reikia palypėti 377 laipteliais (lardarina), kad jį pasiekti. Na, bet dėl gražių ir gerų dalykų juk verta pasistengti. Paskaičiavome, kad nuo Manarolos iki Kornilijos užtrukome geras 4 valandas.


Pats laikas buvo apžiūrėti, ko gero ir įdomaus galima rasti Kornilijoje. Be abejo, kad čia aptikome daug žmonių, suviliotų siaurų gatvelių, poros bažnyčių, gerų vietų panoraminiams vaizdams, kavinių ir parduotuvėlių. O va viešo pliažo Kornilijoje nėra, tik dideli akmenys. Tačiau esama slapto ir truputį privataus Guvano pliažiuko (spiaggia di Guvano), bet iki jo reikia mokėti nueiti, susirasti reikiamus vartus ir net šiek tiek sumokėti, kad tie Sezamo vartai atsivertų. Na, ir reikia pastebėti, kad vėl viskas kaimelyje ganėtinai brangu, netgi sakyčiau, kad panašiai kaip Vernacoje


Kad ir gražu Kornilijoje, bet joje ilgėliau neužsibuvome – paskutiniam pavakarojimui nuvažiavome jau į mums pažįstamą Monteroso pliažą. O ten... Nežinia dėl kokių priežasčių visa pakrantė buvo nusėta kažkokiais keistais mėlynais dalykais – nei kriauklės, nei gyviai, bet kažkokios lyg ir geldelės. Gal kas nors žinote, kas tai buvo? 


Kol aš tyrinėjau tuos keistus mėlynuosius „ateivius“, Vilmantas eilinį kartą nusimaudė nebodamas aplink plaukiojančių „objektų“ bei besiartinančio lietaus. Po to laukė jau beveik kaip ir privalomas vizitas į pamėgtą pliažo kavinę ne tik pasislėpti nuo pakilusio vėjo ir beprasidedančio lietaus, bet ir taip pažymėti mūsų pasibuvimo 5terėje pabaigą. 


Būtų visai patikę 5terėje pasibūti ilgėliau ir dar keletą dienelių pahaikinti po apylinkes, kurios labai dėkingos tokims pramogoms...
...

2013-10-04

Pabambėjimai nuo sofos: ir kodėl geri dalykai taip trumpai trunka? Apie atostogas LT.

...

Šniurkščiodama bėgančia nosimi ir rytais žvelgdama į miestą gaubiančius rūkus vis dar prisimenu savo ganėtinai trumpas, bet labai intensyvias atostogas Lietuvoje. Viskas sutilpo tas dvi savaites – ir pramogos, ir šventės, ir reikalai. Ir artimieji, ir draugai, ir dantistai, ir kirpėjos, ir t.t.

Kokie įsimintiniausi atostogų džiaugsmai?

Pasikartosiu, bet savaime aišku, kad svarbiausia buvo pasibuvimas su namiškiais ir draugais bei dviejų nepakartojamų ir labai mielų mažių krikštynos.


Taip pat tikėti ir netikėti, planuoti ir visiškai ekspromtiniai susitikimai. Juokas, pletkai ir rimti reikalai, na, kaip ir turi būti. Žodžiu, didžiulis malonumas pabūti kartu.


O dabar lyrinis nukrypimas: mielos mano draugės, ačiū jums už kartu praleistą laiką (ilgesnį ar trumpesnį - visai nesvarbu), aš jus myliu ir be galo džiaugiuosi, kad mes galim pliurpti lyg vakar išsiskyrusios. Cha! :)


Neišvengiami ir labai reikalingi atostogų tinginystės momentai, kai gali sau tingiai snūduriuoti popietės saulėje palei ežerą, stebėti besiporuojančius laumžirgius (taip, taip) ar po vandenį nardančias (nardančius?) dūsias, vėpsoti į pušų viršūnes ar tiesiog maklinėti po miškelį.


Uogos... Taip, taip, argi gali būti kas nors maloniau nei galimybė nuo krūmo ar stiebelio raškyti lietuviškas uogas – avietes, serbentus, kur ne kur užsilikusias mėlynes ir iki saldumo sunokusias bruknes. Tokias tikras, tikras.


Och, man taip reikėtų nuosavo serbentų krūmo, kur nors čia, Liukse. Ir dar agrastų neblogai būtų. Grybų, tiesa, neraškiau, nes – gėda pelėda – bet be voveruškų jokių kitų nepažįstu. Tai ir nekišu nagų, nebent labai jau nagai panyžta...


Retai įgyvendinamas, todėl dar svarbesnis, pabėgimas iš į kaimą, kur miesto patogumai tampa nebesvarbūs, nes tiesiog ir taip nepaprastai gera. Nors vakare sušalus ir tenka bobutės prašyti šiltų kojinių, o dantis valytis palinkus prie kibiro lauke.


Už tai kiek nori galima pliurpti su bobute apie visokius reikalus, o per lauką einant iki karalių būdelės netgi pamiršti savo tikslą netyčiomis užsispoksojus į ryškias rugpjūčio nakties žvaigždes.

Pažintis sau duris atvėrusiais Valdovų rūmais. Atmetus visus finansinius ir politinius niuansus turiu pasakyti, kad tai, ką pamačiau viduje, man visai patiko.


Tik va per garsiakalbius rūstus ir labai nemandagus apsauginio balsas, liepiantis tėvams prižiūrėti savo vaikus, nes čia muziejus ir kitaip jie bus išprašyti laukan, man priminė gūdžius tarybinius laikus. Atsiprašau, bet tikrai įmanoma ir jau tikrai nėra sunku, viską susakyti subtiliau ir gerokai mandagiau. Fe, tikrai stipriai sugadino šiaip jau gerą įspūdį.

Trakai vakarėjant, kai vestuvininkai jau išsiskirstę... Ai, ir viskas tuo pasakyta.


Kūrybinė virtuvė. Pasirodo, būna ir tokių. Niekad negalvojau, kad reklamuosiu ką nors (juolab, kad niekas jos pas mane ir neužsisakinėja), bet Kaune esantis „Uoksas“, kurį man užrodė mano brangiausia draugė, viršijo visus mano lūkesčius.

(foto pasiskolinau iš "Uokso" FB puslapio)

Neveltui ėjau ten kas antrą dieną, ir anytą, ir vyrą vedžiau, ir visiems apie jį pasakojau. Daug nešnekėsiu, bet pietų meniu man pas juos superinis. Ir kainos draugiškos. Tik garsas, matyt, jau gerai sklinda apie jį, todėl kartais ima ir netikėtai dienos pietų patiekalų pritrūksta arba dėl klientų pertekliaus perdėm sulėtėja darbas. Bet tikiuosi, kad jie neišleps, nepages ir aš grįžusi Kalėdoms vėl smagiai pas juos kulniuosiu. Niam niam.

Žodžiu, geros buvo mano atostogos Lietuvoje. Tokios geros, kad po jų reikėjo gerokai pasiilsėti. Na, bet čia juk smulkmena.
...