SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2013-11-27

Pasakojimai nuo sofos: apie viską po truputį iš Briuselio

...

Nors Briuselis nuo Liuksemburgo yra pakankamai arti - tik už kokių 180-190 km, tačiau kažkodėl mes didelės meilės ir traukos šiam miestui nejaučiame, tad ir jame apsilankyti prisiruošiame labai retai. Na, nebent kažkas itin suvilioja.

Šį kartą tas paslaptingas X faktorius buvo Oskaro Koršunovo atvežtas spektaklis "Hamletas". Nors ir labai kirbėjo abejonės dėl ilgos spektaklio trukmės (3 val. - nesuprantu, kas tiems šiuolaikiniams menininkams pasidarė, kad filmai ir spektakliai pamišėliškai ilgėja, spėju, kad jų galvose nelabai veikia "redagavimo" funkcija), tačiau taip buvau pasiilgusi teatro, kad galvojau, ai, kas bus tas, reikia pamatyti.


Įspūdis? Na, toks labai vidutiniškas. Mačiau jo geresnių spektaklių, tačiau iš kai kurių kitų kolegų atsiliepimų supratau, kad galėjo būti ir blogesnių. Tą vakarą tikrai pastebėjau ne vieną (berods, daugiausia užsieniečių, bet ne tik) po pertraukos taip ir negrįžusį tęsti koršunoviško spektaklio peržiūros. Tačiau didžiausia mano kritika tenka vaidinusiems aktoriams - jų lietuvišką greitakalbę net gimtakalbiams labai sunkiai tepavykdavo suprasti. O tolėliau sėdėjusieji net ir nelabai girdėjo. Žodžiu, didžiulio džiaugsmo spektaklis neatnešė. Skausmo irgi. Išėjau tokia "drungna". Gal nepakankamai įsijaučiau, nežinau. O gal buvau per daug skaniai prisivalgiusi skaniausių Briuselyje hamburgerių ir pasisėdėjusi su "kopūstais".


Kaip turbūt įtariate, atvykę į Briuselį vien spektakliu nepasisotinome. Besimaldami po miestą užtikome tokį keistą vieną Briuselio aikščių okupavusį blusų turgų. Niekaip nepamenu, koks ten rajonas ar aikštė... (help!) Pardavėjų buvo gal net daugiau nei pirkėjų, nors pasitaikė ir pastarųjų. Pvz., mes.
 

Daiktų daiktelių pritempta į jį tikrai milijonas, tik jei vieni sudėtingi tvarkingai, tarp kitų reikia rimtai pasikuisti norint šį tą rasti. Visgi tarp viso to šlamšto šiokių tokių deimantukų, jeigu pasiseka, irgi įmanoma aptikti.


Taip pat neplanuotai savuoju apsilankymu pagerbėme vienus pirmųjų – atidarytus 1930 metais – Europoje radijo namus (Maison de la Radio) Flagey aikštėje (Place Eugène Flagey). Nors dabar radijas čia nebeveikia, bet didžiulis art deco pastatas naudojamas kultūriniams reikalams. Mūsų lankymosi tikslas, turiu prisipažinti, buvo visiškai ne kultūrinis (t.y. ne radijas), o absoliučiai fiziologinis - pusryčiai, nes Flagey pastate įsikūrusi ir briuseliečių tarpe populiari kavinė „Café Belga“.


Kadangi netoliese vyko vaikų teisėms skirtas renginys, minėtos kavinės viduje susirasti vietą tarp pyplių, jų tėvelių ir milijono vežimėlių buvo misija neįmanoma. Triukšmas viduje irgi nenusakomas. Ausų kištukų neturėjome, tarpusavyje pasišnekėti taip pat norėjosi, tai pasvarstėme, o kuo blogai būtų prisėsti lauke? Juk dar tik lapkričio antroji pusė - beveik vasara... Ir ką, buvo visai neblogai - veikė šildytuvai, be to, karšta šviežių mėtų arbata bei kakava irgi maloniai šildė vidurius. Tai beveik kaip vasarą, gal tik tokią vėjuotą ir pniukusią, ir pasijutome. :)


Nuo Flagey žingsniuojant palei tvenkinius (Étangs d'Ixelles), kurių vanduo – brrr – yra apkrėstas kokia tai bakterija (lyg ir melsvabaktere, jei teisingai suskaičiau) ir todėl rekomenduojama vengti bet kokio kontakto su vandeniu bei prie jo augančiais augalais, o turbūt ir su jų gyventojais (?), lengva atsidurti prie Cambre vienuolyno (Abbaye de La Cambre).


Buvusio bernardinų vienuolyno pastatų kompleksas dabar glaudžia Belgijos nacionalinio geografijos instituto valdybą (Institut Géographique National) bei prestižinę vizualinių menų mokyklą (L'École de la Cambre arba La Cambre), įkurtą 1926 m. belgų architekto, dailininko ir net interjero dizainerio Henry Clemens van de Velde. Tiesa, katalikų bažnyčia vis dar veikia. Spėju, kad ši vieta turėtų būti populiari tarp Ixelles rajono gyventojų, nes vienuolyną supa nemažas ir gražiai sutvarkytas parkas.


Beklaidžiodami po nematytas Briuselio vietas užtikome vietą, kur, kaip paaiškėjo, brito bankininko Joseph Anthony Hepburn-Ruston ir olandės aristokratės baronienės Ella van Heemstra šeimoje 1929 metais gimė Audrey Hepburn. Ne kokioj Amerikėj ar Anglijoj, kaip kažkodėl įsivaizdavau. Mergaitė išaugo talentinga, o vat jos gimimo vieta Briuselyje tai visai neišskirtinė (Keyenveld 48, Ixelles). Nors gal būtent Audrey gimimas kaip ir paverčia ją ypatingesne. :)


Iš kitų paminėtinų bevaikštinėjant užtiktų įdomybių būtų... papūgos. Iš kur Briuselyje papūgos? Ir dar lapkričio mėnesį?! Aš irgi galvojau, kad mums jos pasivaideno (ar pasigirdo, jei tiksliau), betgi ne!!! Kaip atrado mūsų pramogomis Briuselyje besirūpinusi Augustė, pasirodo, kad 7 dešimtmetyje kažkuris Briuselio zoologijos sodo viršininkas paleido 50 tokių ilgauodegių papūgų (parakeets) į laisvę. Joms čia taip tiko ir patiko, kad dabar jų čia priviso net 8000 tūkstančių!!! Jau net miesto valdžia susirūpino ko imtis, nes papūgos pradeda kelti rimtą grėsmę vietiniams žvirbliams.


Čia tas papūgas užtikome pakeliui į vieno art nouveau stiliaus pionierių, kilmingo (mat jis buvo baronas) belgų architekto ir dizainerio Victor Horta ((1861-1947) namų bei studijos muziejų (Musée Horta). Šiame muziejuje buvo pasistengta išlaikyti autentišką tų namų, pastatytų tarp 1898 ir 1901 interjerą, tačiau ekspozicijoje yra ir daugiau daiktų (baldų, įrankių, meno objektų), kurtų ne tik paties Horta, bet ir kitų to laikmečio menininkų. Kaip atradau vėliau, šis tipiškas art nouveau pastatas netgi įrašytas į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą.


Deja, bendra mūsų ketveriukės, kartu apžiūrinėjusios šį muziejų, nuomone, Horta muziejaus ekspozicija nuobodoka ir netgi truputį kelianti žiovulį, todėl per daug jame apsilankyti nerekomenduosiu, jis mūsų lūkesčių nepateisino. Manau, kad galima rasti įdomesnių šio stiliaus egzempliorių.


Baigę vizitą muziejuje supratome, kad mus užpuolė alkis ir todėl pasitikėdami Augustės ir Rūtos skoniais tiesiu taikymu atsidūrėme „Le Pain Quotidien“ kavinėje. Ir kaip nenusivylėme! Apsilaižydami sušveitę didesnius ar mažesnius dubenis sriubos, perėjome prie kitų skanėstų. Nors supratome, kad šį kartą šokoladinės bombos gal ir neįveiksime, tačiau mane papirko karštų obuolių sulčių su imbieru ir cinamonu gėrimas. Neapsakomas gėris drėgnu, šaltu ir vėjuotu oru. Ir labai skanus.


O kalbant apie skanėstus, per tą savaitgalį Briuselyje mudu su Vilmantu dar spėjome sudalyvauti gidės vedamoje ekskursijoje apie šokolado gamybą Briuselyje ir pasiklausyti apie seniausias šokolado gamintojas – parduotuvėles, pvz., "Neuhaus", "Corné", "Leonidas", "Galler" ir "Godiva". Nes Belgija ir šokoladas juk yra neatsiejami, negi ne? ;)


Taip sužinojome, kad, pvz., Jean Neuhaus atsikraustęs iš Šveicarijos į Briuselį atsidarė tuo metu labai prestižinėje vietoje – Karalienės Galerijoje (Galerie de la Reine) – vaistinę ir ėmėsi pardavinėti vaistus, tačiau kad jie būtų geriau perkami, jis vaistus pagardindavo juos apgaubdamas šokoladu. Jo anūkas Jean Neuhaus II 1912 m. sugalvoja, kad vietoje vaistų geriau dėti šviežią kremą ar riešutą, ir savo kūrinį (kuris tampa didžiuliu hitu) pavadina „praliné“ (užsienyje neretai tokie saldainiai vadinami belgišku šokoladu). Na, ir dėka tokių įdarytų šokoladinių saldainių populiarumo vaistinė uždaroma velniop ir jos vietoje atsidaro iki šiol veikianti šokolado parduotuvė.
 

Arba, kad Turkijoje gimęs graikas konditeris Leonidas atsiduria Belgijoje, nes įsimyli bei veda belgę. Jau 1913 jiedu atidaro arbatinę Gente. Dėl politinių įvykių Graikijoje visa Leonido šeima apsigyvena Gente, o tarp jų ir sūnėnas Basilio, kuris greitai įsilieja į Leonido verslą. Kartu jie sukuria šokoladinių saldainių seriją, kuriai saldumynų mėgėjai, pasirodo, nepajėgė atsispirti.


Tačiau tuo metu šokoladas buvo pasiekiamas tik turtuoliams, tad Leonidas su sūnėnu iškėlė sau misiją priartinti šokoladą prie masių, tad ėmė jį pardavinėti važinėdami po miesto gatves su saldumynų vežimėliu. Deja, policininkams tokia iniciatyva nepatiko ir po keleto įspėjimų, Leonidas savo šokolado dirbtuves transformuoja į parduotuvę ir viską, ką tik vietoje pagamintą, pardavinėja per langą (pakeliamas- nuleidžiamas langas-giljotina). Ir be to, pardavinėja perpus pigiau nei konkurentai.

Daugiau nesiplėsiu, nes pusę jau pamiršau (ups...), kam įdomu, eikite į „Briuselio kopūstus“ ir pasiskaitykite daugiau apie šokoladą. Tepasakysiu tiek, kad berods visos penkios mano paminėtos šokolado kompanijos yra pasirašiusios „Garbės kodeksą“, kad saldainių gamyboje nenaudos jokių riebalinių priedų (nors ES dabar leidžia jų naudoti iki 5%), tik 100% kakavos sviestą.


Viskas, baigiau. Metas suvalgyti gabalėlį šokolado. ;)
...

2013-11-24

Pabambėjimai nuo sofos: savaitinis šeimos racionas - kaip valgo mūsų išprotėjęs pasaulis (!mokantiems rusų kalbą!)

...

Tekstas rusų kalba, tačiau fotografijos kalba pačios už save. Nepatingėkite ir skirkite keletą minučių peržiūrai, nes negi nesmalsu ką valgo lenkai, liuksemburgiečiai, aborigenai ar meksikiečiai?

(Foto darytos Peter Menzel ir Faith D'Aluisio, o koliažui paimtos iš "Толкователь" straipsnio)

Lietuviai savo meniu artimiausi turbūt būtų lenkams. Bet, žinot, kas mane labiausiai pakraupino, tai kai kurių šalių šeimų savaitinis maisto kiekis. Negi išties tiek daug suvalgome ir išgeriame? Ir mąstau dabar, kaip tuomet išgyvena žmonės su savo keliais maišiukais grūdų..? Iš principo kaip ir žinau apie badaujantį ar persivalgantį pasaulį, bet įsisukusi į savo kasdienių reikalų ratą tikrai retai apie tai pamąstau.
...
P.S. Pasirodo, mūsų namuose guli lygiai tokie patys krekeriai kaip ir liuksemburgiečių šeimos foto. :)

2013-11-13

Nuo sofos pro langą: nykštukai ruošiasi Kalėdoms

...

Kas žino, kaip atrodo Kalėdų (senio) nykštukai? Na tie, kurie rūpinasi dovanomis, kalėdine nuotaika, visokiais ten papuošimais ir kitais stebuklais. Aišku, šiuolaikiniais laikais labai paprasta – įsijungi guglą (google) ir prašau, net galvos sukti nereikia, štai ir pilna visokiausių nykštukų.
  
 (paveiksliukai surasti per google)

Aš irgi kažkaip panašiai tuos nykštukus įsivaizdavau, kol kažkada čia visai neseniai pažiūrėjus pro langą man neatsivėrė akys. Ogi nykštukas! Pats tikriausias! Tai štai kaip, pasirodo, jie išrodo…

 

Sakysit, visai ne nykštukas? Aha, aha. Taigi lyja, o ant medžių jau nusileidusios didelių dideliausios snaigės. Ir netirpsta. Stebuklas, ne kitaip. Tik nykštukai taip geba, dievaži. :) 

 ...

2013-11-07

Pasakojimai nuo sofos: traukiniai ir stimpankas, arba garo pavilioti...

...
Laikas lekia, o aš kaip neprisėdu prie naujo įrašo, taip neprisėdu. 
Tiksliau, niekaip jo neužbaigiu.
Na, bet pagaliau...
...
Po malonaus pasibuvimo Ansemburgo pilyje bei gražiuosiuose jos soduose sprendėme, kur pasukti antrąją Liuksemburgo paveldo savaitgalio dieną. Pasirinkimų buvo įvairių, bet man norėjosi kažko ne tik seno, bet ir šiek tiek modernaus. Žinau, žinau, paveldas ir modernumas kaip ir nelabai suderinami, išskyrus gal namų interjero atveju, tačiau visgi pavyko aptikti mano pageidautiną seno ir šiuolaikiško derinį.


Nes, pasirodo, kaip tik tuo pačiu metu Liuksemburge, Fond de Gras Industrijos ir geležinkelių parke (Le Parc Industriel et Ferroviaire du Fond-de-Gras), vyko stimpankerių suvažiavimas ("Anno 1900 – Steampunk Convention Luxembourg 2013", jei jau tiksliai). Apie tai sužinojus, man tik seilė nutįso. Kas mane pažįsta dar iš senų gerų studentavimų laikų, turbūt pamena mano meilę visokioms kultūroms-subkultūroms, ech… Bet apie viską nuosekliai ir iš pradžių.

Pirmiausia apie Fond de Gras.

Trumpai, tai Industrijos ir geležinkelių parkas, įkurtas Fond de Gras, yra savotiškas muziejus po atviru dangumi. Parašiau, ir mintyse iškart materializavosi Rumšiškių muziejus. Na, šiuo atveju tai ne visai tinkamas vaizdinys, nors principas ir panašus, tačiau "rumšiškių romantikos" Industrijos ir geležinkelių parke aptiksite mažokai, nes jis pašvęstas labai svarbaus Liuksemburgo gamtinio resurso bei ekonomikos variklio - geležies rūdos - gavybai ir eksploatacijai, nuo kurių, be kita ko, neatsiejamas ir geležinkelių sistemos vystymasis šalyje.


Taigi, bebūnant Fond de Gras galima apsilankyti ir kalnakasių būstuose, ir iki menkiausių detalių rekonstruotoje 1919 metų Viktoro Binko bakalėjoje (épicerie Victor Binck), ir 1913 metų statybos Paulo Viurto centrinėje elektrinėje (centrale électrique Paul Wurth). O taip pat pamatyti metalo laminavimo traukinį (train de laminage) ir Besemerio konverterį (kuriame išlydyta geležis paverčiama plienu; convertisseur Bessemer), net keletą įėjimų į kasyklas, galiausiai, 1875 metais pastatytą traukinių stotį, tuo metu vadintą Lamadelaine stotimi ir naudotą išimtinai prekiniams traukiniams, bei geležinkelio angarus. Dabar paklauskite, kiek mes iš ką tik išvardintų objektų matėme ar kuriuose lankėmės. Ogi pavaikštinėjome (ir tai, nevisiškai) tik po traukinių stotį, nes visiems kitiems objektams tiesiog pritrūko laiko. Nieko, atvažiuosime kitą kartą su kokiais svečiais ir apžiūrėsime.


Dar viena pramoga galima Fond de Gras, kurią tiesiog būtina paminėti, yra galimybė įsėdus į specialų kalnakasių traukinuką, pavadinimu "Minièresbunn", o vėliau dar į kitą (dar labiau kalnakasišką traukinuką), nuvykti į Lausavage vietovėje esančią Doihl kasyklą, veikusią nuo 1908 metų (jau nebeveikia, jei ką). Ekskursija po pačią kasyklą užtrunka berods apie pusantros valandos. Deja, ir šiai pramogai, na, išskyrus pasivažinėjimą kalnakasių traukinukais pirmyn-atgal, mums neužteko laiko, tad ekskursiją po kasyklą eilinį kartą atidėjome kitam apsilankymui.


Iki paties Fond de Gras iš Rodange ir Pétange miestelių stočių tam tikru metu (gegužės-rugsėjo sekmadienių popietėmis) važiuoja senutėliai, garu varomi traukiniai (Train 1900) ir lokomotyvai. Ir netgi galima rinktis, kokia klase važiuoti – prasčiokų antrąja ar poniška pirmąja. Mes nusprendėme nors vieną kartą pabūti ponais ir kad jau važiuoti, tai važiuoti, todėl įsigijome bilietus pirmai klasei. Ir važiavome sau laimingi plačiai bei minkštai.

 Kelionė tokiu gariniu traukiniu iki Fonds de Gras trunka geras 25 minutes, o iki galinės stotelės Rodange - 40-45 min. Tai tos 25 minutės yra pats tas, ilgėliau jau kaip ir pabostų. Nebent esate dideli mėgėjai važinėti traukiniais per miškus, tuomet galima rinktis ir ilgėlesnę atkarpą arba visą dieną varinėti pirmyn-atgal. Na, o nemėgstantys traukinių arba negalintys gyventi be automobilių Fond de Gras gali kuo puikiausiai pasiekti ir savo keturračiu draugu.


Antriausia, apie stimpanką ir stimpankerius (steampunk & steampunkers), arba gražia lietuvių kalba - apie garinius pankus. 

Sunku tiksliai apibrėžti, kas per reiškinys yra stimpankas, kadangi įvairiems žmonėms jis reprezentuoja skirtingus dalykus: vieniems - madą ir stilių, kitiems - literatūrinį žanrą, dar kitiems - saviraiškos ar meno formą, ar, galiausiai, gyvenimo stilių, ar romantiką su įmaišytu mechaniniu prieskoniu, ar tiesiog įdomesnį kasdienybės akcentą. Didėjant stimpanko populiarumui auga ir žmonių, norinčių įtvirtinti stimpanką kaip atskirą kultūrą bei gyvenimo stilių, skaičius.


Jeigu trumpai reikėtų nusakyti kertinius stimpanko elementus, tai būtų galima apibūdinti kaip Viktorijos laikų elegancijos, mokslinių anachronizmų bei beribės fantazijos sąjungą šiuolaikiniame pasaulyje. Konkrečiau? Tuomet stimpanką vertėtų nusakyti kaip kūrybiškumo ir vaizduotės paskatintą judėjimą, turintį sąsajas su Viktorijos laikų Anglija ar Amerikos laukiniais vakarais ir modernias technologijas transformuojantį į meno, mados ir mechanikos kūrinius, žodžiu, viskas viename.

Stimpanko pasaulyje visi dabartiniai mokslo atradimai buvo padaryti ankstyvesniais istoriniais laikais su turimomis to laikmečio priemonėmis, pvz., lėktuvai varomi garo varikliais. Lygiai taip pat šiandieninės modernios technologijos - ipadai, kompiuteriai, robotai, kelionės oru ir t.t., ir t.t. - yra nukeliamos į XIX a. ir varomos garo varikliais, vadovaujantis idėja, "kaip atrodytų praeitis, jei ateitis būtų nutikusi anksčiau". Ir jeigu Ž. Vernas (Jules Verne) ar H.G. Velsas (H.G. Wells) savo fantastines knygas rašytų šiandien, jos būtų priskiriamos būtent stimpanko žanrui.


Pirmiausiai stimpankas į viešumą iškilo apie 1987 m kaip tam tikras mokslinės fantastikos stilius, nors jam būdingų bruožų aptinkama jau 6-7 dešimtmečių fantastikos kūriniuose. Terminas stimpankas (steampunk) buvo adaptuotas nuo kito fantastikos žanro – kiberpanko (cyberpunk), o toksai K.V. Džeteris (K.W. Jeter) laikomas pirmuoju šiam mokslinės fantastikos stiliui, kuriuo pats ir rašė, žr., pvz., jo knygą „Morloko Naktis“ (Morlick Night), pasiūliusiu pavadinimą "stimpankas", kuris ėmė ir prigijo.


Dabar jau egzistuoja milijonas ir viena stimpanko variacijų: viktoriškasis, viduramžių, industrinis-modernusis, vesterniškasis, istorinis, fentezi ir pan. etc. Ir esu tikra, kad ne vienas ar viena jeigu ir neskaitėte šio stiliaus literatūros kūrinių, tai greičiausiai matėte kažkurį iš šių filmų: "Laukiniai, laukiniai vakarai" (Wild Wild West), "Auksinis kompasas" (The Golden Compass), "Van Helsingas" (Van Helsing), "Vidokas"(Vidocq), "Ekstraordinarių džentelmenų lyga" (The League of Extraordinary Gentlemen), "Atgal į ateitį III" (Back to the Future Part III), "Daktaro Parnaso fantazariumas" (The Imaginarium of Doctor Parnassus), "Šerlokas Holmsas" (Sherlock Holmes). O gal žaidėte vaidmenų žaidimą "Castle Falkenstein" arba kompiuterinį "Arcanum: Of steamworks and Magick Obscura" arba "Final Fantasy".


Stimpankas kaip stilius reprezentuoja anachronistines technologijas ar retro futuristinius išradimus kaip kad juos būtų įsivaizdavę XIX amžiaus žmonės, todėl neišvengiamai siejasi su to laikmečio mada, kultūra, architektūriniu stiliumi ir, apskritai, menu. Stimpanko dizainas pabrėžia balansą tarp formos ir funkcijos, tarp įrankio ir papuošalo kaip priešpriešą industriniam dizainui (ir jo monotonijai). Apskritai, stimpankas kaip stilius yra labai atviras ir inkorporatyvus; jis neapsiriboja griežtai vien viktoriškuoju ar laukinių vakarų stilistika, bet mielai periima idėjas bei bruožus ir iš kitų įvairių subkultūrų stilių, pvz., gotų, neo-viktoriškojo, kiberpanko, fentezi etc.

Stimpanko mada neturi nustatytų gairių, bet turi polinkį sintetinti modernų ir viktoriškąjį stilius, estetiką derinti su praktiškumu. Taip ilgos pūstos suknelės, korsetai, apatiniai sijonai su turniūrais sijonui labiau išpūsti, kostiumai su liemenėmis, paltai, cilindrai, getrai ar karinių uniformų įkvėpti aprėdai naudojant stiklą, kniedes, odą, sraigtelius ir pan. papildomi išskirtinėmis detalėmis-meno kūriniais. O tokie aksesuarai kaip laikrodžiai, skėčiai, lakūnų ir vairuotojų apsauginiai akiniai, elektriniai ginklai, sraigteliniai papuošalai yra tiesiog būtini aprangai stimpanko stiliumi.


Man asmeniškai iš stimpankiško meno pats įdomiausias dalykas yra stimpanko stiliaus gerbėjų apranga, drabužių bei detalių išmonė ir fantazija kuriant vienokį ar kitokį "personažą". Dėl literatūros savo nuomonės per daug negaliu pareikšti - stimpanko stiliui priskiriamų knygų nelabai teko skaityti, bet turiu prisipažinti, kad filmo "Laukiniai, laukiniai vakarai" tiesiog nekenčiu. Tiesa, filmus "Auksinis kompasas" ar "Vidokas", jau nekalbant apie "Šerloką Holmsą" vertinu daug palankiau.


Tai va, todėl jokiems muziejiniams objektams Fond de Gras'e aplankyti ir neliko laiko, nes niekaip negalėjome atsiplėšti nuo susirinkusių stimpankerių. Žiūrėjome akis išplėtę, fotografavome, ir vėl žiūrėjome, nejučia ir patys pradėjome gundytis taip apsirengti (čia galima rasti daugiau foto iš suvažiavimo). Vilmantas net bandė prisimatuoti traukinuko grandines bei modernaus vienakio akies uždangalą, o aš bandžiau palįsti po fotografo skraiste. Žiūrėk, gal kitais metais ir mes būsime tarp jų, kas čia žino..? Tiems patiuninguotiems goglams ir pūstiems sijonams išties sunku atsispirti, bent jau man. :)
...