SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2011-07-31

Pasakojimai nuo sofos: savaitgalis, Kelnas, lietus

...
Praeitas šeštadienis prasidėjo tradiciškai - 6-os valandos traukinyje. Tik šį kartą mūsų tikslas buvo ne jūra, o Kelnas. Pasirinkome jį be jokios ypatingos priežasties, jei priežastimi nelaikytume smalsumo. Na, mes norėjome tiesiog pasižvalgyti po Kelną ir tiek. Be jokių didingų tikslų.


Bet už tai dar nespėjus išeiti iš stoties savo didybe mus bandė priblokšti Kelno katedra. Nors ir nukentėjusi per II Pasaulinį karą, tačiau atstatyta ir vėl masinanti turistus. Bet josios dydis - tikrai įspūdingas. Nors negalėčiau pasakyti, kad mane sužavėjo jos vidus, tačiau bevaikščiodami josios viduje aptikome visokių įdomių dalykėlių. Pavyzdžiui, grafo fon Gotfrydo kapą su kojūgaly sutūpusiais šuniukais-baubukais, Lenkijos karaliaus žmonos kapą.


Taip pat Katedra siūlo ir vieną pramogą, ant kurios aš visai žioplai pasimoviau. Trumpai tariant, galima pakilti į Katedros bokšto viršų. Kodėl gi ne, kai pagalvoji. Nusiperki bilietuką ir eini patenkinta. Prasideda laiptai. OK, lipi, lipi, lipi ir jau tikiesi pasiekti liftą, kol galų gale supranti, kad lifto tai NĖRA!!! Mamamia, tai reiškia, kad teks kopti 150 metrų į viršų pačiai?! Nu nieko sau košmaras (toks nutinka tokioms kaip man, kurios nepaskaito prieš pirkdamos bilietą, kad lifto tai nėra; gal būčiau vis tiek lipusi, bet moralinis nusiteikimas vis tiek būtų buvęs kitoks). Bet ką darysi, kad jau pradėjau, teko lipti.

O laiptai tik sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi,sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi,sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi,sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi, sukosi...


Bet užlipau. :) Ir panorama visai graži atsivėrė, ir visokios detalės jau normaliai žiūrėjosi, kai vėl atgavau normalų kvėpavimą. Bet kol užlipi, tai tikrai yra ką paveikti. Juo labiau, kad ten taip siaura - vieni lipa aukštyn, kiti žemyn. Nekartočiau.


Tačiau pora kitų aplankytų bažnyčių man (ir Vilmantui) paliko kur kas didesnį įspūdį nei Katedra. Na, kad ir šv. Geronimo (jei gerai pamenu pavadinimą) su savuoju labai keistu išplanavimu. Deja, jąja tik pasigrožėjome, bet nefotografavome.

Kita, sukėlusi net tokį, sakyčiau, nerealumo jausmą, buvo šv. Martyno bažnyčia. Ne josios išorė, bet asketiškas pilkšvų atspalvių vidus, pilkai spalvoti vitražai ir baltai apsirengusi besimeldžianti vienuolė. Viduje turistų buvo visai nedaug, o visa atmosfera tokia keista, kad norėjosi tik tyliai stypčioti ant pirštų galiukų, be to, vis neapleido "įsibrovėlio" jausmas.


Apskritai, Kelnas toks keistas miestas. Jame galima rasti ne tik bažnyčių, vyskupų, bet ir labai keistų "angelų".


O netoli Šokolado muziejaus ir esama nuostabiausių laiptų į dangų. Tai ir pasinaudojome galimybe ten apsilankyti. Danguje, ne muziejuje. :)

Tuo tarpu socialinio nacionalizmo muziejus, įrengtas EL-DE pavadintame pastate, kur II Pasaulinio karo metais buvo tardomi įtariamieji, labai stipriai nuleido ant žemės. Ir netgi po žeme.


Mažytės kameros, ten laikytų žmonių palikti įrašai, liudijimai ir foto pasakojo skausmingas istorijas. Nors jeigu jau būti visai atvirai, tai vis tiek apsilankymas Vilniuje KGB muziejuje (įrengtame buvusiame KGB kalėjime) mane sukrėtė labiau nei šis. Aš tikrai nenoriu pasakyti, kad naciai buvo švelnesni ar pan., ar kad kankino mažiau. Tikrai ne. Bet gal, kad jau maždaug žinojau ko tikėtis, gal kaip, įspūdis nebuvo toks stiprus. Bet tai nereiškia, kad neskausmingas.

Kai matai ekspozicijos salėje nuotraukas, o ypač mažų vaikų, mirusių koncentracijos stovyklose, tiesiog negali nereaguoti. Tačiau muziejuje pateikti ne tik aukų, bet ir nacionalsocialistinio laikotarpio vaizdai - nacių vadovai, visokie hitlerjugendai, edelvaiso maištininkai ir pan. Ir tada supranti, kad tai ir dabar gyvenančių vokiečių istorija, kad jie visi vienaip ar kitaip su tuo susiję. Na, ir kad negali jie labai kritikuoti savo praeities.


Kitas, visai kitoks muziejus, kuriame praleidome beveik visą dieną (ir tai išsigelbėjimas), nes visą sekmadienį ištįsai pylė lietus, yra Ludwig šiuolaikinio meno muziejus. Ir jis žiauriai man patiko. Ne tik todėl, kad turi šaunią Popart meno kolekciją, bet ir daugiau įdomių darbų. Pvz., skirtų Fluxus judėjimui. Tarp jų aptikome ir Jono Mačiūno bei Jono Meko filmus. Arba trečią pagal dydį pasaulyje Pikaso darbų kolekciją.

Gėris yra tai, kad šis muziejus turi tokį gerą dalyką kaip dienos bilietą. Ateini, pasižiūri meno darbų, išalksti, išeini kur nors į miestą pavalgyti, tada vėl gali sugrįžti su tuo pačiu bilietu. Nugi labai patogu. 

Ir dar vienas puikus dalykas, ypač naudingas tokiems keliauninkams kaip mes, kad muziejuje yra skirtos spintelės pasidėti daiktams. O muziejus tai prie pat stoties. Ateini, pasirenki spintelę, palieki savo daiktus, užrakini paaukojęs 50 euro centų ir gali maklinėti po miestą nesitąsydamas visų daiktų kol nueisi į viešbutį arba kol bus traukinys. Šaunus daiktas, ane? :)


Dar vienas sekmadienio atradimas, tai apskritai nerealus. Besitąsydami po Ludwig muziejų praalkome, tad išsiruošėme į tikrą vokišką knaipę (gerai jau-aludę) pavalgyti. Vieną tokią buvome nusižiūrėję dar šeštadienį - ir patiekalai skaniai atrodė, ir alus skanus, ir žmonių daug. Tai va, įsivaizduokite sekmadienį, kažkur pirmą valandą dienos. Ateinate jūs papietauti į barą. Ko jūs tikėtumėtės? Jaučiu, vis tiek ne to, ką radome... 

Tik pravėrus baro duris mus užgriuvo garsiausia muzika ir žmonių šurmulys. Toks jausmas, kad pataikėme į tūsą. Bet sekmadienį pirmą dienos??? Žodžiu, sėdi sau a la roko, a la vokiško popso grupelė (tokia jau pagyvenus) vidury baro, o palink siautėja pagyvenę (ir ne tik) vokiečiai ir vokietės - ir porelės, ir draugų kompanijos, ir besipagiriojantys (ar ir toliau geriantys) bernvakarių dalyviai, ir t.t. 

Na o mes, susiradę stalą kiek tolėliau nuo "veiksmo", ne tik skaniai pavalgėme (porcijos buvo nerealaus dydžio, ypač Vilmanto užsisakytoji karka), atsigėrėme - vietinis Kelno alus buvo patiekiamas 0,2ml talpos stiklinaitėse (pasirodo, čia tokia tradicija - vietinis alus, kurio nėra pirkti parduotuvėse, baruose patiekiamas būtent tokiuose induose), bet ir pasižiūrėjome kaip vokiečiai linksminasi. Jau vien dėl tos knaipės vertėjo važiuoti į Kelną.


Bet Kelnas ne vien tik pramogomis gyvas. Jame svarbūs ir jausmai. Pavyzdžiui (kažkaip šiame įraše labai naudoju žodį "pavyzdžiui", hmmm...), meilė. Štai prie Rotušės, kaip liudijo tam tikri šventiniai likučiai, gali oficialiai įforminti šį jausmą. 

Tuo tarpų vyriškos mėilės megėjai apsipirkę kiek tolėliau nuo centro ir Rotušės esančiose specialiose krautuvėse gali nueiti į gretimai esantį spec. (?) viešbutį ir... 


O vat ant tilto, meilę galima išreikšti ir kiek kitaip - pakabinant savo meilės spynelę. Net neįtikėtina, visas tiltas nukabinėtas tokiomis "meilės" spynelėmis. Dauguma jų tradicinės formos arba skirtos pririšti dviračiams, tačiau galima rasti ir originalesnių "meilspynių". Kaip man sakė bendradarbė, šis spynomis nukabinėtas tiltas net savo feisbuko puslapį turi, o savąją meilės spyną gali pakabinti net per atstumą - tereikia užsisakyti tokią paslaugą. Visgi savo spynos ant tilto neussigundėm pakabinti - mūsų kuklia nuomone, meilei nereikia nei raktų, nei spynų, o tik laisvės.


Beje, būnant prie to tilto labai puikiai galima stebėti traukinius, nes traukinių stotis yra visai gretimai.


Nu va, atrodo, kad viską išpasakojau. Galbūt dar vertėtų pasakyti, Kelnas (kas angliškai, prancūziškai būtų Cologne) turi labai artimų sąsajų su odekolonu. Na, patys pažiūrėkit: Kelno vanduo yra "Eau de Cologne", o jeigu parašyt kaip tariasi - tai "o de kolon" - odekolonas. Voila. :)

Na ir dar pasakysiu, kad nėr bjauriau, kai visą dieną lyja. Tąkart mūsų išsigelbėjimas buvo ne tik muziejus, bet ir kavinukės. Taip laiką mes ir leidom prieš važiuojant atgalios.


Akivaizdu, vasaros pas mus vis dar nėra. Bjauru. Nors, jei pasinaudot Kelno siūlomomis patarlėmis-patarimais visoms gyvenimo situacijoms, tai galima sakyti, kad:

Nors nėra taip, kaip tikėjaisi.
O yra kaip yra.
Tai vis tiek viskas yra visai neblogai.

P.S. Gal ne visai pažodžiui, bet kažkaip panašiai.
P.P.S. Persiprašau (ir vėl) už ilgą įrašą. Reikia išmokti mažiau pliurpt.
...

2011-07-20

Pasakojimai nuo sofos: kokia vasara be jūros? (II)

...
...
Pirmiausia, kaip tikra lietuvė, pradėsiu nuo pasipiktinimo ir moralo (tam brendau jau kurį laiką, nes vis negaliu pamiršti). Ir jis nebus apie jūrą. Ir net apie vasarą. O apie skrydžius ir lagaminus. Mieli žmonės, draugai, giminaičiai, skaitytojai ir šiaip per klaidą užklydę, daug keliaujantys ir išsiruošę pirmą kartą, būkite malonūs, dėmesingi ir sugebėkite atskirti savo lagaminus, besisukančius ant konvejerio. Nepatingėkite kaip nors išskirtinai pažymėti savo lagamino, o jei ne, tai pasiėmus atsegti ir pasitikrinti (net jei ir esate 100% tikri), ar jis tikrai yra jūsų.


Jaudulys, nuovargis, noras susitikti su pasitinkančiais - gali būti, kad iš to džiaugsmo ar/ir skubėjimo iškeliausite ne su savo lagaminu (oho, nuskambėjo, kaip iš kokios vaistų reiklamos). O ką daryti tikriesiems lagamino savininkams? Keikti žioplius, kaip kad darėme mes. OK, nebuvo mūsiškiame lagamine lobių, bet likęs kažkieno lagaminas su cigarečių pakeliais, liemenėlėmis, rankinukais ir kelnaitėmis mūsų visai nesužavėjo. Tik privertė ilgiausiai "tūsintis" prie pamestų ir rastų lagaminų langelio, pergyventi, kad per tai nespėsime į autobusą ir spėlioti, kažin kada (jei apskritai) teiksis atsirasti ne savo (MŪSŲ) lagaminą pasičiupęs asmuo. Tikiu, tikiu, visiems taip gali nutikti, deja, nuo šito supratimo bent jau man nei atjautos, nei supratimo tokiems apsirikėliams nepadaugėjo. Nes aš norėjau SAVO LAGAMINO dabar pat.
Gerai, išsiliejau. ;)
...
O dabar - ir vėl apie jūrą.


Įkvėpti savo pasibuvimo Ostendėje, kitą savaitgalį ir vėl klaikiai ankstų šeštadienio rytą važiavome prie jūros. Ir vėl į Belgiją, bet šį kartą jau į Blankenbergę. Na, toks buvo planas, kad truputį pabūsim Gente, o kitą dieną - prie jūros Blankenbergėje. Planą ne visai įgyvendinome, nes laiko pabūti Blankenbergėje kažkokiu būdu liko visai mažai.

Ir dabar dėl to kiek gaila, nes paskutiniu metu čia, Liuksemburge, net nepanašu, kad būtų vasaros metas; greičiau koks ruduo ar pavasaris su +16 ar +20 laipsnių (nesuprantu, kur tos mistinės karščio bangos besiritančios per Europą???). O tada buvo dar visai šilta ir tos šilumos mes, aišku, pilnai neišnaudojome. Bet guodžiuos, kad visko juk neapžiosi, tad reikia džiaugtis tuo, kad išvis ten bent trumpai pabuvome.


Kažkada jau pasakojau, kaip atrodo Blankenbergė, tad šį kartą labai neišsiplėsiu ir nesikartosiu. Bet vienas ir labiausiai mane šį kartą nustebinusių dalykų - tai žmonių kiekis šiame miestelyje. Košmaras kažkoks - minių minios plaukė link ir nuo pajūrio, malėsi po parduotuves, sėdėjo kavinėse. Kažkaip nesupratau, iš kur jų čia tiek daug. Reikėtų pasidomėti, gal Blankenbergė tapo (yra? buvo nuo seno?) supermadingu kurortu "ant Belgijos" krašto..?


O šiaip, tai viskas po senovei - smėlis, jūra, raudoni gelbėtojai su dūdomis, aitvarai ir malonus tingesys.


Dar ir tradicinis smėlio skulptūrų festivalis, kurio šiųmetinė tema buvo "Paryžiaus Disneilandas". Žmonių jame buvo daug, bet pačios skulptūros tikrai nebuvo tokios įdomios kaip pernai, bet to, man pasirodė, kad skulptūrų daug mažiau.


"Suprastėjo" (čia taip tyliai pagalvojau; leidau sau pabūti bjauria burbančia boba), bet Vilmantui skulptūrų visuma (nors ne jų tema) visai patiko, bet jis gi matė pirmą kartą ir neturėjo su kuo palyginti. Žinoma, peržiūrėjus visą ekspoziciją taurė vyšninio šalto kryko (gerai jau, alaus) kažkaip pagerino ir mano bendrą įspūdį, bet vis tiek manau, kad praeitais metais buvo fainiau.


Nors, mano didžia asmenine nuomone, "Alisos Stebuklų šalyje" veikėjai gerokai pagerino bendrą ekspozicijos vaizdą. :)

...

2011-07-07

Pasakojimai nuo sofos: kokia vasara be jūros? (I)

...
Atėjus vasarai nepalieka noras pabūti prie jūros. Tik maža problemėlė - kaip jau kažkada rašiau, Liuksemburge jūros nėra. Kita, bet jau labiau asmeninio pobūdžio bėda, kad atostogų dienų man irgi nebeliko (kaip kokia apžora, jau visas sunaudojau). O betgi vis tiek norisi prie jūros - ir nors tu ką.


Taigi, norui neslopstant praėjusį savaitgalį buvom pilni pasiryžimo atsikelti anksti šeštadienį ir nepaisant ilgos kelionės (kokių 4-5 valandų traukinyje) važiuoti į Belgijos pajūrį. Šį kartą savo pajūrio miesteliu pasirinkom Ostendę, nors prieš kelionę iš bendradarbių girdau ne itin palankių šio miestelio vertinimų.


Bet mūsų pasirinkimą labiausiai nulėmė tai, kad tiesiai iš Liuksemburgo tam tikromis valandomis į Ostendę važiuoja vadinamasis "ekspresas". Tai nereiškia, kad traukinys mažai kur stoja ar greičiau važiuoja, tačiau didžiulis jo pliusas - iki pat tikslo niekur nereikia keisti traukinio. O tai, bent jau mums, reiškia, kad išvažiavę anksti galėsime be jokios įtampos miegoti traukinyje.


Tad šeštadienį 6.20 jau sėdėjome traukinyje. O 10.50, kiek nusnaudę, kiek užkandę, pasiekėme Ostendę. Nuo stoties iki pajūrio - visai netoli. O pakeliui dar ir į žuvų turgų galima užsukti (labiau iš smalsumo, žinoma, nes ką šiltą dieną prie jūros gali veikti su nusipirkta šviežia žalia žuvimi?), žvejų laivus apžiūrėti. Man ypač įstrigo žvejų laivas, kurio pirmagalį puošė ne kokia undinė, deivė ar jūrų arkliukas, bet pliušinis mikimauzas. Sakyčiau, šiuolaikiška ir inovatyvu. :)


Priartėjus prie jūros pamatytas vaizdas manęs nesužavėjo - mintyse pagalvojau, kad turbūt teisūs tie, kurie patarė vietoj Ostendės rinktis kitą miestuką.


Tačiau kiek paėjus pamatėme, kad tolėliau viskas tvarkoje, jokių statybų nevyksta, paplūdimys vis labiau okupuojamas žmonių. Na, didžiuliai betoniniai namai prie pat jūros grožio neprideda, bet jei žiūri į jūrą jiems atsukęs nugarą, tai po kurio laiko apie juos galima ir pamiršti.


Nusiraminę nutarėme, kad pats laikas kavos puodeliui ir nedidelio miestelio centro apžiūrai. Bažnyčia, centrinė aikštė su vykstančiu turgumi, kavinukės, parduotuvės - viskas kaip ir turi būti.


Įsidienojus sugrįžome prie jūros. Atėjo laikas saulei, maudynėms ir tinginystei.


Dar, tiesa, Vilmantas smėlyje rado lobį - visokiomis mėlynumo spalvomis tviskantį žiedą. Tikrai neprastesnį nei Keitė Midelton gavo sužadėtuvių proga nuo savojo princo. Pasirodo, manasis princas irgi ne iš kelmo spirtas. :)


Vakarėjant persikėlėme iš paplūdimio į mažą kavinukę, kur besėdėdami galėjome stebėti ne tik jūrą, bet ir praeivius. Visai geras užsiėmimas, tikrai. O ta kavinė tokia gera, truputi meniška, truputį pankiška, tokia "nenulaižyta". Pats tas.


Negaliu pasakyti, ar Ostendėje yra ką veikti vakare, nes nakvoti išvažiavome į Briugę. Tačiau dienos metu geru oru Ostendės smėliukui, jūrai ir bendrai infrastruktūrai jokių priekaištų neturiu. Na, vaizdai - taip, tikrai ne Kuršių Nerija, nes daug betono ir mažai gamtos, bet juk reikia žinoti, į kurią pusę žiūrėti, o kam atsukti nugarą, ane? ;)