SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2009-12-18

P.S. meškis vardu Eskimas Martynas

...
Na va, pagaliau galiu viešai pristatyti dar vieną padarą, prieš Kalėdas užgimusį ant manosios sofutės - meškį Eskimą Martyną.

Padalyvavo jis konkurse, dar nuostabų liepsnikes simpatijų prizą gavo...

Žodžiu, esu tiesiog nepaprastai talentinga meškių siuvėja. :D
(šiukštu nepriimkit šio pasakymo rimtai...)

;)

2009-12-16

P.S. burbulai-ežiukai ir džiovykla

...
Na, aš šiemet greta visų kitų mano "apsėdimų" pajaučiau didžiulį poreikį pažaisti dekupažinant burbulus. Gavosi pusėtinai, o smagiausia dalis buvo daryti "ežiukus" ant burbulų. Juokingiausia, kad tų burbulų aš pridariau gerokai daugiau nei mums reikia - jei apskritai reikia, žiūrint iš praktiškos pusės. Siūlais priraišioti manieji kalėdiniai burbulai iki šiol kabo ant mūsų skalbinių džiovyklos, kur buvo palikti "trumpam" išdžiūti.... O džiovykla, žinoma, garbingai stovi mūsų didžiajame kambaryje... Gaunasi beveik kaip papuošta eglutė, ane? :)

2009-12-14

P.S. toliau beieškant kalėdinės nuotaikos...

...
Toliau beieškant kalėdinės nuotaikos, visai vertėjo vakarėjant išeiti pasivaikčioti po Liuksemburgo centrą... Žmonių judėjimas nejučia įtraukė, o šviečiančios miesto šventinės puošmenos puikiai pakelė nuotaiką. Negalima skųstis, miestas tikrai gražiai pasipuošęs ir pasiruošęs ateinančioms šventėms. Jau nekalbant apie kasdien smagiai šurmuliuojantį kalėdinį turgėlį bei "gyvus" šventinės muzikos koncertus. Taigi, visai malonu pamaklinėti po Liuksemburgą prieš Kalėdas... Tiksliau - kai nelyja lietus... ;)

Miestas ir kitaip ruošiasi artėjančios šventėms - padaugėjo pramoginių renginių, atvažiavo Kalėdų senis su visa savo palyda ir net "kokakoliniu" sunkvežimiu (lygiai tokiu, kokį matome reklamose - su lemputėmis ir pan.), parduotuvės
tam tikromis prieššventinio laikotarpio dienomis pradėjo dirbti ilgiau nei įprastai (t.y. ilgiau nei tik iki 18 val), o ne viena jų savo duris atvėrė ir sekmadienį (kas yra visiškai neįtikėtina!!!), nors ir tik kelioms valandoms. Beje, gyvenant Liuksemburge greitai pamiršti, kad parduotuvės (ir maisto, tame tarpe) gali veikti sekmadieniais...

Taigi... O Lietuvoje, girdėjau, jau galima rasti sniego... Ech...

2009-12-11

P.S. kalėdinės nuotaikos paieškose

...
Nepaisant to, kad už lango šurmuliuoja kalėdinė mugė, o laukiama kelionė į Lietuvą irgi ne už kalnų, tačiau kalėdinės nuotaikos vis dar nelabai jaučiu. Gal čia kaltas nuolat apniukęs dangus bei pliaupiantis lietus? Gal tai, kad Kalėdos man nuo vaikystės siejasi su sniegu ir šalčiu? O gal kalėdinė nuotaika prasideda nuo išsiųstų šventinių sveikinimų, kurie pas mane dar net nepradėti ruošti? Nežinau, ką kaltinti dėl sniego trūkumo - globalinį atšilimo efektą ar atrajojančias karves, išleidžiančias itin daug CO2, dėl atvirukų - tai, neabejotinai, save, tačiau kalėdinės nuotaikos galima ir paieškoti. O jei netyčia ir rasiu?! Tereikia nulipti nuo sofos. Taigi...

Pirmas ženklas, kad Kalėdos ne už kalnų, vienoje parduotuvėlėje užtikti nuostabūs stikliniai žaisliukai - paukštukai ir varvekliai. Neatsilaikiau prieš juos, taip kad keletas jų apsigyveno mano namuose ir atnešė trupinėlį kalėdinės nuotaikos. Dabar teliko maža smulkmena - žaisliukus pakabinti. Kadangi eglutės pas mus nebūna, matyt, kaboti teks jiems ant lempos. :)

Antras ženklas - tai mano beveik pamišėliškas užsigeidimas imbierinių sausainių. Ir ne bet kokių - ne iš parduotuvės, o pačios keptų. Ir ką gi... Po spintelės papildymo įvairiausiais prieskoniais bei kitais dalykėliais, reikalingais šiems skanėstams, nenusakomos kantrybės, kol tešla porą dienų brandinosi šaldytuve, miltuotos virtuvės ir pačios savęs, atnaujintos draugystės su kočėlu bei pasižaidimo su sausainių formele, mūsų namuose atsirado pilnas bliūdas (ir dar stiklainis) imbierinių sausainių-žmogiukų. Sausainiai, mano autoritetinga nuomone, lygiai tokie, kokie ir turi būti - kietoki, bet skaniai traškūs... Niam niam niam... (Bet figūrai, tai jie, oi, kaip ne į gerą...). :)

Ką gi, gal Kalėdos ir ne už kalnų... ;)

2009-12-08

Pabambėjimai nuo sofos: cirkas vs. gyvūnų teisių gynėjai


Neseniai paskaičiusi Kristinos bloge pasakojimą apie
cirką net nepagalvojau, kad ir aš visai neplanuotai apsilankysiu cirke.

Taigi, netikėtai nelauktai draugė pasiūlė nueiti į Liuksemburge viešintį cirką, nes dovanų gavo du bilietus. Cirko trupė visai nedidukė - patys artistai ir vaikiškus žaislus prieš pasirodymą pardavinėjo, ir žiūrovams vietas nurodinėjo, ir paskui savo "numerius" atlikinėjo. Pasirodymai jų tokie vidutinio profesionalumo, bet vis tiek smagi pramoga gavosi.

Tačiau aš ne apie tai. Esmė tame, kad į Liuksemburge, pasirodo, į cirką taip lengvai nepateksi: norėdamos pasiekti į cirko palapinę turėjome praeiti pro susirinkusius jaunuolius, protestavusius prieš gyvūnų kankinimą cirke. Kad protestai garsiau skambėtų net megafonas buvo pasitelktas.

Bet man, kaip cirko pramogų "vartotojai", visai nepasirodė, kad cirko gyvūnai nukankinti. O ir gyvūnai visi naminiai - balta žiurkė, įsitaisiusi klounui ant galvos, storas ir pūkuotas katinas, keletas linksmų ir mielai savo "numerius" atliekančių šuniukų bei koks aštuonetas žirgų. Na gerai, dėl žirgų galima diskutuoti, bet... Pažiūrėjusios, kaip atrodo gyvūnai ir kaip jie elgiasi, mes stipriai suabejojome matyto "protesto" prasme šio cirko gyvūnų "kankinimų" atžvilgiu.


2009-12-06

Pasakojimai nuo sofos: mes buvome Amerikoj! (Fyniksas & Co)


Iš Ričmondo lėktuvu skridom į Fyniksą. Kodėl ten? Nes iš būtent Fynikso planavome pasiekti Didįjį kanjoną. Taigi, jau beveik atskridus pro lėktuvo langą atsivėrė štai toks Fynikso vaizdas:

Keistokas, ane? Ruda spalva, nedidukai nameliukai ir kalnai. Tiesa, dar buvo saulė. Bet manojoje fotografijoje jos kažkodėl nesimato. :)
Fyniksas yra 5-as pagal gyventojų skaičių Amerikos miestas, tad atstumai jame tikrai įspūdingi. Juo labiau, kad šiame mieste dominuoja keliaaukščiai pastatai, bet ne dangoraižiai, o taip pat daug vienaaukščių gyvenamųjų namų.
Beje, mieste važinėja itin gražūs ir tvarkingi metro traukinukai bei autobusai. Žinoma, Fynikse esama ir didelių modernių pastatų (vien ko verta įspūdinga sporto arena), kurie susitelkę centriniame rajone, angliškai įvardijamame "downtown":

Kaip išplanuotas Fyniksas labai gerai parodo fotografija štai čia (aš tokios prašmatnios foto nepadaryčiau...). Miesto dydis itin pasijuto mums mašina bandant išvažiuoti iš jo - važiavome važiavome, važiavome važiavome, o kaip Fyniksas, taip Fyniksas. Tačiau pagal žmonių kiekį, na, iš to, kiek mums teko pastebėti - o mes Fynikse tepraleidome tik vieną popietę - tai visai nepasakytum, kad tai yra daug gyventojų turįs miestas, nes buvo itin ramu ir tylu. Tiesiog idilė.

Viena popietė tokiame dideliame mieste yra itin mažai, todėl laiko veltui nešvaistėme. Apsiginklavę žemėlapiu paklausėme viešbučio registratūroje dirbančio vaikinuko, ką mes šiame mieste būtinai turėtume pamatyti. Jis galvojo, galvojo, bet taip nieko ir nesugalvojo. Na ką gi, teko verstis savo galvomis ir žemėlapiu. Nusprendėme šiek tiek apžiūrėti vadinamąjį centrą, tada gal patraukti į kokį parką ar dar kur nors, jei pakeliui netikėtai pamatysime ką nors įdomaus. Tai vat, bevažiuodami iki parko staiga supratome, kad Fyniksas yra labai didelis ir mūsų noras aplankyti ir Papago parką, ir "kultūrinį" rajoną yra visiškai nerealus - atstumai dideli, o laiko turime labai mažai.
Na, kad jau taip, tai nusprendėm niekur nelėkti, o pasitenkinti pasivaikščiojimu parke. Juo labiau, kad kol papietavome, jau ir temti po truputėlį pradėjo.

Taigi, patraukėme link Papago parko. Na, bent jau žemėlapyje jis buvo įvardintas, kaip šių vietovių, o ir apskritai - dykumos, botanikos parkas. Beeinant link jo, prieš akis nuolat bolavo gražuoliai kalnai. Apskritai, Fyniksas kalnų atžvilgiu tiesiog unikalus miestas - į kurią pusę bepasisuksi, į tą matosi kalnai. Dalis kalnų yra ir pačiame mieste (pvz., Kupranugario kalnas).

Beje, Fyniksas mums pasirodė itin tvarkingas miestas - gatvės švarios, pakelėse prisodinta gėlyčių, tfu, kaktusų. Dėl savo švaros ir tvarkingumo bei žmonių stygiaus jis mums kažkuo priminė Vašingtoną. Grįžtant prie parko, nedaug mes juo paėjome, dar mažiau pamatėme, nes visiškai sutemo, tačiau iš to, ką visgi pamatėme, supratome, kad Fynikse parkas susideda iš kaktusų (pasirodo, mūsų matyti didieji Saguara rūšies kaktusai yra Arizonos valstijos gėlė) ir kažkokių kitokių augalų-stagarų... Nors dabar esu tikra, kad tai klaidingas įspūdis...

Paieškojus informacijos apie Fyniksą galima sužinoti, kad jis įkurtas dar 1868 m. Sonoros dykumos prieigose prie Druskos upės, kad jame karščiausias klimatas visoje JAV (didesnių miestų tarpe), kad II Pasaulinio karo metais miesto ekonomika rėmėsi karinių atsargų masine gamyba, kad tai antras greičiausiai augantis miestas visoje JAV, kad jame neseniai būta problemų dėl narkotikų bei nusikaltimų, kad jis turi garsią NBA komandą "Fynikso saulės" (Phoenix Suns) ir t.t.

Tačiau aš negaliu daug papasakoti apie Fyniksą, patvirtinti ar paneigti kažkokius faktus, nes miesto mes pamatėme ir patyrėme labai mažai, t.y. jo "nepažinome". Tad taip ir nežinau, koks yra tikrasis Fynikso "veidas". Nepaisant to, aš nepaprastai norėčiau sugrįžti į Fyniksą ir atskleisti jo "paslaptį"; esu tikra, kad jis ją turi, nes manyje kirba abejonė, kad tai, ką mačiau, ir yra tikrasis miestas.

O kol kas mano atmintyje liko Fynikso švara, tyluma ir ramuma, jo išskirtiniai objektai - kaktusai ir kalnai, bei vienos gražiausių spalvų, kurios atsiranda saulei leidžiantis...

Beje, atidžiau patyrinėję žemėlapį mes atradome, kad Fyniksas yra geografiškai-strategiškai itin patogi vieta, nes iš jo patogu keliauti po apylinkes (plačiąja prasme, aišku), kuriose gausu įvairiausių įdomybių - kalnai, dykuma, meterorito duobė, visokie nacionaliniai parkai ir t.t.

Apie pakelės įdomybes

Iš Fynikso toliau keliavome išsinuomota mašina. Žinoma, šiek tiek paklaidžiojome, kol suradome mums reikalingą išvažiavimą iš miesto, tačiau tai didelių sunkumų nesudarė. Kur kas didesni pavojai gali laukti, tikint rastais ženklais, poilsio aikštelėje netyčia nulipus nuo asfaltuoto takelio - ten gali tykoti skorpionai ar barškuolės. Brrr... :) Lygiai taip pat reiktų būti atsargiems išsukus iš kelio apžiūrėti Mirties slėnio... Maža kas... Nors, oi, kaip smalsu... :) Arba kaip kokiems žiopliems turistams iš filmų "iškilmingai" pavažiuoti gabalėlį garsiuoju istoriniu 66 keliu (Route 66) atdara bagažine, kurioje žavingai šviečia oranžinis ir raudonas lagaminai... :)
Nors aš jau pasakojau apie visokias įdomybes, kurias gali atrasti keliaudamas mašina, tad čia labai nesiplėsiu, tačiau iki šiol negaliu atsidžiaugti galimybe nuklysti nuo suplanuoto maršruto ar netikėtai sustoti, panorus apžiūrėti kažką įdomaus. Negaliu nepaminėti dviejų aplankytų tokių objektų - Montezumos pilies (Montezuma Castle) ir Hūverio užtvankos (Hoover Dam).

Kad aplankytume Montezumos pilį, teko išsukti galiuką iš kelio. Bet ko dėl pilies nepadarysi, ane? Ši pilis yra išskaptuota kalkmedžio uolienoje 70 pėdų virš žemės. Tačiau Montezumos pilis - tai visai ne pilis, neapsigaukite. Ir juo labiau ne Montezumos.

Kai tik šis pastatas (???) buvo atrastas, jis buvo siejamas su actekais, todėl ir pavadintas Meksikoje gyvenusio actekų imperatoriaus Montezumos II vardu (manyta, kad jis prisidėjo prie jo statybos). Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai Sinagua genties indėnų 5 aukštų ir 20 kambarių gyvenamasis pastatas.

Tuo tarpu Hūverio užtvanka buvo tiesiog mums "ant kelio" - tereikėjo ją pervažiuoti. Tad būtų buvę nei šis, nei tas nesustoti ir neapžiūrėti jos įdėmiau. Ši užtvanka pastatyta per 5 metus (1936 m.) Juodajame kanjone užtvenkus Kolorado upę. Ir užtvanka kaip tik žymi sieną tarp Arizonos ir Nevados valstijų.

Užtvankos aukštis yra 221,4
m, o plotis - 379 m. Tai antra pagal aukštį užtvanka visoje JAV. Beje, nors ekskursijos po užtvanką metu buvo akcentuojami jos privalumai (hidroelektrinė, irigacinis bei potvynių kontrolės resursas), tačiau buvo nutylėta tai, kad ji stipriai paveikė upės (ir susidariusio Mead ežero) florą ir fauną, kurių dalis išnyko arba yra ant išnykimo ribos. Tiesa, ekskursijos metu parodė visai įdomų filmuką apie jos statybą.

Beje, kaip jums patinka pėsčiųjų perėjos ženkliukas??? Nesukelia jokių minčių???

Tačiau toli gražu ne visi gali važiuoti keliu vedančiu per užtvanką. Sunkvežimiai ir autobusai turi važiuoti aplinkeliu. O po Rugsėjo 11-osios įvykių policija tikrina visas mašinas važiuojančias keliu per užtvanką - vieniems užtenka pasisveikinti ir viskas, kitiems parodyti dokumentus, tretiems tenka atidaryti bagažines ir t.t. O, tiesa, eiti per užtvanką irgi ne visi gali - yra draudžiama vestis šunis.


Kadangi ši užtvanka yra strateginis JAV objektas, todėl baiminamasi galimų teroristinių išpuolių. Be to, kelias link elektrinės yra ganėtinai sudėtingas dėl savo staigių posūkių ir pasitaikančių uolų atplaišų kritimų. Dėl visų šių priežasčių yra statomas tiltas, kuris leistų nukreipti automobilių srautą ne per užtvanką, bet netoli jos. Tiltą planuojama užbaigti jau ateinančiais metais. Labai įspūdingai atrodė tos tilto statybos virš užtvankos:


Na va. :)

2009-12-03

P.S. piešinys ant šilko - vizija versus realybė...


Mano pirmoji teplionė ant šilkinės skarelės:


Kada nors,
kai jau būsiu atsakingesnė, kruopštesnė ir net kantresnė,
tada nupiešiu ką nors rimčiau - ką nors, kas neprimintų penkiamečio vaiko piešinio.
:)