SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-03-30

Pabambėjimai nuo sofos: kartais nutinka toks idealus savaitgalis,

...
kuomet atrodo, kad viskas vyksta taip ir kaip turėtų, t.y. idealiai. 
Gaila tik, kad retai taip būna... ;)


Žvalus atsibudimas nebūdingai anksti, bet užtat suteikiantis galimybę mėgautis ilgu tingiu rytu bei lėtais pusryčiais. Saulė iš pat ryto bei vis labiau šylantis oras, vidurdienį pasiekiantis net iki +25. Neskubus apsilankymas bibliotekoje (dirbančioje tik iki 12-os valandos) ir dviejų filmų grobis.

O kad jau nemokamo lankymosi muziejuose savaitgalis, tai vizitas į gretimoje gatvėje įsikūrusį Casino Luxembourg. Šiame muziejuje visai rekomenduotina L.A. Raeven paroda "Idealūs individai" (Ideal individuals) video instaliacijų ir foto pavidalu.


L.A. Raeven yra dvynių seserų iš Olandijos - Liesbeth ir Angelique - tandemas. L.A. Raeven  žaidžia su idealaus individo samprata daugiausiai per jos fizinę išraišką, bet, aišku, neišvengiamai įtraukiami ir kiti aspektai: psichologija, asmenybė, identitetas, grožio kriterijai, fobijos, normos etc. Ką čia tuo norėjau pasakyti? Ai, kad šioje parodoje taip lengvai paviršiumi nepraslysi, vis tiek privers susimąstyti ir pamąstyti.

Po muziejaus neabejotinai buvo būtinas visiškas atsipalaidavimas saulėje, gurkšnojant šaltą baltą vyną bei varinėjant kalbas apie gyvenimą. Po vyno kažkodėl atsirado alkio jausmas, kurio nenumalšino net kroasanas, tad teko sukti namo sumuštinių su lašiša ir raugintais agurkėliais.


Lengvai užkandusius, todėl neaptingusius, kelias nuveda į Šiuolaikinio meno muziejų Mudam'ą. Čia įdomiausia dalis buvo Maurizio Galante ir Tal Lancman ekspozicija. Pavyzdžiui, spygliuotas fotelis bei tiulinis tigras (tik jo uodega kokia tai per skysta...). Jų darbai, dažnai pažymėti INTERWARE  vardu, atstovauja "naujos kartos dizainui, kuriame susilieja praeitis, dabartis bei ateitis, unikalumas ir standartaiškumas, elemantarumas ir rafinuotumas" ir pan.

Efektingieji Maurizio Galante ir Tal Lancman kaktusiniai pufikai; atrodo, užtenka tik pažiūrėti ir beveik jauti, kaip duria užpakalin kaktuso dygliai. Prisėsti???!!! Gal jau tiek to...


Dinozauriniai pufikai irgi savitai žavingi. Jei pažiūrėsi iš priekio, tai sunkiai atsispirsi jų žavingoms šypsenoms.


Dar muziejuje pataikėme į šilkografijos seminarą, pritaikytą asmenims nuo 5  iki 95 metų, tai gavome galimybę užsivilkus Bikini žiūrstus pabraukyti dažus ir pasidaryti mėlynų žvaigždučių. :)


Dieną baigėsi lėtu prasiėjimu po miestą. Žemyn nuo kalno į griovį, tada - į viršų ir mes jau namie. Mažas tas Liuksemburgas...


Na, o saulėtas ir šiltas sekmadienis praėjo vaikštinėjant po parkus, tikrinant kas jau žydi (netvarka, magnolijos dar beveik neprasiskleidusios) ir gulinėjant su knygomis ant žolės.


Absoliutus chillout'inis kaifas.

...

2012-03-26

Pasakojimai nuo sofos: trys sluoksniai Valensijos

...
Su ta Valensija, tai sudėtingai gavosi. Visko joje yra, ne veltui tai trečias pagal dydį Ispanijos miestas, tik, va, laiko jo apžiūrai mes ne itin daug turėjome, o ir oras lyg tyčia subjuro. Tad nedaug to miesto ir tematėm. Dabar, prabėgus keturiems mėnesiams po lankymosi šiame mieste, galvoje susiformavęs Valensijos tarsi kokio trisluoksnio "pyrago" vaizdas.


Pirmasis "sluoksnis" - tai senamiestis su siauromis gatvėmis ir daugybe bažnyčių. Populiarioje tarp miestiečių Virgen aikštėje (Plaza de la Virgen) tamsoje net gerai ir nesuvokiau, ar čia kelios atskiros bažnyčios, ar čia viena kažkaip keistai išsiplėtusi. Vėliau išsiaiškinome, kad visgi šioje vietoje yra šv. Mergelės bazilika (Basilica de Virgen de Los Desamparados), o už kampo – jau Katedra (išeina į Plaza de la Reina), ir ji ispaniškai vadinasi Iglesia Catedral-Basílica Metropolitana de la Asunción de Nuestra Señora de Valencia.

Yra įsitikinusių, kad būtent šios Katedros vienoje koplyčių yra Šventasis gralis, t.y. autentiška per Jėzaus Kristaus paskutinę vakarienę naudota taurė. Bet kokiu atveju, tiek Bazilika, tiek Katedra vertos laiko, praleisto jas apžiūrinėjant, nes abi yra įspūdingos ir turinčios įdomią praeitį.


Būdami senamiestyje negalėjome neužsukti į mūsų turistiniame vadove išreklamuotą horčeryją (vad. Santa Catalina), nes užsimanėme paragauti vietinių skanėstų: fartón (pailgas minkštas pyragėlis) ir horchata (gaivinantis gėrimas, gaminamas iš žemės migdolų, cukraus ir vandens). Ačiūdie, mums užteko proto pasiimti tik vieną gėrimą, nes jo skonis, mums nepratusiems, pasirodė pošlykštis. O va farton‘as mūsų skonio jusles pamalonino. :)


Bevaikštant po miestą pasisekė pataikyti į vis dar veikiantį (ir net į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą) gotikinio stiliaus Valensijos komersantų susirinkimų vietą - Llotja de la Seda, statytą tarp XV-XVI a. Kas man Ispanijoje patinka, kad dauguma pastatų turi vidinius mandarinmedžių prisodintus, plytelėmis išklotus ir fontanais puoštus sodelius. Nesakykit, bet toks sodelis kiekvienam pastatui suteikia šarmo.


Antrąjį "sluoksnį" suradome nutolę nuo senamiesčio į modernesnę miesto dalį su plačiomis gatvėmis, dideliais pastatais, parduotuvėmis ir kavinėmis. Ypatingai mus pakerėjo tieji modernistiniai namai, nes jie atrodė tokie puošnūs, tokie balti ir tarsi nužengę iš XIX amžiaus (ir iš tiesų jie datuojami XIX a. pb. - XX a. pr.). Savivaldybės aikštė (Plaza del Ayuntamiento) buvo iš visų pusių apsupta šio tipo pastatų: savivaldybė, paštas, klasikinių filmų kinoteatras. Vakarinių žibintų šviesoje šioje aikštėje jautėmės tarsi pasakoje.


Bet jau kitos dienos rytą šioji pasaka prarado nemenką dalį savo žavesio. Pasirodo, dauguma mums vakare taip patikusių baltų pastatų yra toli gražu ne balti, o labiau pilki ar gelsvi. Ir Savivaldybės aikštės magija apniukusį rytą buvo gerokai priblėsusi. Žodžiu, antrąjį sluoksnį geriau apžiūrinėti vakaro metu.

Na, o trečiasis "sluoksnis" toks super modernus ir progresyvus. Tai buvusioje Turia upės vagoje įkurtas "Meno ir mokslo miestelis" (Ciudad de las Artes y las Ciencias), sudarytas iš keleto pastatų. Hemisfèric pastate, primenančiame akį, veikia 3D kinas ir planetariumas, banginio formos pastate įsikūręs interaktyvus mokslo muziejus (Museu de les Ciències Príncipe Felipe), Oceanogràfic yra didžiausias Europoje akvariumas-parkas ir sukurtas, kad pakartotų vandens lelijos formą. Taip pat šiam kompleksui priklauso Palau de les Arts Reina Sofia, kur rodomos operos ir spektakliai, bei Àgora, kurioje vyksta sporto renginiai ir koncertai.


Tai man labiausiai patikusi Valensijos dalis. Vaikštai tarp šių pastatų ir pats jautiesi toks truputį ufonautas. :) Bet ir patys valensiečiai rašo, kad esą visi žino baroką, renesansą ar gotiką, tačiau tikrai ne kasdien tenka pasivaikščioti tarp XXII a. pastatų, kurie nukelia ne į praeitį, bet į ateitį. Pritariu šiam pasakymui 100 procentų, juo labiau, kad minėtieji futuristiniai pastatai yra labai estetiški.


Deja, dar bevažiuojant iki Ciudad de las Artes y las Ciencias ėmė žiauriai pilti lietus. Taip stipriai, kad net nepaėjusi nei poros šimtų metrų jau buvau su kiaurai peršlapusiais batais. Tad teko greitai ieškoti pastogės. Bet net ir tada galėjome rinktis - menas, mokslas ar akvariumas? Kas mus pažįsta, tie turbūt labai nenustebo, kad pasirinkome akvariumą (Oceanogràfic).


Tai ir šlepsėjome šlapiais batais tarp žuvų... Spalvingų, keistų, mažų, baisiai didelių ar pavojingų.


Įdomiausia buvo stebėti ryklius. Plaukioja sau tokie dideli ir abejingi. O žmonės iš kitos pusės net išsižioję spokso į žuvų pasaulį. Dar paskaičiau, kad vaikams net organizuojamos nakvynės akvariume, kur jie pasitiesę miegmaišius užmiega bežiūrėdami į ryklius ir rajas. Kai pagalvoju, jei būčiau mokinukė, tai oho, koks nuotykis nakvoti ryklių akvariume būtų.


Kitas labai įdomus padaras buvo baltasis delfinas, gyvenantis arktinėje bei sub-arktinėje geografinėse zonose. Atrodė toks mielas ir gražus, ir tuo pačiu juokingas. Parašyta, kad jis labai socialus. Bet mes to kažkaip nepastebėjome - plaukiojo jis sau tarsi išdidus individualistas.


Išėję iš Okeonografiko apsidžiaugėme, kad lietus jau buvo pasibaigęs, o vakaro tamsoje Ciudad de las Artes y las Ciencias pastatai švietė pačiame savo gražume. Tai mes dar nuėjome į gretimą "akies obuolį" pažiūrėti 3D filmo apie skraidančius dinozaurus, o po jo stipriai gundėmės užsukti pažiūrėti vykstančio teniso mačo, bet peršlapusios bei sušalusios kojos privertė persigalvoti, tad patraukėme namo šildytis ir džiūti. Ai, bet pakeliui dar susigundėme paragauti Valensijoje gaminto Hoya de Cadenas Cava Brut Nature. ;)


Po šio nedidelio nukrypimo nuo maršruto, vedusio link namų, daugiau iš kelio neišsukinėjome - grįžome keptis naminės kiaušinienės ir gerti arbatos. Juo labiau, kad Valensijoje gyvenome labai puikiame viešbutyje, sudarytame iš atskirų būtų (ir mus į jį įleido netgi vienai nakčiai) – "50 Flats" (rekomenduoju).


Produktus vakarienei susiveikėme iš eilinio prekybcentrio bei šio nuostabaus modernistinio turgaus (Mercado Central). Jo konstrukcija, spalvos ir keramika sukuria pastato lengvumo iliuziją. Be to, jame labai smagu pirkti ir Vilmantas galėjo pasipuikuoti savo ispanų kalbos žiniomis. Nežinau, kuriam Valensijos "pyrago" sluoksniui šį turgų priskirti, bet kadangi jis mums labai patiko, tai laikykime jį išskirtine "vyšnia", puošiančia pyragą. :)
...

2012-03-23

Pabambėjimai nuo sofos: lietuvių Liuksemburgo mieste net 364!

...
O dabar su keletu naujai gimusių/gimsiančių lietuviukų, šis skaičius turėtų dar padidėti. 
Nes 364 - tai 2011 metų gruodžio 31 d. duomenys, t.y. senos žinios. 

594 lietuviai - tai jau visoje šalyje.


Kaip sociologė negaliu susilaikyti nepaskleidusi dar daugiau įdomių statistinių skaičiukų apie Liuksemburgą (visur kalbu apie miestą) iš šio leidinio:

Liuksemburge suskaičiavo net 96 750 gyventojų, ir iš jų tik 33,85% (32 754) yra liuksemburgiečiai, o likusieji 66,15 % (63 996) - užsieniečiai. Kaip mes, pavyzdžiui.

Tarp užsieniečių dominuoja europiečiai (91 304), toliau seka azijiečiai (2 157), amerikiečiai (1 604), afrikiečiai (1 510), Okeanijos atstovai (81).

Tai va, ne taip lengva Liuksemburge užtikti grynakraujį liuksemburgietį. Be to, lyginant su 1985 metais, vietinių liuksemburgiečių mažėja, o užsieniečių – daugėja. Tačiau miestas "nesensta", nes gimusiųjų skaičius viršija mirusiųjų (1075 : 555).

Tarp Liuksemburge gyvenančių užsieniečių suskaičiuoja net 153 tautybių atstovus. 
Voilà didžiausių tautinių grupių Top 10 (atmetus 32 754 liuksemburgiečius):

1. Prancūzai - 14 173
2. Portugalai - 14 084
3. Italai - 5 740
4. Belgai - 4 002
5. Vokiečiai - 3 643
6. Britai - 2 129
7. Ispanai - 1 971
8. Lenkai -  995
9. Graikai - 944
10. Rumunai -  902

Lietuviai šiame sąraše 25-i. Palyginimui, estai - 26-i, latviai - 31-i.

Lietuviai mėgsta apsigyventi Kirchberg ir Limpertsberg rajonuose, tačiau visai populiarūs yra ir Belair, Hollerich, Neudorf/Weimershof bei stoties rajonai. O va mūsų rajone (Ville Haute) suskaičiavo tik 15  vienetų lietuvių.

Tad turbūt neveltui toks populiarus ką tik visą praėjusį savaitgalį vykęs jau 29-as "Migracijos, kultūros ir miestiečių festivalis" (Festival des migrations, des cultures et de la citoyenneté), kuriame ir Lietuvių bendruomenė turėjo savo stendą, tradiciškai nukrautą duona, alumi bei šakočiais, visokiausiais keramikos, medžio ir lino darbais. Net pati savimi stebiuosi, kad nepatingėjau kelias šeštadienio valandas stende pastovėti. Tiesą sakant, gal būčiau patingėjusi, jei nebūčiau pasižadėjusi. Tuo tarpu Vilmantas laiką leido apžiūrinėdamas visokius stendus, tyrinėdamas knygas, afrikietiškus valgius  bei  rusišką alutį "Baltika" ragaudamas. Ir netgi iš žavios poetės dovanų knygą gavo. Neblogai, sakyčiau. :)
...
P.S.: Negaliu pakęsti, kaip rašymas naudojantis kompiuteriu pakirto mano raštingumą. Per tą greitą spausdinimą nuolat priveliu milijoną klaidų. O vietomis sukeistos raidės jau tapo chroniška liga.  :(
...

2012-03-21

Nuo sofos pro langą: Beatrix! Beatrix!

...

Asterix! Obelix!

Nežinau, kodėl išgirdus skanduotę "Beatriks!" man iš karto į galvą atėjo Asteriks ir Obeliks. Ne, bet tai aišku, kad tikrai ne dėl jų semantinės prasmės ir ne dėl jų išorinio panašumo. Greičiausiai dėl mano ausiai malonaus "ks" skambesio...


O buvo taip... Vakar prieš prisėsdama ant sofutės pažiūrėjusi pro langą supratau, kad panosėje esančiame Circle Cité vyksta kažkas keisto: įėjimas apstatytas tvorelėmis, patiestas raudonas kilimas, vazoninių gėlyčių pristatyta, visur aplink zuja policininkai bei kostiumuotos personos. Ir žiūrovų, atsirėmusių į tvorelę, skaičius vis auga. Tai ir aš ant palangės įsirengiau stebėjimo postą. Maža kas. Dar pražiopsosiu ką nors svarbaus ir didingo...


Kad nebūtų nuobodu lūkuriuoti, pasidariau kavos, pasitikrinau internete, lyg ir jokio ypatingo renginio Circle Cité nenumatyta. Hmmm? Ir kodėl dalis žiūrovų - tarp jų nemažai vaikų - dėvi oranžines kepuraites ir kitus aksesuarus. Ne, rimtai, tai kas čia vyksta? Ir tada lyg pro miglą prisiminiau laikraštyje skaitytą straipsniuką, kad Olandijos karalienė Beatričė lankosi Liuksemburge su trijų dienų oficialiu vizitu. Na va, dabar viskas aišku su ta skanduote "Beatriks!".


Taigi, man belaukiant, begurkšnojant kavą ir bemintijant apie įvykio svarbą, atvažiavo didysis limuzinas bei keletas mažesnių, greitai greitutėliai iš jų išlipo mėlynojo kraujo atstovai ir visi sugužėjo į vidų. 3 minučių reikalas, dievaži. Vos spėjau sužiūrėt, o juk dar reikėjo ir užfiksuot "ant greičio" šį įvykį. Nors vaizdas pro mano langą į aikštę nuostabiai panoraminis, tačiau medžių šakos gadino visą reikalą (o žaisti su manualiniu fotoaparato fokusavimu nebuvo laiko), tad, deja, medžių šakos išėjo ryškesnės nei jų didenybės.

Bet, jei smalsu ir kažkiek išeina įžiūrėti pasididinus foto, tai dama šviesiu kostiumėliu ir šalia jos esantis tamsiu kostiumu vilkintis ponas yra Liuksemburgo hercogienė Marija Teresė su hercogu Henriu, o dama su šviesia kepure ir violetiniu puspalčiu - tai jau toji karalienė Beatričė. Betgi ne jų ryškumas esmė, svarbiausia - pats įvykis, nes galiu sakyti, kad Olandijos karalienė vaikščiojo beveik po mano kiemą. :)


...  Ir šiaip pas mus pavasaris  ...
...

2012-03-18

Pasakojimai nuo sofos: Madrido blusturgis ir Prado (II)

...
Kovo ketvirta. Ir vėl sekmadienis vėjuotas ir be saulės. Tai kur ta pavasario šiluma, kurios taip laukiau ir tikėjausi surasti??? A?


Bet sekmadienio rytas labai gera diena patikrinti, kaip atrodo tasai išliaupsintas El Rastro blusų turgus. Ir taip, jau vien iš žmonių, išlipusių toje pačioje metro stotelėje, kiekio galima spręsti, kad tiek turistams, tiek vietiniams madrilenams blusų turgus yra dalykas rimtas. Šis turgus apima keletą gatvių ir aikščių, ir visur jose pilna žmonių. Neįtikėtina.


Visgi aš tikėjausi daugiau visokių senų ir šiaip įdomesnių daiktų, tačiau dominavo tokie tradiciniai turginiai dalykai: rūbai, skarelės, diržai, papuošalai, rankinės piniginės, diržai, tapkės etc., nors pasitaikydavo ir įdomesnių objektų.


Radome atskirą mažą gatvelytę skirtą paveikslams ir rėmams,


atskirą aikštę keitimuisi įvairiomis kolekcinėmis kortelėmis: futbolininkų, hello kitty ir pan. Beje, apie pastarojoje susirinkusiuosius Vilmantas pasakė, kad iš joje esančių vaikų ir visokio amžiaus vyrų akivaizdu, kad vyrai visad ir lieka vaikais. Bet atidžiau pasidairius paaiškėjo, kad ir bobutėms tos kortelės patinka!..


Atskirose "salelėse" užtikome ir tikrai senovinių dalykėlių, tačiau dauguma senienų parduodama antikvarinėse parduotuvėlėse, o ne šiaip ant prekystalių.


Turguje paragavome vaflių su šokoladu, vadinamų barquillos, dar popigiai nusipirkome kuprines būsimoms kelionėms ir, kas be ko, Vilmantas negalėjo neįsigyti bent vienos knygos ispanų kalba.


Kitas dalykas, kuo Madridas gali pasigirti, tai meno muziejai. Niekaip negalėjome apsispręsti, į kurį labiau norėjome eiti, ar į didįjį garsųjį Prado muziejų (Museo del Prado), ar į gerą ir didžiulę įvairių darbų kolekciją turintį Thyssen (Museo Thyssen-Bornemisza). Šį kartą į modernaus meno muziejų -  Museo Reina Sofia (MNCARS) - eiti nenorėjome, nors jį irgi verta aplankyti. Galų gale nusprendėme pradėti nuo klasikos ir taip atsidūrėme prie Prado.


Prado muziejus yra visai netoli turistiniuose giduose reklamuojamos Cibelles aikštės (Plaza de Cibeles) su fontanu, kuris vaizduoja dviejų liūtų traukiamoje karietoje sėdinčią vaisingumo deivę. Bet va, bėda, fontanas nepaliko mums jokio įspūdžio. Už tai netoliese esantis Metropolis (Edificio Metrópolis), 1911 m. draudimo kompanijos užsakymu statytas beaux-arts stiliumi (neturiu supratimo, kaip tai verčiama lietuviškai, jei verčiama apskritai), tai ohoho, kaip puošniai ir didingai atrodo.


Tam tikromis dienomis vakare porai valandų į Prado muziejų galima pakliūti nemokamai, tačiau norint viską apžiūrėti, poros valandų tikrai nepakaks. Bet, aišku, turint galimybę, geriau eiti apžiūrinėti kolekcijos po truputį, nes po kokių penkių valandų praleistų muziejuje (su poilsio pertraukėle ir apžiūrinėjant ne baisiai atidžiai) mums jau galva svaigo nuo rubensų, tizianų, gojų ir velaskezų. Gal nelabai gražu, bet garsiojo ispanų dailininko Gojos darbuose kai kurių personažų veidai labai priminė mūsų lietuviškas Užgavėnių kaukes. Na, bet čia tik mūsų nuomonė. :)


Po mūsų pasivaikščiojimo Prado muziejuje, kur užtrukome kokias 4 ar 5 valandas ir nusikalėme kaip ciuckiai, dar kiek prasiėję per miestą ir pasistiprinę paeljų (nes vien menu sotus nebūsi) supratom, kad ir vėl jėgų atgavimui verta užsukti į kiną. Šį kartą pažiūrėjom "Iron lady" apie Margaret Thatcher su Meryl Streep. Tai filmas visai neįdomus, o tas Oskaras Meryl kaip geriausiai moteriai aktorei greičiau jau buvo skirtas už visus tuos kartus, kai ji buvo nominuota Oskarui, bet jo negavo, nei už šį konkretų vaidmenį, nes jis nebuvo toks jau išskirtinis (mano kuklia nuomone). Čia tiktų M. Thatcher pasakymas: „aš esu ypatingai kantri, su sąlyga, kad galų gale aš pasiekiu savo“ (orig. I am extraordinarily patient, provided I get my own way in the end). Tai ir gavo Meryl tą Oskarą už kantrumą. ;)

Po praeito įrašo apie Madridą gavau velnių nuo Vilmanto, kad neparodžiau vadinamųjų Madrido „žirafos“ ir „dramblio“. Taigi taisau šį nesusipratimą ir rodau:  viršutinio koliažo kairėje yra 142 metrų „žirafa“ (Edificio de España), dešinėje – 117 metrų „dramblys“ (Torre de Madrid), o apačioje tiesiog kameros objektyvui patikęs praeivis.


Na ir dar viena mano pamiršta paminėti šarminga vieta – tai San Miguel turgus (Mercado de San Miguel).


Bet po teisybei, turgaus ten nėra daug, prekės brangokos, užtat gausu spalvų ir įvairiausio plauko užkandinių. Tai ir traukia šniūrais tiek vietiniai, tiek turistai atsigaivinti ir užkąsti. Dėl kėdutės prie staliuko teko gerokai "pasigrumti", kol pavyko prisėsti. :)


Tai va, tiek to Madrido ir tematėm. Na, bet per dvi su puse dienos visko ir nepamatysi. Jeigu lyginti Madridą su jo konkurente Barselona, sakyčiau, kad Barselona turi daugiau šarmo, nors ir Madridas yra pakankamai įdomus miestas. Jo neįsimylėjau, bet mielai dar kartą arba ir visus du jame apsilankyčiau.
...

2012-03-16

P.S.: Apie neturistinę Madrido pusę ir benamius lietuvius

...
(visi paveiksliukai sužvejoti internete gūglo pagalba, išskyrus centrinį - tas nuosavas)
Kaip benamis lietuvis gyvena prie Madrido dangoraižių, galite pasiskaityti šiame lrytas.lt straipsnyje, kuris prasideda, sakyčiau, labai poetiškai:

"Egidijus į sieną atremia savo purviną ir šaltą, tarsi mirusio kūną, čiužinį. Ką tik persikraustė. Šis 38-erių lietuvis – naujasis, jau tryliktasis, finansinio rajono Azca gyventojas..."

"Visos jo dienos vienodos: nuo socialinės valgyklos iki socialinės valgyklos; vėliau vieši dušai už pusę euro penkiolikai minučių ir galiausiai šoninės prekybos centrų durys – pro jas išmetamas negaliojantis maistas ir jo produktai."

Man pasirodė toks "įdomus" ir netgi "įkvepiantis" minėto lietuvio papostringavimas ispanų žurnalistams, kad benamiu būti Madride geriau nei gyventi Lietuvoje:

"Nepaisant visko, čia gyvenu geriau nei Lietuvoje. Nes mano šalyje situacija dar blogesnė. Darbo nėra, gauni vos 200 eurų."

Taigi, mieli draugai, čiumpam visi už čiužinių ir pirmyn į Madridą.

Bet kita vertus, kai nieko neturi, tai ir nereikia niekooo...


...

2012-03-13

Pasakojimai nuo sofos: atseit pavasaris Madride (I).

...
Pavasaris, pavasaris, kodėl jo nesutikus Madride? Susimečiau daiktus į kuprinę: bliuskė, bliuskė, dar viena bliuskė, permatomas kosmetinių skysčių maišelis, akiniai nuo saulės (ir dėl stiliaus svarbu, o ir Ispanijos saulė gi žlibins akis), megztukas... Ai, ne, megztinio nereikia, vis tiek mano feisbuko draugai (o ir internetinės oro prognozės) rašo, kad Madride jau +17, tad ir Vilmantui paaiškinu, kad nei storos striukės, nei megztinio tai jau tikrai jam neprireiks. Pora sumuštinių taip pat supakuota, nes puikiai žinom „malonias“ Ryanair'o maisto kainas. Mintyse jau įsivaizduoju, koks puikus bus savaitgalis Madride...


Taigi, kovo antra, pusiaudienis, Madridas. Hmmm... Saulės nerasta. Šilumos irgi toli gražu ne tiek, kiek tikėjausi. Šūds. Na, bet always watch the bright side of life, tad turiu itin gerai įvertinti susisiekimo viešuoju transportu tarp oro uosto ir Madrido galimybes: nebrangu, patogu ir neilgai trunka. Centrą galima pasiekti už pusantro euro arba du - priklausomai nuo pasirinkimo važiuoti autobusu ar metro.

Apie viešbutį neišsiplėsiu, nes tai nebuvo pats geriausias mūsų pasirinkimas, tačiau susisiekimo atžvilgiu jis įsikūręs ganėtinai patogioje vietoje. Tad šiuo klausimu mums visai nuskilo. Be to, netoliese veikė puiki "Oskars" užkandinė, kur mielai pėdindavome kasryt papusryčiauti, kadangi joje buvo galima gauti ne tik ispanų taip mėgstamo pusrytinio skrebučio su marmeladu ar kokios saldžios bandelės, o ir mano, kaip lietuvės, širdžiai artimo sumuštinio su kiaušiniene, daržovėmis ir kumpiu, cha!


Savo pažintį su Madridu pradėjome nuo kirpyklos, kur Vilmantas staigiai ir pigiai - tik už 10 eurų - apsikirpo. Prisiminusi Liuksemburgo kirpykloje išleistus 80 eurų už galvos išplovimą, kirpčių ir galų pakirpimą bei išdžiovinimą iki šiol staugti noriu (na, bet šia tema gal atskirame įraše pakalbėsiu, nes jau prisikaupė). :)

Grįžtu prie Madrido. Aga, taigi pirmą pusdienį pažindinomės su senamiesčiu. Pradėjome nuo Puerta del Sol aikštės, kur kaip ir nėra jokių architektūrinių stebuklų, bet vis tiek nuolat pilna žmonių, o tarp jų varinėja visokio plauko artistų - kempiniukų, smurfų, mimų, muzikantų etc. - taip ir bandančių išpešti vieną kitą eurą.


Pavarinėjome tarp jų ir mes, net simboliškai pamindžiojome Ispanijos kelių 0 kilometro vietą.


Kita senamiesčio traukos vieta - Plaza Mayor, kurioje įvairiais laikotarpiais vykdavo turgūs, futbolo rungtynės, bulių kautynės, viešos egzekucijos.


Šioje aikštėje buvo vykdomos garsiosios ispanų autodafė (auto-da- fé), kuomet inkvizija pasmerktus eretikus (ypač atsivertusius žydus ir maurus, kurie ir toliau slapta laikėsi savo senosios tikybos arba jos papročių, bet ne tik juos) viešai degindavo. Paskutinį kartą autodafė vyko 1826 m. Valensijoje.


O dabar joje vaikai ekstaziškai gaudo muilo burbulus, tėvai tingiai sėdinėja kavinėse, turistai apžiūrinėja vietinių dailininkų siūlomus menus.



Ir bendrai, tą dieną daug vaikščiojome po Madridą, nes, o kaipgi kitaip susipažintume su miestu?


Kaip kitaip sustosi pažiopsoti į minią žmonių sutraukusį linksmintoją ar kelioliką minučių praleisi besikuisdamas naudotų knygų "kioskelyje"?


Galų gale, kai po visų vaikštinėjimų galutinai sušalome (oi, kaip norėjosi atsiprašyti visų megztinių, paliktų namuose), prieš akis sušvitęs užrašas "Cinema ideal" tikrai pasirodė ideali vieta sušilti. Kaip vėliau paaiškėjo, mums pavyko pataikyti į vieną iš nedaugelio kino teatrų Madride, kur filmai rodomi originalo kalba. Ką žiūrėjome? Ogi "Shame".


Dieną vaikščiojant po miestą iš žmonių kiekio nebūčiau drįsusi pasakyti, kad Madride gyvena net keletas milijonų, tačiau penktadienio vakarą, apie kokią 23 val., savo nuomonę pakeičiau - miesto centras stebuklingai prisipildė žmonių. Na taip, man jau akys merkėsi, o jie dar tik ruošėsi pradėti vakarą. ;)

Ilga, plati ir gyva Gran Via gatvė (savotiškas "ispaniškasis brodvėjus") yra puikus didžiulio miesto gatvės pavyzdys, nes ji pilna XX a. pradžos architektūrai būdingais stiliais puoštų didžiulių pastatų, įvairių prekybos centrų bei kino teatrų, klegančių apsipirkinėjančių miestiečių, pro šalį lekiančių baltų taksi. Netoli Gran Via užtikome ir ne vieną darbo dieną (ar naktį) pradėjusią prostitutę.


Kita diena, šeštadienis, jau buvo kiek šiltesnė ir labiau saulėta (o akinius nuo saulės lyg tyčia pamiršau viešbutyje), t.y. kažkas panašaus į tai, ko tikėjausi prieš atvažiuodama. Šeštadienio rytą pradėjome karališkai - apsilankymu itin puošniuose karališkuose rūmuose (Palacio Real).


Turiu pasakyti, kad iš visų mano lankytų (matytų) didikų rūmų Palacio Real yra vieni puošniausių. Savo kambarių turtingumu gal net ir aplenkia Versalio rūmus, nors, deja, neturi tokio įspūdingo sodo. Šie rūmai vis dar naudojami oficialioms ceremonijoms, nors dabartinis karalius juose negyvena.


Prie pat rūmų yra naujoji Almudena katedra (Catedral de la Almudena). Nebloga, bet nieko stebuklingo, nėra ko per daug girti. Tiesa, užlipus ant jos kupolo, atsiveria labai nebloga Madrido panorama.



Bevaikščiodami po Madridą netoli Gran Via Alcala gatvėje užtikome tokią įdomią kavinukę „Cafe del Circulo de Bellas Artes” savotiškame kultūrnamyje "Circulo de Bellas Artes" (jame vyksta kino seansai, spektakliai, parodos, paskaitos). Norėdamas patekti į tą kavinę, turi pirkti bilietą už vieną eurą, kuris suteikia teisę užeiti į kavinę ir apsilankyti vykstančiose parodose. Beje, apie penktą valandą toje kavinėje buvo visiškas anšlagas, vos suradome, kur prisėsti. Bet užtat gavome dvigubą naudą: ir atsigaivinome, ir dar porą parodų spėjome probėgšmais apžiūrėti. Būtume užtrukę gal ir ilgiau, bet jau laukė sutartas vakarinis pasimatymas su Madride įsikūrusia lietuvaite Giedre, o tai kur kas svarbiau nei kokios ten parodos. ;)


Tad tolesnį vakarą praleidome ragaudami tapas ir alutį Chueca rajone (žymus kavinėmis ir gėjais), o vėliau "perleidę" Giedrę kitai jos draugų kompanijai, jau dviese su Vilmantu dar patikrinome La Latina tapų ir barų rajoną. Nenusivylėme. ;)
...