SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2011-09-30

Pasakojimai nuo sofos: miestas be charizmos - Bona.

...
Prieš rašydama ilgai galvojau, kaip galėčiau apibūdinti Boną. Pirmas, tai gal ir teisingiausias, į galvą atėjęs žodis buvo angliškas bland, kuriuo tikrai nenoriu pasakyti mielas, švelnus ar ramus. Teisingiausias lietuviškas atitikmuo turbūt būtų prėskas arba joks.


Nes dažniau juk būna, bent jau man, kad galiu įvardinti, kad kažkuris miestas man patiko ar nepatiko, lankymosi metu buvo labai smagu ir liūdna. O čia dabar - joks.

Tai gal mano įspūdis ir nėra visai klaidingas, nes, pasirodo, ir pats Bethovenas labai nemėgo savo gimtojo miesto, kuris dabar savo centrinėje aikštėje turi išstatęs Bethovenui skirtą skulptūrą beigi didžiuojasi Bethoveno gimtajame name įrengtu muziejumi. Jame net Bethoveno plaukų sruoga yra patalpinta po stiklu.


Muziejus, tai sakyčiau, toks labai protingo dydžio (t.y. nedidukas), siūlantis apžiūrėti garsiojo kompozitoriaus nuotraukas, naudotus instrumentus, sukurtas partitūras beigi parašytus laiškus. Ir netgi du pieštus nedidukus  portretėlius galimai Bethoveno mylimųjų.


Už ką galima tikrai muziejui padėti pliusą, tai už turimą fonoteką įvairių Bethoveno kūrinių interpretacijų, kuriuos atliko įvairūs muzikantai bei už galimybę pažiūrėti, na, kokių dvidešimties minučių trukmės 3D operos gabaliuką.


Miesto centras pasirodė visai jaukus, yra pakankamai parduotuvių, kuriose galima atsiduoti apsipirkinėjimo malonumams.


Mūsų lankymosi metu vyko kažkoks tai sportinių (o gal įvairių nevyriausybinių) organizacijų išėjimas į viešumą, tad buvo pristatyta krūva visokių palapinių. Įdomiausia jų siūloma veikla buvo tapti stalo futbolo žaidimo figūrėle vienoje ar kitoje komandoje, ir taip žaisti a la stalo futbolą.


Prie universiteto pataikėme į padėvėtų dviračių turgelį, o dėl pasiruošimo būsimam koncertui, mūsų neįleido į Botanikos sodą-parką. O nukakti iki parko, kur pasak žemėlapių yra japoniškas sodelis ir dar kažkoks (nebepamenu), mums jau pritrūko laiko.


Šiaip, tai Bona labai tinkama visokiems pasivaikščiojimams. Ir nors mūsų visai nesužavėjo anei muziejų mylia - ji mums pasirodė visiškai nuobodi (galbūt todėl, kad diena pasitaikė karšta ir didieji muziejai visai nežadino mūsų smalsumo), anei visokie vyriausybiniai pastatai, tačiau buvo labai gera tiesiog vaikštinėti palei Reiną.


Per Bonoje praleistą saulėtą ir šiltą dieną tikrai nusivarėme nuo kojų, sočiai vokiškai papietavome, šį bei tą apžiūrėjome, tačiau meilės šiam miestui, deja, nepajutome. Gal kitą kartą... Jei toks bus. ;)


Tiesa, o gal kas nors irgi kada buvot kokiam nors "prėskam" mieste? 
Pasidalinkit. :)
...

2011-09-23

Pabambėjimai nuo sofos: iš kur atsirado Liuksemburgas? Istorija ne(visai)rimtai.

...
O buvo taip...

963 m. Zygfridas nuo Ardėnų iš vienuolyno Trier'e įsigijo Liuksemburgo pilį (fortą/tvirtovę) (tada pirmą kartą ir buvo paminėtas Liuksemburgo vardas; ir šiandien miesto muziejuje galima apžiūrėti šią sutartį). Na, ir pradėjo keroti pirmojo Liuksemburgo grafo Zygfrido dinastija (House of Luxembourg).


Apie 1340 m. Liuksemburgas išvirto į hercogystę. Tačiau dinastija gyvavo ir toliau.

Bet 1443 m. atėjo Filipas II iš Burgundijos, nes užsigeidė šių žemių ir turtų sau.

Ilgai tuo nepasidžiaugė, nes kaip tyčia po šimto metelių - apie 1555 m. - taikiu būdu (greičiausiai per vedybas) Liuksemburgas atiteko ispanams (Habsburgams iš Ispanijos).


Bet ir prancūzai panoro Liuksemburgo, tad 1683 m. Liudvikas XIV pasitelkęs karo inžinierių Vauban‘ą ir 25 tūkst. savų karių užpuolė 4 tūkst. ispanų karių garnizoną, buvusi Liuksemburge. Iš pradžių tik apšaudė patrankomis, o vėliau – po kokių metų – jau ėmėsi reikalo rimčiau: apsiautė tuos vargšus 4 tūkst. ispanų ir per pusantro mėnesio užėmė Liuksemburgą. Tada per metus kitus Vauban'as pagerino Liuksemburgo įtvirtinimus (o tvirtovė savo stiprumu pradėjo garsėti po pasaulį) ir po trijų metų patsai Liudvikas XIV apsilankė Liuksemburge.

(foto iš interneto platybių)

Visgi prancūzai savo pergale džiaugėsi neilgai, nes 1697 m. ispanai tarptautinės sutarties dėka vėl atgavo Liuksemburgą.

Na, o 1717 m. Liuksemburgas - vėlgi taikiu būdu - iš ispanų Habsburgų atitenka austrų Habsburgams, vedamiems imperatorienės Marijos Antuanetės.


1795 m. įvykus Prancūzijos revoliucijai, barbarai revoliucionieriai įsiveržė į Liuksemburgą, ir Liuksemburgas tapo "Département des Forêts" (ala Miškų departamentu). Žinoma, Liuksemburge buvo vykdomos visokios "revoliucingos" reformos kaip ir visoje Prancūzijoje, tačiau Liuksemburgo kaimiečiai revoliucionierių nepamėgo (ypatingai už tai, kad bažnyčias naikino), ir net po trijų metų sukilę buvo, nors, deja, ne itin sėkmingai.

1805 m. Liuksemburgo neaplenkė ir patsai ponas Napoleonas.

(foto iš interneto platybių)

Po Napoleono pralaimėjimo įvyko Vienos konferencija (1815 m.), ir visi ponai perdalijo napoleoninę Europą. Ta proga buvo sukurta/atkurta Liuksemburgo Hercogystė (1815 m.), beigi pasipešus Prūsijos bei Nyderlandų princui, mainų būdu ji atiteko pastarajam.

1830 m. nutiko Belgijos revoliucija – atsirado Belgija, ta proga belgai sau prisidūrė dalį Liuksemburgo žemių, o Liuksemburgo teritorija tapo panaši į dabartinę.


Dar reikėtų paminėti, kad po Europą bastėsi prūsai, didino jie ten savąją imperiją, tai, aišku, neaplenkė ir Liuksemburgo. Ir pabuvo jame kažkur iki 1867 m.


Liuksemburgas kariniu atžvilgiu buvo neutralus nuo 1867 m. Jau tuomet Liuksemburgas nugriovė visas savo gynybines tvirtoves, atvėrė įtvirtinimus, nes jis gi... neutralus. Tada visi puolė visiems atvertus įtvirtinimus apžiūrinėti. ...

Apžiūrinėti galima iki šiol (ką sėkmingai mes bei mūsų svečiai, o ir apskritai turistai, darom).


Nepaisant prūsų, 1839 m. Liuksemburgas tampa nepriklausomu nuo nieko (Londono sutartis), nors ir išlieka personalinė unija su Nyderlandais (tas pats valdovas) iki pat 1890 m.

1890 m. Liuksemburgą valdo jau kitas valdovas, nutrūksta personalinė unija su Nyderlandais (greičiausiai išrenkami skirtingi valdovai).

1919 m. Liuksemburge išsiplečia demokratinės teisės, suteikiama visuotinė balsavimo teisė (iki tol tik ponai balsavo, kas sudarė maždaug apie 14%).

(foto iš interneto platybių)

Per I Pasaulinį karą Liuksemburgą valdė hercogienė Adelaidė ir ji buvo palanki vokiečiams, užtat tarp vietinių liuksemburgiečių ji tapo labai nepopuliari ir nemėgstama. Tad ji atsisakė valdymo ir iš karto po karo šalies valdymą perėmė jos sesuo hercogienė Šarlotė (1919-64). Per II Pasaulinį karą Šarlotė buvo emigravusi ir grįžo kartu su JAV kareiviais, išvadavusiais nuo vokiečių.

(foto iš interneto platybių)

Vokiečiams užėmus šalį buvo daug propagandos, kad liuksemburgiečiai yra vokiečiai: „Liuksemburgieti, tu esi vokietis ir tavo gimtoji kalba yra vokiečių“. Aišku, atsirado kolaborantų, kuriems tokios mintys patiko. Tačiau vėliau juos mušė už kolaboravimą, bet dar vėliau buvo priimtas įstatymas, kad atleidžiamos jų nuodėmės ir visi ala susitaikė.

Po Šarlotės sostą iki 2000 m. perėmė jos sūnus Žanas, o dabar Didžiojo kunigaikščio titulais džiaugiasi jo sūnus Henrikas.

 (foto iš interneto platybių)
...

2011-09-18

Pasakojimai nuo sofos: netikėtai saulėtas sekmadienis. Londons. (II)

...
Sekmadienis Londone išaušo netikėtai (gal čia tik mums?) saulėtas. Išsimiegoję ir sukirtę tradicinius angliškus pusryčius, pilni jėgų sėdom į dviaukštį raudoną autobusą (prisipažinsiu, labai norėjau pavažiuoti antrame autobuso aukšte), kad nuvežtų mus į Camden rajoną. Žinojau, kad ten būna turgus, bet kad TOKS turgus, tai jau tikrai nesitikėjau. Ten tiek daug visokiausių kioskelių, būdelių, parduotuvėlių ir pan.– gali ir pavalgyti, ir apsirengti, ir išsitatuiruoti, ir grožio procedūras atlikti ar likimą išsiburti. Ir dar, aišku, plūdo masė žmonių – ir potencialių pirkėjų, ir žioplinėtojų kaip mes.


Mes su Marija Andžela turbūt būtume galėjusios šiame „turgelyje“ laisviausiai praleisti visą dieną, tačiau vyriška Vilmanto kantrybė visgi turėjo savo ribas, tad tų ribų stiprumo labai ir nebandėme. Be to, daug žmonių iš tiesų labai vargina ir po kurio laiko jau norisi susirasti ramesnį kampelį.

Bet prieš tai atradau, kad galėčiau būti raudonų širdutinių akinių su užrašais "I love London" arba tiesiog su britiška vėliava reklaminis veidas. Kai aš juos pasimatavau, Marija Andžela pareiškė, kad va su tais akiniais, tai jau esu tipiška aš. Aš su šia mintimi visiškai sutikau, o Vilmantas mintyse garantuotai pasukiojo pirštą prie smilkinio. Žinoma, man iškart prisireikė tokius akinius nusipirkti, deja, mano nusivylimui, o Vilmanto džiaugsmui, raudonų širdutinių akinių tamsiais stiklais be vėliavos ir jokių užrašų man nepavyko rasti, o su užrašais kitose vietose nei Londone nelabai norėčiau makaluotis. Ech...


Iš turgaus patraukėme į Primrose Hill, iš ten – į Reagent's parką. Nepamenu, kad būčiau jame buvusi ankstesnio – milijono metų atgal – vizito metu, tad jo dydis ir grožis man padarė įspūdį. Juo labiau, kad be didžiulės erdvės, išpuoselėtų gėlynų, dar aptikome ir šokėjų būrelį, ir kavinukę, kur galima išgerti juodos arbatos su pienu, ir dar daug gero. Dar planuose buvo pagulėjimas ant žolės, tačiau jau beveik susiruošus prigulti, ėmė ir apsiniaukė, tad teliko vienas pasirinkimas – važiuoti į Tate Modern. :)


Kol pasiekėm Tate Modern muziejų iki jo uždarymo buvo telikusios tik 2 valandos, o žinant koks tai gigantiškas muziejus (beje, įkurtas buvusios elektrinės patalpose), tai nemokamas ekspozicijas mes tiesiog prašuoliavome ir net nesivarginome pirkti bilietą į laikinai atvežtą Miro parodą. Po muziejaus man galvoje teliko toks greitai besisukantis įvairiausių kūrinių chaosas, kuriame išsiskyrė Modigliano moters ilgu kaklu paveikslas bei kinų menininko (to, kuris buvo neseniai Kinijoje suimtas, o vėliau viso pasaulio menininkams pasipiktinus – paleistas) "siemkų krūva" (kiekviena tų „siemkų“ yra rankomis padaryta iš porceliano; ne jis jas padarė; o kažkokio Kinijos regiono gamyklos darbininkai, bet ne tame esmė – esmė, kad ta krūva tikrai palieka įspūdį). Dar norėjome pasėdėti kavinėje su vaizdu į miestą ir tiltą, bet, aišku, ji jau buvo uždaryta.

(panaudotos Marijos Andželos darytos foto, nes mūsiškis aparatas ir vėl gulėjo pamirštas muziejaus spintelėje)

Išleidę Mariją Andželą atgal į Lankasterį (atrodo, ką tik susitikom, o jau ir atsisveikint reikia), mes su Vilmantu patraukėme prie London Tower pilies ir tilto. Pavaikštinėję aplink pilį pagalvojome, kad visai nieko būtų pasižiūrinėti ir kaip ten viskas atrodo.


Na, kada nors kitą kartą. Taip nusprendę perėjome tiltą ir lėtai patraukėme palei Temzę.


Per tą laiką ir saulė spėjo nusileisti. Pasirodo, Londone būna gražūs saulėlydžiai! Būtent tokių spalvų Londonas man išliko atmintyje ir būtent į tokį man norėtųsi sugrįžti.


Ir ką tradiciškai vakare nusileidus saulei mes veikėme Londone? Aišku, ir vėl važiavome į Soho. :) Pasivaikščiojome, susiradome vietelę (man atrodo, kad vadinosi „Byron“), kur Vilmantas valgė "nerealiai skanų" burgerį, o aš vidutiniškas salotas, bet už tai gėriau labai skanų sidrą (ne tą šleikščiai saldų, kaip kad siūlo Lietuvoje, bet tokį smagiai rūgštelėjusį). Dar truputėlį pasivaikščiojome ir man jau niekam nebeliko jėgų, tesinorėjo tik miegoti.


Pirmadienis vėlgi išaušo saulėtas, bet patinginiaut saulėje jau nelabai buvo likę laiko, nes 12-ą valandą man būtiniausiai reikėjo sėdėti iš Viktorijos stoties išvažiuojančiame autobuse. Tai kas beliko? Tik tiesiu taikymu patraukti į Hyde, o tiksliau - South Kensington, parką ir išsitiesus ant žolės tingiai gurkšnodami vyną. Fone matėsi South Kensington pilaitė bei tvenkinys su gulbėmis-antimis-kitais gyviais. Pirmadienio romantika Londone. :)


Kaip galima nujausti, į autobusą aš jau tiesiog skuodžiau net nepaisydama, kaip ten manoji suknelė kyla iki pažastų, nes buvo didelė grėsmė, kad jis išvažiuos be manęs. Visgi suspėjau. Vos vos. :)


Tai ką, gerai šį kartą mums buvo Londone. Įspūdis pasitaisė. Manau, kad ir kitas apsilankymas bus ne už kalnų. Bet išvažiavau įsitikinusi, kad Londone viskas klaikiai brangu (košmarikas, pavažiuoti vieną stotelę 1-oje zonoje kainavo 4 svarus) – o aš visada galvojau, kad, va, Liuksemburge, tai ojojoj, kaip brangu, bet, pasirodo, klydau. Liuksemburgui dar yra į ką lygiuotis. :) Riaušės? Nemačiau jokių jų ženklų, o ir patys nekišom tolėliau miesto centro nosies. :)
...

2011-09-15

P.S. kaip aš "nušvitau" Indijoje

...
Šiandien nuskambėjus rytiniam žadintuvui aš atsikėliau "nušvitusi"!!!
Maždaug taip, kaip mano įsivaizdavimu "nušvintama" Indijoje.

...su Vilmantu esame Indijoje. Aš labai nenoriu, kad prie manęs kabinėtųsi vietiniai, todėl esu apsigaubusi skara, nors žinau, kad baltas veidas vis tiek mane išduoda. Eidami keliu sutinkame spalvingą, aukso spalva nudažytą,  klegančią indų laidotuvių procesiją – daug žmonių, dalis jų ant dramblių ir pan. Nežinau kodėl, bet trauktis nėra kur, todėl nusprendžiu, kad jei tiesiog sustosiu ten, kur esu - t.y. vidury kelio - užsimerksiu ir susidėsiu rankas tarsi maldai (kaip katalikiškoje bažnyčioje), jie manęs nejudins ir praeis pro šalį. Taip ir yra, aš stoviu, o procesija plaukia pro mane. Atsimerkusi pamatau esanti kažkur šalia pliko Budos skulptūros, pati jaučiuosi tokia džiaugsmingai laiminga, o indišku sariu pasidabinusi mergina tuo metu man ant kaklo kabina gėlių girliandą (kaip kad atvykus į Havajus ar indiškose vestuvėse) ir sako: "taip, taip, nesistebėk, tu tikrai nušvitai". Savijautą sunku nusakyti, bet jaučiausi nepaprastai laiminga, džiugi, lengva. Tada pamačiau kaip iš po medžio atsikelia manęs laukęs Vilmantas ir mes einame kažkur (lyg į muziejų, lyg prie savo ekskursinės grupės). Prie mūsų prisijungia du jauni vyrai iš mūsų ekskursijos rankose nešdamiesi keletą bedžiūstančių, ką tik išryškintų, nespalvotų nuotraukų, kuriose vaikai smėlyje daro atsispaudimus, o jų fone – Egipto piramidės...

(kai kurios koliažo foto paimtos iš interneto platybių - iš čiačiačia ir čia )

Čia nuskambėjo žadintuvas. Ir aš sugrįžau į realybę. :)

Savijauta buvo vis dar pakylėta ir net pagalvojau, kaip gerai, kad žadintuvas nuskambėjo jau po to, kai patyriau "nušvitimą" , o ne prieš tai. Geras jausmas. Pilnatvė.

Taip aš pabuvau Indijoje (į kurią kažkodėl niekad nenorėjau ir vis dar nenoriunuvykti) ir netgi "nušvitau". Manau, kad ramiai savo kelionių žemėlapyje galiu užsidėti pliusą.

Kodėl susapnavau tokį keistą sapną (sapnuoju retai), negaliu atsakyti. Gali būti koks nors ženklas. Gali būti mano vidinės būsenos atspindys. O gal vakar išgyvento krepšinio liūdesio padarinys. Kas čia žino? 
Bet buvo geras sapnas. :)
...

2011-09-06

Pasakojimai nuo sofos: antras kartas nemeluoja? Londons. (I)

...
Su daugelio numylėtu Londonu mano santykis dviprasmiškas... Seniai seniai, kai studentavimo laikais skynėme Anglijos braškes, teko lankytis Londone. Prisimenu tokį bendrą įspūdį, kad man jame visai nepatiko, bei atskirus fragmentus – "koks mažas Big Beno bokštas", "kiek daug keistų žmonių", "koks gražus parkas", "kam reikalingi mėnesiniai bilietai į Natural History muziejų?", "durnesnio filmo nei Wild Wild West pažiūrėti Odeone turbūt negalėjom išsirinkti". Tik tiek. Bet galbūt tas bendras įspūdis ir per 3 mėnesius iki pasišlykštėjimo įgrisusios braškės nulėmė, kad dar ilgai po to manęs (kaip paaiškėjo, ir Vilmanto) ši kelionės kryptis visiškai nedomino.


Bet paskutiniu metu vis dažniau pagalvodavau apie Londoną.
       Londons,
                               Londons,
                                                       Londons...
Hmmm, galbūt jau išties pribrendau apsilankymui jame? Teliko menkniekis – įkalbėti Vilmantą, nes jis didelio noro vykti tenai vis dar nereiškė. Na, bet šiaip ar taip, vieną rugpjūčio vidurio savaitgalių mes atsidūrėme ne kur kitur, o Londone. Kaip tik  vos prieš keletą dienų buvo aprimusios riaušės, o oro prognozės tradiciškai irgi nieko nuostabaus nežadėjo.


Ankstus šeštadienio rytas Londone mus pasitiko...žinoma, purškiančiu lietumi. Tačiau, didžiam mūsų džiaugsmui, kol mes pasiekėme Viktorijos stotį, lietus baigėsi ir daugiau su šiuo nemaloniu reiškiniu susidurti neteko. Tai neabejotinai pagerino mūsų nuotaiką. Kadangi Londone esame buvę beveik neatmenamais laikais, nusprendėme pėsčiomis neskubant apeiti turistinius objektus ir "pasitikrinti", kaip jie atrodo; kažkokių specifinių ypatingų dalykų šįkart neieškojome.


Prie Bekingemo rūmų ankstų šeštadienio rytą jau rikiavosi didžiausia turistų minia, o bilietai buvo išparduoti net iki pirmadienio popietės. OK, vadinasi nepažiūrėsim, kaip tie karaliai gyvena. O vėliau dar paskaičiau, kad ten tuo metu buvo eksponuojama Keitės vestuvinė suknia bei kiti vestuviniai dalykėliai – gal todėl tie rūmai tokie apgulti atrodė. Ai, užteko pro tvorą pažiūrėti į gauruotakepurius sargybinius, budinčius prie rūmų. Apsilankysime kada nors kitą kartą.


Toliau patraukėme link Trafalgaro aikštės, bet kad pagrindinę gatvę ruošė lyg ir dviračių lenktynėms, tai mes pasirinkome pasivaikščiojimui St. James parką su visais jo gyventojais. Turi žavesio tie angliški parkai, nepaneigsi.


Kadangi vis dar buvome pilni jėgų, tai neskubėdami žingsniavome link Downing gatvės. Aišku, ji užtverta grotomis ir pas Ministrą Pirmininką taip lengvai nepateksi. Bet užtat pakeliui netyčiomis užtaikėme pamatyti į raitelių sargybos pasikeitimą (mes iš pradžių net nelabai supratome, kas čia vyksta, bet vėliau pasiskaitę turistų vadovą suvokėme, kad čia ohoho, koks turistams "žiūrėtinas" dalykas buvo).


Taip pamažu atpėdinom ir iki Vestminsterio abatijos. Nusprendėme, kad bent jau vieną "karališkąjį" objektą vertėtų apžiūrėti, ir sunkiai atsidusę stojome į eilę.


Gaila, aišku, man tos valandos, praleistos eilėje, bet per tą laiką bent jau įkišau nosį į gretimai esančią šv. Margaritos bažnytėlę. Nors josios išorė atrodė tokia "nieko ypatingo", bet vidus tikrai labai gražus. Dar labai patiko joje esančios "klūpėjimo pagalvėlės" (čia aš jas taip pavadinau). Visai siūlyčiau lietuviškose bažnyčiose jas įvesti. Tikras džiaugsmas keliams būtų. :)


Sumokėję mano akimis absurdišką sumą (16 ar 18 svarų – klaikuma) už galimybę pasivaikščioti po abatiją, šiaip ne taip į ją patekome. Kažkaip pražioplinau užrašą, kad negalima fotografuoti, tai todėl turiu keletą foto iš jos. Bet vėliau man anglas džentelmenas pasakė, kad čia fotografuoti negalima. OK, negalima, tai negalima, ne pasaulio pabaiga.

Aga, tai štai, abatijoje man patiko tik ta jos spalvota dalis su lempomis. O visa kita – taip vidutiniškai. Toje abatijoje tiek visko daug – kur nepažiūrėsi (ant grindų, sienoje, nišose), ten vis kapas ir kapas (pvz., įvairių Anglijos karalių ir karalienių, poetų, keliautojų) ar bent koks nors memorialinis paminklas svarbiems asmenims . Žodžiu, anot mūsų, Vestminsterio abatija ne kas kita, o vienas didelis sandėliukas. Gal skamba ne visai pagarbiai, bet jau toks tas įspūdis, tai ką dabar.


Po abatijos mūsų tikslas buvo "Londono akis" (aišku, prieš tai jau buvo atėjęs metas atsigaivinti anglišku alumi). Nežinau, ko mano durna galva tikėjosi iš tos panoraminės apžvalgos, bet kažko toookio. O kai ko labai tikiesi, tai dažniausiai šnipštas gaunasi. Voila.


Prieš lipdami į apžvalginę kapsulę pažiūrėjom kelių minučių 4D (ketvirtoji dimensija matyt buvo mūsų apipurškimas vandeniu bei padrabstymas sniegu) filmą iš serijos "koks nuostabus vaizdas iš to apžvalgos rato".


Apsukom mes tą apžvalgos ratą. Pasižiūrėjom į Londono panoramą iš viršaus – na, nieko ypatingo, tikrai. Geriausiai man atrodė žmogeliukai-skruzdėliukai apačioje. Galbūt saulėtą dieną vaizdas būtų kitoks. Arba gal verta keltis jau sutemus, kai Londone įsižiebia šviesos – tada turėtų būti gražu. Dar, įsivaizduoju, gražu galėtų būti, kai Londonas visas apsnigtas.


Tolesnis maršrutas vedė link Pikadilio aikštės su Eroso skulptūra. Tenai ir vėl mane pribloškė žmonių masė. Iš kur jų ten tiek daug??? O dar, sako, daug turistų atšaukė savo keliones išsigandę neramumų Londone. Esant Pikadilio aikštėje labai sunku tuo patikėti.


Bet šiaip ne taip tenai (durnesnės vietos susitikimui sugalvoti, matyt, negalėjome) susitikome su gera mūsų drauge Marija Andžela ir ta proga patraukėme link Soho. Nerealus man tas rajonėlis. Ir dėl žmonių, ir dėl savo pulso, ir dėl parduotuvėlių. Pvz., akis traukė erotinių prekių knygynai vos ne ant kiekvieno kampo. Taip pat su Marija Andžela užtikome visiškai nerealią batų parduotuvėlę (batų dauguma, mano akimis, tokie sunkiai nešiotini, bet labai spalvingi ir juokingi, tokie keliantys ūpą). O ko vertas Priscilos batelis, reklamuojantis transeksualų spektaklį.


Visgi Soho labiausiai norėjosi pasėdėti ir paplepėti angliškame bariuke. Kad vėliau netektų vaikytis baltų arklių, geriausia taktika yra pradėti vakarą būtent nuo baltų arklių, ar ne? Todėl ir pasirinkome „White Horse“ pub‘ą. O jau praalkę nusprendėme susirasti vietelę normaliai užkąsti. Ir čia nudegėme nagus. Ech.


Aš buvau radusi "Visit London" tinklalapyje tokį išreklamuotą Maroccan Gardens. Pagalvojome, kad kokio nors tokio maisto mes labiausiai ir norėtume. Susiradome tą restoraną, palankiai įvertinome jo vidų (kažkas tarp rytų ir Audrey Hepburn elegancijos), tačiau gavę meniu vos neapsivožėme. Tarp pagrindinių patiekalų – nieko, absoliučiai nieko, kas būtų bent kiek panašu į marokietišką-libanietišką-pakistanietišką-etc. maistą.

Klausiam padavėjo, tai kur čia jau tieji Maroko įkvėpti patiekalai. Oi, sako, tai čia tik užkandžiai prie gėrimų, o patiekalų nėra. Ups... Ką gi, išsirinkome jau tai, ką radome, bet viskas buvo taip labai ir labai nieko ypatingo. Tuo tarpu tik pasukę už kampo beveik nosimis įsirėmėme į sausakimšą būtent tokio maisto, kaip ir ieškojome, restoraną. Na, ar ne kiaulystė?


Bet nieko, kitoje vietoje nuoskaudą nuplovėme vynu ir nuvargę, bet patenkinti parsiradom į viešbučius. Reikėjo atgauti jėgas, nes laukė ilga sekmadienio diena ir milijonas planų. :)
 ...