Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Rugsėjo, 2011

Pasakojimai nuo sofos: miestas be charizmos - Bona.

Vaizdas
... Prieš rašydama ilgai galvojau, kaip galėčiau apibūdinti Boną. Pirmas, tai gal ir teisingiausias, į galvą atėjęs žodis buvo angliškas bland, kuriuo tikrai nenoriu pasakyti mielas, švelnus ar ramus. Teisingiausias lietuviškas atitikmuo turbūt būtų prėskas arba joks.

Nes dažniau juk būna, bent jau man, kad galiu įvardinti, kad kažkuris miestas man patiko ar nepatiko, lankymosi metu buvo labai smagu ir liūdna. O čia dabar - joks.
Tai gal mano įspūdis ir nėra visai klaidingas, nes, pasirodo, ir pats Bethovenas labai nemėgo savo gimtojo miesto, kuris dabar savo centrinėje aikštėje turi išstatęs Bethovenui skirtą skulptūrą beigi didžiuojasi Bethoveno gimtajame name įrengtu muziejumi. Jame net Bethoveno plaukų sruoga yra patalpinta po stiklu.

Muziejus, tai sakyčiau, toks labai protingo dydžio (t.y. nedidukas), siūlantis apžiūrėti garsiojo kompozitoriaus nuotraukas, naudotus instrumentus, sukurtas partitūras beigi parašytus laiškus. Ir netgi du pieštus nedidukus  portretėlius galimai Beth…

Pabambėjimai nuo sofos: iš kur atsirado Liuksemburgas? Istorija ne(visai)rimtai.

Vaizdas
... O buvo taip...
963 m. Zygfridas nuo Ardėnų iš vienuolyno Trier'e įsigijo Liuksemburgo pilį (fortą/tvirtovę) (tada pirmą kartą ir buvo paminėtas Liuksemburgo vardas; ir šiandien miesto muziejuje galima apžiūrėti šią sutartį). Na, ir pradėjo keroti pirmojo Liuksemburgo grafo Zygfrido dinastija (House of Luxembourg).

Apie 1340 m. Liuksemburgas išvirto į hercogystę. Tačiau dinastija gyvavo ir toliau.
Bet 1443 m. atėjo Filipas II iš Burgundijos, nes užsigeidė šių žemių ir turtų sau.
Ilgai tuo nepasidžiaugė, nes kaip tyčia po šimto metelių - apie 1555 m. - taikiu būdu (greičiausiai per vedybas) Liuksemburgas atiteko ispanams (Habsburgams iš Ispanijos).

Bet ir prancūzai panoro Liuksemburgo, tad 1683 m. Liudvikas XIV pasitelkęs karo inžinierių Vauban‘ą ir 25 tūkst. savų karių užpuolė 4 tūkst. ispanų karių garnizoną, buvusi Liuksemburge. Iš pradžių tik apšaudė patrankomis, o vėliau – po kokių metų – jau ėmėsi reikalo rimčiau: apsiautė tuos vargšus 4 tūkst. ispanų ir per pusantro mėnesi…

Pasakojimai nuo sofos: netikėtai saulėtas sekmadienis. Londons. (II)

Vaizdas
... Sekmadienis Londone išaušo netikėtai (gal čia tik mums?) saulėtas. Išsimiegoję ir sukirtę tradicinius angliškus pusryčius, pilni jėgų sėdom į dviaukštį raudoną autobusą (prisipažinsiu, labai norėjau pavažiuoti antrame autobuso aukšte), kad nuvežtų mus į Camden rajoną. Žinojau, kad ten būna turgus, bet kad TOKS turgus, tai jau tikrai nesitikėjau. Ten tiek daug visokiausių kioskelių, būdelių, parduotuvėlių ir pan.– gali ir pavalgyti, ir apsirengti, ir išsitatuiruoti, ir grožio procedūras atlikti ar likimą išsiburti. Ir dar, aišku, plūdo masė žmonių – ir potencialių pirkėjų, ir žioplinėtojų kaip mes.

Mes su Marija Andžela turbūt būtume galėjusios šiame „turgelyje“ laisviausiai praleisti visą dieną, tačiau vyriška Vilmanto kantrybė visgi turėjo savo ribas, tad tų ribų stiprumo labai ir nebandėme. Be to, daug žmonių iš tiesų labai vargina ir po kurio laiko jau norisi susirasti ramesnį kampelį.
Bet prieš tai atradau, kad galėčiau būti raudonų širdutinių akinių su užrašais "I love …

P.S. kaip aš "nušvitau" Indijoje

Vaizdas
... Šiandien nuskambėjus rytiniam žadintuvui aš atsikėliau "nušvitusi"!!! Maždaug taip, kaip mano įsivaizdavimu "nušvintama" Indijoje.
...su Vilmantu esame Indijoje. Aš labai nenoriu, kad prie manęs kabinėtųsi vietiniai, todėl esu apsigaubusi skara, nors žinau, kad baltas veidas vis tiek mane išduoda. Eidami keliu sutinkame spalvingą, aukso spalva nudažytą,  klegančią indų laidotuvių procesiją – daug žmonių, dalis jų ant dramblių ir pan. Nežinau kodėl, bet trauktis nėra kur, todėl nusprendžiu, kad jei tiesiog sustosiu ten, kur esu - t.y. vidury kelio - užsimerksiu ir susidėsiu rankas tarsi maldai (kaip katalikiškoje bažnyčioje), jie manęs nejudins ir praeis pro šalį. Taip ir yra, aš stoviu, o procesija plaukia pro mane. Atsimerkusi pamatau esanti kažkur šalia pliko Budos skulptūros, pati jaučiuosi tokia džiaugsmingai laiminga, o indišku sariu pasidabinusi mergina tuo metu man ant kaklo kabina gėlių girliandą (kaip kad atvykus į Havajus ar indiškose vestuvėse) ir…

Pasakojimai nuo sofos: antras kartas nemeluoja? Londons. (I)

Vaizdas
... Su daugelio numylėtu Londonu mano santykis dviprasmiškas... Seniai seniai, kai studentavimo laikais skynėme Anglijos braškes, teko lankytis Londone. Prisimenu tokį bendrą įspūdį, kad man jame visai nepatiko, bei atskirus fragmentus – "koks mažas Big Beno bokštas", "kiek daug keistų žmonių", "koks gražus parkas", "kam reikalingi mėnesiniai bilietai į Natural History muziejų?", "durnesnio filmo nei Wild Wild West pažiūrėti Odeone turbūt negalėjom išsirinkti". Tik tiek. Bet galbūt tas bendras įspūdis ir per 3 mėnesius iki pasišlykštėjimo įgrisusios braškės nulėmė, kad dar ilgai po to manęs (kaip paaiškėjo, ir Vilmanto) ši kelionės kryptis visiškai nedomino.


Bet paskutiniu metu vis dažniau pagalvodavau apie Londoną.
       Londons,
                               Londons,
                                                       Londons...
Hmmm, galbūt jau išties pribrendau apsilankymui jame? Teliko menkniekis – įkalbėti Vilmantą, nes jis…