SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-07-29

Pabambėjimai nuo sofos: wakeboarding'as – kas tai?

...

Nežinau, gal jūs ir žinojote, su kuo šis daiktas valgomas, bet aš tai tikrai ne. Žinau snowboard'ą (snieglentę), žinau ir skateboard'ą (riedlentę), bet wakeboard'as??? Todėl radę lankstinuką, kad Wasserbillig mieste (prie pat sienos su Vokietija) prie Mozelio upės vyks wakeboard'ininkų varžybos, nusprendėme nepatingėti ir nukeliauti pasmalsauti. Juo labiau, kad ir apylinkės ten gražios.


Oras, tiesa, tą dieną nežadėjo nieko gero – jei ištisai ir nelis, bet saulės ir šilumos taip pat nevertėjo tikėtis. Visgi mes surizikavome ir per daug (oru) nenusivylėme – gavome ne tik lietaus, bet ir saulės. O tai jau visai neblogai.


Bet varžybose žiūrovų nebuvo daug – gal jie išsigando oro prognozių, gal tiesiog nebuvo įdomu. O gal tiesiog patingėjo, kaip kad nutinka savaitgaliais.


Na, o wakeboard'as gražia lietuvių kalba būtų nežinia kaip – gal vandenlentė (???). Atidžiau pažiūrėjus, kaip ta lenta atrodo, tai ją galima būtų ir "batuota vandenlente" pavadinti. :)


Bežiūrint varžybas pamatėm, kad wakeboarding'as yra toks truputėlį ekstremalus vandens sportas, kurį aibūdinčiau pasiremdama extreme-sports.lt forumo diskusijoje išsakyta mintimi, kad wakeboardinant "šokinėjama per bangas, sklindančias nuo tempiančio katerio, pasinaudojant jomis kaip tramplinu".



Ir kaip užmatėm, tai šį vandens sportą praktikuoja toli gražu ne tik vaikinai, bet ir merginos. Aišku, pastarųjų gerokai mažiau.


Ir ką... Vieniems pavykdavo geriau, kitiems – blogiau pasirodyti, bet beveik visi vienu ar kitu savo pasirodymo varžybose momentu turėjo "laimę" atlikdami triuką suklysti ir išsimaudyti vandeny. O aš kažkaip su kiekvienu vis tikėdavausi, na, o gal šitas arba šita ims ir išsilaikys viso savo pasirodymo metu ant kojų. Bet tai pavyko tik kokiems porai sportininkų.


Ir dar įmetu YouTube rastą video, kad įsivaizduotume, kaip wakeboardina profesionalai.

Tai tiek. Tiesa, mūsų smalsumas liko patenkintas. Bet šio sporto praktikuoti neplanuojame. :)
...

2012-07-25

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

...

Ir nors mūsų kraštuose jau geros tris dienos kai jaučiame, kad visgi dabar vasaros metas, aš vis tiek kaskart užsimerkusi nukeliauju į Tenerifę - bandau prisiminti josios saulę bei pajusti spinduliuojamos šilumos pojūtį ant rankų odos. Šnipštas gaunasi, jums pasakysiu. Tokių dalykų 100% atkurti nepavyksta, deja... O šiuo metu Tenerifėje karščio netgi per daug – turbūt skaitėte apie siautėjančius gaisrus Kanarų salose, o ir Ispanijos šiaurėje. Košmaras.


O tada, kai ankstyvą šeštadienį susiruošėme pavaikštinėti po Masca tarpeklį (el Barranco de Masca) buvo gerai... Kadangi pasirodėme pernelyg uolūs, tai snaudžiančiame Santiago del Teide miestelyje turėjome kokią pusantros valandos, o gal ir visas dvi, laukti kito autobuso, kuris nuvežtų mus iki leidimosi į tarpeklį vietos. Ką per tą laiką įdomaus nuveikti nesugalvojome – apėjome centrą, įkišome nosį į bažnytėlę, o tada nusprendėme, kad nieko nebus, reikia eiti į vienintelę veikiančią kavinukę antrų pusryčių.


Sulaukus autobuso teko malonumas vingiuotais serpentinais po truputėlį leistis žemyn. Serpentinai toje Tenerifės dalyje tokie visai solidūs - ne vienoje kelio vietoje padarytos tam tikros aikštelės, kad priešpriešiais atvažiuojantys automobiliai ties posūkiais galėtų prasilenkti, o didesni autobusai – apskritai sugebėtų atlikti posūkio manevrą. Nežinau, vairuotojai tų mini autobusiukų gal ir pripratę, bet visi mūsų bendrakeleiviai buvo prilipę prie langų ir vairuotojui nuoširdžiai aiškino, kad mes tai jau niekur neskubame, nėra kur čia lėkti, galima važiuoti ir lėčiau. Mmmm, taip, buvo truputėlį baisoka.


Įdomiausia, kad tarp tų serpentinų yra įsikūręs Masca kaimelis. Gyvena sau žmonės tarp Tano kalnų, ir ką tu jiems. Bet kaip ten tie gyventojai sugeba kasdien tokiais keliukais vingiuoti, neįsivaizduoju. O kai dar pagalvoji, kad tie keliai ne visada buvo, tai kaip žmonės iš to savo kaimeliūkščio kur nors nukakdavo??? Turbūt norom nenorom ne vienas jų namisėda pavirto. :)

Autobusiuku pasiekę reikiamą vietą (vairuotojas pasakė, kada išlipti), susiradome takelį ir pradėjome leistis. Bet teko gi tokia nelaimė pradėti lipti žemyn beveik tuo pat metu kaip ir kokios dvi nemažos pagyvenusių žmonių grupės su gidais priešaky. Šiaip tai viskas būtų puiku, aš už sveiką gyvenimo būdą ir panašiai, bet mes taip beviltiškai įstrigome už jų... Keliukas žemyn gana status ir siauras – nei aplenksi, nei apeisi tos didelės žmonių grupės, o leidžiasi jie labai lėtai. Labai. Tokiu tempu mes iki vakaro to tarpeklio nepereitume. Visgi šiaip ne taip pavyko pro jų masę prasibrauti (irgi ties posūkiais tarsi automobiliams) – kol jie klausėsi gidų pasakojimų – ir kiek atitolti, o tada ir prasidėjo didžiausias haikinimo malonumas.


Kuo daugiau leidomės žemyn, tuo daugiau uolėtos tarpeklio sienos kilo aukščiau mūsų. Vaizdas nenusakomas ir nenufotografuojamas (na, bent jau mums nepavyko), bet labai gražus. Patikėkite manimi. O malonumas žingsniuoti tokiomis vietelėmis irgi didžiulis. Ir jausmas geras.


O dar aplink žydi kaktusai oranžinės spalvos žiedais ir nuolat girdisi šmirinėjančių driežų šiušenimas. Tie driežai viso mūsų ėjimo tarpekliu metu buvo puikiausi kompanionai - girdimi, bet nematomi. :)


Kelias fiziškai nebuvo pats lengviausias. Teko ir per akmenukus pašokinėti, ir per didesnius jų vos ne keturiomis ropštis, o vienoje vietoje netgi paėjėti laikantis už specialios grandinės. Bet tikrai ne super sudėtingas; apsiavus patogia avalyne, įsimetus užkąsti ir, kas labai svarbu, pakankamai vandens atsigerti, toks pasivaikščiojimas neturėtų būti kankynė. Juolab, kad sutikome ir nemažai per tarpeklį einančių šeimų su vaikais. Jei jau jie gali, tai, sakyčiau, visi gali (kas netingi, aišku). O vaizdai ir supanti aplinka atperka visus sunkumus (kurių iš tiesų tai ir nelabai buvo).


Žinoma, atsiranda ir gudrių keliautojų, kurie naudojasi štai tokiomis ilgomis lazdomis ir šokinėja nuo vieno akmens ant kito.


Tokios ilgos medinės lazdos, kurių kotas išteptas riebalais, kad geriau slystų, o vienas galas užsibaigia aštriu metaliniu antgaliu, buvo naudojamos piemenų Kanarų salose. Grįstų kelių nebuvo, per uolas, tarpeklius ir kitokius nelygumus kažkaip pereiti reikia, tai ir sugalvojo tokias lazdas, kurių pagalba beveik ir šuoliuot galėjo. Tokie šuoliai šių lazdų - ispanų kalboje žinomi pavadinimais lanza ar garrote - vadinami „piemenų šuoliais“ (salto del pastor) ir yra iki šiol vietinių praktikuojami kaip originali sporto šaka.

Galbūt vienintelis mano (mūsų) nepasitenkinimas einant tarpekliu buvo toks, kad kartais tekdavo gerokai paieškoti, kol atrasdavome savo kelio tęsinį. Keliose vietose nedaug trūko, kad nueitume ne į tą pusę. Maršrutą žyminčių ženklų buvo ne itin daug, todėl labai padėdavo kitų keliauninkų sukrautos akmenų krūvelės, rodančios teisingo kelio kryptį. O vienoje vietoje, kur pasiklysti neįmanoma, buvo ištisinis tokių akmeninių krūvelių "rojus". Jas krovė turbūt visi, kas tik praeidamas netingėjo. Tai ir mes neatsilikome.


Visgi eidami tarpekliu per daug nesistengėme fotografuoti, nes būnant tokioje aplinkoje norisi viską siurbti į save, o per fotoaparato akutę matomas vaizdas visiškai neatspindėjo to, ką matėme plikomis akimis. O kur dar garsai. Ir kvapai...

Ir galiausiai praėjus apytiksliai 4,5 km ilgio tarpeklį, laukia prizas – la playa de Masca - akmeninis paplūdimys su pritrenkiančiu vaizdu ir Atlanto vandenynu. Maudykis, ilsink kojas ir mėgaukis.


Priėjusi prie jūros staiga susigriebiau, kad ogi...nagi...taigi... mūsų maudomieji tai liko sėkmingai džiūti viešbučio balkone. O aš buvau atsakinga už jų įsidėjimą į kuprinę. Vajė… Tačiau Vilmanto šis mažas nepatogumas nesustabdė; nepaisydamas šio mažo nesklandumo, stiprių bangų bei po kojomis nardančių raudonų krabų jis atsidavė vandens malonumams. O aš, didžioji užuomarša ir nepatogumų sukėlėja, likau prie suskilusios geldos – graužti obuolį ir su krabų kompanija aptarinėti krabų bei vėžių žiemojimo ypatumų.


Na, o vėliau, atplaukė mūsų lauktas "vandens taksi", kuris už tam tikrą mokestį tokius tarpeklio užkariautojus kaip mes nuveža į Los Gigantes miestą. Kitaip iš tos vietos ir neišsigausi, nebent grįžtum tą patį kelią – o užtrunki kažkur 3-4 valandas nueiti į vieną pusę - atgal iki Masca kaimelio. Kadangi toks variantas mūsų nežavėjo, tai mes pasirinkome vandens taksi. Plauki sau ramiai, gėriesi vaizdais, mėgaujiesi vėjeliu...


Kaip ir priklauso po geros dienos.
...

2012-07-20

Pasakojimai nuo sofos: 10 km kažkur tarp Rodange ir Niederkorn

...

Vieną gražią dieną, kai pasaulyje dar švietė saulė ir buvo šilta (o dabar Liuksemburge baigiu pamiršti, kas yra šiluma, saulė ir, bendrai, vasara), mes eilinį kartą patraukėme į gamtą. Dar ir Ievą prigriebėme, kad viena neliūdėtų namuose. Kadangi mums menkų penketo ar šešeto kilometrų jau nepakanka, tai susiradome savo žemėlapių knygelėje net 10 km ilgio maršrutą. Gerai jau, po teisybei, tai tik 9,8 km. Tik jį nusprendėme eiti atbulai - ne nuo pradžios, kaip normalūs žmonės turėtų, bet nuo pabaigos. Ai, betgi viskas reliatyvu šiame pasaulyje, tai koks skirtumas.


Savo žygį pradėjome nuo saulėkaitoje snaudžiančio Rodange miesteliuko traukinių stoties. Lyg ir nieko tokio ypatingai įdomaus šiame miestelyje nepastebėjome, nors labai jo ir neapžiūrinėjome - laikėmės savo numatyto maršruto ir stengėmės per daug nenukrypti į šonus.

Nors per vieną tokį netyčinį "kryptelėjimą" nuo kelio, pastebėjome iš kitų namų išsiskiriantį, kiek apšepusį, tačiau didžiulį ir savo stiliumi labai mums patikusį (mums, t.y. man ir Vilmantui, o Ievai tai lyg ir nelabai) namą, nes kažkuo jis mums priminė "Adamsų šeimynėlės" dvarelį. Beveik galėčiau įsivaizduoti save begyvenančią jame... Mmmmm... :)


Kuo dar Rodange miestelis įsiminė? Ogi kvapu! Vos ne vidury miestelio staiga musų šnerves pasiekė itin intensyvus dvokas. Pajutę jį iškart prakalbome apie dvokiančias kiaulių fermas (nors mums supo gyvenamieji namai, o kiaulidžių lyg ir niekur arti nesimatė) ir apie tai, kaip mes suprantame ir užjaučiame vargšus lietuvius, kuriems teko „laimė“ gyventi prie daniškų kiaulių fermų kažkur Lietuvoje. Buvo gi toks skandalėlis dėl smarvės, pamenat?..


Bet neilgai trukus pasukę už kampo, pamiršome tą bjaurų kvapą. Prieš akis vėrėsi žaluma ir pagaliau pasijutome pasiekę gamtą. Tad kartu su Rodange miesteliu palikome ir jo apsnūdusius gyventojus – šešėlyje besislepiančius kašakus, ir tarėme pasisveikinome su kaimo karvėms, kurias vienaip ar kitaip sutikome visus mūsų pasibastymo po Liuksemburgo kartus. Tai dabar jau beveik kaip ir principo reikalas užtikti vieną kitą karvę ar bent jau veršelį.


Ištrūkę iš Rodange taip smagiai sau žingsniavome, kad prie „varlinio“ kelio ženklo ėmėme ir pasukome ne į tą pusę. Tą supratome gana greitai - atsidūrę aklagatvyje, kur įsikūrusi jau Lamadeleine miestelio (o gal kaimelio?) šunų dresavimo mokykla. Teko apsisukti ir paėjėti atgal iki kelio išsišakojimo. Bet nėra blogo, kas neišeitų į gerą - grįžinėdami į teisingą kelią kaip paguodą kramsnojome prie miestelio pavadinimo derančius sausainius - madlenas (la madeleine).


Virš galvų plasnojant kažkokiems dideliems paukščiams (neįžiūrėjome jų rūšies) priėjome prie tvenkinuko - radome meškeres užmerkusius žvejus bei smagiai piknikaujančias jų šeimynas. Dar už keliolikos metrų jau įžengėme į Prënzebierg gamtos draustinio teritoriją.


Tada miškeliu, miškeliu, kol netikėtai pasiekėme tokius simpatiškus geležinkelio bėgius. Čia mano kompanionai bandė susitranzuoti kokį garvežiuką, bet nepavykus, deja, teko mestelti akį į žemėlapį ir toliau miklinti kojeles į kalniuką.


Bet vargas nebuvo veltui, nes nuo kalniuko viršaus atsivėrė nuostabi panorama net į keletą miestelių ir kaimelių...


Iš miško išlindome į buvusias geležies rūdos kasyklas, kurios dabar jau gražiai žaliai apžėlusios. Pasižvalgėme, kas auga, kas pakelėje mėtosi, kas gero informaciniuose stenduose rašoma.


Aišku, vaizdas, kaip viskas atrodė anksčiau, kada kasyklos dar veikė, ir dabar, kai reljefas dar kažkiek matosi kadais kastų sluoksnių likučiai , yra absoliučiai skirtingas. Na, perfotografuoti apatinį paveiksliuką nelabai man pavyko, bet esmė matosi ir palyginti lengvai galima. Tad turbūt nesiginčys, kad dabar vaizdas daug daug gražesnis.


Iš tiesų dabar čia yra puikios ir patogios vietos pasivaikščiojimui bei poilsiui. Daugybė erdvės ir žalios spalvos, truputis vandens, keletas bevaikštančių žmonių ir ančių porelė.


Grįžinėdami iš kasyklų, tačiau vis dar draustinio teritorijoje, ant kelio pamatėme keistas išmatas, liaudiškai tariant, spiras. Iš kur avių ar tai ožkų išmatos gali būti draustinyje??? Klausimas netrukus buvo atsakytas, kai už kelių metrų pamatėme visą ožkų bandą.


Kokių tik „individų“ ten nebuvo. O visą tą kompaniją prižiūrėjo piemuo su šuniu. Vilmantas atkakliai bandė susidraugauti su kokia ožkele siūlydamas joms žolės. Bet kur tau - nei viena nesusidomėjo, o tik įtariai jį stebėjo per atstumą lyg kokį ufonautą.


Galiausiai neapsikentęs piemuo be ceremonijų pačiupo oželį ir įdavė Vilmantui į rankas. Nebuvo oželis patenkintas, oi, nebuvo, - žviegė tarsi koks penketas alkanų "kūdikučių". :)


Vėliau išsiaiškinome, iš kur tos ožkos atsirado – pasirodo, jos specialiai ganomos draustinio teritorijoje, kad nuėstų žolę, krūmokšnių šakeles. O mes jau buvome pagalvoję, kad koks niekadėjas vietinis ūkininkėlis savivaliauja...

Na, ir žinoma, mūsų kelionės po Liuksemburgo kaimelius, miestelius bei juos supančias apylinkes negali juk apsieiti be susitikimų su jaučiais. Jau beveik pačioje mūsų mini žygio pabaigoje aptikti kudloti raguotieji man labai patiko dėl savo nosių. Jau tokios gražios jos man pasirodė... Šie jaučiai man visai neatrodė agresyvūs, o be to (ir tai yra svarbiausia), jie buvo kitoje tvoros pusėje nei aš, tai tik fotografavau, tik pleškinau, kol...


... kol atidžiau apsidairę nepamatėm vieno tokio kudloto ir raguoto egzemplioriaus toje pačioje tvoros pusėje kaip ir mes. Mamamia!!!!! Gerai, kad jis buvo užsiėmęs valgiu, tai mes tik greitai susipakavome ir nešėme kudašių. Žiū, ir mūsų traukinio stotelę Niederkorn miestelyje pasiekėme. Net nepajutome... ;)


Galiu tvirtai pasakyti, kad iš mūsų Liuksemburge pagal žemėlapį eitų maršrutų man labiausiai patiko būtent šis. Atrodytų, kad lyg ir nieko ypatingo, bet kažkoks labai geras jausmas ir pasitenkinimas likęs iš to pasivaikščiojimo. O ko daugiau bereikia..?
...

2012-07-10

Pasakojimai nuo sofos: išėjau į pliažą, atsidūriau stotyje.

...
Kažkaip taip... 
Arba bent jau labai panašiai mums nutinka kelionėse. 


Beveik prieš pat savo pasibuvimo Tenerifėje pabaigą nusprendėme, kad paskutinę laisvą dieną reikėtų ramiai praleisti prie jūros - su knyga rankose ant gulto po saulės skėčiu. Bet viskas pakrypo taip, kad susikrovę rankšluosčius bei maudomuosius vis tiek pasukome ne link jūros, o į autobusų stotį - paskutinę sekundę paviliojo mus salos šiaurė.


Pirmiausia patraukėme į Gražaus šiaurinio vaizdo miestelį. OK, originalus jo pavadinimas yra Buenavista del Norte, o aš nekalbu ispaniškai. Nieko mes apie jį daugiau nežinojome, išskyrus tai, kad kažkur jame už golfo laukų yra smagi kavinė su gražiu vaizdu. Negi nepakankamas motyvas kokias tris valandas trenktis autobusu į kitą salos pusę???


Atvykus mus pasitiko ramus, siestai besiruošiantis, miestelis. Pasiklausinėję poros praeivių, ar ten einame, neskubėdami pro golfo ir bananų laukus (iš nuotraukų akivaizdu, kad mus labiau domino bananai nei golfas) pėdinome link kavinės vildamiesi, kad mūsų pastangos nebus veltui.


Na, bet lūkesčiai buvo pateisinti su kaupu, nes radome ne tik į akmenis besidaužančių bangų reginį, bet ir labai skanų maistą. Taip užsisėdėjome, kad vos nepražiopsojome mūsų autobuso, turėjusio nugabenti į kitą - Icod de los Vinos - miesteliuką.


Icod de los Vinos garsus savo vaismedžiais, bananais ir vynuogienojais, bet labiausiai tai savo tūkstančio metų senumo Drakono medžiu (El Drago Milenario; Dracaena draco), kuris, anot jį mačiusių, esąs labai įspūdingas. O ir aprašymas skamba neprastai - 22 m aukščio, kamieno diametras apačioje siekia net 10 m, o svertų tas medis, spėjama, kokias 70 tonų. Neblogai. Ir, be abejo, įtrauktas jis į UNESCO sąrašus. Nors mokslininkai, beje, spėja, kad Drakono medžiui tikrai nėra tūkstančio metų, o tik kokie 400.

Na, pasižiūrėjome mes į tą medį. Įdomus. Ar įspūdingas? Net nežinau. Tikėjausi kažkokio didesnio įspūdžio. O jei jo nebuvo ar neįvertinome, tai gal nepakankamai dideli gamtininkai esame... Nors nuo kalnų slenkąs rūkas paliko kur kas didesnį įspūdį.


Tasai drakonmedis auga nedideliame Botanikos sode-parke (Parque del Drago), kur galima prisižiūrėti įvairių augalų, belakstančių gaidžių su vištomis bei mažų spalvotų driežų (tie tai man per greiti buvo, nespėjau nei vieno padoriau nufotografuoti). Taip pat prisodinta dar mažai pavasarių mačiusių, todėl kol kas palyginus nedidukų, drakonmedžiukų.


Tame pat Icod de los Vinos esama vulkaninės kilmės 17 km ilgio "Vėjo urvo" (Cueva del Viento), bet mes ten nebuvome (nesuspėjome), tai nelabai galiu ką papasakoti, bet iš jų puslapio sprendžiu, kad turėtų būti visai įdomu


Tai va, taip mūsų planuotas patingėjimas paplūdimyje transformavosi į beleką - laiką trijose skirtingose autobusų stotyse, keturiuose autobusuose, bananų plantacijas, gražaus vaizdo kavinę ir gal ne tokio gražaus vaizdo, bet neblogą botanikos sodą su Drakono medžiu bei paslaptingai nuo kalnų žemyn slenkančiu rūku. Dar reikėtų pridėti pro autobuso langus matytą kerintį saulėlydį bei eilinį nusivarymą nuo kojų. ;)
...

2012-07-08

P.S. pasitaiko ir perliukų...

... 
Vasarą čia mūsuose koncertų netrūksta. 
Penktadienį "Den Attelier" pažindinomės su rock pop senukais "Mike & Mechanics".  Na, neblogai, bet kad kaip nors būtų stebuklingai sužavėję, tai ne.

Šeštadienį, t.y. vakar, net trijose centre suręstose scenose vyko pasaulio muzikos festivalio ("Festival World Meyouzik") koncertai. Negaliu apie juos daug pliurpt, nes mačiau visai nedaug. Iš to, ką mačiau, tai didžiojoje scenoje vakare koncertavę ska-funk ir tropi punk stiliaus atstovai iš Meksikos "Los de Abajo" didelio įspūdžio nepaliko. 

Bet už tai pirmą nakties mažame skverelyje electro swing'ą, funk ir t.t. groję britai "Kitten & the Hipp" buvo super malonus ATRADIMAS. 

Na, o šiandien keliose scenose mūsų laukia rokas - "Festival Rock um Knuedler", tik bėda, kad lietus labai jau lyja. Bet, jaučiu, vis tiek vakarop iškišim nosis ir eisim pasidairyt po pasaulį. ;)
...