SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2011-11-25

P.S. Kur galima rasti daug gerų dalykų? MUGĖJE!!!

...

...

Pasakojimai nuo sofos: Stambulas iš arčiau (II)

...
Tradiciškai po kelionės man labai sunku prieiti prie nuotraukų atrinkimo, nes tas svarstymas, kuri gražesnė (šita ar šita, o gal šita?), kurią palikti ir kurią ištrinti mane gerokai išsekina. Po dviejų savaičių keliaujant per Ispaniją galite įsivaizduoti, kiek nuotraukų susikaupė fotoaparate. Ir koks darbelis manęs laukia...

Todėl šiandienos įrašas ir vėl apie Stambulą. Tik nesakykit, kad atsibodo. Kažkaip juokingai ta pradžia čia man nuskambėjo, toks jausmas, kad šnekuosi su savimi. :) Bet nieko, visiems genijams taip pasitaiko. :)


Tai vat, vietelė, kur labai įdomu Stambule apsilankyti ir kuri turėtų patikti (mano kukliu manymu) net ir muziejų nemėgėjams, yra Archeologijos muziejus. Ten tokia galybė nerealaus senumo eksponatų, kad nori nenori mintimis persikeli į senovę ir galvoji, betgi šitas sienas/akmenis/papuošalus prieš šimtus metų lietė žmonės, kurie gyveno ir sukosi savo problemų, ambicijų, laimės ir sėkmių rate kaip ir mes dabar. Kai pradedu apie tai ilgiau galvoti, taip nerealu atrodo, kad kažkokie dalykai mus pasiekė iš taip seniai. Gėris tas muziejus, tikrai, aš jums sakau. Tik labai jau didelis.

Peršokti iš senų laikų į dabartį labai padeda pasivaikščiojimas İstiklâl gatve (İstiklâl Caddesi), kur viena po kitos rikiuojasi kavinės, restoranai, zaros, h&m'ai, bershkosmakdonaldai ir kitas šiuolaikinis gėris. Sako, kad šia pėsčiųjų gatve kasdien praeina po 3 milijonus žmonių. Nežinau, ar tai tikrai tikėtina, nes o kas gi juos suskaičiavo? Bet kad žmonių joje daug, tai faktas. Tiesa, dar šia pėsčiųjų gatve važiuoja toks senovinis vienvagonis traukinukas funikulierius, bet mes jau nesigrūdom, kad juo pavažinėtumėm.


Kita privaloma vieta, kurioje apsilankymas yra "a must" (t.y. būtinas), žinoma, Didysis Stambulo turgus (Grand Bazaar; Kapalıçarşı) - triukšmingas, didžiulis, spalvotas. Pilnas auksų, beveik tikrų Louis Vuitton bei Prada gėrybių pradedant pinigine baigiant lagaminu, kašmyro šalikų, žibančių veidrodėlių, odinių dirbinių, kilimų ir dar daug ko. Pirkti nebūtina (nors esu tikra, kad kiekvienas vis tiek rastų bent kažkokį menkniekį, kuriuo susigundytų), bet būtina pasivaikščioti ir pasižvalgyti. Mano akis vis traukė visokios lempos, tarsi iš pasakų, bet būdama praktiškos natūros, nemačiau galimybių nei jų saugiam transportavimui, nei panaudojimui namuose. Na, bent jau kokį sodo namelį turėčiau, o dabar...


Būtent šiame turguje užtikę kažkokią kamurkę su trimis staliukais ir rūkančiais virėjais ragavome pačius skaniausius per visą kelionę įvairių mėsų kebabus. Prisiminus ir dabar galėčiau pirštus apsilaižyti. Aišku, higienos klausimo geriau nekelti. ;) Bet buvo NESVIETIŠKAI skanu.


Tuo tarpu visokių skanėstų, saldumynų, arbatų, spalvingų prieskonių reikėtų ieškoti Egiptietiškame turguje (Mısır Çarşısı'; Egyptian Bazaar).

Dar įkišome nosį į paslaptingą (ir gal net romantišką) vietą, kur palaidotas sultonas Suleimanas I bei jo mylimoji Roksalana. Roskalana buvo nupirkta kaip vergė į haremą, tačiau sugebėjo prasimušti į sultono favorites. Kiek tai buvo nulemta sėkmės, o kiek intrigų ir klastos, nežinia. Bet sako, buvo meilė. O tai ir svarbiausia.
Beje, šie mauzoliejai yra prie Süleymaniye mečetės (jei kam prireiktų).


Na ir dar daug ko matėme, pvz., kvietimą pažiūrėt krepšinio rungtynes tarp "Lietuvos ryto" ir "Barselonos" komandų, kažkokią slaptą karinę zoną, muzikos instrumentų, o ypač smuikų, gatvelę, kuriame viena prie kitos rikiavosi instrumentais prekiaujančios parduotuvėlės bei nedideli bariukai.
Be to, Vilmantas buvo susiradęs naują draugą, tiesa, neilgam.


Prie Stambulo tiltų (arba bent jau vieno iš jų) dieną naktį šurmuliuoja žmonės bei neprarandantys kantrumo žvejai. O netoli besisūpuojančiuose laiveliuose-prekystaliuose-kepyklėlėse galima įgyti visai skanių (ir vietinių mielai perkamų) kažkokių žuvyčių sumuštinukų (čia mano pavadinimas).


Dar viena vieta, kuri visiškai užbūrė, tai Sofijos Hagijos (Sophia Hagia; Ayasofya) mečetė. Kažkada tai buvo krikščionių bažnyčia, kuriai buvo lemta virsti mečete, o vėliau - muziejumi.


Joje matosi ir likusios krikščioniškos freskos, ir naujesni musulmoniški užrašai. O statyta ji dar 360 m. Senokai... :)


Nėra čia ką daug kalbėti, joje ne tik gražu, joje dar ir labai gera būti. Tai ir buvom, kol neišgrūdo, nes jau užsidarinėjo. :)


Na ir vieną dieną, pakankamai ankstų rytą eidami link kažkurios mačečių, tapome pagarbos ir meilės Atatiurkui liudininkais. Pasirodo, tai kaip tik buvo jo mirties diena, tad 9.05 pradėjo skambėti varpai, prie kažkokio koledžo, pro kurį ėjome, kabėjo Turkijos vėliava bei Atatiurko portretas, o susirinkę mokiniai/studentai kažką ten apie jį kalbėjo. Gatvėje taip pat matėme žmones, kurių ne vienas būtent tuo laiku nustojo dirbę ir atsistoję tylėdami pagerbė Mustafą Kemalį tylos minute. Net mes sutrikome - ar čia mums toliau eiti, ar irgi pastovėti...


Beje, atrodo, kad taip ir nepasakojau apie tą nerealų rajoną, kur buvo mūsų viešbutis Stambule. Nuotraukų, deja, nebus.

Gyvenimas šiame rajone ypač vykdavo naktį, nes tai buvo tarsi viena didžiulė parduotuvė, kur įvairių šalių (dgs. rusakalbių) turgaus prekeivių lakstydami iš vienos vietos į kitą viską pirkdavo "optom" (urmu). Čia pirmą kartą ir išmokau šį žodį. Ir mūsų viešbutyje, išvykus ekskursantams, jų vietą užėmė būtent tokie prekeiviai, atvykę lėktuvais ar didžiuliais keltais.

Ryte pusryčiaudami turėdavome gerą progą apžiūrėti skarelėmis apsirišusias ilgasijones kaukazietes ar blizgančiomis Versace bliuskėmis pasidabinusias rusaites. O vakarais matydavome ne tik tempiamus didžiulius maišus su prekėmis, bet ir tapdavome meilės dramų liudininkais, kai kaukazietėms pasirodydavo, kad jų pirmąsyk atsivežtą jaunąjį giminaitė bando suvilioti kokia pasileidėlė. Liūdna nebūdavo, patikėkit. :)


Na tai jau ir taip aišku, kad Stambule prisižiūrėjome ir išbandėme visokių keistybių, ir kad patiko mums jame. :)
...

2011-11-14

Pasakojimai nuo sofos: Stambulas iš arčiau (I)

...
Kol mes palikę namuose kompiuterius baladojamės po visą svietą bei virškiname naujus įspūdžius, ir vėl galima pakalbėti apie
... Stambulą ... :)


Tai va, prakeliavę pusę Turkijos ir atsisveikinę su savo keliondraugiais, likome patys sau vieni dar keletą dienelių patyrinėti Stambulą. Ir kažkaip sumąstėme, kad pasiplaukiojimas laivu būtų pats tas saulėtą dieną. O kartu ir gera proga iš kitos pusės - nuo vandens - pasižvalgyti į miestą.


Aišku, buvo milijonas ir vienas variantų su kokiu laivu plaukti, kainos panašios, tad mes pasirinkome tą, kuris buvo arčiausiai mūsų (teisingiau, beveik pirmą pasitaikiusį). Ir jeigu dabar kas nors visai neprotingai pradėjo įsivaizduoti, kad aš imsiu džiūgauti "kaip mums pasisekė!", "kaip smagiai pasiplaukiojome!", kaip "neapsirikome", tai, hmmm, ne visai taip. 

Na taip, laive žmonių buvo proto ribose, pats laivas irgi ne griuvena kokia, laikas nuo laiko patarnautojas palakstydavo siūlydamas (už mokestį, aišku) arbatos ar alaus, tačiau mūsų kapitonas kažkodėl patingėjo mus nuplukdyti iki ten, kur žadėjo. Greičiausiai taupydamas degalus ar tiesiog šiaip, įnorio pagautas, apsisuko plaukti atgal gerokai anksčiau. Bliamba!

O šiaip tai ką, prisižiūrėjome visokių ten namų - ir gražių, ir nelabai, mečečių minaretų, tuntais plaukiojusių medūzų bei tiesiog pailsinome kojas (jos, brangiosios, to nusipelnė).


Dar vienas mūsų Stambulo "projektų" buvo apsilankyti Dolmabahçe rūmuose (Dolmabahçe Sarayı). Iš laivo, tai jie įspūdingai atrodė.  Vidus jų irgi labai gražus, tačiau po vidų leidžiama vaikščioti tik su gidu bei negalima fotografuoti.

Vilmantas vis tiek nupaparacino (nedorėliai mes) įspūdingą karalienės Viktorijos padovanotą sietyną, kuris sveria 4,5 tonos ir turi 750 lempų. O šiaip kaip atrodo šių rūmų vidus galima pamatyti čia.


Rūmai statyti palyginus neseniai, 1856 metais, nes 31-asis sultonas Abdülmecid'as I-asis nusprendė, kad Topkapi rūmai jam per prasti, stinga jiems liukso, stiliaus ir šiuolaikiškumo.

O Atatiurkas (o kaipgi be jo?!) viename šių rūmų kambarių praleido paskutines dienas beigi pasimirė. Beje, tame kambaryje laikrodis vis dar rodo jo mirties laiką - 9:05. Tad mums besilankant rūmuose matėme net keletą grupių (ir visai mažų vaikų, ir jaunuolių), kurios buvo atvestos pasižiūrėti kambario, kur pasimirė Mustafa Kemalis. Nėra ką ir pridurti. :)


Dar kažkurią pavakarę bevaikštinėdami po miestą  suradome tokią apžvalgos aikštelę (dabar jau nelabai galėčiau nusakyti, kur ji yra - prie kažkokios mokyklos), nuo kurios matėsi daugybė stovinčių bei plaukiančių laivų. Turbūt žvejybiniai?  Atsivėręs vaizdas buvo labai netikėtas ir, ką jau čia, gražus. 

Nors turiu prisipažinti, kad tuo metu aš buvau pavargusi ir išalkusi, todėl Vilmantas mane kaip kokią užsispyrusią ožką vos vos prikalbino ateiti pažiūrėti po to žadėdamas eiti į pirmą pamatytą restoraną. Tada aš nusileidau. :) Jei ką, tai tikrai į pirmą pasitaikiusį restoraną nuėjom, buvom vieninteliai klientai, tačiau laimei, šį kartą klientų nebuvimas nereiškė prasto restorano maisto.



Tikrai nepasigailėjome vakare užkilę į Galatos bokštą (Galata Kulesi; pastatytas 1348 m.) iš kurio atsivėrė fantastiški naktinio Stambulo vaizdai. Nėra ką čia daug šnekėti - jei būsite Stambule, labai ir labai rekomenduoju.


Na ir dar pora pastebėjimų.

Stambulas išties labai daugiaspalvis miestas, kuriame netrūksta tiek labai vakarietiškai apsirengusių moterų, tiek visiškai konservatyviai užsidangsčiusių. Netgi mečetėse, jei labai nenori, tai moterys gali nesidengti plaukų, tačiau aš kažkaip nemačiau problemos juos paslėpti po skarele. Gerbiau tradicijas, vadinasi. Ir alaus Turkijoje galima rasti išgerti, tačiau viešai - gatvėse - to daryti nerekomenduojama; kavinėse - kitas reikalas.


Visgi kas mane nustebino, tai kaip įrengtos moterims melstis skirtos vietos mečetėse. Jei vienose tos vietos atskirtos labiau simboliškai (pvz., koliažo viršuje didžiausia foto), tai kitose dvi erdves skiria jau visai didelės širmos-sienos (pvz., koliažo dešiniam kampe). Suprantu, vyrai silpni padarai, jie negali žiūrėti į besimeldžiančių moterų užpakalius, tačiau, jei moterys žiūri į besimeldžiančių vyrų užpakalius... Gal pastatę tas dideles širmas taip bando apsaugoti moteris nuo pagundų?

Dar vienas dalykas, kurį išbandėm Stambule, tai turkišką pirtį (hamam'ą). Aš tai apskritai nesu pirčių gerbėja, o va Vilmantui jos labai patinka. Tai jis, turėdamas galimybę, dar Kapadokijoje nuėjo į gido rekomenduotą pirtį ir grįžo baisiausiai patenkintas bei kupinas įspūdžių: "Įsivaizduok tik, žmonių visai nebuvo, tik jis ir dar vienas su mumis keliavęs, tai pirtininkas juos ne tik labai gerai išmasažavo, bet ir kol jie sėdėjo basienėly jiems dar ir padainavo." Na, išgirdusi tokius atsiliepimus, net ir aš susiviliojau išbandyti turkišką pirtį.

Stambule mums siūlė eiti į istorines Çemberlitas Hamami pirtis, nes esą jos labai nuostabios. Tai ką, ilgai ieškoję, sukę ratais, bet pagaliau suradę, entuziastingai nusiteikę su Vilmantu pasukome į skirtingas - moterų ir vyrų zonas. Jei trumpai, tai aš į jas eiti tikrai nesiūlau. Taip, jos reklamuojasi, taip į jas eina daugybė turistų. Čia gal ir bėda...


Nuėjusi į moterų zoną, radau mažus kambariukus, kur bedantė tik turkiškai kalbanti moteris padavė man pirties apatinius, chalatą, rankšluostį, tapkes ir kempinę bei parodė, kur reikia eiti persirengus. Nuėjusi patekau į garų pilną kambarį, kur centre stovi marmurinė pakyla. Ant jos tu atsiguli ir lauki, kol pirtininkė tavę pasikvies ir pradės masažuoti bei prausti. Žmonių buvo daug. Pirtininkių irgi buvo daug. Visos jos tokios ne itin simpatiškos: gerokai įmitusios grubokos moteriškės apiplyšusiais darbiniais "rūbais" - kelnaitėmis (ką ten, triusikais) ir liemenėlėmis. 

Tai va, pagulėjau ant tos marmurinės pakylos kokias 10 min,  po to 15 min pamasažavo-paprausė (tikrai neatrodė, kad masažas truko 30 min) ir išvedė lauk prie dušo. Buvau visiškai pasimetusi - tik tiek??? Na, tai po dušo dar atsigėriau nešiojamos arbatos (aišku, už paildomą mokestį) ir išėjau ieškoti Vilmanto, nors iki mūsų sutarto susitikimo laiko dar buvo likęs geras pusvalandis. Bet, pasirodo, Vilmantui nutiko dar blogiau. Jį ne tik, kad labai grubiai ir skaudžiai pirtininkas pamasažavo, bet ir labai greit liepė eiti lauk (arba, anot Vilmanto, tiesiog "praspyrė"), aišku,  vis tiek nepasikuklinęs paprašyti arbatpinigių. Tai Vilmantas apskritai liko nesupratęs, kur jis čia pappuolė. Šioji jo pirties patirtis absoliučiai skyrėsi (ir ne į gerąją pusę) nuo ankstesnės Kapadokijoje.

Trumpai tariant, pasipirtininimas Stambule mums baigėsi visišku pravalu. :)
...