Pasakojimai nuo sofos: Stambulas iš arčiau (II)

...
Tradiciškai po kelionės man labai sunku prieiti prie nuotraukų atrinkimo, nes tas svarstymas, kuri gražesnė (šita ar šita, o gal šita?), kurią palikti ir kurią ištrinti mane gerokai išsekina. Po dviejų savaičių keliaujant per Ispaniją galite įsivaizduoti, kiek nuotraukų susikaupė fotoaparate. Ir koks darbelis manęs laukia...

Todėl šiandienos įrašas ir vėl apie Stambulą. Tik nesakykit, kad atsibodo. Kažkaip juokingai ta pradžia čia man nuskambėjo, toks jausmas, kad šnekuosi su savimi. :) Bet nieko, visiems genijams taip pasitaiko. :)


Tai vat, vietelė, kur labai įdomu Stambule apsilankyti ir kuri turėtų patikti (mano kukliu manymu) net ir muziejų nemėgėjams, yra Archeologijos muziejus. Ten tokia galybė nerealaus senumo eksponatų, kad nori nenori mintimis persikeli į senovę ir galvoji, betgi šitas sienas/akmenis/papuošalus prieš šimtus metų lietė žmonės, kurie gyveno ir sukosi savo problemų, ambicijų, laimės ir sėkmių rate kaip ir mes dabar. Kai pradedu apie tai ilgiau galvoti, taip nerealu atrodo, kad kažkokie dalykai mus pasiekė iš taip seniai. Gėris tas muziejus, tikrai, aš jums sakau. Tik labai jau didelis.

Peršokti iš senų laikų į dabartį labai padeda pasivaikščiojimas İstiklâl gatve (İstiklâl Caddesi), kur viena po kitos rikiuojasi kavinės, restoranai, zaros, h&m'ai, bershkosmakdonaldai ir kitas šiuolaikinis gėris. Sako, kad šia pėsčiųjų gatve kasdien praeina po 3 milijonus žmonių. Nežinau, ar tai tikrai tikėtina, nes o kas gi juos suskaičiavo? Bet kad žmonių joje daug, tai faktas. Tiesa, dar šia pėsčiųjų gatve važiuoja toks senovinis vienvagonis traukinukas funikulierius, bet mes jau nesigrūdom, kad juo pavažinėtumėm.


Kita privaloma vieta, kurioje apsilankymas yra "a must" (t.y. būtinas), žinoma, Didysis Stambulo turgus (Grand Bazaar; Kapalıçarşı) - triukšmingas, didžiulis, spalvotas. Pilnas auksų, beveik tikrų Louis Vuitton bei Prada gėrybių pradedant pinigine baigiant lagaminu, kašmyro šalikų, žibančių veidrodėlių, odinių dirbinių, kilimų ir dar daug ko. Pirkti nebūtina (nors esu tikra, kad kiekvienas vis tiek rastų bent kažkokį menkniekį, kuriuo susigundytų), bet būtina pasivaikščioti ir pasižvalgyti. Mano akis vis traukė visokios lempos, tarsi iš pasakų, bet būdama praktiškos natūros, nemačiau galimybių nei jų saugiam transportavimui, nei panaudojimui namuose. Na, bent jau kokį sodo namelį turėčiau, o dabar...


Būtent šiame turguje užtikę kažkokią kamurkę su trimis staliukais ir rūkančiais virėjais ragavome pačius skaniausius per visą kelionę įvairių mėsų kebabus. Prisiminus ir dabar galėčiau pirštus apsilaižyti. Aišku, higienos klausimo geriau nekelti. ;) Bet buvo NESVIETIŠKAI skanu.


Tuo tarpu visokių skanėstų, saldumynų, arbatų, spalvingų prieskonių reikėtų ieškoti Egiptietiškame turguje (Mısır Çarşısı'; Egyptian Bazaar).

Dar įkišome nosį į paslaptingą (ir gal net romantišką) vietą, kur palaidotas sultonas Suleimanas I bei jo mylimoji Roksalana. Roskalana buvo nupirkta kaip vergė į haremą, tačiau sugebėjo prasimušti į sultono favorites. Kiek tai buvo nulemta sėkmės, o kiek intrigų ir klastos, nežinia. Bet sako, buvo meilė. O tai ir svarbiausia.
Beje, šie mauzoliejai yra prie Süleymaniye mečetės (jei kam prireiktų).


Na ir dar daug ko matėme, pvz., kvietimą pažiūrėt krepšinio rungtynes tarp "Lietuvos ryto" ir "Barselonos" komandų, kažkokią slaptą karinę zoną, muzikos instrumentų, o ypač smuikų, gatvelę, kuriame viena prie kitos rikiavosi instrumentais prekiaujančios parduotuvėlės bei nedideli bariukai.
Be to, Vilmantas buvo susiradęs naują draugą, tiesa, neilgam.


Prie Stambulo tiltų (arba bent jau vieno iš jų) dieną naktį šurmuliuoja žmonės bei neprarandantys kantrumo žvejai. O netoli besisūpuojančiuose laiveliuose-prekystaliuose-kepyklėlėse galima įgyti visai skanių (ir vietinių mielai perkamų) kažkokių žuvyčių sumuštinukų (čia mano pavadinimas).


Dar viena vieta, kuri visiškai užbūrė, tai Sofijos Hagijos (Sophia Hagia; Ayasofya) mečetė. Kažkada tai buvo krikščionių bažnyčia, kuriai buvo lemta virsti mečete, o vėliau - muziejumi.


Joje matosi ir likusios krikščioniškos freskos, ir naujesni musulmoniški užrašai. O statyta ji dar 360 m. Senokai... :)


Nėra čia ką daug kalbėti, joje ne tik gražu, joje dar ir labai gera būti. Tai ir buvom, kol neišgrūdo, nes jau užsidarinėjo. :)


Na ir vieną dieną, pakankamai ankstų rytą eidami link kažkurios mačečių, tapome pagarbos ir meilės Atatiurkui liudininkais. Pasirodo, tai kaip tik buvo jo mirties diena, tad 9.05 pradėjo skambėti varpai, prie kažkokio koledžo, pro kurį ėjome, kabėjo Turkijos vėliava bei Atatiurko portretas, o susirinkę mokiniai/studentai kažką ten apie jį kalbėjo. Gatvėje taip pat matėme žmones, kurių ne vienas būtent tuo laiku nustojo dirbę ir atsistoję tylėdami pagerbė Mustafą Kemalį tylos minute. Net mes sutrikome - ar čia mums toliau eiti, ar irgi pastovėti...


Beje, atrodo, kad taip ir nepasakojau apie tą nerealų rajoną, kur buvo mūsų viešbutis Stambule. Nuotraukų, deja, nebus.

Gyvenimas šiame rajone ypač vykdavo naktį, nes tai buvo tarsi viena didžiulė parduotuvė, kur įvairių šalių (dgs. rusakalbių) turgaus prekeivių lakstydami iš vienos vietos į kitą viską pirkdavo "optom" (urmu). Čia pirmą kartą ir išmokau šį žodį. Ir mūsų viešbutyje, išvykus ekskursantams, jų vietą užėmė būtent tokie prekeiviai, atvykę lėktuvais ar didžiuliais keltais.

Ryte pusryčiaudami turėdavome gerą progą apžiūrėti skarelėmis apsirišusias ilgasijones kaukazietes ar blizgančiomis Versace bliuskėmis pasidabinusias rusaites. O vakarais matydavome ne tik tempiamus didžiulius maišus su prekėmis, bet ir tapdavome meilės dramų liudininkais, kai kaukazietėms pasirodydavo, kad jų pirmąsyk atsivežtą jaunąjį giminaitė bando suvilioti kokia pasileidėlė. Liūdna nebūdavo, patikėkit. :)


Na tai jau ir taip aišku, kad Stambule prisižiūrėjome ir išbandėme visokių keistybių, ir kad patiko mums jame. :)
...

Komentarai

  1. Oi, man apie Stambulą tikai nepabodo skaityti: mudu su vyru planuojam ten važiuoti atostogauti, tai labai smagu paskaityti ką verta pamatyti. :)
    Ir šiaip, Tavo dienoraštis puikus. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū už komplimentą, labai malonu :)
    Ir labai linkiu jums abiems ten nuvažiuoti, nes...tikrai verta pasivaikščioti po tą miestą. :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)

Pasakojimai nuo sofos: kai su draugais išsiruoši į Indiją: Delis (I) (Delhi, India)

Pasakojimai nuo sofos: pasivaikščiojimai po katakombas ir Apijaus kelią (Roma)