Pasakojimai nuo sofos: langas į Azorus (Azores, Sao Miguel)

...

Azorai (Açores)… Skamba egzotiškai ir viliojančiai, tiesa? Išgirdusi šį pavadinimą perdaug nesigilindama iškart įsivaizduodavau saulę, palmes ir skaidriai mėlyną vandenį, trumpai tariant, vietą kažkur prie Bahamų, o gal Havajų – mano pasakojimui tai visiškai nesvarbu, – kur sunkiai tikėtina, kad kada nors apsilankysiu, bet pasvajoti juk galima.


Ir taip jau išeina, kad dėl Azorų negalėjau labiau klysti. Visų pirma todėl, kad Azorų salos (jų yra bent devynios) priklauso Europai. Cha! Nesvarbu, kad geografiškai jos gerokai nutolusios ir dar klausimas, Europa ar JAV yra arčiau jų. Visų antra, Azorai (man taip vadinti tiesiog gražiau nei Azorų salomis) – vienas iš dviejų autonominių Portugalijos regionų, taigi, priklauso Europos Sąjungai. Ir visų trečia, paskutiniu metu tapo visai nesudėtinga juos pasiekti; mūsų visų mylimasnekenčiamasryanairas už labai padorią kainą kuo patogiausiai nuskraidina į paslaptinguosius Azorus.


Turbūt nenustebinsiu, kad aptikusi galimybę apsilankyti Azoruose ilgai nedvejojau – greitai buvo nupirkti bilietai ir suplanuotos savaitės atostogos San Migelio saloje (São Miguel). Žinoma, idealu būtų buvę pabūti ilgiau aplankant ne vieną, o net keletą salų, tačiau teko taikytis prie mudviem su Vilmantu likusių atostogų dienų skaičiaus (ir čia jau nepasišakosi).

Vienas žvilgsnis pro langą – ir aš pasidaviau vulkaninės San Migelio salos burtams, kurie manęs nepaleidžia iki šiol. Jau senokai taip besijaučiau kažkur atostogaudama: ir pamačiau daug, ir nuostabiai pailsėjau, ir nerealiai atsipalaidavau, ir atgaminau vairavimo įgūdžius.


Galiu iš karto pasakyti, kad susipažinimui su didžiausia Azorų salyno - 760 km² - sala ir patogioms atostogoms automobilis yra būtinas. Nesakau, kad be jo neįmanoma, tačiau automobilis tikrai praverčia norint ir pamatyti, ir pasimaudyti, ir skaniai pavalgyti. San Migelio salos pakelės yra fantastiškai gražios – nusėtos įvairiaspalvių hortenzijų krūmų. Kadangi San Migelyje nemažai kelių labai vingiuoti, tai jais greitai nepalėksi, kas suteikia galimybę pasigrožėti aplinka.


Beje, nors ir labai gražiai atrodo, tačiau hortenzijos yra itin išplitusi invazinė salos augalijos rūšis, todėl vietiniai gyventojai per daug su jomis nesiterlioja – iškerta krūmus ir baigtas kriukis. Mes lankėmės spalio mėnesį, kada dauguma jų  jau buvo peržydėję, tačiau teko girdėti, kad gegužę ir birželį hortenzijos tiesiog klesti.


Azorų salos ypatingos tuo, kad visus metus jose vyrauja švelnus klimatas, tačiau tuo pat metu netrūksta debesų, drėgmės ir netgi nedidelių uraganų. Visa tai lemia puikias sąlygas vešėti augmenijai ir augti ananasams (gaila, taip ir neužsukome į jų fermą), tačiau nereikėtų tikėtis, kad visą laiką švies saulė ir atostogaudami galėsite pamiršti apie lietų. Mums, sakyčiau, pasisekė, nes per atostogas tik vienas pusdienis buvo „rimtai“ lietingas.


Azorai yra skirti gamtos mylėtojams, tad mėgstantys miestus ir kultūrinius renginius arba „viskas įskaičiuota“ tipo atostogas greičiausiai liktų kiek nusivylę. Tačiau būtų klaidinga galvoti, kad pamačius vieną salą – matei jas visas, nes viena nuo kitos gerokai nutolusios salos buvo apgyvendintos ne vienu metu, todėl jų kultūra, kalbiniai dialektai, maistas ir tradicijos neišvengiamai skiriasi. Įdomus faktas ir tai, kad devyniose Azorų salose yra tik šešetas miestų, ir net trys iš jų - San Migelio saloje.

Sostinė Ponta Delgada yra didžiausias San Migelio miestas, galintis funkcionuoti kaip „būstinė“ salos apžiūrai, kadangi iš jo patogu pasiekti įvairias vietas, netrūksta iki vėlumos dirbančių kavinių bei parduotuvių, būtent iš čia išplaukia ekskursijos stebėti delfinų ir banginių. Pasikartosiu - labai patogus miestas.


Ir tuo pačiu - gana nuobodus miestas, kurio apžiūrai neverta skirti daug laiko, nes esama įdomesnių vietų saloje. Taip sugalvojome ne mes, bet tyliai pripažįsta ir vietiniai gyventojai. Todėl sostinėje ilgiau neužsibuvome. Pirmą dieną tepasigrožėjome jos panorama, o prieš išvykdami porą valandų pasivaikščiojome po centrą.


Pakrantės promenada prasiėjome iki miesto senamiesčio, pasidairėme į baltus tradicinės azorietiškos architektūros statinius, įkišom nosį į Katedrą. Ir... viskas. Žinoma, būtume suradę ką veikti Ponta Delgada ir ilgiau, tačiau lėktuvas nelaukia.


Kas juokingiausia, taip buvome atsijungę nuo pasaulio, kad net nesupratome, jog pro šoną slinko uraganas, vardu Ofelija. Ofelijos pasirodymą sėkmingai pramiegojome, ir jeigu ne susirūpinusios mamos žinutė, tai būtume visiškai nieko ir nežinoję.


Nepaisant strateginio Ponta Delgada patogumo, mudu su Vilmantu rinkomės kaskart (arba beveik kaskart) gyventi vis kitame San Migelio miestelyje ar kaime ir tokio savo sprendimo nepasigailėjome. Tiesa, kartais tekdavo paaukoti tam tikrus patogumus, nes už Ponta Delgada ribų kai kurios kavinės bei restoranai užsidarydavo stebėtinai anksti, visai neatsižvelgdami į dviejų alktelėjusių keliautojų galimą pasirodymą. Gerai, kad pakeliui pasitaikydavo koks vaisių ar duonos sunkvežimis.


Arba ištikdavo siurprizas, kada iš anksto išsinuomavus butą paaiškėdavo, kad iš tiesų tegausime tik kambarį ir dar kaimynus gretimame kambaryje, su kuriais teks dalytis ne tik virtuvę, bet ir vonią. Na, ne pati maloniausia „staigmena“, bet galiausiai numojom ranka ir nebesukom galvos. Taip per savaitę aplankėme net keletą San Migelio miestelių ir kaimų.

Pavyzdžiui, nedidelį Capelas kaimelį, kerintį vulkaninių darinių ir minkštos žolės deriniu bei intriguojantį kadais veikusiu banginių taukų ir miltų perdirbimo fabrikėliu.


Taip, taip, banginių taukų, nes net iki 1984 metų Azoruose banginių medžioklė (nes tą reiškinį vadinti žvejyba nesiverčia liežuvis) buvo vienas iš pagrindinių salų gyventojų pajamų šaltinių (šalia žemdirbystės, gyvulininkystės ir žvejybos). Ir kas dar įdomiau, po tokios medžioklės uždraudimo per penkerius metus jie sugebėjo išvystyti banginių apsaugos, stebėjimo ir tyrimo programą, kuri duoda puikių vaisių – ir turistai nepraleidžia progos pamatyti banginius jų natūralioje aplinkoje, ir gamtosaugininkai bei mokslininkai turi kuo džiaugtis.


Nepraleidome Ribeira Grande – antro pagal dydį San Migelio miesto su labai simpatišku senamiesčiu, kurį apžiūrinėjome jau sutemus.


Kadangi rytais mums labiau rūpėjo maudynės ir haikinimas, tad tyrinėti savo gyvenamą aplinką galėjome tik vakare. Bėda ta, kad kartais būsimos vakarienės vilionės nugalėdavo mūsų pasiryžimą ilgiau pasivaikščioti ir atrasti, kas slypi už vieno ar kito kampo.


Nakvojome ir Nordeste mietelyje, kuriame kaip ir nieko nėra, išskyrus porą kačių, keletą karvių, septintą valandą vakaro užsidarančią piceriją ir gražų tiltą, vedantį į bažnyčią. Bet tai buvo visai patogi vieta nakvynei šiaurrytinėje salos pusėje.


Keliaujant po San Migelį labai rekomenduotume pasilikti nakvoti Furnas miestelyje. Ne todėl, kad jis būtų architektūriškai įspūdingas. Ir ne todėl, kad jame esama puikaus „Terranostra“ parko.

Furnas yra nuostabūs šilti (geoterminiai) baseinai, kuriuose be galo malonu mirkti jau sutemus. Ir patikėkite, po valandos ar dviejų tuose baseinėliuose mažiausiai ko norisi, tai dar kažkur trenktis – nebent į lovą saldaus miego. Patikėkite, vien dėl šių maudynių verta nakvoti Furnas.


Apskritai, saloje mums įprastų ilgų ir smėlėtų pliažų nėra daug, tačiau vieną kitą su smėliu tikrai galima rasti ir pasinaudoti šansu įšokti į Atlanto vandenyną. Tačiau esama ir kitokių, kiek adaptuotų maudynių vietų. Pavyzdžiui, su įtekančiomis geoterminėmis srovėmis bei ištiestomis virvėmis, kad bangos neišneštų į vandenyną.


Arba specialiai įrengtų įlankėlių ar nedidelių baseinų su vandenyno vandeniu. Visą mūsų atostogų savaitę nepasitaikė nei dienos, kad mes nors kartą nebūtume kur nors maudęsi. Spalio mėnesį!!! Nerealu!!!

Beje, spalio viduryje turistų saloje nebuvo daug, todėl keliavimas buvo nepaprastai malonus. Niekur nereikėjo grūstis ar stumdytis alkūnėmis. Nežinau, kaip būna sezono metu ar atplaukus kokiam kruiziniam laivui, nors sklinda gandai, kad Azorai yra vis dar turistų neatrasta (ir neužteršta) vieta.


Ir tai man labai keista, kai aplink tokia gamta! Tiek daug žalumos, puikių vietų haikinimui ir maudynėms. Ir nors pažiūrėjus į skaičius vulkaninės kilmės San Migelio sala atrodo visai nedidelė, jos rytinė, vakarinė, pietinė bei šiaurinė dalys yra pakankamai skirtingos. Apie jas ir papasakosiu kituose įrašuose.
...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: nebijantiems aukščio ir šiaip drąsuoliams („Geierlay“ tiltas, Vokietija)