SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2013-02-23

Pasakojimai nuo sofos: moderniai šiuolaikinė Lisabona

...
Pažindinimasis su Lisabona viena diena neapsiribojo. Kai esi tokiam mieste, tai viena diena jame būtų tragiškai mažai. O be to, Lisabona gali būti tokia skirtinga.


Istorija, aišku, yra gražu, ir įdomu, ir gerai, bet kitą saulėtą lapkričio dieną mes panorome praleisti modernios, t.y. labiau šiuolaikinės, Lisabonos prieglobstyje. Toje pačioje vietoje, kurią matėme tik išlipę Gare Oriente traukinių stotyje. Bet po atidesnio žemėlapio pastudijavimo jau žinojome ir tos vietos pavadinimą – Tautų parkas (Parque das Nações).


Saulėtą dieną baisiai smagu čia pasivaikščioti: aplink daug baltos spalvos, vandenėlis tik raibuliuoja, viršum galvų sūpuojasi lyninio keltuvo kabinos, o akys vis krypsta į visokius įdomius statinius. O kadaise šioje šiaurės rytinėje Lisabonos dalyje prie Tago (Tejo) upės žiočių būta industrinės zonos.


Patikėkite, ne tik mums ten buvo smagu – aplinkui buvo pilna vaikštinėjančių, vaikus ar šunis vedžiojančių, sportuojančių vietinių Lisabonos gyventojų. Iš čia labai gerai matėsi Vasko de Gamos tiltas (Ponte Vasco da Gama) per Tago upę. Šis tiltas pastatytas ir atidarytas gana neseniai – tik 1998 m., kai buvo švenčiami 500-ieji metai nuo kelio į Indiją atradimo, ir yra vienas ilgiausių Europoje (net 17,2 km).


Ir šiaip ten visokių pramogų sutelkta – ir kazino, ir (koks siurprizas!) Vasko de Gamos prekybos centras, ir lyninis keltuvas, ir Tautų aikštė su fontanais, ir Okeanariumas, ir keletas viešbučių, ir Atlanto paviljonas, kuriame vyksta įvairūs koncertai, ir ekspozicijų centras, statytas specialiai pasaulinei Expo‘98 parodai, ir šv. Gabrieliaus (São Gabriel) bei šv. Rafaelio (São Rafael) bokštai dvyniai. Tie bokštai man itin patiko, nes jie savo forma primena žuvytes ir iš kurios pusės nepažiūrėsi, iš visur labai estetiškai atrodo.


Aišku, kad mes neatsispyrėme pagundai pasivažinėti keltuvu, pasisėdėjimas kavinėje saulei atkišus nosį taip pat tiesiog privalomas, o tada jau kojos pačios nuvedė į Okeanariumą (Oceanário de Lisboa), kur įrengtas antras pagal dydį pasaulyje uždaras žuvų akvariumas.


Akvariumų specialisto Peter Chermayeff sumodeliuoto Okeanariumo forma primena lėktuvnešį. Kas mano tinklaraštyje apsilanko jau kuris laikas arba kas mus šiaip pažįsta, tai žino, kad tokiose vietose mes galime prasmegti ilgam. Šiame Okeanariume esantis 1000 kvadratinių metrų ir 5000 kubinių metrų akvariumas yra net 7m gylio. Tikras rojus kelių rūšių rykliams, rajoms, tunams, unguriams, barakudoms, saulažuvei ir milijonui kitų žuvų. Ir mums.


Nežinau, bet man niekad nepabosta povandeninis pasaulis.


Žavi ne tik vandens gyvūnai, bet ir augalai. Ir spalvos.
Kaip gaila, kad nenardau (su vamzdeliu paviršiuje nesiskaito) – truputėlį bailė esu, bet turbūt kartą pabandžiusi negalėčiau sustoti, nes man atrodo, kad po vandeniu yra užburiančiai gražu.


Šiame Lisabonos Okeanariume mano topai buvo atlantinės ūdros. Plaukioja tokios mielybės ant nugarų, kojytes (rankeles) ant pilvo susidėjusios ir vargo nemato. :)


Na, gerai, jūrų arkliukai irgi atrodo nežemiškos būtybės.


Po povandeninio pasaulio apžiūrų ir apžavų dar nusigrūdome patyrinėti vietovių aplink Bairro Alto (uptown), kur žmonės apsipirkinėja ir šiaip pramogauja. Nuo ten kažkaip nejučia atsidūrėme prie 1755m. galingo žemės drebėjimo nuniokoto Karmo vienuolyno (Convento da Ordem do Carmo) bei jo gotikinės bažnyčios (Igreja do Carmo, kurioje dabar joje įsikūręs arceologijos muziejus – Museu Arqueológico do Carmo), o nuo jos – prie šv. Justinos lifto (Elevador de Santa Justa).


Šis liftas, kuris sujungia apatines Baixa rajono (downtown; miesto centras) gatves su Karmo aikšte (Largo do Carmo), yra išpuoštas neogotikiniu stiliumi ir yra puikus XX a. pradžios kultūrinio ir technologinio vystymosi, kuomet liftai ir panašios struktūros buvo laikomi nuostabiu išradimu bei modernumo ženklu, simbolis.

Užlipus į lifto apžvalgos aikštelę atsivėrė nuostabi panorama į Lisaboną – šv. Jurgio pilį... Katedrą... Baixos aikštes...


Tuo liftu galima ir pasivažinėti, tik neturint visą dieną ar ilgiau galiojančios transporto kortelės, nusileidimas juo kainuoja neadekvačiai brangiai – net 5 eurus. Tąsyk mano kortelė suveikė ir aš patenkinta nusileidau, tačiau Vilmantas pateko bėdon, nes jo transporto kortelė kažkodėl neveikė. Kadangi buvo nusiteikęs sumokėti kokius du eurus, o paaiškėjo, kad nieko panašaus – reikia visų penkių už 30 sekundžių nusileidimą, tai pasipiktinęs tokiu plėšikavimu protestuodamas iki Baixos nulipo pėsčiomis.


Ta vakarą Baixoje supratome, kad naktinė Lisabona pilna visokių pagundų: nuo kvietimo pavakarieniauti visokiuose jūrų gėrybių restoranuose iki siūlymo pasmaguriauti „toli nunešančiomis“ gėrybėmis. Ne tik kad turėjome nuolat atsispyrinėti mus į savo restoranus norinčių privilioti padavėjų įkalbinėjimams, bet Augustos gatve einant link dar 1875 m. suręstos 11m aukščio akmeninės arkos (Arco da Rua Augusta), skirtos miesto atsigavimui po žemės drebėjimo pažymėti, bei Komercijos aikštės (Praça do Comércio arba Terreiro do Paço) prie Tago upės, nežinau kiek sykių mus įkalbinėjo įsigyti tai hašišo, tai marihuanos, o mums vis purtant galvas, galiausiai, ir kokaino. Ojoj, kaip mes dar toli nuo respektabilių ir orių turistų.


Pasigrožėję naktį gražiai apšviesta Rossio stotimi (Estação de Caminhos de Ferro do Rossio) vakarą užbaigėme apsilankymu tarptautiniame šlamštmaisčio tinkle – Makdonalde, kuris siūlė Mac rinkinį su alumi – na, negali visą laiką valgyti tik "teisingą" maistą, kartais norisi elementarių fri bulvyčių ir čyzburgerio, ir dar makdonaldiško alaus. Ne visoms naktinėms pagundoms sekėsi atsispirti, kaip matote... :)
...

2013-02-18

Pasakojimai nuo sofos: beieškant malūnų Schrassig'e

...
Vasario 16 dienos proga atidarėme savo mažųjų, na, tik keleto kilometrų, pasivaikščiojimų po Liuksemburgo apylinkes sezoną.


Praėjęs šeštadienis nebuvo nei snieguotas, nei lietingas ar labai vėjuotas, todėl nusprendėme iškišti nosis tolėliau ir susirasti kokį miškelį pakvėpuoti tyru oru, o ir kūną pamankštinti. Paskaičiau, ką ką tik parašiau - oho, kaip gerai skamba. Netgi atsiduoda sveika gyvensena. Kas, kad tik savaitgaliais… Ir tai tik kai kuriais… :)


Išsitraukėme iš lentynų gilumos savo žemėlapių knygelę ir greitai išsirinkome penkių kilometrų maršrutą (ilgesnio negalėjome, nes per vėlai išsiruošėme), pavadinimu “Malūnų kelias” (Circuit des moulines),  prasidedantį ir besibaigiantį Schrassig’o miestelyje.
 
Pavadinimas skamba gražiau nei yra iš tiesų, kadangi pakeliui nematėme nei vieno malūno. Kadaise jų ten būta, bet dabar nieko nebelikę. Todėl norint “pamatyti” malūnus teks pasitelkti savo vaizduotę. Tiesa, vis dar tebėra specialiai iškastas mažutėlaitis kanalas (Millekanal), kuriuo bėga vanduo.


Bevaikštinėdami kažkokių gražių vaizdų nepamatėme – na, ką gali pamatyti vasario mėnesį miške, kuris pusiau šlapias, pusiau padengtas sniegu? Balas. Čia tau jau neišvengiamai.

Dar kokį iš sniego bekyšantį žalių samanų lopinėlį, vieną kitą šuns pėdą (ir ne tik, bet nedetalizuosiu), nuo rudens užsilikusių bukų riešutų (beje, bukai savo riešutus veda tik kas kelerius metus, o ant jų kamienų išraižyti įsimylėjėlių „meilės pažadai“ išlieka labai ilgai, nes dėl savo švelnios žievės bukai nepajėgia jų greitai užsigydyti, vat) ir bilijoną prikritusių ar užsilikusių ant krūmokšnių sausų lapų.


Pakeliui "prisimatavome" kerpinius nimbus, sakom, gal esam kokie neatsiskleidę miško gyventojai ar dvasios. Na, aš, akivaizdu, kad tokia tikrai nesu, nes man iki to "nimbo" dar reikėtų gerokai ūgtelėti. O va Vilmantui kaip nulietas tiko... 


Jau atrodė, kad mūsų maršruto kelyje nieko jaudinančio nebus ir nenutiks. Bet kurgi tau!!! Visai netoli pabaigos iš kažkur - ??? (greičiausiai nuo tolokai esančių arklidžių) - garsiai skalydami link mūsų atlėkė du nemaži šunys. Bloody hell!!! Žinote, aš šunis mėgstu daug labiau nei katinus, ir pati šunį jaunystėje turėjau, bet va po tokių išdaigų mano meilė stipriai apmažėja.


Nors gal ne šunims, o jų nesusipratėliams šeimininkams, kurie visai nesirūpina, kur tie jų šunys laksto, kodėl pabėga iš teritorijos ar kodėl jų neklauso, o paskui dažniausiai atsiprašančiai veblena: „mano šuniukas geras, jis nekanda“. Lyg man labai įdomu būtų, ar tas seilėmis taškydamasis ir pasiutusiai lodamas link manęs lekiantis padaras šuo yra meilumo įsikūnijimas.

Na, bet mūsų atveju šeimininko niekur arti nesimatė (todėl pretenzijų nebuvo kam pareikšti), šunys lodami grėsmingai artėjo, tai teko pasiieškoti kokio pagalio. Na, dėl viso ko. Bet visgi sėkmingai prasilenkėme, niekas niekam neįkando ir niekas nuo nieko su pagaliu negavo. Taigi, šunų mylėtojai gali lengviau atsidusti. Žmonių ir mūsų mylėtojai - taip pat. :)


Iš įdomesnių pakeliui matytų objektų galiu paminėti mažytę koplytėlę ir netoli jos esantį skautų kaimelį (ten jiems įrengta visokiausių pramogų), prie medžio pririštą lapės uodegą bei smagiai čiurlenantį šaltinį. O tiesa, dar matėme skelbimus apie miške pamestą šunį (ir kodėl nenustebau?) bei vykusią medžioklę (įdomu, ką medžiojo - antis?lapes?zuikius?). Tikros įdomybės, tiesa? :)


Visgi šiuo maršrutu pasivaikščioti, manau, visai malonu, tik jį rinktis rekomenduočiau jau atšilus ir užėjus sausiems orams. Nes tąkart apsiavusi savo mini botus, kad nešlaptų kojos, patekau į kitą bėdą - nuolat rizikavau paslydusi ant sniego šleptelėti ant žemės (kas būtų visai nepageidautina), o ir šilumos kojoms per daug nebuvo. Bet save guodžiau mintimi, kad man kojoms ne tiek šalta, kiek senovės islandams buvo per sausa (taip, taip, teisingai perskaitėte) su to laikmečio naujove - guminiais batais.


Kaip tik dabar skaitau knygą apie šeimos iš Anglijos adaptaciją Islandijoje (beje, superinė literatūrinė-antropologinė-kelioninė knyga, jau seniai ką nors tokio mane įtraukusio skaičiau), ir ten buvo paminėta, kaip vietiniai Islandijos gyventojai tik atsiradus guminiams batams manė, kad jie kenkia sveikatai – kur tai matyta būti sausomis kojomis? Tad kur nors eidami į guminius įsipildavo vandens, kad būtų taip, kaip jie įpratę. Nors gal reikėtų pabandyti? Gal nuolat drėgnos kojos = šiltos kojos???

 ...

2013-02-13

Pasakojimai nuo sofos: Didžiųjų geografinių ir mažųjų Lisabonos atradimų diena

...

Jau tik iškėlus koją iš traukinio supratau, kad bus gera diena. Švietė saulė. O kai išlindę iš stoties požemių pamatėme jos išorę nusprendžiau, kad man šiame mieste patiks. Lisabonos Oriente (Gare do Oriente) stotis išties labai graži, kai žiūri iš išorės. Pats Santiago Calatrava prie jos nagus prikišęs (kaip ir prie Valensijos Ciudad de las Artes y las Ciencias).

Apatinėje nuotraukoje ne stotis, jei ką...


Pasidžiaugę dienos ir stoties grožiu perėjome prie proziškesnių dalykų – tiesiu taikymu patraukėme į prieš pat nosį esantį prekybos centrą susimedžioti ko nors valgomo. Šiaip ar taip, o buvo pietų metas. Na, gerai, gerai, priešpiečiai. Kaip užsispyrusi ožką atsisakiau rinktis kitą kavinę negu tiekiančią salotas. Ir visai ne todėl, kad būčiau vegetarė ar sveiko maisto gerbėja (nors tokia visai norėčiau būti). Aš prieš mėsą nieko neturiu, bet rankose laikiau salotų su makaronais lėkštę vien todėl, kad šioji kavinė turėjo saulėtą balkoną su vaizdu į vandenį. Kaip banalu. Bet aš neatsispyriau. Vilmantas, aišku, pasirinko kitos kavinės hamburgerį, bet su savo lėkšte patyliukais atsėlinęs prisijungė prie manęs balkone. Tada abu sėdėjome, žiūrėjome ir kaifavome – nuo saulės, vandens mėlynumo ir baltos spalvos. Aš išeidama netgi palikau visus mūsų žemėlapius – teko grįžti ieškoti. Bet, supraskite, prieš tai buvo daug lietaus.


Toliau viskas paprasta. Susiradome savo svečių namus-hostelį-hotelį, net nežinau kaip pavadinti. Ir jame gavome kambarį, kuris vadinosi "7 kalvos". Pasirodo, Lisabonoje yra mažiausiai tiek kalvų – jooo, dviratininku čia nelabai pabūsi. Bet pažvelgę į savo lovos aukštį supratome, kad yra ir 8-oji kalva - mūsų kambaryje. Netgi kopėtėlės buvo prie lovos, kad lengviau būtų įlipti. Kaip paaiškėjo vėliau, mes apsigyvenome labai patogioje vietoje – beveik miesto centre (Baixa), netoli patogiai išsidėsčiusių įvairių transporto linijų.


Tik iš pradžių viešbučio apylinkėse pasijutau kiek nejaukiai, nes pagalvojau, kad patekome į kokį tai Lisabonos juodukų kvartalą. Bet paskui paaiškėjo, kad esame ne bet kur, o "tolerancijos" rajone (tiksliau, aikštėje – Largo de São Domingos), kur Afrikos diaspora šiaip renkasi pabūti ir kur yra paminklas tolerancijai. Tai tegu būna. Ir mes būsim tolerantiški. Be to, išsiaiškinom, kad greta esančioje bažnyčioje, atlaikiusioje net žemės drebėjimą, kunigavo (kunigauja?) juodaodis. Viskas aišku. :)


Prie viso to, toje aikštėje yra vienas keistas lariokas, kur mažose vienkartinėse stiklinaitėse pardavinėja kokį tai saldų vyšnių likerį, vadinamą „ginginha“. Ir kas įdomiausia, tai lariokas klesti, kad ohohoho: klientų nei dieną, nei vakare netrūksta. :) Mes irgi jau pirmą vakarą ėjome pasidomėti šio gėrimo ypatumais. Taip ir prisijaukinome „savo“ rajonėlį.

Bet pirmą dieną Lisabonoje mums tesinorėjo kuo greičiau numesti kuprines ir lagaminą lėkti. Nelabai svarbu kur, bet lėkti. Pabaksnoję pirštais žemėlapį apsisprendėme, kad pirmiausiai norėtume pamatyti didžiulį manuelinų (arba kitaip tariant, vėlyvosios portugalų gotikos) stiliumi statyto šv. Jeronimo vienuolyno kompleksą (Mosteiro dos Jerónimo). 


Jo dydis ir išorinė apdaila iškart traukia akį, bet pats gražumas slepiasi viduje – kiemelyje.


Tasai išpuoštas visokiais gelsvais lipdiniais, ornamentais, arkiniais langais ir pan.


Bet didžiausią įspūdį man paliko prie vienuolyno esanti bažnyčia. Tamsi, labai aukštomis lubomis ir pilioriais, kurių puošybos raštai netgi kažkiek priminė Gaudi stilių. Jos interjero puošyboje panaudota daug blizgesio, o šventųjų skulptūros aprengtos ir apšviestos gelsva šviesa. Bendras įspūdis man kažkodėl susisiejo su Kalėdinėmis spalvomis ir blizgesiu. Be viso to, ką minėjau, dar šioje bažnyčioje buvo dramblių – netikrų, žinoma (dramblių laikomose skryniose guli karališkosios šeimos kaulai), tačiau iškart matosi, kad šią bažnyčią statė egzotiškų šalių atradėjų tauta. Beje, šioje bažnyčioje atgulęs ir Vasko de Gama. Taip, taip, tas pats, kuris 1498 m. atrado kelią į Indiją. Ir pas dramblius. :)


Būtent iš Vasko de Gama kelionių parvežtų prekių gautų pinigų buvo finansuojama šio vienuolyno ir bažnyčios plėtra bei gražinimas, kuris užtruko visą šimtą metų (nuo 1501 m,), tačiau tuo pat metu minėtas kompleksas tapo didžiųjų geografinių atradimų laikotarpio portugališkojo ekspansionizmo reprezentacija. O dabar dar ir UNESCO pasauliniu paveldu.

Netoli šv. Jeronimo komplekso, bet jau prie pat Tago upės (Tejo) stovi dar vienas UNESCO paveldo sąrašuose esantis objektas – Belemo bokštas (Torre de Belém). Pro jį į Naująjį Pasaulį išplaukdavo ir iš jo grįždavo laivai – jis buvo tarsi simboliniai vartai į Lisaboną, o kartu ir didesnės fortifikacinės sistemos dalis.


Šiaip tas baltas, elegantiškas ir „nėriniuotas“ (čia mano apibūdinimas) bokštas nėra labai įspūdingas; jis gražiau atrodo paveiksliukuose nei realybėje. Nors gal ne taip išsireiškiau – atrodo jis ir realybėje nuostabiai gražiai, tik jo viduje nėra taip jau labai įdomu. Bet nuo jo gerai matosi „balandžio 25-osios“ (pervadintas 1974 m. revoliucijos garbei, bet anksčiau buvo vadintas portugalų diktatoriaus Salazaro vardu) tiltas ir 110 m aukščio Kristaus Karaliaus skulptūra (Cristo-Rei). 


Jei pirmasis yra labai panašus į San Francisko Auksinių vartų tiltą (bet ilgesnis!), tai antrasis – į Rio de Žaneire esančią Kristaus Atpirkėjo skulptūrą. O dar sako, kad tik kinai kopijuoja. Anaiptol! Nors Rio de Žaneiro skulptūros kopiją dar galiu suprasti, nes portugalus su brazilais sieja itin artimi ryšiai. Bet, o kokios sąsajos su San Francisku??? Ogi, pasirodo, jį rentė amerikiečių kompanija, prieš tai stačiusi San Francisco–Oakland Bay tiltą (Auksinių vartų tiltą statė kiti, bet... juk galima nusižiūrėti, ane?).


Po Belemo buvo pats laikas tingiam popietiniam pamurksojimui prie kavos puodelio, kojų pailsinimui bei pirmajai pažinčiai su portugališkais saldėsiais. Mano tos popietės (o ir viso laiko vėliau) meilė - „Pastel de nata“. Sakoma, kad ši saldi pagunda buvo sukurta kažkada prieš XVIII a. ne kur kitur, bet mano minėtame šv.Jeronimo vienuolyne. Kadangi vienuolynas yra Belemo parapijoje, todėl šie pyragėliai neretai vadinami "Pastéis de Belém".


Ką beragavau kito, šios pirmos pastelės skonio nepranoko niekas. Nors vėliau prisipirkome ragavimui pilną maišelį visokių keptų vietinių saldumynų, tačiau... Skanu, bet ne tas. Ir dar apžiūrėjome turbūt tik kolekcionieriams ir milijonieriams skirtus virš šimto eurų kainuojančio senutėlio Porto butelaičius. Bet grįžtu prie pastelės. Idealus akompanimentas prie late kavos. Ir prie šiltos saulės spindulių. Ir prie gražaus vaizdo. Ir prie mielo vyro. ;)


Taip besmaguriaudami net nepajutome, kaip ėmė vakarėti. Saulei besileidžiant lėtai koja už kojos vaikštinėjome šiltomis spalvomis nudažyta pakrante. Ten pat išbandėme gatvės treniruoklius, o aš neatsispyriau spalvotam šalikui. 


Pakeliui apžiūrėjome 1939 m. statybos „Atradimų paminklą“ (Padrão dos Descobrimentos), skirtą romantiškai suidealizuotiems XV-XVI a. didiesiems Portugalijos geografiniams atradimams. Čia panašiai kaip mes džiaugiamės Lietuva nuo Baltijos iki Juodosios jūros, tai portugalai atradinėja ir užkariauja pasaulį. :)

Na, o visai sutemus atėjo laikas pabusti iš tingulio ir susipažinti su portugalų naktiniu gyvenimu. Žinojome, kad yra toks siaurų gatvelių, pilnas kavinių, barų ir restoranų, rajonėlis Bairro Alto, bet mums atėjus jo gatvės dar buvo tuštokos. 


Nieko nuostabaus, nes mes kiek pasiankstinome - portugalai pietietišku gyvenimu stiliumi savo namuose neskubėdami dailino savo šukuosenas plaukų želė, lyginosi sijonus, valėsi batus ir mąstė, kur čia patraukus. O mes jau sukome ratus. Bet vienas kitas caipirinhos XL dydžio kokteiliukas nukautas per Happy hour, ir net nepajutome, kaip gatvės pradėjo pilnėti. Tik pasuki už kampo – ir jau minioje. Net galva susisukti gali. Ir sukosi. Net kitą rytą atsikėlus. :)
...

2013-02-03

P.S. Tai va, mane pažymėjo, tai ir aš pažymėjau

...

Tai va, bangomis tinklaraštininkų gretose vis nuvilnija tokie dalykai, kaip "The Blogger Tag", kas lietuviškai atitiktų maždaug "Paminėk tinklaraštininką". Daug kam jau ir atsibodę tokie "pažymėjimai", bet kartais būna visai įdomu sužinoti šiek tiek daugiau apie žmogų, besislepiantį po receptais, kelioniniais reportažais, rankdarbiais arba tiesiog šiaip kasdieniais ar filosofiniais pamintijimais.


Tai va, ne taip seniai ir aš buvau "pažymėta". O tai reiškia, kad aš galiu arba nutylėti ir nieko nerašyti, arba :
- parašyti 11 faktų apie save;
- atsakyti į "pažymėjusio" asmens užduotus 11 klausimų;
- sugalvoti 11 klausimų;
- pažymėti 11 tinklaraštininkų, turinčių mažiau nei 200 sekėjų;
- pranešti tiems tinklaraštininkams;
- negali rinktis tave "pažymėjusio" tinklaraštininko.
Ir viskas.


Tai va, pažiūrėsiu, kaip man seksis su tais klausimais-atsakymais dorotis. Tuo pačiu berašydama pasidalinsiu keletu nuotraukų iš to laiko, kai Liuksemburge buvo truputėlis sniego.


Tai va, atsakymai Dreisenai:

1. Ką pakeistum savo išvaizdoje, jei tik galėtum?
Kad jau visai esu susigyvenusi su savimi, kokio nors drastiško pokyčio nenorėčiau, nebent atsakyčiau kilogramo kito, kad jau taip, bet tą ir taip galėčiau pakeisti, jeigu labai užsinorėčiau. :)

2. Šiuolaikinis vizualinis menas: nesąmonė, kurią gali "ir pats padaryti", ar nesuvokiamai paprastas, bet genialus dalykas? (Klausimas, dėl kurio aš su savo vyru ginčysiuosi visą likusį gyvenimą)
Jei trumpai ir per daug nesigilinant, tai modernus ir šiuolaikinis menas man ne visada suprantamas ar gražus, bet, kad ir kaip keista, intriguojantis ir traukiantis akį.

3. Pats skaniausias dalykas, kokį teko suvalgyti?
Nieko skaniau už obuolius nebuvo ir nebus, o jei esu alkana – tada naminis rūkytas kumpis yra mano favoritas.

4. Kokią dainą dažniausiai dainuoji?
Visai nedainuoju. Tikrai.

5. Kokio dalyko visiškai nenori niekada ir jokiais būdais gauti dovanų nuo antrosios pusės? O gal jau esi tai gavusi?
Nuo savo vyro nenoriu gauti dovanų jokių virtuvinių ar buitinių prietaisų, nes manau, kad tokie dalykai turėtų būti bendras šeimos pirkinys, o ne dovana. Visi kiti buitinius ar virtuvinius prietaisus gali dovanoti, mielai priimsiu, įvertinsiu, džiaugsiuosi ir naudosiu. Bet tik ne vyras. :)


6. Ar rūšiuoji šiukšles?
Taip.

7. Kokių daiktų turi daugiau nei šimtą?
Popieriaus lapų, skirtų skrebinimui. Ir knygų.

8. Ar esi taupus žmogus?
Nelabai.

9. Kokios spalvos Tavo kambario sienos?
Baltos.

10. Obuolys ar šokoladas?
Neabejotinai obuolys.

11. Ko labiausiai bijai?
Kategoriškų žmonių, tematančių tik juodą-baltą spalvas.


Tai va, o dabar 11 tinklaraščių (bet jei nenori, tai jų savininkai visi neprivalo įsijungti į žaidimą - kam ta prievarta...):
http://briuseliokopustai.blogspot.com/
http://dolcevitabylaura.blogspot.com/
http://gyvenugerai.wordpress.com/
http://laimosinspiratoriumas.wordpress.com/
http://kittokia.blogas.lt/
http://finlandija.blogas.lt/
http://srstyle11.blogspot.com/
http://eglesnamuciai.blogspot.com/
http://manodienumozaikos.blogspot.com/
http://antpalanges.blogspot.com/
http://mano-laimes-trupinelis.blogspot.com/


Tai va, ir mano 11 klausimų aukščiau išvardintų tinklaraščių rašytojams:
1. Kaip tau šiandien sekėsi?
2. Jei galėtum vienai dienai padirbėti bet kokiame darbe, koks tai būtų?
3. Kaip šventei savo 16 gimtadienį (čia specialiai parinkau, kad būtų sudėtingiau – pakratom atmintį)?
4. Jei kas nors apie tavo gyvenimą kurtų filmą, kas norėtum, kad tai darytų ir koks aktorius turėtų įkūnyti tave?
5. Mėgsti spontaniškumą, o gal laikytis susidaryto plano?
6. Jei galėtum būti bet kokiu mistiniu arba šventu žmogumi, arba žymia religine figūra, tai kuo būtum?
7. Kokį didžiausią melą girdėjai?
8. Jei kažkam reikėtų duoti kokį nors patarimą, koks tai būtų?
9. Ką keisčiausio savo gyvenime esi iškrėtęs?
10. Jeigu būtum aktyvistas, tai prieš ką protestuotum?
11. O šis klausimas yra angliškai, nes lietuvių kalba paprasčiausiai bus pararstas žodžių žaismas: If electricity comes from electrons, does morality comes from morons?


Tai va, žinokit, jau kaip ir pabodo. O dar turėčiau parašyti vienuolika faktų, kurių dar neminėjau apie save ir kuriuos esu ne prieš paviešinti. Na, gerai, trumpai:
1. Dabar man skandinavų detektyvų skaitymo periodas.
2. Klasikinės muzikos koncertuose man sunku sėdėti pasidaro po kokio pusvalandžio (nors būna malonių išimčių).
3. Mokausi liuksemburgiečių kalbą.
4. Nemėgstu ir nežiūriu siaubo filmų (su retomis išimtimis).
5. Labai retai prisimenu, ką sapnavau.
6. Nemoku megzti.
7. Paskutiniu metu labai neturiu laiko ir kartais nesuprantu, kodėl.
8. Turiu bilietus į Lanos del Rey koncertą (ir tikslą išssiaiškinti, ar gyvai dainuodama ji nusidainuos).
9. Jaunystėje tranzuodavau.
10.Nemėgstu medaus (išskyrus imbiero arbatoje).
11. ... (palieku tuščią, įrašykite patys/pačios)


Baigiau, jėėė. :)