Pasakojimai nuo sofos: beieškant malūnų Schrassig'e

...
Vasario 16 dienos proga atidarėme savo mažųjų, na, tik keleto kilometrų, pasivaikščiojimų po Liuksemburgo apylinkes sezoną.


Praėjęs šeštadienis nebuvo nei snieguotas, nei lietingas ar labai vėjuotas, todėl nusprendėme iškišti nosis tolėliau ir susirasti kokį miškelį pakvėpuoti tyru oru, o ir kūną pamankštinti. Paskaičiau, ką ką tik parašiau - oho, kaip gerai skamba. Netgi atsiduoda sveika gyvensena. Kas, kad tik savaitgaliais… Ir tai tik kai kuriais… :)


Išsitraukėme iš lentynų gilumos savo žemėlapių knygelę ir greitai išsirinkome penkių kilometrų maršrutą (ilgesnio negalėjome, nes per vėlai išsiruošėme), pavadinimu “Malūnų kelias” (Circuit des moulines),  prasidedantį ir besibaigiantį Schrassig’o miestelyje.
 
Pavadinimas skamba gražiau nei yra iš tiesų, kadangi pakeliui nematėme nei vieno malūno. Kadaise jų ten būta, bet dabar nieko nebelikę. Todėl norint “pamatyti” malūnus teks pasitelkti savo vaizduotę. Tiesa, vis dar tebėra specialiai iškastas mažutėlaitis kanalas (Millekanal), kuriuo bėga vanduo.


Bevaikštinėdami kažkokių gražių vaizdų nepamatėme – na, ką gali pamatyti vasario mėnesį miške, kuris pusiau šlapias, pusiau padengtas sniegu? Balas. Čia tau jau neišvengiamai.

Dar kokį iš sniego bekyšantį žalių samanų lopinėlį, vieną kitą šuns pėdą (ir ne tik, bet nedetalizuosiu), nuo rudens užsilikusių bukų riešutų (beje, bukai savo riešutus veda tik kas kelerius metus, o ant jų kamienų išraižyti įsimylėjėlių „meilės pažadai“ išlieka labai ilgai, nes dėl savo švelnios žievės bukai nepajėgia jų greitai užsigydyti, vat) ir bilijoną prikritusių ar užsilikusių ant krūmokšnių sausų lapų.


Pakeliui "prisimatavome" kerpinius nimbus, sakom, gal esam kokie neatsiskleidę miško gyventojai ar dvasios. Na, aš, akivaizdu, kad tokia tikrai nesu, nes man iki to "nimbo" dar reikėtų gerokai ūgtelėti. O va Vilmantui kaip nulietas tiko... 


Jau atrodė, kad mūsų maršruto kelyje nieko jaudinančio nebus ir nenutiks. Bet kurgi tau!!! Visai netoli pabaigos iš kažkur - ??? (greičiausiai nuo tolokai esančių arklidžių) - garsiai skalydami link mūsų atlėkė du nemaži šunys. Bloody hell!!! Žinote, aš šunis mėgstu daug labiau nei katinus, ir pati šunį jaunystėje turėjau, bet va po tokių išdaigų mano meilė stipriai apmažėja.


Nors gal ne šunims, o jų nesusipratėliams šeimininkams, kurie visai nesirūpina, kur tie jų šunys laksto, kodėl pabėga iš teritorijos ar kodėl jų neklauso, o paskui dažniausiai atsiprašančiai veblena: „mano šuniukas geras, jis nekanda“. Lyg man labai įdomu būtų, ar tas seilėmis taškydamasis ir pasiutusiai lodamas link manęs lekiantis padaras šuo yra meilumo įsikūnijimas.

Na, bet mūsų atveju šeimininko niekur arti nesimatė (todėl pretenzijų nebuvo kam pareikšti), šunys lodami grėsmingai artėjo, tai teko pasiieškoti kokio pagalio. Na, dėl viso ko. Bet visgi sėkmingai prasilenkėme, niekas niekam neįkando ir niekas nuo nieko su pagaliu negavo. Taigi, šunų mylėtojai gali lengviau atsidusti. Žmonių ir mūsų mylėtojai - taip pat. :)


Iš įdomesnių pakeliui matytų objektų galiu paminėti mažytę koplytėlę ir netoli jos esantį skautų kaimelį (ten jiems įrengta visokiausių pramogų), prie medžio pririštą lapės uodegą bei smagiai čiurlenantį šaltinį. O tiesa, dar matėme skelbimus apie miške pamestą šunį (ir kodėl nenustebau?) bei vykusią medžioklę (įdomu, ką medžiojo - antis?lapes?zuikius?). Tikros įdomybės, tiesa? :)


Visgi šiuo maršrutu pasivaikščioti, manau, visai malonu, tik jį rinktis rekomenduočiau jau atšilus ir užėjus sausiems orams. Nes tąkart apsiavusi savo mini botus, kad nešlaptų kojos, patekau į kitą bėdą - nuolat rizikavau paslydusi ant sniego šleptelėti ant žemės (kas būtų visai nepageidautina), o ir šilumos kojoms per daug nebuvo. Bet save guodžiau mintimi, kad man kojoms ne tiek šalta, kiek senovės islandams buvo per sausa (taip, taip, teisingai perskaitėte) su to laikmečio naujove - guminiais batais.


Kaip tik dabar skaitau knygą apie šeimos iš Anglijos adaptaciją Islandijoje (beje, superinė literatūrinė-antropologinė-kelioninė knyga, jau seniai ką nors tokio mane įtraukusio skaičiau), ir ten buvo paminėta, kaip vietiniai Islandijos gyventojai tik atsiradus guminiams batams manė, kad jie kenkia sveikatai – kur tai matyta būti sausomis kojomis? Tad kur nors eidami į guminius įsipildavo vandens, kad būtų taip, kaip jie įpratę. Nors gal reikėtų pabandyti? Gal nuolat drėgnos kojos = šiltos kojos???

 ...

Komentarai

  1. :)))) geras pastebėjimas apie guminius batus :))) Aš pusę žiemos irgi iš jų neišlipau, tik kažkaip apsėjau be vandens :))))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bet gerai skamb "pusę žiemos neišlipau iš guminių" - tai rodo, kokios "šaltos" žiemos pas mus. :) suprasčiau, jei iš veltinių. o dabar - iš guminių. :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)