SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2010-09-28

Pasakojimai nuo sofos: smėlio skulptūros

...

Bevaikštinėjant Blankenbergėje atradom, kad vyksta smėlio skulptūrų paroda. Na ir savaime aišku, nepraleidom progos iš arčiau pasižiūrėti, kaip gi tos smėlio skulptūros realybėje (ne laikraščių reportažuose ir ne TV ekranuose) atrodo.

  
 
Šios parodos, kuriai skuptūras kūrė net 40 menininkų iš viso pasaulio, tema buvo 100 populiariausių kelionių vietų bei įdomiausių objektų (18 Amerikoje, 45 Europoje, 20 Azijoje, 9 Australijoje ir 8 Afrikoje).


Beje, joms sukurti buvo sunaudota 80 sunkvežimių belgiško smėlio.


P.s.: panorus pamatyti kiek didesnes fotografijas, prašom spustelėti ant nuotraukos ir jos turėtų padidėti. ;)


Pasivaikščiojus galva ėmė suktis nuo skulptūrų ir lankytojų daugybės, todėl kažkaip pasvajojau, kad būtų neblogai, jei šiai parodai būtų skirtas kiek didesnis plotas - atsirastų daugiau erdvės ir patiems kūriniams, ir jų „apžiūrinėtojams“.


Na, o dvi paskutiniosios foto talpina man asmeniškai pačias smagiausias skulptūras.


...

2010-09-24

Pasakojimai nuo sofos: beieškant jūros...

...
Vieną rugpjūčio savaitgalį nusprendžiau paieškoti jūros.
Turiu pasakyti, kad gyvenant Liuksemburge jūros taip lengvai nepasieksi.


Visgi pasitelkus kantrybę ir traukinius jūrą galima surasti, pvz., Belgijos Blankenbergės (Blankenberge) miestelyje, kurį skalauja Šiaurės jūra ir kuriame gyvena apie 18,000 gyventojų.

Iškart skubu pasakyti, kad kantrybės reikia visų pirma todėl, kad kelionė iki Blankenbergės trunka labai netrumpai – bent jau kokias 4-5 valandas.
Bet ko dėl jūros nepadarysi, ane?


Tačiau kelionės metu kantrybė buvo išbandyta net dvigubai, kadangi važiuojant pirmyn kažkas, vedinas filosofinių ar savižudybiškų paskatų, sumąstė pasėdėti ant bėgių, tad traukinys ilgokai pastovėjo kol atvykusi policiją tą „kažką“ nuvedė nuo bėgių.
O grįžtant atgal bėgiams ar kitam traukiniui nutiko kitas „kažkas“ (niekas nepaaiškino, kas) ir mums teko malonumas traukinyje praleisti dar papildomas dvi valandas. Taigi, va tokie nenumatyti trukdžiai („kažkas“) yra antras dalykas, kodėl tokioje kelionėje kantrybės reikia ypatingai daug.
Na, bet ką čia skųsies – vis tiek laimingai nuvažiavom ir sugrįžom. :)

Aha, taigi kodėl buvo verta važiuoti į Blankenberge?

Na, kad ir dėl šito:


Arba todėl, kad ten esama ne tik jūros, bet ir švelnaus smėlio.

Blankenbergėje jūra įdomi tuo, kad kasdien vyksta potvyniai, kuomet vanduo užlieja kokius 300 metrų paplūdimio, o vėliau ramiai atslūgsta. Žinoma, yra pavojus, kad užmigęs saulėkaitoje ant smėlio gali atsibusti jau užlietas vandens, tačiau paplūdimyje dirba labai rūpestingi gelbėtojai, kurie besimaudančius gano tarsi viščiukus vis patrimituodami „ala“ vuvuzelomis, todėl greičiausiai pasirūpintų ir tuo, kad niekas nepražiopsotų kylančio vandens.


Dar ir todėl, kad šiame paplūdimyje galima pasijusti tarsi filmo apie senovės Prancūzijos pajūrį herojais, nes vis dar esama tokių nedidelių medinių privačių „kamaraičių“, kuriose galima persirengti, laikyti šezlongus, skėčius ir pan.



Atrodo, kad tuoj išeis koks dryžuotą maudomą užsivilkęs dėdulė, nusižiovaus ir užsidėjęs raudoną gelbėjimo ratą ant juosmens lėtai nukinkuos link vandens. OK, čia jau įsijaučiau fantazuoti. :)

O realybėje, tai dalis paplūdimio yra suskirstyta tarsi gardeliais, kurių kiekvienas turi pavadinimą - jame dirbančio asmens vardą. Gardelio darbuotojas jums už tam tikrą mokestį pasiūlys visai dienai šezlongą, minkštą čiužinį, skėtį ir net sienelę nuo vėjo.


Ir dar dėl to, kad turint jachtą ar žvejybinį laivuką ten yra labai jaukus mažas uostas.


Na, o jos neturint, vis tiek smagu vaikščioti aplink ir pavydėti. :)

Aplinkui skraido-vaikšto-miega daugybė kirų. O jūroje kartais galima išvysti keistų didelių žuvų. Tikrai, tikrai - ir mes vieną matėme. Nors iki šiol negaliu atsakyti, ką tiksliai mes ten matėme, nes tai buvo juodos spalvos, su peleku ant nugaros ir maždaug žmogaus ūgio.

Taip pat Blankenbergėje yra nedidukės kopos ir visai netrumpas takelis pasivaikščiojimui.


Dar yra į jūrą įsikišęs vadinamasis Pier, kuriuo miestelis labai didžiuojasi ir kuris apstatytas pačiomis įvairiausiomis skulptūromis.


O daugiaaukščiai viešbučiai stovi beveik ant jūros kranto. Patys viešbučiai, tai nėra stebuklingo grožio architektūros stebuklai – greičiau jau atvirkščiai, bet faktas lieka faktu. Beje, įsimintini ant kazino stogo bei sienų laipiojantys „ufonautai“.

Greta paplūdimio įsikūrusi daugybė kavinukių, kur galima skaniai arba neskaniai – čia jau sėkmės dalykas – pavalgyti. Vienoje jų vakare sintezatoriumi grojo ir pagal fonogramą dainavo kostiumuotas muzikantas (diedukas jau...), o pakilusios nuo staliukų kokios dešimt bobulyčių smagiai šoko linijinius šokius. Vaizdelis vertas kino kameros. :)


Be to, prie jūros galima atrasti įvairių pramogų, pvz., leisti aitvarus (labai populiaru), jodinėti žirgais (čia jau matyt skirta VIP), paserfinguoti (dideliems entuziastams), palenktyniauti mašinytėmis (vaikams), išbandyti keisčiausių konstrukcijų ir mechanizmų dviračius specialiame velodrome ar bent jau stebėti, kaip kiti kankinasi su jais ir kikenti į saują, arba tiesiog išsiteisti ant sofos lounge bare ir mėgautis kokteiliukais...


Ir paskutinė svarbi pastaba: neikite prie jūros nepasiruošę, tai yra neapsirūpinę štai tokio dydžio - kaip nuotraukoje viršuje - kastuvais. Pamirškite iš vaikystės prisimenamus nedidukus plastmasinius ar geležinius kastuvėlius, su kuriais kapstydavotės prie jūros ar kariaudavote smėlio dėžėse; Blankenbergės pajūryje neturėti geležinio didžiulio sodo kastuvo yra tiesiog ne lygis. Girdite - ne lygis. :)

Turbūt tiek apie šį miestelį. Ilgai jame būnant tikrai atsibostų, tačiau praleisti porą dienų, ypač jeigu oras neblogas, yra pats tas.

Ir šia kelione į Blankenberge bei nusimaudymu Šiaurės jūroje uždariau vasaros sezoną.
Ech...