SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2013-04-24

P.S. Asilų, jaučių ir ančiukų kompanijoje: 5km aukštyn-žemyn ir dar šis bei tas

...
Vis atidėliojau, vis nebuvo laiko arba noro, kol įrašas morališkai ir visaip kitaip paseno, bet vis dėlto jį šiandien įkėliau, kad bent pati nepamirščiau, kaip po pernelyg ilgai užsitęsusios žiemos Liuksemburge pagaliau sulaukėme saulės ir šilumos. Žiema, aišku, nepalyginamai švelnesnė nei Lietuvoje - be sniego per Velykas, bet vis tiek, pilkas dangus, šaltas vėjas bei lietus anksčiau ar vėliau užknisa net kantriausius. :)


Taigi tą gražų sekmadienį norėjosi praleisti kažkur arčiau gamtos, bet ne miške, kur greičiausiai būtų buvę pernelyg šlapia. O ir medžiai dar beveik be pumpurų buvo, tad dar nesijaustų tikro pavasario. Tai kiek pasukę galvą nuvažiavome į Diekircho miestelį (Diekirch), nes jame labai gražiai ir patogiai sutvarkytos Siuro upės (Sûre) pakrantės - tik vaikščiok ir vaikščiok, ir vaikščiok.


Bet kad nebūtų viskas taip paprasta, mes vėl iš lentynos gilumos išsitraukėme potencialių vaikštynių žemėlapius ir pamatėme, kad Diekirche yra visai neilgas 2,5 km ilgio maršrutas. Absoliučiai tinkamas ilgis tingiai sekmadienio popietei. Tik aš kažkaip nepamąsčiau, kad ir atgal dar reiks grįžt, o tai reiškia dar 2,5 km. O dar labiau nenumačiau, kad visą laiką bevingiuojantis keliukas kils į viršų... Na, bet apie viską nuo pradžių.


Tik susiradus savo haikinimo kelio pradžią, mus pasitiko prie aptvarų sienelių atskubėję asilai. Tokie mielybės ilgomis ausimis ir smagiai išsivolioję purve, bet pakankamai draugiški. 


Nors tas draugiškumas ne už dyką - jie akivaizdžiai tikisi vieno kito gardėsio. Jų, deja, mes neturėjome, bet bent jau parovėme gražesnės žolės, o asiliukai jos neišbrokijo - kol ją šlamštė, mes juos glostėme.

Toliau bevinguriuodami ir besidžiaugdami saule pasiekėme rudai auksinių ilgaplaukių jaučių valdas. Šie sau ramiai skabė ir atrajojo žoles per ant akių krintančias kūdlas stebėdami aplinką. Peace & happiness. Priėję arčiau pamatėme, kad ir jie, kaip ir kaimynai asiliukai, neblogai išsimaknoję purvyne. Bet tai jokiu būdu nekenkė jų žavesiui ir fotogeniškumui.


O mūsų keliukas vis vingiavo aukštyn, atverdamas vis gražesnį vaizdą į miestelį ir apylinkes. Tuo tarpu mano akis vis labiau traukė kitoje upės pusėje po mėlynais skėčiais besislepianti lauko kavinė, kurioje įsivaizdavau esant šaltų gėrimų bei patogių kėdžių rojų.


Pagaliau pasiekę savo maršruto pabaigą - medinę pavėsinę, nusprendėme nepatingėti ir paėjėti dar kokias dešimt minučių iki ant pakelės nuorodų reklamuojamo objekto - "Velnio altoriaus" (Deiwelselter). Pasirodo, tai vienas seniausių megalitinių Liuksemburgo paminklų, kurio funkcija iki galo neįminta. Kadangi jį atradus jis buvo nelabai kokios būklės, todėl buvo specialiai "parestauruotas", t.y. sutvirtintas. Todėl nedrįsčiau jo vadinti labai jau autentišku. Na, bet tiek to.


Mums atėjus iki jo, vienintelis staliukas su suoliukais jau buvo užimtas - čia iš mobilių telefonų griaudint sunkesnei muzikai laiką smagiai leido vieni prieš kitus besimaivydami vietiniai "neformalai", t.y. miestelio paaugliai. Tai mes kažkaip ir neužsibuvome, negi gadinsim vakarėlį.

Tai tiek to gražaus, šilto, saulėto sekmadienio.


O kad jau rašau apie gyvūnus, tai paminėsiu, kad kitą savaitgalį - jau gerokai šaltesnį - Liuksemburge prie Petrusės (Petrusse) ir vėl vyko geltonų ančiukų lenktynės. Meras pasakė kalbą, koks tai kitas garbus asmuo paskelbė startą ir visi lenktynių dalyviai ančiukai buvo suversti į Petrusės vagą.


Žmonių buvo daug, oras šaltas, todėl ilgai neužsibuvome, kas reiškė, kad taip ir nežinome, kaip sekėsi mūsiškiams ančiukams plaukti. Gal net ką nors laimėjo??? Nors sunkiai įsivaizduojama, žinant, kiek ten jų buvo... Jaučiu užstrigo kur nors pakrantėje ir tik grėblio dėka pasiekė finišą. Visgi reiks pasitikrinti. :)

...

2013-04-12

Pasakojimai nuo sofos: Portas - meilė be konkurencijos Portugalijoje (II)

...
Pats metas ir vėl prisiminti, koks Porto gražus.


Tokį vat tokį panoraminį senamiesčio stogų ir upės vaizdą išvydome nuo apžvalgos aikštelės – Terreiro da Sé. O iš ten laipteliais (escadas do Barredo) nusileidę žemyn jau ne taip toli ir nuo garsiojo Ribeira kvartalo atsidūrėme. Tiesa, leistis vienai ten gal nebūtų buvę jauku, nes žmonių aplink ne itin daug buvo, bet su kompanija, tai visai gerai, nes šiaip tai gatvelės ten siauros ir romantiškai apšiurusios, žodžiu, ir fainos.


Taigi, Ribeira kvartalas (Cais da Ribeira, kas lietuviškai skambėtų panašiai į paupio kvartalą) palei Douro upę yra istorinis Porto centras. Kiek apgriuvę, kiek apšiurę, bet spalvingi pastatai. Viduramžius menančios gatvelės. Upėje besisupuojantys tradiciniai laivukai. 


Na, sudėjus visa tai gauname UNESCO paveldą. Dar pridėkime suvenyrų parduotuvėles. Kavinukes bei restoranus. Turistus. Vietinius įsimylėjėlius. Ir gauname vietą, traukiančią kaip magnetas.


Bebūnant Ribeira kvartale puikiai pasimato didžiulis eifelinis tiltas per upę. Eifeliniu ir vėl mes patys pakrikštijome, nes tik pamačius jis mums iš karto priminė Paryžiaus Eifelio bokštą.
 

Ir visai nekeista, nes jį projektavo anksčiau kartu su Aleksandru Gustavu Eifeliu (Alexandre Gustave Eiffel; tas ir pastatė Eifelio bokštą) dirbęs Teofilis Seirigas (Téophile Seyrig). Jie abu kartu Porte 1876m. pastatė netoliese esantį Marijos Pijos (Ponte Maria Pia) tiltą, na o Liudviko I-ojo tiltą (Ponte Luís I), t.y. mūsiškai – eifelinį, per 1881-1886 m. T.Seirigas statė vienas.


Tiltas toks visai netrumpas - 353m ilgio ir siekia 60m aukštį virš upės. Dabar viršumi važiuoja metro ir gali eiti pėstieji, o apačia skirta mašinoms ir taip pat pėstiesiems. Juo pereiti labai verta, nes taip patenki į Vila Nova de Gaia pusę, iš kurios, visų pirma, atsiveria nuostabūs vaizdai tiek į tiltą, tiek į Ribeira kvartalą. O visų antra, ten yra daugybė portveino rūsių-sandėlių-parduotuvių, kur galima ne tik degustuoti šį vyną (Vinho do Porto, o lietuviškai tai būtų portveinas), bet ir sudalyvauti ekskursijose, nes tose vyninėse vynas laikomas ir sendinamas.


Mums su ta portveino degustacija įdomiai gavosi. Perėjome vakare eifelinio tilto apačia į kitą pusę tikėdamiesi pasibūti ir padegustuoti portveino vyninėse-parduotuvėse-muziejuose, o jie, pasiutėliai, nei vienas nebeveikia. Šeštą valandą vakaro! Tai palikom šią pramogą kitos dienos rytui. Bet negi liksi tuščiomis, tai susiradę kavinę vis tiek užsisakėm 20 metų senumo porto paragavimui. Ir nenusivylėme, nes tasai buvo labai skanus, nors ir saldus. Šiaip jau saldžių vynų nemėgstu visiškai, bet va tas senutėlis mano gomuriui visai patiko.

Po tokio pusiau vykusio, pusiau nelabai vyno degustavimo, dar pasivaikščioję mieste bandėme paieškoti outinimo vietų, visgi buvo Helovyno vakaras, bet mes greičiausiai atėjome per anksti, portugalai dar tik dabinosi, tuo tarpu mūsų akys eilinį sykį jau merkėsi, tad per daug ir nemaklinėjome, dzin tas helovynas, geriau pamiegoti. O kitą rytą iš pačių ankstybių nulėkėme degustuot porto. Nes kažkaip ne lygis taip ir neapsilankyt vienoje tokių degustacijų. Išvakarėse nusižiūrėtame "Sandeman" mums tinkamu laiku ir reikiama kalba degustacijų nevyko, tai pasukome į "Calem".


Man buvo kažkaip drovu iš pat ryto, tai yra, 10 valandą, tarsi kokiai alkoholikei braižytis palei vyninės duris, bet kitokio pasirinkimo nebeturėjome - laiko iki išvykstančio autobuso į kitą miestą buvo likę visiškai nedaug. Na, bet padrąsino, kai eidami į "Calem" vyninės (gyvuojanti nuo 1859 m., bet atvira turistams tik nuo 1960 m.) vidų susitikome dar keturis žmones – o, ne mes vieni tokie! Ir juokingiausia buvo, kai pamatėme, kad tie ankstyvi degustatoriai yra ne kas kitas kaip lietuviai. Paplepėję išsiaiškinome, kad šie kauniečiai taip pat keliavo po Portugaliją ir taip pat turėjo greitai išvažiuoti, tad rytinė degustacija ir jiems buvo paskutinis šansas.

Tad susirinkus nedidelei norinčiųjų degustuoti potveiną dešimtą ryto grupelei vyninės berniokas pravedė kokių 40 minučių ekskursiją po vyninę ir papasakojo apie porto rūšis: auksinį (tawny), raudoną (ruby), baltą (branco) bei vintažinį (vintage). Ai, dar ir apie 20 metų senumo porto ypatybes bei specifiką. O tada dar turėjom progos paragauti raudono ir balto portveino. Tapo labai labai labai saldu.


Kad nebūtų taip saldu, galima apsilankyti „didingoje“ kavinėje – „Majestic Cafe“, kurioje karaliauja ne tik maistas bei gėrimai, bet ir art nouveu stilius. Išties labai įspūdinga kavinė, tiek žiūrint iš išorės, tiek iš vidaus. Ir net durininkas ten yra. Tiesa, nepigu, bet kavos ar arbatos puodelis vertas savo kainos vien dėl šios kavinės atmosferos. Tokių bet kur nerasi. ir dar sako kad sekmadienio popietėmis ten gyvai groja pianinu - mums lankantis leido įrašus.


Ši istorinė kavinė įtraukta į gražiausių Europos kavinių sąrašus. Kai tik ji atsidarė, 1921 m., vadinosi „Elitas“, bet greitai buvo pervadinta „Majestic“. Joje mėgo rinktis ir menininkai, ir politikai. Aišku, buvo metas, kai kavinė patyrė nuosmukį, bet po 1992 m. ji vėl ėmė atsigauti, buvo renovuota ir dabar sėkmingai gyvuoja.


Dar viena art nouveau dvasia alsuojanti vieta Porto mieste yra Lello knygynas (Livraria Lello). Tiesa, jo fasade galima rasti ir neogotikos pėdsakų. Knygyno viduje, žinoma, negalima fotkinti, bet aš ne iš karto pamačiau ženklą, tai dar nežinodama papyškinau, ups.


Ir nors Porto centre milijonas vietų, kur įdomu apsilankyti, tačiau visai verta ištrūkti iš senamiesčio ir pavažiuoti toliau, kad ir apžiūrėti "Muzikos namus" (Casa da Música) – modernią koncertų salę (deja, jai mes pritrūkome laiko) arba pasivaikščioti palei upę ten, kur ji įteka į Atlanto vandenyną (šitaip mes ir padarėme).

Pakeliui praėjome tingiai besisupuojančias žvejų valteles, gaujas kirų ir galiausiai pasiekėme vietą, kur Douro įsilieja į Atlantą.


Kadangi pakrantė buvo graži ir sutvarkyta, tai vis prisėsdami kavos ar pietų ėjome ir ėjome palei ją, niekaip negalėdami pasisotinti vandens vaizdais. Be to, man visada labai smagu pasibūti prie tokio didelio vandens telkinio kaip kad Atlantas.


Aš eilinį sykį prisirankiojau kriauklelių, Vilmantas apsitaškė, o paskui, žiū, dar vieną jūros išmestą butelį su laišku suradome. Deja, išlupę popieriuką šįkart jame rišlaus teksto nepamatėme, o tik kažkokią vaikišką keverzonę.


Šitas Foz kvartalas, kuriame vaikščiojome palei upę, pasirodė labai tvarkingas ir naujas, tikras kontrastas senamiesčio apšiurimui. Tai va, jei būsite Porto mieste ir neturėsite laiko išlįsti toliau senamiesčio, tai neįsivaizduokit, kad visas miestas toks kaip senamiestis. Toli gražu.

Aha, na tai mes džiaugdamiesi laikinu nelijimu ta pakrante ėjome kol priėjome XVII a. fortą (Castelo do Queijo). Gal ir nevertėjo eiti į jo vidų, nes nieko ten nebuvo, tačiau vis tiek užsukom. Ir iš jo viršaus dar įmetėm po monetą į vandenį, kad sugrįžtume į Porto. Tikiuosi, kad taip ir bus.

...

2013-04-07

Pasakojimai nuo sofos: Portas - meilė be konkurencijos Portugalijoje (I)

...
Po visokių atostogų, tarp bankinių ir statybinių rūpesčių (kurių toliau vis daugės) pagaliau radau laiko prisėsti ir prisiminti dar vieną Portugalijos miestą – Portą.

Mano akimis, tai yra absoliučiai ir besąlygiškai įsimylėtinas miestas. Man patiko jo apšiurę senamiesčio pastatai, ant kiekvieno kampo stovinčios bažnyčios, siauros gatvelės, įvairius pastatus puošiančios azulechos (azulejo), juodauniformiai universiteto studentai, Douro upė, tekanti į Atlantą ir, aišku, portveinas.


Ir nors niekad kelionė traukiniu nebuvo tokia šlykšti kaip į Porte – kažkodėl traukinyje baisingai užsupo ir negalėjau grožėtis vaizdais pro langą, ir nors lyg tyčia oras bebūnant mieste absoliučiai nelepino – net neištvėrusi nusipirkau botus, kad kojos būtų bent jau apysausės, tačiau (teatleidžia man Lisabonos gerbėjai), susigulėjus įspūdžiams, Porto miestas man visgi nukonkuravo sostinę. Gal jis skleidžia kokius magiškus fluidus, gal tiesiog natūraliai yra sukūręs tokią atmosferą, kuri įtraukia, apgaubia ir nebepaleidžia, nežinau tikrai, neturiu jokio supratimo. Bet jeigu dabar pagalvoju, į kurį miestą iš tų kelių aplankytų Portugalijoje norėčiau grįžti, tai abejonių nėra – į Portą. Meilė. :)


Jau pačio pirmo pasivaikščiojimo po miestą metu nusistebėjome, kad jame tiek daug bažnyčių. Koks milijonas. OK, gal ir ne tiek, bet bent jau centre (ir/ar senamiestyje) jos tikrai vos ne kas antrame žingsnyje. Aišku, jų visų aplankyti neįmanoma, o ir visai nebūtina, nebent esi koks bažnyčiofilas (jaučiu, sukūriau naują žodį) ar išsikėlęs gyvenimo tikslą aplankyti visas įmanomas bažnyčias.


Mes nebuvome nei tie, nei tie, todėl užsukdavome tik į mus labiausiai sudominusias. Pavyzdžiui, viena prie kitos prilipusias bažnyčias: varpu pasidabinusią barokinę Karmelitų (Igreja dos Carmelitas) ir mėlynomis bei baltomis plytelėmis dekoruotą rokoko stiliaus Karmo (Igreja do Carmo), kurių vidus mums, kaip ne itin didiems meno žinovams, pasirodė panašiai labai puošnus, abejose šventųjų skulptūros buvo aprengtos rūbais ir abejose tuo pat metu vyko mišios. Tik prie kiekvienos durų sėdėjo po skirtingą elgetėlę.


Bet va dėl šių bažnyčių sulipimo, tai apsigavome, nes, pasirodo, tarp bažnyčių esama įsiterpusio vieno metro pločio namo (!!!). Ir dar prieš dvidešimt metų jame gyveno žmonės. Kuriam galui reikėjo įkišti tą namą? Taigi, senais laikais būta tokio įstatymo, kad dvi bažnyčios negali turėti bendros sienos. Be to, Karmo bažnyčioje būdavo vienuoliai, o Karmelitų – vienuolės, tad bendra siena tyčiom ar netyčiom, bet galėjo kelti pavojų jųjų skaistybei.

Kita mūsų dėmesio sulaukusi – Kunigų bažnyčia (Igreja dos Clérigos), kurią mes tarpusavyje vadinome „bažnyčia-bokštu“, nes ji (tiksliau, tai jos bokštas) labai gerai matėsi iš įvairių miesto vietų ir buvo puikus kelrodis grįžtant į viešbutį. XVIIIa. vidurio Kunigų bažnyčia buvo statyta jau ne prie vieno portugališko statinio nagus prikišusio italų architekto Nicolau Nasoni.


Na, šita barokinė bažnyčia jau nebuvo prie nieko prilipusi, tačiau turėjo aukštą – 75,6m – varpinės bokštą (Torre dos Clérigos), į kurio viršų buvo galima užlipti norint pasidairyti po miestą. Tas bokštas mus ir suviliojo. Norint atsidurti viršuje tereikėjo įveikti tik 240 besisukančių laiptelių, kas, patikėkite, visai nebuvo lengva. Be to, kad teko puškuoti viršun, dar reikėjo ir prasilenkinėti su žemyn lipančiais žmonėmis labai siauroje varpinės „laiptinėje“.


Nusileidę žemyn dar įkišome nosį į bažnyčią, o ten mūsų laukė siurprizas. Pasirodo, ji apvali, ko iš išorės niekaip nepasakytum. Na, o pasidomėję radome tikslesnį apibūdinimą – šios bažnyčios vidinis planas yra barokinės elipsės formos, paprasčiau tariant – pailgai apvalus.

Kokiame bebūtume mieste visuomet stengiamės užsukti į Katedrą, kuri dažnai būna miesto religinės architektūros puošmena. Tad visai logiška, kad užsukome ir į Porto katedrą (Sé do Porto). Pirmą kartą mums iki jos atėjus viskas jau buvo užrakinta, tegalėjome tik grožėtis naktiniu Portu iš viršaus, o atėjus antrą kartą – vyko mišios, bet vis tiek buvo galima apžiūrėti.


Kadangi jau buvome pabuvoję kitose bažnyčiose, tai romaninė Katedra (XII-XIIIa., nors XVIII a. buvo gerokai transformuota) savo vidumi mūsų nenustebino, nieko tokio labai jau išskirtinio nepamatėme. Bet kadangi lauke ir vėl pamišėliškai lijo, teko Katedroje užsibūti ilgėliau. Mes labai ir nepykome.


Po visų šitų apsilankymų jautėmės kaip ir pasisotinę bažnytine architektūra ir per daug kitomis nesidomėjome, nes tik taip galiu paaiškinti, kaip mes pražiopsojome šv. Pranciškaus bažnyčią (Igreja de São Francisco), apie kurią visur rašoma, kad tai vienas iš „būtinų pamatyti“ objektų būnant Porte, iš serijos: „jei turi laiko aplankyti tik vieną Porto bažnyčią, aplankyk būtent šią“. Kurgi ne, jei jos vidus ne tik kad barokiškai puošnus, bet ir beveik visas išpuoštas tikru auksu, kurio tam panaudota, kaip sakoma, geri 400 kg, o po grindimis gulintys (jie matosi) žmonių kaulai laukia Paskutiniojo teismo dienos. O mes ėmėme ir pražiopsojome tokią įdomybę. Kažkaip truputuką pykstu ant savęs už tai. Tai jei kas būsite, šiukštu, nepraleiskite progos aplankyti šią bažnyčią.


Kad nebūtų šis įrašas vien tik apie bažnyčias, paminėsiu dar ir tradicinėmis portugališkomis glazūruotomis keraminėmis plytelėmis (taip, azulechomis) puoštą šv. Benedikto traukinių stotį (Estação de São Bento). Ir jų, išpaišytų garsaus tuometinio plytelių piešėjo Jorge Colaço bei vaizduojančių gamtovaizdžius ar svarbius Portugalijos įvykius, suklijuota nei daug, nei mažai – tik dvidešimt tūkstančių.


Kažkada toje vietoje būta Benediktinų vienuolyno, iš kurio ir kilo stoties pavadinimas. Būtent iš šios 1916 m. atidarytos stoties važiuoja traukiniai vaizdingu maršrutu palei Douro upę (Linha do Douro), kuriuo aš svajoju kada pavažiuoti, bet šią pramogą mėgčiau išmėginti šiltesniu metų laiku negu lapkritis.

Nuo stoties visai netoli Laisvės skveras (Praça da Liberdade) ir Sąjungininkų alėja (Avenida dos Aliados), kur išsidėstę bankai, viešbučiai, įsikūrusi miesto savivaldybė etc. Atitinkamai netgi vietinis Makdonaldas pasipuošęs imperiniu stiliumi – tokio dar niekur neteko matyti.

Tai tiek šiam kartui, bet bus daugiau. ;)
...