SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-11-29

Pasakojimai nuo sofos: kiek apšiuręs Faro miestas

...
Kaip jau rašiau, Faro mus pasitiko lietumi, tad pirmą vakarą leidome žiūrėdami portugališkus kanalus tokiame tarpiniame variante tarp hostelio ir BB (net nežinau, kaip pavadinti), valdomame diedoko prasegiotais marškiniais. Beje, portugalų televizija turi labai gerą savybę – filmus jie rodo originalo kalba. Tai va, žiūrėjome ją ir įsikalbinėjome sau, kad rytoj tai jau tikrai nelis. O jeigu ir lis, tai vis nedaug. Tik trupučiuką. O... o... o jeigu ir daugiau, tai mes Faro vis tiek rasime (tikėkimės) milijoną dalykų, ką veikti. Pozityvus mąstymas dabar tai vadinasi.


Jeigu bandyčiau trumpai nusakyti, koks bendras įspūdis liko apie šį miestą, tai sakyčiau, kad Faro mums pasirodė labai nušiuręs. Šį žodį bei frazę "nieko ypatingo" kalbant apie Faro girdėjau ir anksčiau, bet juk niekad negali žinoti, kartais nušiurimas gali būti gražus kaip kad, pvz., Provanso apšiurimas. Bet Faro apšiuręs ne taip, kaip Provansas, ir net labiau nei Kaunas aplink Savanorių prospektą Žaliakalnyje. Et... Ir tiesa, vos nepamiršau, gatvėse tingiai gulinėjo atitinkamai nušiurę šunys.


Už tai Faro "apturėjome" juokingiausią maistinį nuotykį per visą kelionę. Žodžiu, kitos dienos apsiniaukusį rytą patraukėme tyrinėti miesto, bet prieš tai reikėjo susirasti kokius padorius pusryčius. Beeidami pamatėme atsidariusią kavinukę-valgyklėlę ir nusprendėme, kad taip, tai mūsų šansas. Apžiūrėjome vitrinoje išdėliotus skanėstus, Vilmantas vienas du ir susirado, ko norėtų, o aš vis trypinėjau – nieko saldaus nenoriu, noriu ko nors sūraus, pvz, sumuštinio su dešra. To gero ten nebuvo, bet už tai gulėjo kažkas panašaus į nedidelį karbonaduką. Kaip tikrai mėsėdei jį pamačius net seilės ėmė kauptis. Juo susigundė ir Vilmantas, tad dar pasiėmėme salotų. Iš portugališko paaiškinimo šiaip ar taip nesupratome, kas tai, bet koks skirtumas tas pavadinimas – vis tiek suvalgysim. Su ta mintimi įsitaisėme prie staliuko, nusičiupome peilį su šakute ir kad jau kirsime savo "mini karbondus"...


Na, ką aš galiu pasakyti...

Kandome mėsą, o gavome kažkokį saldų, iš bulkos pagamintą ir sirupu sulaistytą saldėsį. Dar tokio bajerio mums nebuvo nutikę. Kol mes su Vilmantu iki ašarų kikenome, šeimininkai susirūpinę žiūrėjo, kas jau ten tose mūsų lėkštėse taip juokinga galėtų būti... O ir taip turbūt jiems atrodėme turintys keistą supratimą apie maistą, nes kas valgytų, pvz., kokį tortą su balta mišraine. :)

Pats miestas, na, jis tądien buvo toks tuščias, ramus. Sezonas neturistinis, oras irgi nieko nežadantis, tai kas jau čia nesant didelio reikalo trainiosis po miesto centrą iš pat ryto. Tik kokie žiopliai turistai (= mes) ir pankai su šunimis.


Besidairinėdami užtikome turizmo informacijos biurą, kur išsiaiškinome viską apie Faro pelkes bei kaip ten patekti (aha, yra to gero šiame mieste), tuomet susiradę "dvikojį kioskelį" nusipirkome bilietus ekskursijai po jas – kas gi nenorėtų apsilankyti pelkėse, ane? Nenorėtumėt??? Keistuoliai. :) Bet apie mūsų nuotykius pelkėse papasakosiu ateinančiame įraše.

Kadangi dar turėjome laiko iki ekskursijos, tai toliau sukome ratus po miesto centrą. Taip užtikome ir pagrindinę (???) aikštę - Largo da Sé.


Joje prieš pat nosis stovėjo Katedra (jų vadinama ), tad nusprendėme ją patyrinėti, juk šiaip ar taip, kelionės pradžia, viskas dar nepabodę, mes patys nepavargę, tad tik pirmyn.

Tai vat, geriausia Katedros dalis, mano akimis, yra jos bokštelis, į kurį užlipus atsiveria nuostabi panorama į visas Faro puses. Man ypač patinka iš toliau matomi apžvalgos ratai – karuselės. Nežinau kodėl, bet jie man tokie gražūs, nu, tokie gražūs. Santa Monikoje alpėjau dėl vieno, stovėjusio paplūdimyje. O dabar Faro pamačiau kitą ir vėl įsimylėjau. Bet tie ratai man gražūs tik iš toli. Mhm. Nes priėjus arti ir patekus į tradicinį lunaparko šurmulį ir muzikinę kakofoniją, norisi kuo greičiau iš ten nešti kudašių.


Dar būnant viršuje galima pačiupinėti varpus. O vienas mūsų (ne aš, ne aš) neatsispyręs pagundai dar ir skambtelėjo vienu.

Taip pat galima stebėti besileidžiančius kažkur į pelkes lėktuvus.


Katedros viduje irgi įdomu, ypač kai mes iki tol nebuvome lankęsi jokioje portugališkoje bažnyčioje. Pasirodo, jų bažnyčios labai puošnios, dažnai vienoje ar kitoje vietoje išklijuotos tradicinėmis mėlynai baltomis azulechomis (azulejo), bažnyčios šonuose esančios alkovos su jose įkurdintais šventaisiais savo puošnumu dažniausiai nenusileidžia altoriui. Beje, kaip ir ispanai, šventuosius jie mėgsta aprengti visokiais ten medžiaginiais rūbais.


Šioje Katedroje man itin įstrigo monstrancijomis išpuoštas šoninis altorius bei bažnyčios muziejuje saugomos kažkokiame drumstame skystyje (formaldehide gal...) plaukiojančios šventos relikvijos.


Ir dar kas man labai patinka to krašto bažnyčiose, ogi tai, kad ne viena jų turi savo vidinius kiemelius, kur auga mano akiai egzotiniai medžiai bei raitosi spalvingi vijokliai. Labai gražu. Kartais tolėliau ir koplytėlę vieną kitą galima rasti ar net meniškai sukrautą bažnytinių daiktų kompoziciją.


Tai tik tiek Faro miesto ir tematėme, jei neskaičiuosime pelkių, kur ir praleidome daugiausia laiko. :)
...

2012-11-11

Pasakojimai nuo sofos: atostogų Portugalijoje reziumė

...
Žinot tą jausmą, kada kai neturi arba negali, tai labai norisi, nors jei galėtum ar turėtum, tai gal ir neatrodytų tai taip svarbu. Tatai nutiko ir man: vasaros viduryje pradėjusi dirbti naujame darbe sužinojau, kad pirmus tris mėnesius atostogų negaliu turėti. Ai, kas čia tokio, kai pagalvoji, juk prieš tai pusmetį nedirbau, tai prisiilsėjau, prisitingėjau ir prisilaksčiau. Ir apskritai, kas jau čia tie trys mėnesiai. Bet...


Praėjus pirmai "kojų apšilimo" naujame darbe stadijai, staiga ėmiau jausti, kad, ohoho, trys mėnesiai - tai ne juokas, o visai ilgas tarpas, kai kiekviena diena atrodo vis ilgesnė ir pilkesnė, ir lietingesnė, ir pan. Tad paskaičiavusi, kada jau man baigiasi "negalėjimo atostogauti" stadija, ėmiausi Vilmantui zyzti, kaip mums reikia kažkur-nors-betkur išvažiuoti. Kur nors netoli, t.y. Europos ribose, tačiau kur galima tikėtis kiek šiltesnių orų ir daugiau saulės.

Kadangi pernai metais panašiu metu keliavome po Ispaniją, tai šiam kartui nusižiūrėjome Portugaliją - reikia gi pagaliau susipažinti ir su šia šalimi. Pliažinių orų nesitikėjome, tačiau vylėmės aptikti saulę ir pošiltį klimatą. Pasvarstę susidarėme maždaug tokį kelionplanį: Faro - Evora - Lisabona+Sintra - Portas - Santjago de Kompostela apytiksliai per 10 dienų.

Prisikimšę lagaminą bei kuprines, išsišiepę palikome tuo metu pilką Liuksemburgą ir skridome link jau galvoje piešiamos šiltos ir saulėtos Portugalijos, kuri apie tai turėjo savo nuomonę, todėl mus išlipusius iš lėktuvo, siurpraiz siurpraiz, pasitiko pilku dangumi ir lietumi. Tokiu lietumi, kad mes penkių minučių kelią nuo autobuso stotelės iki viešbučio važiavome taksi - kitaip buvo neįmanoma - ir visą vakarą praleidome pažindindamiesi su portugališkais tv kanalais.


Apie Faro savo įspūdžiais pasidalinsiu kitame įraše, tačiau turiu pasakyti, kad pirma diena Portugalijoje uždavė toną ir tolesnei kelionei - turbūt nebuvo nei vienos dienos, kad nors truputėlį arba ir visai daug negautume lietaus. OK, gal visgi Lisabona palepino mus kokia pora nelietingų dienų. O šiaip tai kasdienis receptas buvo lietus plius saulė arba sportbačiai plius botai, čia jau kaip apibrėši. Pernai metais Ispanijoje mums daug dėl to sekėsi - gal buvo ir vėsiau, bet lietaus gavome tik Valensijoje.

Tačiau tai nereiškia, kad mes savo portugališkomis atostogomis nusivylėme. Anaiptol!

Jaučiamės labai smagiai pakeliavę ir daug pamatę,


radę visokių lobių,


išragavę ir degustavę visokių skanumynų,


papramogavę ir pakvailioję


bei įsimylėję keletą vietelių.



Kelionę užbaigėme jau Ispanijoje, piligrimų mieste - Santjago de Kompostela. Apie jį atskirai ir daug nerašysiu, kadangi mano svajonė į jį yra patekti kiek kitokiu būdu nei autobusu - einant šv. Jokūbo piligriminiu keliu (El Camino de Santiago).


Tuomet galbūt ir mano santykis su šiuo miestu bus visai kitoks, nes šį kartą jaučiausi tarsi kokia intrūderė turistka (įsibrovėlė turistė, jei jau kalbėt gražiai lietuviškai) su rožiniu sijonėliu ir kažkaip, net negaliu paaiškinti kodėl, privengiau jį tyrinėti bei su juo artimiau pažindintis.


Bet galiu pasakyti, kad tai vienas tų miestų, kurių senamiestis sukelia jausmą, kad esi kažkokiuose senuose laikuose, gal viduramžiuose, gal ir dar seniau: siauros akmenimis grįstos gatvelės, aukšti seni pastatai metantys nuolatinį šešėlį, apsamanojusios skulptūros, paslaptingi kiemeliai. Dieną kaip dieną, bet vakare prie geltonų žibintų šviesų arba visai be jų tas jausmas itin sustiprėja.


Gal prie tokio jausmo prisidėjo ir faktas, kad gyvenome buvusiame benediktinų vienuolyne. Na, ne visai vienuolyne, o vienoje jo dalių įrengtame viešbutyje (Hospederia San Martin Pinario), o kitos patalpos priklauso Seminarijai. Viešbučio nedidukai ir kuklūs kambariai įrengti buvusių celių vietoje, vakarieniaujama buvusiame refektoriume ir net siūloma nuosavo namų vyno. ;)


Komposteloje tepabuvome pusantros dienos, kažką veikėme, kažkur vaikščiojome, bet labai aiškiai jautėme, kad štai čia ir baigiasi mūsų atostogos. Kažkaip per greitai...

O grįžus į Liuksemburgą mus ir vėl pasitiko tas kasdienis pilkas dangus ir purškiantis lietus. Tačiau bent jau vakaras pradžiugino - saulei leidžiantis visas dangus iš niūriai pilko virto spalvotu. Nors tiek...


O dabar ir vėl norėtųsi kur nors traukti. Kai pagalvoji, tai taip greitai ir nutiks - juk jau gruodį važiuosim Lietuvon ieškoti Kalėdų, o aš kol kas einu rūšiuoti to šimto ir milijono nuotraukų iš Portugalijos. ;)

...