SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2011-12-21

P.S. ką kalėdiško nuveikiau šiemet?

...
Nors Kalėdų mugė jau nuo gruodžio pradžios šurmuliavo mums po langais (arba, jei tiksliau, tiesiai po langais), bet didelio noro joje apsilankyti nebuvo. Kažkaip šį kartą pakako visus tuos lemputėmis blyksinčius kioskelius matyti pro langą. Tiesa, vieną kartą karšto vyno joje visgi išgėrėme. Na, nuobodi ta Liuksemburgo mugė iki negalėjimo. Pirmą ar antrą kartą gal ir įdomu, bet kai kasmet jokių pokyčių ar intrigos, tai greit susidomėjimas ir entuziazmas nuslopsta. Na, bent jau mūsų.

Visgi po dovanų paieškų maratono Trier'e (čia Vokietijoje) kažkaip dar radome jėgų aplankyti jų mugę, kuri, lyginant su Liuksemburgo, yra gerokai didesnė, turi įdomesnių daikčiukų bei yra sausakimša žmonių. Be to, joje galima aptikti skanutėlių bulvinių blynų, siūlomų su obuolių koše. Ta košė kaip ir prieštarauja iš vaikystės atsineštam įpročiui bulvinius blynus valgyti su grietine bei varške, bet šuo ir kariamas pripranta, ane? Tad po kurio laiko bulviniai blynai su obuolių košės akompanimentu tampa skanėstu. :)

Šiaip namuose nieko ypatingo kalėdiško neruošiau. Dar iš pernai pakanka visokių turimų puošmenų (pirktų ir darytų), kurias ir panaudojau. Vienintelė naujovė, kad pabandžiau susmaigstyti burbulą (kurie dabar ant bangos), nes buvo smalsu išbandyti patį procesą. Išvada, visai smagu, deja, kitiems keturiems laiko pritrūko, tad ramia sąžine juos atidėjau kitiems metams.


Kaip ir buvo Vilmanto užsakyta, o mano garsiai pažadėta, be to, dar ir bendradarbiams pasisakyta, tai visgi prikepiau a la imbierinių/pipirinių/prieskoninių (jie gavosi tokie lengvai prieskoniuoti) sausainių. O su Vilmanto pagalba dar ir išdekoravome. Taip vieną naktį visi virtuvės paviršiai buvo nukrauti briedžiais, kaminkrėčiais, teisininkais lingvistais, žaibo trenktais ežiukais, meniškomis lapėmis, meškomis, sraigėmis ir voverėmis. Kaip kokioje miško pasakoje.


Beje, pastebėjau, kad dauguma sausaininius gyvūnus labiausiai mėgsta pradėti valgyti nuo galvos. Na, čia buvo tik toks mano mažas sausaininis atradimas.

Na ir pats didžiausias darbas, kurį pasigailėjau pradėjusi, bet nebuvo jau kur trauktis - tai popierinio cilindro (tokia kepurė, jei ką) darymas. Priekabių aš savajam cilindro išpildymui turiu daug (klydau ir su išmatavimais, ir su aukščiu, tad paskui teko taisyti, maskuoti, tobulinti etc.), bet Holivudinio vakarėlio prieblandoje kepurė atrodė O.K., kai kurie net pagalvojo, kad cilindras yra medžiaginis. Cha! :)


Vaizdų su vakarėlio herojais parodysiu jau po Kalėdų, ištaikiusi minutę, o kol kas 
visiems linkiu gražių, šiltų, skalsių ir džiaugsmingų Kalėdų.

2011-12-18

Pasakojimai nuo sofos: Vis dar yra ta pasakų šalis Kapadokija (II)

...
Atrodė, tas gruodis tooks ilgas, iki Kalėdų dar daug laiko, viską suspėsiu padaryti pasišvilpaudama ir šįmet tai jau tikrai nieko nepaliksiu paskutinei dienai. Realybė tokia: lėktuvas į Lietuvą jau trečiadienio rytą, o aš lakstau galvą pametusi rinkdama parašus, mat pasibaigus kontraktui išeinu iš darbo, dirbu, siuntinėju CV į naujas darbo vietas, prašokom vis nugriebiu kokią vieną kitą dovaną, sveikinimai neužrašyti, siuntiniai neišsiųsti, o dar norsi susitikti su tuo ir anuo, tinklaraštis visiškai apleistas - niekaip nepajėgiu pabaigti savo įrašo apie Kapadokiją, nors jis pradėtas kadų kadais. O kur dar vyro pasakymas: "tu šįmet dar neiškepei tų savo sausainiukų" (suprask, imbierinių). Tai ką, ryt šiandien kepsiu. Bet nesiskundžiu - kiek spėsiu, tiek, tiesiog tokios jau tos mano Kalėdos šiais metais, ir jos man kol kas patinka. :)

... O kol kas nyru į saldžius prisiminimus apie dienas Kapadokijoje...


Taigi, kaip praeitame įraše minėjau, po pasiskraidymo balionu, turėjome galimybę jau savo kojomis pasivaikščioti po Gioremę (Göreme) ir bandyt pasiklyst tarp keisčiausių formų uolų. Bėgiojome, bėgiojome, bėgiojome ir, be abejo, fotografavomės. Laisvai praleisčiau ten visą dieną, o gal ir visas tris, labai jau man tenai patiko.


Be to, kad tiesiog maloniai vaikštinėjome (ir bėgiojome) tarp uolų, apsilankėme ir toje Gioremės muziejaus po atviru dangumi (Göreme Milli Parklar) dalyje, kur galėjome pamatyti uolose (urvuose) išskaptuotas bei ištapytas ankstyvųjų krikščionių bažnyčias. Jų tame muziejuje yra 10.


Kai kuriose jų freskos dar visai neblogai išlikusios, kai kurių - gerokai apsitrynusios. Bet kai pagalvoji, kad visa tai dar 900-1200 m. laikotarpio, tai ohoho.

Be to, įtarūs vietiniai gyventojai irgi prikišo prie piešinių savo nagus - daugeliui pavaizduotų šventųjų užpaišė (nutrynė) akis, kad taip apsisaugotų nuo "piktos akies". Kai pagalvoji, kiek Turkijoje yra populiarus ir paplitęs "gerosios akies" simbolis, tai gal toks vietinių elgesys ir nėra visai keistas.

Beje, vienas populiaresnių piešinių motyvų - šv. Jurgis nugalintis drakoną.


Oi, taigi pamiršau paminėti, kad šalia įprastinių - grybų arba kaminų formos (čia jau kaip kiekvienas įžiūri), kai kurios to nacionalinio parko uolos savo kontūrais primena, pvz., kupranugarius. Pasakojo gidas, kad ir delfinus. Na, delfinai nepraplaukė pro mūsų akis, bet kupranugarius pavyko surasti. :)


Dar viena to regiono įdomybė, tai iki šiol išlikę požeminiai miestai (kai kurių gylis siekė net 85 metrus), kur vietiniai gyventojai su šeimomis (dgs. ankstyvieji krikščionys tuo laiku, kai krikščionybė dar nebuvo pripažinta religija, o prieš juos - hetitai) ir gyvuliais slėpdavosi nuo užpuolikų. Tie požeminiai miestai pasižymėjo tuo, kad juose viskas buvo puikiai apgalvota - šuliniai, ventiliacinės angos, maisto sandėliai, miegamieji, virtuvės, arklidės ir pan. ir, kažkaip man net sunku įsivaizduoti, juose sutilpdavo kokie keli tūkstančiai žmonių.

Deja, dėl laiko stokos ir prasto apšvietimo, nelabai pavyko išlaužti kokių nors rimtesnių požeminio miesto foto. Bet jei kam smalsu, pasiguglinkit.

O šiaip be viso to dar matėm ir miestuką, ir uolose išskobtus veikiančius viešbučius, ir šiaip visko po truputį.


Pavyzdžiui, kilimų parduotuvėlėje buvo labai įdomu pamatyti, kaip atrodo šilkaverpiai ir kokio proceso dėka gaunamas šilkinis siūlas, bet po tokios pažintinės ekskursijos parduotuvės šeimininkai sutelkė visas pajėgas ir kokį penkiolika pardavėjų, kad priverstų mums įsigyti kilimus. Teko atidirbti ir už ekskursiją, ir už pasivaišinimą vynu atsimušinėjant bandymus pirkti kilimą. Džyyyz, vos nusikratėm. Taip ir įsivaizduoju, važiuojam toliau, o mūsų autobuso stogas visas nukrautas kilimų ritiniais. :)


Ką gi dar įdomesnio užmatėm? Na, melionų krūvoje bedirbančią moteriškę, popietinio pogulio prigulusį visiškai ant visko dėjusį šunį, fantastišką turistinį autobusą "Alan turizm" bei šiaip visokios vietinės faunos, pradedant vietiniais gyventojais ir baigiant kupranugariais.


Ir netgi saulei besileidžiant spėjom ne tik iš tolo pasigrožėti Erciyes (3916 m) kalnu (buv. ugnikalniu?), bet ir pamatyti "Meilės slėnį", kuris vadinamas taip dėl to, kad uolos savo forma primena... Ne, ne grybus. Ir ne kaminus. O... Gerai įsižiūrėjus atsakymas turėtų būti aiškus. :)


Tai meilės jums prieš šventes.
...

2011-12-09

Pasakojimai nuo sofos: Yra tokia pasakų šalis ...

...
Kodėl gi artėjant Kalėdoms nepakalbėti apie pasakiškas vietas?
Kaip, pvz., apie Kapadokiją.
Kur pilna nykštukų bei fėjų namų su didžiuliais kaminais, kur teka pieno upės, laigo kupranugariai ir visi gyventojai keliauja oro balionais, o vyrai pasidabinę baltomis sukniomis mėgsta suktis aplink save...


Jau, aišku, supratote, kad kalbu ne visai tiesą. ;) Bet Turkijoje esanti Kapadokijos vietovė, o tiksliau - Gioremės slėnis, man tikrai atmintyje užsiliko kaip pasakų šalis dėl savo keistų formų uolų, jose įrengtų namų, bažnyčių bei požeminių miestų, karavansarajuose savo apeigose paskendusių dervišų, dainuojančių pirtininkų bei galimybės sutikti saulėtekį oro balione. Skamba labai romantiškai, tiesa? Iš tiesų, tai ne viskas ten jau taip romantiška, bet už tai labai gražu. TIKRAI LABAI GRAŽU. Ir jeigu turėdami galimybę kas nors nusprendėte nevykti į Kapadokiją, tai be proto daug praradote. Rimtai. Vien faktas, kad Gioremės slėnis įtrauktas į UNESCO paveldą daug pasako.


Tik atvažiavus į Kapadokiją mums buvo suteiktas šansas pamatyti unikalų, originalų ir nekomercinį dervišų apeiginį šokį (semą) tik už kokį 20 (o gal net ir daugiau, nebepamenu) dolerių asmeniui. Ir toks šansas buvo suteiktas keliems turistiniams autobusams. Tai argi čia komercija??? Kas čia ir kur įžvelgia komerciją??? ;)

Gerai, pamirštam, mano nuomonė ir taip aiški. Žodžiu, vakare atvykome į didžiulį karavansarajų (tai tokia vieta, kur senovėje keliaudami pirklių karavanai sustodavo saugiam poilsiui), kuris dabar priklauso mevlani pasekėjų bendruomenei (tai sufijų ordinas, XIII a. kilęs iš Konijos miesto dabartinėje Turkijoje ir dar žinomas "besisukančių dervišų" pavadinimu dėl išskirtinio meldimosi per šokį sukantis) ir yra naudojami semos ritualui atlikti (sema - tam tikras šokis per kurį ritualinės muzikos fone galima pasiekti sąjungą su Dievu, nes šokant vyksta mistinė žmogaus kelionė per protą ir meilę link tobulybės). Buvo gana šaltas vakaras, o pastatas nešildomas, tad turkų tradicija visus vaišinti arbata buvo mūsų itin įvertinta. Tada susėdome aplink kvadratinę salę specialiai įrengtose vietose ir laukėme pasirodymo. Ups, atsiprašau, ritualo.

Iš pradžių pasirodė muzikantai, tada - pagrindinis dervišas, kuris vadovauja apeigoms, o vėliau - likusieji. Na ir grojant specialiai muzikai jie ima suktis aplink. Tikrai labai įdomu pamatyti, kaip tai atrodo jų įprastinėje aplinkoje (nors ką aš žinau, kokia ta "įprastinė" aplinka šioms apeigoms), o ne koncertinėje salėje. Negaliu įvardinti, kaip aš viską įsivaizdavau, bet mane nustebino, kad kiekvienas iš dervišų turi savo sukimosi stilių - kiekvienas sukasi savitai (skiriasi galvos palenkimu, rankų laikymų, žingsneliu). Vietomis man pasidarydavo baisu, kad kuris netyčia nesusipainiotų ar nenugriūtų. :)))

Nors buvo prigrasinta semos metu nefotografuoti, nekalbėti, o pabaigoje - neploti, spėkite, ar visi laikėsi šių taisyklių. Aišku, kad ne visi. O tiems, kas laikėsi, tai paskui teko internete ieškoti kokio besisukančio dervišo foto, todėl koliažo dešiniame kampe esanti foto atkeliavo iš interneto platybių (iš čia).


Po apsilankymo dervišų apeigose, Vilmantas susigundė vietine pirtimi, kuria liko sužavėtas, o aš klausydama įspūdžių graužiau nagus, kodėl nusprendžiau pirtį iškeisti į viešbučio dušą. Na, šiuo atveju, pralošiau lygioj vietoj. Vis per tą mano nemeilę pirtims.

Už tai kitos dienos ankstų, ankstų, siaubingai ankstų rytą (gerai, kad foto esu su akiniais, nes akių vietoj būtų tik brūkšneliai - na, kaip pas kinus) atvykome į savo balioninį nuotykį. Šis pasiskraidymas buvo didžiausia prabanga, kurią iki šiol per visas keliones sau leidome. Bet beprotiškai norėjome išbandyti, ką reiškia pasiskraidymas oro balionu. O dar saulei tekant...

Deja, "saulėtekio" balionai jau visi buvo užsakyti, tad mes savo pasiskraidymą pradėjome jau saulei pakilus. Kol balioną rengė skrydžiui, sustirę ir užsimiegoję vaišinomės kukliais pusryčiais nekantriai laukdami, kada gi, nugi kada pagaliau pakilsime. Po kokios valandėlės (o gal trumpiau, gal man tik prailgo) įsiropštėme su kitais pakeleiviais kinais-korėjiečiais-japonais (?) į balioną ir po keleto minučių jau mojavome žemėj likusiam asilėnui bei žąsų pulkeliui.


O tada jau kilome, kilome... Ir grožėjomės Kapadokija/Gioreme iš padangių...


Pasakykit, kad negražu? Puikiai matėsi įvairūs vulkaninio tufo uolų dariniai, juose įrengti nebegyvenami ir vis dar gyvenami namai bei olos, tarpekliai, lygumos, kanjonai...


Valanda balione prabėgo kaip mirksnis. Mielai būčiau jame pasilikusi ilgiau. Ech...

Na, bet išlipus laukė netikėtos linksmybės - pasiskraidymo diplomų įteikimas bei šampanas. Sakyčiau, visai prabangu gerti šampaną dar prieš aštuonias ryto. :) Bet nespėjom pasimėgauti, kai mus "supakavo" mūsiškis vairuotojas ir nuvežė prisijungti prie grupės ekskursijai tarp Gioremės uolų, į kurias ką tik žvalgėmės iš viršaus. Bet apie tai - jau kitame įraše.


O kol kas - dar keletas buitinių prisiminimų. Kapadokijos regionas garsėja puodų žiedimu bei keramika, tad kažkuriuo metu (jau nebeatrenku) užsukome į vieną tokį mini fabrikėlį, kur tradiciškai prie arbatos pamatėme, kaip puodai lipdomi, spalvinami, kokie raštai kokiam regionui būdingi ir pan., o pabaigoje, kas norėjo, turėjome progą įsigyti vieną kitą daikčiuką. Bet šitą fabrikiuką aš užskaitau, nes darbuotojai maloniai elgėsi ir neįkyrėjo su "pirk, pirk, pirk".


Kam buvo įdomu, laukite tęsinio. ;)
...

p.s. kaip dabar žiūriu, tas puodo žiedėjas visai neprastas, ane?
p.p.s. oi, gausiu velnių :P