SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2010-05-18

Pabambėjimai nuo sofos: kai kasdienybę sudrumsčia maratonas

...
Kas dar be įprastinių dalykų - Kalėdų, Naujų metų, gimtadienio, Velykų ir pan. - būna vieną kartą metuose?
Liuksemburge, pavyzdžiui, būna maratonas! ;)

Ir maratonas tą vakarą stipriai pakoreguoja viso miesto gyvenimo ritmą: miesto centras atrodo užkimštas - būsimieji bėgikai, žiūrovai, visokie muzikantai ir šiaip žioplinėtojai sukuria tokio itin judraus miesto įspūdį. Susisiekimas irgi komplikuojasi - daug kelių uždaroma būtent maratono bėgimui, todėl geriausias sprendimas tokiais atvejais yra dviratis arba sėdėjimas namie (bet kas nori sėdėti namie?). Tiesa, dar galima pačiam tapti bėgiku. ;)

Taigi, šįkart prisirinko apie 8,000 bėgikų. Vieni jų ryžosi didžiajam išbandymui bėgti visą maratoną, kiti nusprendė, kad ir pusės maratono distancijos (21km) pakaks, dar kiti pamanė, kad daugiau įdomiau suburti keturių asmenų komandą ir bėgti tik po 10 km. Iš tiesų labai įspūdingai atrodo pati maratono pradžia, kai visi bėgikai bėga vienoj krūvoj - tada gali pajusti, kiek daug jų yra.

Kita vertus, kai jie visi išsiskirsto labiau, tuomet dėmesį ima atkreipti jų aprangos savitumai. Tarp sportišką aprangą pasirinkusių bėgikų - moterų ir vyrų - populiariausias rūbas buvo būtent aptemptos bėgimo kelnės/šortai. Čia jau be konkurencijos. Tačiau smagiau nusiteikę bėgikai rinkosi ne tiek patogumą, kiek stilių, todėl teko pamatyti ir prabėgančią vestuvininkų kompaniją, ir kažkokius ateivius, ir karves etc. Jau neminint pomėgio bėgti prisirišus balionus ar nešantis didesnes ar mažesnes vėliavėles.

Kadangi Vilmantas irgi buvo šio maratono dalyvis (bėgo pusę jo), tai aš dalyvavau kaip jo sirgalė - pasipuošiau maratono simbolio Liūtuko kepure, apsirėdžiau salotine Audito rūmų komandos maike, pasiėmiau pliauškučių triukšmui kelti ir išėjau į trasą. Po įdėtų pastangų pamatyti bėgantį Vilmantą skirtingose vietose pasijutau tarsi ir aš būčiau po maratono. :)
Na, bet po 1 val. 44 min. Vilmantas pasiekė finišą, užėmė garbingą 813 vietą tarp visų 21 km bėgikų ir mes jau galėjome švęsti.

Na, kokių dar maratono įdomybių prisižiūrėjau?

Bebėgdami maratono dalyviai tam tikrose distancijos vietose galėjo užkąsti ir atsigerti - ant stovinčių stalų buvo pristatyta daugybė stiklinių vandens ir gazuoto gėrimo, pridėliota bananų ar šokolado. Galėjo ir nusilengvinti - specialiuose tualetuose arba tiesiog (kaip kad dauguma darė) pakelės krūmuose.

Tam tikrose distancijos vietose buvo įsikūrusios būgnais apsiginklavusios grupės, save vadinančios Sambos muzikos atstovais (?!), kurios stengėsi palaikyti ir pakelti dalyvių bei žiūrovų nuotaiką. Nors po kurio laiko man jų mušami ritmai ėmė įgrįsti...

Ir dar man teko laimė pašnekėti su tikrais liuksemburgiečiais. Pabrėžiu, su tikrais liuksemburgiečiais!!! Pirmaisiais per visus mano buvimo čia metus! Liuksemburge jau greičiau sutiksi kitą lietuvį nei liuksemburgietį. Smagiai nusiteikusi liuksemburgiečių pora, palikusi šunį namie, atėjo palaikyti maratoną bėgusio sūnaus, ir mes smagiai sau plepėjom angliškai, kas man buvo visiškai netikėta.

Beje, darau išvadą, kad visai smagu stebėti maratono pradžią ar vidurį, tačiau pabaiga jau atrodo gerokai liūdniau: žiūrovai jau buvo beveik išsiskirstę, o bėgikai beveik visai be jėgų. Gerieji bėgikai - tie, profesionalai iš Kenijos, Etiopijos ir pan. šalių - 42 maratono km įveikia per 2,20-2,40 valandos, tuo tarpu paprasti mirtingieji kankinasi ir 3, ir 4, ir 5 valandas arba visai nebaigia distancijos. Mes eidami namo kaip tik ir matėme tokius : vieni vis dar bėga, kiti jau tik eina, treti, apskritai, atrodo, kad haliucinuoja. Va tada ir pagalvoji, nu, ir kam reikia taip kankintis? Na, nebent kažką sau įrodyti, nes kitiems, jei jau sąžiningai, tai nelabai įdomu. ;)

2010-05-05

Pasakojimai nuo sofos: Briuselio berniukas ir Olandijos tulpės

...
Na, kad jau mums dėl gamtos išdaigų taip ir nepavyko iškeliauti į išsvajotąją Ukrainą, tai vis tiek nusprendėme bent truputį atsigriebti už šią nesėkmę - išsiruošėme savaitgaliui į Briuselį. Gėda prisipažinti, bet aš ten nuvažiavau pirmą kartą, nors Briuselis yra tikrai netoli - 3 valandos traukiniu ir mes jau vietoj.

Na ir vėl, spėkite, kokie mano pirmieji įspūdžiai? Ogi: kieeek daaaug žmonių!!! :) Begyvendama Liuksemburge jau, matyt, įsigijau tą tokį "kaimo gyventojo" sindromą stebėtis žmonių gausybe.

Kiti pora dalykų, kritusių į akis, tai
- Briuselio valkatėlių kiekis (Jų daug, kaip ir bet kuriame dideliame mieste, bet ne mūsų Liuksemburge. Be to, anot mūsų draugų, jei jie paprašo, pvz., cigaretės ir tu jiems neduodi, tai turi dar pasiaiškinti, kodėl neduodi, nes paprasto "ne" čia neužtenka...),

- nuolat šmėžuojančios skarelėmis apsirišusios ar hidžabų paslėptos musulmonės (Liuksemburge tokį reginį pamatyti yra retenybė. Tiesa, prieš keletą dienų paskaičiau, kad belgai ką tik uždraudė viešose vietose rodytis su hidžabais, tai, matyt, tokių vaizdų sumažės.)

- ir turistai, turistai, turistai...

Na, bet aš ne apie tai.

Nors turistiniam Briuselio apžiūrėjimui teturėjome tik pusę dienos, nes paskui laukė viešnagė pas draugus, tačiau pamatėme visai nemažai. Ir netgi liko laiko neskubant pagurkšnoti kavą.
Tačiau šįkart pristatau tik keletą Briuselio "must see" objektų:
- Katedra (St. Michael and Gudula Cathedral):

Pirma, kas nustebino šioje katedroje, kad joje labai daug šviesos. Net vitražai, ir jie tokių labai šviesių spalvų. Antra, paaiškėjo, kad kai kurios katedros dalys yra labai senos (o net neįtartum!) - kai kas iš 11 a., kai kas iš 13 a., 15 a. etc. Trečia, prie pat katedros įrengtas mini parkas, kuriame galima patogiai įsitaisyti ant šezlongo formos suolelių ir, pvz., gėrėtis katedra iš tolo. :)

- Centrinė aikštė (Grand Place):

Centrinė aikštė neveltui yra įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą - ją supantys pastatai (gotikinė rotušė, senųjų gildijų/cechų pastatų ansamblis, karaliaus namai) tikrai yra įspūdingo grožio, nei vieno neįmanoma išskirti. Trumpai tariant, ši aikštė man padarė didžiulį įspūdį. :)

- Besisiojantis berniukas (Manneken Pis) ir keletas kt. įdomybių:

Be žymiojo Briuselio simbolio - sisiojančio berniuko, kuris karts nuo karto dar papuošiamas ir vienu iš 760 savųjų rūbų (kaip kad šįkart šlavėjo) bei kurio įvairaus dydžio skulptūrėlių apstu visose aplinkinėse suvenyrų parduotuvėse, Briuselyje yra ir sisiojančios mergaitės skulptūra (Jeanneke Pis). Žinoma, pastaroji visai nauja lyginant su berniuko skulptūra - ji pastatyta tik 1987 m. (tuo tarpu berniuko - net 1618 ar 1619 m.!) ir toli gražu nėra tokia žinoma. Be to, dėl kažkokių priežasčių mergaitės skulptūra yra saugoma grotų su spyna.

Dar mūsų akis patraukė neįprasta kino teatro iškaba (kažkodėl įsivaizduoju, kad tai turėtų būti neholivudinio kino mėgėjų meka), katė ant dviračio (matyt skatinanti mieste važinėti dviračiais) bei žmonių apsupta istorinio herojaus
Everhard 't Serclaes atminimo lenta, prie kurios sugalvojus norą reikia paliesti bronzinę skulptūrą ir noras išsipildys (na, pažiūrėsim, ar suveiks...). ;)

Žinoma, čia tik nedidelė dalelė, bet kitus parkus bei objektus palikom kitam kartui, kadangi Briuselį nusprendėm "ragauti" po truputį. :)

Na, o jei jau prakalbau apie ragavimą, tai štai mūsų dienos užkandžiai:

Jūs, be abejo, žinote, kad bulvytės fri buvo išrastos būtent Belgijoje, tiesa? O štai tokie vafliai arba gofrai (pranc. k. jie vadinami gaufres, angl. k. Brussels waffles) su visokiais priedais irgi yra nepaprastai populiarūs.

Na, ir dar savo kailiu patyrėme, kad malonus aptarnavimas Briuselio kavinėse ar restoranuose nėra savaime garantuotas dalykas. Kai vakarienei su draugais pasirinkome marokietišką kavinę, vis tik iš padavėjo nesitikėjome išgirsti tiesiai akis kažko tokio: "cha, cha, cha, jūs nemokat prancūzų kalbos", nes kai kurie mūsų užsakymą pateikė angliškai, o ne prancūziškai. Kitą kartą žinosim. ;)

Sekmadienį nusprendėme skirti gamtai - su draugų kompanija iš Briuselio patraukėme į Olandiją į "Keukenhof" - didžiausią pasaulyje gėlių parką, kuriame turėjo žydėti daugybių daugybė tulpių. Sunku net įsivaizduoti, kad jame kasmet pasodinama apie 7 milijonus gėlių svogūnėlių!

Kaip paaiškėjo, tokių pačių minčių būtent tą savaitgalį aplankyti parką turėjo dar milijonas žmonių, tad nieko keisto, kad didžiuliame parke vis tiek jautėmės kaip sausakimšame troleibuse.

Na, bet tulpių grožis buvo nokautuojantis:

Orchidėjų oranžerijoje buvo irgi ne prasčiau:

Tačiau man pats nerealiausias dalykas buvo bevažiuojant į parką matyti tulpių ir hiacintų laukai.

Kai prisimenu hiacintų laukus atrodo ir dabar vis dar jaučiu tą nerealiai stiprų jų kvapą.

Po pasivaikščiojimo parke (deja, jame ilgai neištvėrėme, nes žmonių buvo gerokai per daug) dar sugebėjome nuvažiuoti į kažkokį Olandijos miestuką (tikrai nežinom į kokį, bet netoli nuo Amsterdamo) pasivaikščioti prie jūros:

Nors dangus jau buvo apniukęs, tačiau žmonių, nors ir ne itin daug, bet buvo. Ir šunų buvo.
Beje, dar niekur pajūry nebuvau mačiusi tokių traktorių tempiamų "mobilių" maisto kioskelių. Kaip ir keistų - pailgų - kriauklių, kurių čia mėtėsi devynios galybės.

Tiesa, mes ne tik vaikščiojome palei krantą, bet išdrįsome ir pabraidyti. Tarsi kokie Šiaurės ruoniai. ;)

Prisipažinsiu, vanduo buvo ledinis. :)
Na, kas iš jūsų jau irgi atidarėt maudymosi ar bent jau braidymo sezoną??? :)