SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2010-08-18

Pasakojimai nuo sofos: susitikimo vietos pakeisti negalima - Amsterdamas

...
Amsterdamas… Negalėčiau pasakyti, kad tai mano išsvajotas miestas, nors Olandija mane kuo toliau, tuo vis labiau traukia ir žavi. Labiausiai tai kanalais ir dviračiais. Ir dar anglų kalbos naudojimu be jokių kompleksų. Bendrai, tai Olandiją įsivaizduoju kaip tokią poetiškai pragmatišką šalį (žinau, žinau, tai du priešingi dalykai, bet visgi...) ir labai geidžiu daugiau po ją pasidairyti. 

Tačiau vieną savaitgalį 6 valandas traukiniu pirmyn ir 6 atgal važiavome ne Olandija grožėtis, bet pagaliau susitikti su draugais iš Ukrainos (tais pačiais, į kurių vestuves dėl Islandijos ugnikalnio įsiveržimo taip ir nenuvažiavome), kurie, kaip tyčia, darbiniais reikalais buvo Amsterdame. Ir mes pagalvojome, kad taip vienu šūviu du zuikius nušausime – ir su draugais susitiksime, ir į dekadentiškąjį Amsterdamą užmesime akį.

Aišku, laiko pažioplinėti po miestą taip, kaip aš norėčiau, tikrai nebuvo, tad kol kas tespėjome užfiksuoti keletą visiems – net ir nebuvusiems – skausmo žinomų Amsterdamo "veido" bruožų:

kanalus su laiveliais-nameliais (taip, taip, labai banalu, bet pirkome pasiplaukiojimą kanalais ir gėrėjomės tiltais ir namukais,

ir išlikusiais puošniais namais, kuriuose baldai vis dar įkeliami per langus, nes laiptinės per siauros, o kiek seniau, per duris po laiptais vaikščiodavo tarnai, o per duris virš laiptų - aukštuomenė),

daugybę dviračių (bet patys jais beveik nevažiavome, tik truputį...),

 cofee-shop’us (gėda, bet neišbandėme)

 ir Raudonųjų žibintų kvartalą (kažkaip šito irgi neišbandėme, nors irgi spoksojome).

Nors ir nieko tokio "kitokio" ar "neįprasto" neieškodami vis tik atradome keistą sūrių parduotuvę, pasislėpusią tarp daugybės rūbų parduotuvių, įdomų tatuiruočių saloną, bažnyčios viduje įsikūrusį visokių turistinių niekniekių kioskelį bei romantišką namą su gėlėmis ir valtelėmis kiek tolėliau miesto centro.

 Dar sugebėjome aplankyti Van Gogo muziejų, kuris yra labai teisingo dydžio. Koks dydis yra "teisingas? Toks, kuriame nepervargsti, bet išeini jau išalkęs. :)

Ir, aišku, pasėdėjome baruose. Bet šitam iliustracijos nebūtinos. Tiesa, galiu pasidalinti viena paslaptimi (kuria pašnabždėjo vieno bariuko savininkas): Amsterdame alų reikia pirkti mažais bokaliukais, nes tada neatrodysi kaip turistas + alus bus ne bizalas, o visada šaltas + finansiškai nesumokėsi daugiau, nei pirkdamas didelį.

Prieš važiuodama į Amsterdamą pašmirinėjau po keletą internetinių puslapių su rekomendacijomis ir šiaip pastebėjimais apie miestą. Pasirašau po kiekvienu žodžiu, kad miestas labai gražus sutemus. Sutinku ir su tuo, kad Amsterdame galima rasti ir šėlsmo, ir ramybės - kam ko reikia ir norisi. Kas mane nustebino, tai kad daugelyje tų aprašymų buvo pabrėžiama, kad olandai labai gražūs žmonės. Na, kad aukšti, tai taip, bet kad labai gražūs… Hmmm... Žmonės kaip žmonės, nors galbūt gražūs dvasia -  šito ištirt dar nespėjau...


Ar dar norėčiau grįžt į Amsterdamą?
Neabejotinai,
nes jaučiuosi kol kas visiškai neatradusi šio miesto ir savo ryšio su juo, o tik pamačiusi tai, kas yra visiškai po nosimi ir įtraukta į visas, kas yra "mast sy" (must see) Amsterdame knygeles. O norėtųsi atrasti tai, kas yra truputėlį paslėpta, pvz., šilkinių vintažinių suknelių parduotuvę, fotografijų muziejų, pasisėdėjimą kažkur, kur renkasi vietiniai olandai, "savo" tiltą arba namą ir t.t. Kita vertus, susitikimas su draugais  pasibuvimui Amsterdame suteikė visai kitokį "prieskonį" nei kitoms mūsų kelionėms.
Na, gal kas norėtų pasimatymo Amsterdame?

2010-08-05

Pasakojimai nuo sofos: Liuksemburgo nacionalinės šventės ypatumai

...
Birželio pabaigoje, kuomet lietuviai intensyviai švenčia Rasas, o amerikiečiai po truputėlį ima ruoštis liepos 4-ajai, Liuksemburge taip pat ateina metas didžiulei „2 in 1“ šventei – Nacionalinės dienos bei Jo Aukštenybės Hercogo gimtadieniui. Ir nors tikrasis Hercogo gimtadienis yra ne birželio 23 d. (tikrai ne visi Liuksemburgo hercogai gimsta būtent birželio 23 d.), tačiau šalies mastu yra švenčiamas būtent oficialusis gimtadienis, susiliejantis su Nacionaline diena, o tiksliau – gimtadienis ir yra Nacionalinė diena (arba atvirkščiai).

Šventinis šurmulys mieste ima jaustis jau kelias dienas prieš birželio 23-ią dieną: mieste gausiai iškabinamos Liuksemburgo vėliavos, įvairių parduotuvių vitrinose atsiranda Hercogo ir jo šeimos foto, aikštėse statomos scenos bei kuriasi alaus-šampano-dešrelių kioskeliai. Pats šventimas prasideda jau 23 d. išvakarėse – gatvėse vyksta daugybė koncertų, stumdosi ir šėlioja galybė žmonių (ir ypač paauglių), sutemus vyksta deglais nešinų įvairių klubų ir organizacijų atstovų paradas, o vakarą vainikuoja fejerverkai.

Šiemet pirmą sykį teko būti Liuksemburge šios šventės metu, tad savo akimis negalėjau patikėti – iš kur staiga Liuksemburge atsirado tiek daug žmonių, kad kai kuriose gatvėse vos buvo galima prasibrauti?! Ta proga bevaikštinėjant po miestą teko laimė pirmą kartą pamatyti visą Hercogo šeimyną, kurie pėsčiomis su juos lydinčia svita neskubėdami traukė į jiems skirtą parado ir fejerverkų stebėjimo ložę. O mes netgi jiems taip droviai-kukliai pamojavome.

Nacionalinės dienos išvakarių kulminacija (ir, mano manymu, geriausioji jos dalis) buvo fejerverkai virš Adolfo tilto: ilgi, gausūs, savo grožiu gerokai pranokę Vilniaus kaip kultūros sostinės naujametinius fejerverkus. Nežinau, kiek milijonų iš Liuksemburgo iždo išlėkė į orą, bet vienas kitas tai tikrai. Sklando pletkai, kad šie fejerverkai finansuojami iš surinktų baudų už vairavimą, bet kiek čia teisybės, tai nežinau.

Kitą dieną vyko oficialūs "rimtieji" renginiai: šv. Mišios Katedroje, kur dalyvavo visokie ten garbieji asmenys, ir "a la" karinis paradas.

Kažkaip nepatingėjome nueiti pažiūrėti to parado, nors ten ir nebuvo labai į ką akis paganyti: stovėjo išsirikiavę trys karių pulkai, pravažiavo kokios 5 karinės mašinos, tada dar prisijungė visokie ten gelbėtojai, muitininkai, gaisrininkai, gydytojai.

A, tiesa, dar praskrido net 2 sraigtasparniai. :) Ir viskas.

Žodžiu, labai kuklus paradas. Nieko panašaus į tuos, kuriuos prisimenu iš vaikystės, kai per televizorių stebėdavau gegužės 9 ar pan. paradus Maskvoje.

Jei kam įdomu, galiu pasakyti, kad nuo 1967 m. Liuksemburgo armija yra savanoriška. Šiuo metu joje esama apie 450 profesionalių karių, apie 340 rekrūtų ir 100 civilių.

Liuksemburgo armija neturi savo laivyno bei oro pajėgų, nors vis dėlto turi vieną karinį lėktuvą, kuris kartu su Belgijos oro pajėgomis dalyvauja įvairiose misijose. Armijos reikmėms yra skiriama 0,9% BVP, kas sudaro 369 mln. dolerių.

Šalies gynybos reikalais rūpinasi Gynybos ministras, priklausantis Užsienio reikalų ir imigracijos ministerijai. Aukščiausieji laipsniai armijoje priklauso Hercogui ir Štabo viršininkui (Chef d'Etat Major) - jie yra vieninteliai generolai armijoje; tuo tarpu Hercogo sūnus puikuojasi majoro laipsniu.

Tai va, grįžtant prie parado, jo įdomiausioji dalis turbūt buvo, kada  prašmatniu automobiliu atvyko karine uniforma vilkįs Hercogas, išlipo beveik tiesiai mums prieš nosis ir ėmė atlikinėti visokius ten "karinius sveikinimosi" ritualus su jį pasitikusiais aukšto rango kariškiais.

Beje, pasižiūrėti parado buvo susirinkę nemažai žmonių (nors ir nieko panašaus į išvakarėse siautėjusią minią), tačiau viso renginio metu man labai truko pamojavimo Liuksemburgo vėliavėlėmis. Tikrai negaliu paaiškinti kodėl, bet parado metu man tikrai labai norėjosi mojuoti vėliavėle. :)
Tačiau mūsiškė vėliavėlė buvo likusi namuose, o ir kiti žiūrovai jokių vėliavėlių nebuvo atsinešę. Vadinasi, gal ir gerai, kad neturėjom - būtumėm buvę tarsi baltos varnos. Mojavimui/nemojavimui vėliavėlėmis turbūt įtakos turi tai, kad ne tiek patys liuksemburgiečiai, kiek turistai ar mieste gyvenantys užsieniečiai susirenka žiūrėti karinio parado - negi mojuosi svetimiems?.. O gal?..