SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-02-27

Pasakojimai nuo sofos: Barselona, Barseloonaa, Barselooonaaa!!!

...
Aha, šis įrašas yra apie Barseloną. BarselOOOna ...tadadaDAdadadamdam....


Barselonos turbūt kaip ir daugelio miestų megapolių nepaimsi taip paprastai ir neaprašysi. O ir nėra prasmės. Tokius miestus reikia ragauti asmeniškai, o tam nėra jokių receptų, nes asmeniniai patyrimai, nuotaikos, emocijos būtent ir lemia, kaip ir ką tu tuo metu matai. Kaip tam tikri atsparos taškai (tarsi savotiški ingredientai) gali pasitarnauti beveik visuose giduose minimos žymios Barselonos vietos, kurias, neneigsiu, netgi ir labai verta aplankyti, bet kaip tuos ingredientus sudėlioti, išmaišyti ar kokiu padažu užpilti – čia jau kiekvieno savitas pasirinkimas.


Gerai, užtenka tų bla bla bla.

Mūsų pažintis su Barselona prasidėjo prieš kokį 12 metų, kai dar studenčiokai būdami atvažiavome į tuomet vykusį Taize krikščioniško jaunimo susitikimą. Kiek toje kelionėje buvo piligrimystės, o kiek turistavimo – telieka paslaptis (tik paminiu, kad tai buvo labai studentiška išvyka į užsienį), bet turiu prisipažinti, kad kartais vakarinės pamaldos mums baigdavosi va taip:


Ir kaip nesibaigs, jei reikėjo viską pamatyti ir visur sudalyvauti, kas kad ne šimtu procentų. ;)

Taigi mūsų šviežutėlis lapkritinis pasimatymas su Barselona buvo kiek nuspalvintas ankstesnių - itin gerų - prisiminimų, tačiau rožinių akinių jau nebedėvėjome.


Tik atvažiavę į Barseloną iškart išsiruošėme pasivaikščioti po Ramblą, nors mūsų viešbučio administratorius duodamas žemėlapį mus gąsdino, esą šioje gatvėje baisiai nesaugu ir vakare geriau ten neiti. Palinkčiojome galvomis pritardami ir... tiesiu taikymu patraukėme į Ramblą

(P.s. Nei viename koliaže neturiu nufotografuotos Ramblos - vaikščiojome ne kartą, bet visai nefotografavome)

Taip, taip, šioji gatvė išties siaubingai turistinė, bet nežinau kitos gatvės, kurioje vyrautų toks įdomus chaosas: čia tau siūlo gėles, čia jau hašišą, čia milijone kavinukių gali prisėsti pavalgyti paeljos ir užsigerti litru sangrijos, čia kas dešimt žingsnių stovi po suvenyrinį kioskelį, čia tuoj tave nupieš arba beveik ant galvos nuleis kažkokį tai spalvotą suktuką. Tai va, kartais man patinka pasitrinti po tokį chaosą ir pavėpsoti į jį kuriančius asmenis.
 

Beje, o kur dar nelegalai ant savo paklodžių pardavinėjantys brendinius rankinukus ir pinigines, jei tik kas – tuoj apsiruošę nešti kudašių pastvėrę savo paklodes su prekėmis. O vieną vakarą kaip tik ir teko matysi kaip civiliais persirengę policininkai pasitelkę "normalius" (t.y. nepersirengusius) policininkus bandė sugauti būtent tokių nelegalių prekeivių kompaniją.


Grįžtat prie Ramblos, tai nepaisant perspėjimų šioje gatvėje jaučiaus aš visai saugiai ir ne vieną vakarą per ją traukdavome prie krantinės su vakare taip dailiai atrodančiais laiveliais.


Na, o norint ramybės, visai verta nuvažiuoti prie olimpinio komplekso ir neskubant pasivaikščioti jūros pakrante. Neįsivaizduoju, koks žmonių kiekis šias vietas okupuoja atšilus orams, bet mūsų buvimo metu šioji vietelė buvo persismelkusi ramybe.


Na, o labiausiai mums Barselonoje nesisekė su maistu, o jei tiksliau - su kavinių pasirinkimu. Po kelių tokių bjaurių pavalgymų priėjome išvedėme vieną tokią taisyklę: jei Barselonoje užeini į kavinę ar restoraną, žodžiu, tą vietą, kur ruošies pavalgyti, ir tarp aptarnaujančio personalo pamatai kiną (o jei dar ne vieną), tai mūsų nuoširdus patarimas – apsisukti ir kuo greičiau mauti iš ten. Žinoma, šis pasakymas negalioja kinų restoranams (mes ten nebuvome). Ir ne, aš nesu rasistė (ar bent jau ne šiuo atveju). Tiesiog taip jau susiklostė, kad mūsų visi neskanūs pavalgymai kažkokiu keistu būdų susiję su kinais. :)


Taigi, jei Barselonoje pagrindinės mūsų nesėkmės buvo nesugebėjimas išalkus pataikyti į tokią vietą, kur skaniai maitina (SOS, jei kas turi kokių gerų patarimų, kaip išalkus, kai galvoje tesisuka viena mintis „maistas, maistas, daaaug maisto“, atskirti skanaus maisto nuo bjauraus vietą, tai labai prašau pasidalinti; nebūkit skūpūs, ką...), tai vienas maloniausių prisiminimų yra buvusio (o gal ir esamo?) žydų kvartalo gatvelės. Na, turi jos savo magiją (ypač sutemus) ir pilnos visokių paslaptingų parduotuvėlių. Visai smagu ten paklaidžioti.


Pabaiga. Bet bus dar... 
...

2012-02-23

P.S. ketvirtadienio eklerai

...
Citrinos ir bulvės tinklaraštyje pamačiusi eklerų su apelsinų kremu ir šokoladu foto ir paskaičiusi receptą, pagalvojau, kad visai norėčiau pabandyti kažkada juos pagaminti. Ir tas "kažkada" kažkodėl ištiko šį vakarą.


Receptas buvo duotas 6-8 eklerams, bet apžoros yra apžoros (reikia daaaug eklerų), tad tyčiom ar netyčiom, bet tešlą užmaišiau dvigubam kiekiui. Kadangi namuose neturėjau jokių kulinarinių pribumbasų, tai naudojau paprasčiausią maišelį su dosniai iškirpta skyle, tad, kaip puikiai viršutinėje foto ir matosi, manieji eklerai išėjo gana gigantiški, sakyčiau, tokie hot-dog'iniai. Bet užtai į juos telpa daaaaaug kremo! Ir, aišku, ant viršaus nepagailėjau šokoladinio glajaus bei pabarstų.


Turiu prisipažinti, kad teisingai mane įspėjo apie tai, jog šių eklerų gaminimas yra nemažai laiko suėdantis reikalas. Prasikuičiau ilgiau nei dvi valandas (hmmm, o gal tris...). Tai va, pabaigusi juos tepti šokoladu aš staiga supratau, kad man visai nesinori šių eklerų ragauti - esu pilnai soti nuo vaizdo. Na, gerai, gerai, ir nuo tešlos...

Už tai namo grįžęs Vilmantas buvo baisingai patenkintas šiuo netikėtu desertu. Ne tik pats suvalgė visus du hot-dog'inius eklerus, bet ir mane privertė suvalgyti vieną. Įvertinusi suvalgytą kiekį (ir likusį šaldytuve), galiu drąsiai teigti, kad desertu apsirūpinome visam savaitgaliui. 

Beje, šie eklerai Vilmantui labai patiko; tai turbūt vienas geriausiai jo įvertintų mano gamintų desertų (man, asmeniškai, patiktų kiek rūgštesnis kremas). Tad mėgstančius kuistis virtuvėje labai skatinu susivilioti ir pabandyti. Aš pati galvoju, kad su šiais eklerais išnaudojau savo kulinarinį entuziazmą bent mėnesiui į priekį. Bet vertėjo. :)
...

2012-02-17

Pasakojimai nuo sofos: ežiukai rūke arba Montserrat vienuolynas

...
Kai kažkada senų senovėje pačioje jaunystėje, t.y. prieš kokius 12 metų, buvau (tiksliau, buvome abu) Barselonoje, taip ir nesuspėjome aplankyti netoliese esančio benediktinų Santa Maria de Montserrat vienuolyno. Tad šį kartą nusprendėme pasinaudoti proga ir paskirti dieną minėtam vienuolynui.


Panašiai, matyt, mąstė daugybė žmonių, nes traukinys į Montserrat vienuolyną buvo sausakimšas. Visgi važiuojant į priekį mums kažkokiu stebuklingu būdu pavyko nukauti porą sėdimų vietų, todėl tą valandą važiavimo išties jautėmės kaip ponai. Deja, atgal teko grįžti jau kaip elgetėlėms – įsitaisius ant žemės tiesiai po užrašu „sėdėti ant grindų draudžiama“. Draudžiama ar nedraudžiama, bet po dienos vaikščiojimo kojos visai nebelaikė. ;)


Aha, taigi, išlipę iš traukinio iki vienuolyno kilome geltonu lyniniu keltuvu, nes Monserrat kalnas iškilęs 1236 metrų virš slėnio. Išlipę apsidairėme ir supratome, kad didžiulė valgykla-kavinukė kaip tik ta vieta, kur šiuo metu mums norėtųsi užeiti. Žinau, žinau, nėra kuo girtis, kad savo ekskursiją pradėjome nuo kavinės, bet kad tokia jau realybė. :) Po kavos puodelio bei sumuštinių pasijutome tarsi naujai gimę ir tiesiu taikymu patraukėme į vienuolyno bažnyčią.


Tik ten, deja, taip lengvai nepateksi. Tiksliau į pačią bažnyčią nesunku patekti, bet norint apžiūrėti jos žymiąją juodąją Montserrat Mergelę (ar Juodąją Madoną) tenka pastovėti eilėje. Mes stovėjome gal kokią valandą...


Taip sulaukėme ir laiko, kada gieda Montserrat berniukų choras (vadinamas Escolania ir, beje, laikomas vienu seniausių Europoje). Kadangi jie gieda tik kartą per dieną, tai bažnyčia greitai užsikimšo žmonėmis, norinčiais pasiklausti šių altų ir sopranų choro, giedančių Montserrat Mergelės himną (vad. Virolai).


Žodžiu, bestovėdami eilėje išklausėme giesmių ir beveik pasiekėme jųjų la Moreneta, kuri patalpinta po stiklu. Manoma, kad jos amžius siekia XII amžių, o pajuodavo ji nuo laiko. Anot vienos legendos, benediktinų vienuoliai statydami vienuolyną negalėjo pajudinti iš vietos šios Mergelės skulptūros, todėl teko statyti aplink ją. Va ir taukia dabar ir piligrimai, ir šiaip turistai jos pamatyti.


Ir sakykit ką norit, bet pasiekus tą skulptūrą, na, neišeina abejingai į ją reaguoti. Mane, pvz., ji tikrai emociškai sujaudino (ko, naivuolė, visiškai nesitikėjau). Nusileidę atgal į bažnyčią dar uždegėme ir žvakutes už mirusiuosius, nes kaip tik buvo Vėlinių išvakarės.


Po apsilankymo bažnyčioje nutarėme apžiūrėti vienuolyno apylinkes, o tiksliau gal būtų – kalno apylinkes. Į muziejų eiti nesinorėjo (nors sako, kad verta), todėl funikulieriumi pakilome į Sant Joan kalną, nuo kurio giedrą dieną atseit matosi visa Katalonija, be to, galima rasti vienuolių atsiskyrėlių gyventų būstų likučių.


Va būtent čia ir pasijutome tikrais ežiukais rūke. Teko pamiršti apie galimybę pamatyti visą Kataloniją, nes visur aplink plytėjo rūkas. Kokias ten tolumas ar apylinkes pamatysi, kai net nesi tikras, kas yra už kampo. :) Nors visgi suradome vietas, kur būta šv. Onofre, šv. Joan ir net šv. Magdalenos.


Iš tiesų tai esama ten visokių pėsčiųjų takelių (hiking trails), ir aš įsivaizduoju, kad vasarą jais visai smagu palaipiot. Man, jaučiu, netgi labai patiktų. Ir, pasirodo, kaip kažkur paskaičiau, nemažai jaunimo iš Katalonijos keliauja čionai, kad pasimelstų prie Madonos, palaipiotų ir bent kartą sutiktų saulėtekį ant Montserrat viršaus.


Bet šį kartą tie takeliai man pasirodė visai pavojingi, nes buvo šlapi ir slidūs, o kur dar mažas matomumas. Bet negalvokit, kad tai atbaidė mus nuo palaipiojimo. Anaiptol. Vienu takeliu (jei jį galima taip vadinti) mes kažkokiu būdu užsikepurnėjome į viršų ir atradome labai gražią (na, kiek tas gražumas atsiskleidė rūke) bei paslaptingą vietą. O kartu aptikome ir kitus "ežiukus". Tačiau kai norėjome grįžti į pagrindinį takelį, staiga pasijutome "truputuką" paklydę, nes kiek užtrukome, kol rūke suradome nusileidimo takelį. Aišku, kad nusileisti buvo sunkiau (slidžiau) nei užlipti, tad porą kartų visai nedaug trūko, kad nuvažiuočiau žemyn tiesiai ant užpakalio. :)


Pakankamai pasibuvę ežiukais nusprendėme atvirsti žmonėmis, todėl kitu funikulieriumi nusileidome žemyn iki Santa Cova šventyklos. Iki jos veda kelias per 12 kryžiaus kelio stočių, o jo pabaigoje stovi visai mažytė bažnytėlė, kurioje yra Montserrat Mergelės skulptūros kopija ir kur tikintieji palieka visokius dalykus (nuotraukas, gėles, drabužius etc.) atsidėkodami už jos pagalbą. Beje, beeidami tuo taku pamatėme, kad slėnyje tai šviečia saulė. Kažkas visai neįtikėtino, prisimenant rūką viršuje. ;)


Tai ar vertėjo iki to vienuolyno belstis? Tai aišku. Ar verta stovėti eilėje, kad pamatytum Montserrat Mergelę? Be abejonės. Ar verta kabarotis po kalnus? Kas čia per klausimas?

O kur dar išties nenusakomas jausmas klaidžioti po rūką...

...

P.S. Virtualus turas po Montserrat vienuolyną

2012-02-13

Pasakojimai nuo sofos: tiesiog jaukus miestelis - Žirona.

...
Tikėjausi, kad žiema iki Liuksemburgo neateis. Bet atėjo. Tiesa, mūsuose ne taip šalta, kaip Lietuvoje, bet jeigu iki Kalėdų sniego ir šalčio nebuvo, tai po Kalėdų jų kaip jau ir nereikia, ane? Nes visi žmonės juk jau laukia pavasario, ane? Bet jie, rupūžės, vis tiek atėjo. Dar tikėjausi grįžusi iš Lietuvos prirašyti milijoną įrašų bloge bei nudirbti kitą milijoną visokių darbų. Nepadariau nei pirmo milijono, nei antro. Ech... :)
Na, bet už tai kiek pailsėjau ir naujai pasikroviau nusekusias baterijas, nes žiemos atostogos Lietuvoje buvo nors ir malonios, bet beprotiškai intensyvios. Žodžiu, pas mane kol kas nieko labai naujo, bet ir nieko blogo.

Gal todėl užėjo ūpas parašyti apie Žironą. Tai toks miestas, kuris lyg ir niekuo neypatingas, be jokių ten didingų architektūrinių paminklų ir panašiai, bet tuo pačiu visai mielas. Ir ispaniškas. O tiksliau - katalonietiškas.


Mano asmeniniu įsitikinimu (ir remiantis patirtimi), ilgiau keliaujant po įvairias vietas ir besidairant į visokiausius ten didingus paminklus, objektus, lankant muziejus etc. ateina toks momentas, kaip pavargsti nuo viso to - entuziazmas dingsta, viskas staiga tampa neįdomu, tesinori sėdinėti ant suoliukų, gurkšnoti kavą ir tiesiog ramiai būti. Tai va, Žirona yra idealus miestas būtent tokiam ramiam pasibuvimui. Pvz., pabėgimui iš Barselonos (nes jis yra tik už šimto kilometrų), kai užknisa minios žmonių.


Bėda tik tokia, kad mūsų kelionė po Ispaniją iš esmės prasidėjo nuo Žironos. O tai reiškia, kad mums, atitrūkusiems nuo darbų, tiesiog neapsakomai niežėjo rankos, kojų padai ir net akys nuo didžiulio noro kuo daugiau pasivaikščioti, pamatyti, patirti. Todėl, sakyčiau, kad Žirona mums buvo gal kiek per rami. Kaip mielai aš ją sukeisčiau vietomis su Sevilija, kurioje buvau jau visaip kaip pavargusi.

Aišku, Žironai pliusų pridėjo ir tai, kad ji mus pasitiko netikėtai šiltu oru. Šito tai jau niekada nebūna per daug. :)

Tai kas toj Žironoj gero? Didžiulis pliusas miestui yra jo nemažas, bet jaukus senamiestis. Tikrai malonu pasivaikščioti po visas siauras gatveles, apžiūrėti parduotuvėles, išbandyti kavinukes.


Jei gyvenčiau Žironoje, tai pasimatymus skirčiau štai ant šių laiptelių prie koplyčios. Ir laukčiau, kol atbėgs mano princas. :)


Be abejo, šiame mieste, kaip ir visur Ispanijoje, netrūksta bažnyčių. Žironos panoramoje dominuoja Katedra, skirta šv. Mergelei, bei reprezentuojanti ispaniškąjį gotikinį stilių. O kažkada jos vietoje stovėjo maurų mečetė...


Taigi, tik 86 laipteliai ir gali grožėtis ne tik Katedros vidumi, bet ir Žironos panorama. Katedros viduje galima rasti Žironos globėjo šv. Narcizo sarkofagą. Beje, šv. Narcizas yra neatskiriamas nuo musių - "musių šventasis" (aha, kaip pagalvoji, visai nesimpatiški gyviai tos musė), nes, anot legendų, puolant keliatūkstantinei prancūzų armijai iš šv. Narcizo kapo pakilo didžiulis spiečius musių ir padėjo apginti miestą.


Dar galima paminėti šv. Felius bažnyčią (irgi gotikinė), arabiškas pirtis - muziejų (aišku negaila tų dviejų eurų už bilietą, bet nežinau, ar tikrai verta ten užeiti - nieko įspūdingo), išlikusias-rekonstruotas gynybines sienas (ant jų galima pasivaikščioti).


Taigi labai norint galima atrasti visokių ten lankytinų "objektukų". Pvz., visai įdomu pasivaikščioti po siauras buvusio žydų kvartalo gatveles. Ten galima surasti ir visokių paslaptingų siaurų laiptų, kažkada vedusių į šalimais veikusias įtakingas kabalistines mokyklas (kažkaip man jos siejasi su mistika, alchemija ir a la D. Brown tipo knygomis).


Apskritai, tai Žirona pasirodė toks labai gyvas miestas - tiek dieną, tiek vakare, o toji jų rambla visai smagi.
Žodžiu, tokie mūsų prisiminimai po dienos Žironoje. Ir, aišku, mielai grįžtume ten vėl.
Kaip ten sakoma miesto moto: "inspires with love". Tai vat. :)
...