Pasakojimai nuo sofos: ežiukai rūke arba Montserrat vienuolynas

...

Kai kažkada senų senovėje pačioje jaunystėje, t.y. prieš kokius 12 metų, buvau (tiksliau, buvome abu) Barselonoje, taip ir nesuspėjome aplankyti netoliese esančio benediktinų Santa Maria de Montserrat vienuolyno. Tad šį kartą nusprendėme pasinaudoti proga ir paskirti dieną minėtam vienuolynui.

Panašiai, matyt, mąstė daugybė žmonių, nes traukinys į Montserrat vienuolyną buvo sausakimšas. Visgi važiuojant į priekį mums kažkokiu stebuklingu būdu pavyko nukauti porą sėdimų vietų, todėl tą valandą važiavimo išties jautėmės kaip ponai. Deja, atgal teko grįžti jau kaip elgetėlėms – įsitaisius ant žemės tiesiai po užrašu „sėdėti ant grindų draudžiama“. Draudžiama ar nedraudžiama, bet po dienos vaikščiojimo kojos visai nebelaikė. ;)

Aha, taigi, išlipę iš traukinio iki vienuolyno kilome geltonu lyniniu keltuvu, nes Monserrat kalnas iškilęs 1236 metrų virš slėnio. Išlipę apsidairėme ir supratome, kad didžiulė valgykla-kavinukė kaip tik ta vieta, kur šiuo metu mums norėtųsi užeiti. Žinau, žinau, nėra kuo girtis, kad savo ekskursiją pradėjome nuo kavinės, bet kad tokia jau realybė. :) Po kavos puodelio bei sumuštinių pasijutome tarsi naujai gimę ir tiesiu taikymu patraukėme į vienuolyno bažnyčią.

Tik ten, deja, taip lengvai nepateksi. Tiksliau į pačią bažnyčią nesunku patekti, bet norint apžiūrėti jos žymiąją juodąją Montserrat Mergelę (ar Juodąją Madoną) tenka pastovėti eilėje. Mes stovėjome gal kokią valandą...

Taip sulaukėme ir laiko, kada gieda Montserrat berniukų choras (vadinamas Escolania ir, beje, laikomas vienu seniausių Europoje). Kadangi jie gieda tik kartą per dieną, tai bažnyčia greitai užsikimšo žmonėmis, norinčiais pasiklausti šių altų ir sopranų choro, giedančių Montserrat Mergelės himną (vad. Virolai).

Žodžiu, bestovėdami eilėje išklausėme giesmių ir beveik pasiekėme jųjų la Moreneta, kuri patalpinta po stiklu. Manoma, kad jos amžius siekia XII amžių, o pajuodavo ji nuo laiko. Anot vienos legendos, benediktinų vienuoliai statydami vienuolyną negalėjo pajudinti iš vietos šios Mergelės skulptūros, todėl teko statyti aplink ją. Va ir taukia dabar ir piligrimai, ir šiaip turistai jos pamatyti.

Ir sakykit ką norit, bet pasiekus tą skulptūrą, na, neišeina abejingai į ją reaguoti. Mane, pvz., ji tikrai emociškai sujaudino (ko, naivuolė, visiškai nesitikėjau). Nusileidę atgal į bažnyčią dar uždegėme ir žvakutes už mirusiuosius, nes kaip tik buvo Vėlinių išvakarės.

Po apsilankymo bažnyčioje nutarėme apžiūrėti vienuolyno apylinkes, o tiksliau gal būtų – kalno apylinkes. Į muziejų eiti nesinorėjo (nors sako, kad verta), todėl funikulieriumi pakilome į Sant Joan kalną, nuo kurio giedrą dieną atseit matosi visa Katalonija, be to, galima rasti vienuolių atsiskyrėlių gyventų būstų likučių.

Va būtent čia ir pasijutome tikrais ežiukais rūke. Teko pamiršti apie galimybę pamatyti visą Kataloniją, nes visur aplink plytėjo rūkas. Kokias ten tolumas ar apylinkes pamatysi, kai net nesi tikras, kas yra už kampo. :) Nors visgi suradome vietas, kur būta šv. Onofre, šv. Joan ir net šv. Magdalenos.

Iš tiesų tai esama ten visokių pėsčiųjų takelių (hiking trails), ir aš įsivaizduoju, kad vasarą jais visai smagu palaipiot. Man, jaučiu, netgi labai patiktų. Ir, pasirodo, kaip kažkur paskaičiau, nemažai jaunimo iš Katalonijos keliauja čionai, kad pasimelstų prie Madonos, palaipiotų ir bent kartą sutiktų saulėtekį ant Montserrat viršaus.

Bet šį kartą tie takeliai man pasirodė visai pavojingi, nes buvo šlapi ir slidūs, o kur dar mažas matomumas. Bet negalvokit, kad tai atbaidė mus nuo palaipiojimo. Anaiptol. Vienu takeliu (jei jį galima taip vadinti) mes kažkokiu būdu užsikepurnėjome į viršų ir atradome labai gražią (na, kiek tas gražumas atsiskleidė rūke) bei paslaptingą vietą. O kartu aptikome ir kitus "ežiukus". Tačiau kai norėjome grįžti į pagrindinį takelį, staiga pasijutome "truputuką" paklydę, nes kiek užtrukome, kol rūke suradome nusileidimo takelį. Aišku, kad nusileisti buvo sunkiau (slidžiau) nei užlipti, tad porą kartų visai nedaug trūko, kad nuvažiuočiau žemyn tiesiai ant užpakalio. :)

Pakankamai pasibuvę ežiukais nusprendėme atvirsti žmonėmis, todėl kitu funikulieriumi nusileidome žemyn iki Santa Cova šventyklos. Iki jos veda kelias per 12 kryžiaus kelio stočių, o jo pabaigoje stovi visai mažytė bažnytėlė, kurioje yra Montserrat Mergelės skulptūros kopija ir kur tikintieji palieka visokius dalykus (nuotraukas, gėles, drabužius etc.) atsidėkodami už jos pagalbą. Beje, beeidami tuo taku pamatėme, kad slėnyje tai šviečia saulė. Kažkas visai neįtikėtino, prisimenant rūką viršuje. ;)

Tai ar vertėjo iki to vienuolyno belstis? Tai aišku. Ar verta stovėti eilėje, kad pamatytum Montserrat Mergelę? Be abejonės. Ar verta kabarotis po kalnus? Kas čia per klausimas?

O kur dar išties nenusakomas jausmas klaidžioti po rūką...

...

P.S. Virtualus turas po Montserrat vienuolyną