SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-05-30

Pasakojimai nuo sofos: ir pasileido jie nuo vulkano...

...
Jei tęsiu savo įrašus tokiais tempais, tai apie apie Tenerifę ir bonifacijaus atostogas šiais metais net nebaigsiu pasakoti. :)


Žodžiu, šią salą mes pasirinkome iš dalies ir dėl to, kad joje yra ugnikalnis (3 718 m aukščio) , po kurį netgi galima pakopinėti, pavaikštinėti ir pan. Pirminė mintis buvo, kaip smagu būtų imti ir užkopti į jį. Jei jau į garsųjį Didįjį kanjoną sugebėjome nusileisti ir užkopti atgal į viršų per vieną dieną, tai negi neužlipsim į Teidės ugnikalnį (Pico del Teide). Aišku, kad užlipsim.


Na, bet realybė (kaip visada) įneša tam tikrų korekcijų netgi į tobuliausius planus. Ech.

Visų pirma, norint užkopti iki paties Teidės kraterio viršūnės, reikia iš anksto pasirūpinti leidimu. O jie, pasirodo, išdalinti jau dviems ar net ir visoms trims savaitėms į priekį. Mes tuo metu gal net nebuvome dar sugalvoję, kad apskritai į Tenerifę važiuosime. O gal ir buvome… Enivei, greitai tapo aišku, kad iki pačios viršūnės šį kartą nenusigausime. Prireikė šiek tiek laiko kol su ta mintimi susitaikėme. Žinot, tos ambicijos.

O antriausia, tai išsiaiškinome, kad iki ugnikalnio ir iš jo kursuoja tik vienas autobusas, tad mums tikrai nepakaks laiko tarp atvykimo ir išvykimo, kad spėtume užkopti. Čia teliko apverkti namuose pamirštas Vilmanto teises. Bet mes vis tiek nenorėjome nusileisti: na ir gerai, jei jau neužkopsime viršun, tai bent jau nusileisime žemyn. Tam laiko tai jau tikrai pakaks. ... Hmmm, gal…


Kaip ten bebūtų, devintą valandą ryto su kuprinukėmis ant pečių jau mindžikavome stotyje prie mums reikalingo autobuso. Tokių kupriniuotų prisirinko ir daugiau. Gal kiek stebino pora senelių porų, nes neatrodė, kad savo apranga jie net ugnikalnio pakalnėje tiktų vaikščioti, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, jie ten ir nevažiavo – išlipo pakelės miesteliuose. Kelias pasirodė esąs netrumpas ir bekylant viršun link ugnikalnio vis labiau vingiavo kol virto (beveik) vimdančiais serpentinais – nesaldu būtų vairuoti mašiną, brrr. Nors vaizdai tai gražūs...

Atvažiavę dar pasikalbėjome su informacijos centro darbuotoja, ar mums tikrai pakaks laiko nuo Teidės nusileisti iki autobuso išvykimo, o ji įteikdama keliukų žemėlapį patikino, kad tikrai taip. Tai mes ramiai (tiksliau, visiškai atsipūtę) nusipirkome keltuvo bilietus tik į vieną pusę: juk laikas nusileidimui greičiausiai paskaičiuotas kokiems diedukamas, o mes, jaunuoliai, juk daug greitesni.


Aga, pamiršau paminėti, kad iki tam tikros vietos galima pakilti ir nusileisti lyniniu keltuvu, tad ši pramoga iš esmės prieinama kiekvienam. Tikrai verta pakilti pasigrožėti vaizdais (nebent tvyrotų rūkas, tada jau nieko gero) iš Senojo (Pico Viejo) arba Baltojo (Montaña Blanca) kalnų pusės - kartu su Teide jie sudaro Centrinį salos vulkanų kompleksą. Be to, ir keliukai neblogi padaryti, nebūtina gi lipti iki apačios. Gal tik vertėtų nepamiršti pasiimti šiltesnių megztinių, nes užkilus nėra taip šilta, todėl ilgesnis pasibuvimas šaltyje gali virsti kankyne.


Na, bet mums tik užsikelti, pabūti kažkiek ir nusileisti nelabai įdomu, norėjosi ilgiau pasimėgauti vaikštinėjimu ir kopinėjimu, todėl per daug nesimalėm tarp turistų ir pradėjome savo žygį. Pakeliui vis nužvelgdavome kopiančius į viršų, nors negaliu sakyti, kad buvo nuobodu leistis arba kad žvelgdama į pavargusius kopėjus viršun tyliai širdyje (na, kad niekas negirdėtų) nesidžiaugiau, kad leidžiamės būtent žemyn.


Vaizdai gražūs, ugnikalnio sluoksniai kito – tik spėk žiūrėti po kojomis ir dar dairytis aplink, o kur dar tas jausmas, kad esi aukščiau debesų, kas kad kai kurie tų debesų greičiausiai yra sieros. Nors, aišku, pakvailiojimams laiko visada atsirasdavo - kitaip juk pusė malonumo dingsta.


Visgi leidomės gana greitai, nes iki galo nebuvome tikri, kiek iš tiesų prisireiks laiko. Bet kartais Vilmantas neapsikentęs mano lėkimo žemyn imdavo grasinti, kad užrašys kitais metais į "Urban Trail", jei aš ir toliau lėksiu kaip ožka, vat tada galėsiu kukuoti.


Be abejo, per tą savo šustrumą ir greitumą nepraleidau progos kokius tris kartus paslydusi ant akmenukų gracingai žnektelėt ant subinės, o Vilmantas nepraleido progos dėl to iš manęs pasišaipyti. Gerai, kad neskaudžiai ir be didesnių traumų, nors tokiems dalykams visgi man patiktų avėti čiurną saugančius kalnų batus. Na, bet ir bėgimo kedai buvo ganėtinai patogūs. Sakykim.


Apibendrinant, stačiausią nuokalnės atkarpą įveikėme linksmai, pakankamai greitai ir beveik neskausmingai. Ir netgi atrodė, kad dar turim marias laiko iki autobuso. Tai gal kiek atsipalaidavome ir…

O kas tada nutiko, parašysiu vėliau, šis įrašas ir taip kilometrinis gavosi.
Eilinį kartą. :)
...

2012-05-25

Pabambėjimai nuo sofos: po vakar parašysiu apie ką kitą...

...
Ruošiausi rašyti apie pirdulinimą žemyn nuo vulkano, bet po vakar vakaro parašysiu apie ką kitą...

Vat ir ne, ne apie Euroviziją. Nors ir ją vakar  su didele kompanija smagiai pasižiūrėjome. Ir ne apie Montvydą, jo dainą, suktuką ar svarovskiais dabintą raištį. Nors Donato patekimą į finalą taip linksmai atšventėme, kad dabar sėdžiu va sau ant sofutės pasiėmusi riestainį ir kavos puodelį ir tingiu net tingėti. O reikia eiti paruošti namus ir stalą naujai svečių "partijai". Bet dar truputėlį patingėsiu...


Nukrypau. 

Taigi, o rašyt ruošiuos apie tango. Aha, žinau, kad nesitikėjote.


Šiltą vakardienos naktį nusileidome su draugais iš namų į centrinę aikštę, o ten išgirdome armonikos garsus. Kažkas tyliai grojo tango melodiją, o keletas porų lengvai dėliojo tango žingsniukus. 

Bet kaip gražiai viskas atrodė. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau. 

Šokti manęs netraukia, bet va tokios jaukios bendraminčių milongos šiltais vakarais, tai kažkas užburiančio - tarsi viskas vyktų ne čia ir dabar, o kažkokiame filme,- ir žadinančio lengvą pavydą.



Galbūt dėl to ir šiandien mano mintys sukasi apie tango šokį. Ir dar apie meilę, romantiką, aistrą. Tad pasikuitusi internete susiradau keletą filmų, kuriuose šokamas tango ar jo interpretacija man labai patiko.

Pavyzdžiui, šis filmo "Easy virtue" gerbėjų (o gal tango šokio?) sukurtas video man kol kas pats pačiausias dėl... dėl visko (patinka man romantikos ir maištavimo derinukas):


Nors mažai jam nusileidžia Fridos šokamas tango su Lila Downs ("Frida Kahlo") - och, kaip mane žavi Fridos charakteris čia (akiplėšos, bet vis tiek gundančios moterys... ach, vargšai tie vyrai...):


O šitą ("Take the lead") pasirinkau dėl mane papirkusio tango seksualaus jausmingumo ir senos tiesos patvirtinimo - klasika (tango) nesensta:


Na, ir man nepabostanti scenelė iš miuziklo "Chicago":


Gal dar žinote kokią itin gerą tango šokio sceną iš filmo, kuri labai patiko?

O šiaip, tai ką, 
išsikepkit sausainiukų ir eikit savaitgalį piknikauti su draugais.
Arba nekepkit. Ir eikite šokti. ;)
 ...


2012-05-22

Pasakojimai nuo sofos: saloje, kurią mačiau pro balkoną

...

Aplankius Loro parką bei Puerto de la Cruz miestelį kitas mūsų planas buvo keliaut pakopinėti po Teidės ugnikalnį. Deja, dėl poilsio dieną netikėtai iškilusių problemėlių - mūsų didysis bėgikas neprotingai išbėgęs basas (matot, kaip saulė ir jūra apsuka galvą) pabėgioti savo valandinio maršruto grįžo su "nuostabiomis" pūslėmis ant padų - savo planus teko skubiai keisti, nes kokie dar kopinėjimai su tokiomis kojomis gali būti...


Bet antrą dieną iš eilės paplūdimy tūnot taip pat nesinorėjo. Tad nusprendėme „papirkti“ ekskursiją į iš viešbučio balkono matomą Gomeros salą. Tik kad tasai sprendimas vėlokai toptelėjo į mūsų perkaitusias galvas, tad nenuostabu, kad tik vos vos suradome dar dirbančią ir kitam rytui turinčią išvyką į Gomerą agentūrą. Na, bet pasisekė. Ir beje, nusipirkom ne iš bet kokios agentūros, o, kaip paaiškėjo, iš įkurtos čia jau kelerius metus gyvenančių lietuvių.

Tai ką, kitos dienos rytą kėlėmės anksti, pakeliui susirankiojome likusius turistus ir nulingavome prie kelto. Keltas toks didelis, modernus ir su labai patogiais krėslais, kuriuose aš net po espresso kavos puodelio sugebėjau pusvalanduką nusnausti. Bet vis tiek sugebėjau pamatyti Teidės ugnikalnio viršūnę.


Toliau vėl autobusas ir kelionė per salą, poroj vietų išleidžiant tarsi žvėrelius iš narvo papyškint panoraminių vaizdų. Visą kelią gidas tarškėjo neužsičiaupdamas, mat tą pačią informaciją kartojo ispanų, anglų ir prancūzų kalbomis. Gal ir neblogai: jei ko nesupranti viena kalba, tai atsiranda šansas, kad suprasi kita (o gal ir ne...).


Na, gerai, tai kas ta Gomera? Ji, kaip ir Tenerifė, yra vulkaninės kilmės sala, tik daug mažesnė, padengta daugybe uolėtų kalnų, išraižyta tarpeklių, o tarp jų išraizgyti siauri keliukai.


Nuo kalnų driekiasi terasos, kuriomis neretai ir viliojami turistai aplankyti šią salą. Būtent terasose auginamos visokios ten daržovės, bet paskutiniuoju metu daug kur jos yra apleistos - žemės ūkis (aka terasinė žemdirbystė) kultivuojamas vis mažiau, nes vietiniai linksta prie su turizmu susijusių versliukų.


Gomera žymi savo bananais (platano) – nemažai ūkelių saloje būtent tuo ir verčiasi, ypač Hermigua miestelyje. Bet saloje auga ir visokių kitokių gėrių.


Šiaurinėje Gomeros dalyje aukštai kalnuose Garachonajaus nacionaliniame parke (Parque nacional de Garajonay) vis dar auga niekur kitur daugiau Europoje nerandami (nors Wikipedija man šnabžda, kad dar yra ir Portugalijos salose) bei UNESCO saugomi laurisilva tipo miškai (arba, jei taisyklingai lietuviškai – laurų giraitės; tačiau nors ir kyla pagunda, bet vis tiek nereikėtų jų painioti su lauro lapais). Anksčiau laurisilva miškai (subtropinio tipo, nuolat paskendę drėgmėje ir rūke) klestėjo visoje Europoje, o kintant klimatui paskui po truputį išnyko.


Išties tie miškai kažkokie paslaptingi, žaliomis samanomis net medžių kamienai padengti, tad baisiai norėjosi pasinerti į tą paslapties atmosferą ir po juos pasivaikščioti. Širdį skaudėjo pro autobuso langą matant esančius vaikštinėjimo-kopinėjimo takelius. Padūsavome, padūsavome sau tyliai, tačiau vos autobusui sustojus pusvalandinei kavos pertraukėlei mes su Vilmanto jau ir šuoliavome žemyn gido užrodytu taku. Aišku, laiko mažai, tai nepasimėgausi, bet nors truputuką... Nors bato krašteliu... :)


Toliau sekė pietūs būtent tokioms masinio turizmo grupėms skirtame restorane bei jame turėjęs vykti itin autentiškos Gomeros salos švilpesių kalbos (Silbo Gomero) demonstravimas. Nuo senų senovės (maždaug romėnų laikų), kuomet susisiekimo priemonės buvo ribotos, o ir kelių nelabai buvo, būtent švilpavimo pagalba vietiniai gyventojai susikalbėdavo. Vėliau ją perėmė 16 a. į salą atsikėlę ispanai, o dabar ši kalba po truputėlį nyksta. Kad visai neišnyktų, jos mokymasis yra privalomas dalykas Gomeros mokyklas lankantiems vaikams.


Taigi, per tą demonstraciją kavinės padavėja kažką ten pašvilpavo atseit pasakinėdama, kur paslėptas tam tikras svečio rankinukas ar pinigai to slėpimo proceso nemačiusiam kitam padavėjui. O tasai viską surado. Bet kiek ten iš anksto yra sutarta, o kiek ne – negaliu pasakyti. Pati neapsisprendžiu, ar tikrai tais švilpesiais jie gali pasakyti, kad po tavo lėkštute padėti kaimyno nuo kito stalo dešimt eurų, ar jau iš anksto būna susitarę. Žodžiu, galėjo ir daugiau paaiškinti, kad jau taip. O dabar teko viską internete aiškintis.


Didžiausias Gomeros miestelis ir sostinė yra San Sebastianas. Jame, kaip ir privalu, yra bažnytėlė (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų), savivaldybė ir netgi nuo viduramžių išlikęs koks tai Kondės bokštas. Sakyčiau, sostinės didingumo San Sebastiane mažoka, bet užtat kokie smagūs kortuotojai jame gyvena. :)


Labai reklamuojama legenda-vilionė, kad Kristupas Kolumbas prieš išplaukdamas 1492 m. atradinėti Amerikos, būtent šioje saloje (ir būtent šiame miestelyje) pasipildė maisto atsargas ir net meldėsi bažnyčioje. Kiek mažiau garsinama, kad vietoje planuotų ketverių dienų, Kolumbas saloje užtruko visą mėnesį, nes užmezgė romantiškus santykius su salos gubernatore Beatriz de Bobadilla y Ossorio (susižavėjo?įsimylėjo?pamylėjo?).


Trumpai tariant, apsilankymas Gomeroje man paliko tokį vidutinį įspūdį. Gal, jei būčiau galėjusi bent kelias valandas paklaidžioti po tuos apsamanojusius laurisilva miškus, kalbėčiau kitaip, bet dabar...
...

2012-05-20

P.S. 21,0975 km per 01:35:49 (aš taip negalėčiau...)

...
Ką gi, po vakardienos Liuksemburgo naktinio maratono Vilmantas savo kišenėn įsidėjo per 1 val. 35 min. 49 sek. įveiktą 21-ą kilometrą. 


O tai reiškia, kad tarp savo amžiaus grupės jis užėmė 50-vietą, o bendroje įskaitoje tarp visų amžiaus kategorijų vyrų liko 229-as (jei pridėtume ir moteris, tai būtų 238-as). Ką čia slėpsi, labai juo didžiuojuosi. :) Šį kartą 21 km bėgo nei daug, nei mažai - 4 790 vyrų ir moterų.


Smagiausia, kad finišavęs Vilmantas atrodė žvalus kaip agurkėlis. Belaukiant sutartoje vietoje po finišo atėjo jis pas mus besišypsantis, su medaliu ant kaklo ir su dviem alaus stiklinėmis - nes gi reikia atšvęsti. :)
 
Beje, šį kartą turėjau savo palaikymo komandoje kompanionę (ačiū tau, Viktorija), tai laikas beplepant ir beaptarinėjant gyvenimo klausimus bei maratono dalyvius neprailgo. O tarp pastarųjų tai buvo visokiausių: sijonuotų, karviuotų, su kojūkais ar vaikiškais vežimėliais etc. Man tai jie yra antra pagal smagumą (pirma - bėgantis Vilmantas) maratono atrakcija.


Belaukiant finišo teko matyti ir tokių užsispyrusių sportininkų, kurie iš paskutiniųjų siekė kirsti finišą. Vienam jaunam vaikinukui  likus keletui metrų iki finišo visiškai atsisakė kojos - matosi, kad jėgų lyg ir yra, tačiau kojos nebeklauso kūno. Įsivaizduoju, koks tai baisus jausmas. Tai atbėgę apsaugininkai padėjo  jam kirsti finišą (beveik vilkte nuvilko). Vėliau vienas apsaugininkas alpstančiai bėgikei padėjo pasiekti finišą atnešdamas ją ant rankų (čia romantiškiau skamba nei atrodė). 


O kai kurie bėgikai po finišo tai tikrai truputuką su dvasiomis kalbėjo, pvz., mes žiūrėdamos į vieną bėgiką po finišo lietuviškai pliotkinom, kad jam nei kojos nebesidėlioja, o ir pats neabejotinai su nematomu pasauliu šnekasi... O tas lyg būtų išgirdęs ir supratęs mūsų lietuviškas kalbas pasižiūrėjo į mus ir prancūziškai paaiškino visai nebegalįs paeiti. Na va, ir susikalbėjome.

Bet nerealiausiai atrodė pirmasis finišavęs maratono bėgikas iš Kenijos. 42 km laikas - 2 val. 13 min. 45 sek. - geriausias per visą Liuksemburgo maratonų istoriją. Ir į finišą jis tiesiog nušvilpė su vėjeliu. Atrodo, kad neįmanoma taip greitai bėgti. Bet turbūt čia ir Afrikos paslaptingas paveldas. Nes visas pirmas ketvertas buvo iš Kenijos, tada trys iš Maroko ir vienas iš Etiopijos. O tik tada atėjo laikas pasirodyti pirmajam europiečiui, kuris šįkart buvo iš Prancūzijos.


Turiu pasakyti, kad ir aš netinginiavau, ir po šio renginio į savo sirgalės ir palaikytojos kišenę įsidėjau 8 nueitus kilometrus. Ir kas dabar gali pasakyti, kad sirgaliai nesportuoja. Aha!


Teisybės dėlei ir Vilmantui dar 4 km keturis reikėtų pridėti, nes pasibaigus maratonui namo nevažiavome autobusu, o ėjome pėsčiomis (čia jau geniali mano įdėja) vis pamojuodami pro šalį lekiantiems-risnojantiems-einantiems-vos bepasivelkantiems maratono bei komandinio bėgimo dalyviams.
...

2012-05-18

Pasakojimai nuo sofos: apie bukus, karves ir bites (Manternach)

...
Liuksemburge mums ilgasis savaitgalis - ketvirtadienis ir penktadienis institucijose nedarbo dienos, tad pridėję savaitgalį gauname net keturias laisvas dienas. Bet dėl rytdienos maratono mes niekur tolėliau negalėjome išvykti (turim gi nuolatinį jo dalyvį), tad gal visai ir nekeista, kad vakar atsikėliau su mintimi, kaip būtų puiku išsivalyti langus. Jau senokai toji mintis kirba, tik niekaip neprieinu prie jos įgyvendinimo, tad gal reikia pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą. Tačiau Vilmantas užprotestavo - taigi geri tie langai, visai neseniai - gal pernai - valyti, geriau važiuojam kur nors pasivaikščioti po Liuksemburgą. Ir ką, pasidaviau be kovos. :)


Iš mūsų žemėlapių su pasivaikščiojimų keliais rinkinio Vilmantas parinko man dar niekad negirdėtą Manternach miestelį-kaimelį su 415 gyventojų (čia senesniais duomenimis), aplink kurį ir suksim savo 6 kilometrus. Po 35 minučių traukiniu mes jau ir ten.


Nėra tame kaimelyje  kažkokių įdomybių - bažnyčia, savivaldybė, kavinė ir saulėje snaudžiantys tylūs gyvenamieji namukai. Karts nuo karto pravažiuoja kokia mašina, pralekia dviratis ar pradunda traukinys. Keista ta tokia tyla. Anot Vilmanto, tai galėtų būti puiki iliustracijos dienai prieš pasaulio pabaigą - ryški saulė, nei gyvos dvasios ir spengianti tyla (paukščiukų čiulbesiai nesiskaito).


O Manternach'o ekspoziciją-muziejų gal ir būtume praėję jo net nepastebėję, jei nei akis užkliudęs ženklas, draudžiantis šunims nusilengvinti prie krūmelio. Tada ir pamatėm, kad oho, čia gi vietinių gyventojų istorinis išradimas (su visais patentais) demonstruojamas - javų kombainai.


Maklinėdami po kaimelį atradome vietą, kur įsikūręs turizmo informacijos biuras (na, bet šventės, taigi aplinkui buvo gūdžiai tuščia), tačiau tarp prie jo esančių kitų vaikštinėjimui tinkamų kelių nuorodų atradome ir savojo kelio žymenį - žalią kvadratuką. Dar pakeliui tarp žalių lapų sutikom labai stilingą (su žaliu antkakliu) ir protingą (užteko pažvelgti į akis) juodą katiną, besmalsaujantį, ko tie nematyti žmonės nori. Ir apskritai, čia jo kiemas ir jo teritorija, jei netyčiom neaišku.


O toliau, tai ką, perėjom kaimelį, perėjom geležinkelį ir takeliu palei Syre upę su kitapus besiganančiomis karvėmis pasiekėme mišką. Na ir keliavome neskubėdami tuo "savuoju suplanuotu" aukštyn žemyn besirangančiu keliuku, retkarčiais prasilenkdami su kitais vaikštinėtojais bei pasiskaitinėdami informacines lenteles apie gamtą.


Pusiaukelėje tarp bukų užlipę 100 laiptelių (iš anksto buvo parašyta, kad jų šimtas, mes neskaičiavome) pasiekėme tinkamą piknikui vietą. Ne tik su gražia panorama, bet ir su staliuku bei suoleliais, žodžiu, su visais patogumais. Teliko išsitraukti braškes... :)


Besileisdami žemyn užmatėm medžiotojo namelį, tai negi neužlipsim pasižiūrėt, ką jie iš tos būdelės mato. Mano akių lygmenyje buvo gražiai užkalta lenta, tai kad ką nors pamatyčiau, turėjau arba pritūpti, arba pasistiebti. Padariau išvadą, kad mano ūgis netinkamas medžioklei iš būdelių.


Dar aptikome laukinių (?) bičių avilių, tačiau medaus nebandėme kopinėti. Nekokie iš mūsų mikės pūkuotukai (aš apskritai medaus nemėgstu), tačiau saulėkaitoje pasiklausyti senai girdėto bičių dūzgesio buvo visai malonu.


Išėjus iš miško dalis mūsų kelio driekėsi palei laukus su pavienėmis aguonomis bei kiaulpienių pūkais. 

Tenai mūsų laukė ir ne itin malonus susidūrimas. Netoliese, tiesa, už spygliuotos vielos, ganėsi visa karvių kaimenė. Mums einant pro šalį, žiūriu, viena jų taip gražiai žiūri... Aš irgi atgal žiūriu ir dar kalbinu, oi, kokia graži, kokia miela karvutė, oi, kokia karvutė. Tik staiga ta "karvutė" kad išmes pozą, jog atrodo tuoj puls mane, tai visas noras su ja bendrauti taip staigiai ir pradingo. Pasipustėm padus ir pasistengėme kuo greičiau iš ten pradingti, nes toji tvora ne baisiai patikimai atrodė. Dar Vilmantas pasišaipė, atseit, kokia čia tau karvutė, nematai, kad tešmens nėra. Nu, aišku, kad nemačiau, taigi į akis žiūrėjau. Dar pridėkime, kad abu raudonai apsirengę buvome - tikras skanėstas jaučiui.


Ir... Ir viskas. Po lėto beveik trijų su puse valandos pasivaikščiojimo grįžome miestelin, bet laiko gerokai iki traukinio buvo likę, tai sugalvojome kavinėje pasidėti. Norėti galima daug ko, tačiau vienintelė mūsų matyta kaimelio kavinė neveikė, nors pro langą ir matėm kinus (greičiausiai jos šeimininkus) viduje smagiai besėdinčius. 

Parvykę namo dar radom jėgų sumeistrauti Vilmanto išsvajotus virtinukus su obuoliais. Šį kartą mano eilė buvo akis išplėtus žiūrėti, kokį čia keistą patiekalą jis gamina ir nepatikliai kraipyti galvą. Pavyko gerai, nors ir nereprezentatyviai jie foto išrodo. Tiems, kas mėgsta virtinukus su mėlynėmis ar vyšniomis ir šitie, esu tikra, patiktų. Man, kaip pripažįstančiai tik virtinukus su varške, obuoliniai virtinukai pasirodė valgomi, nors ir ne svajonių maistas. Tuo tarpu Vilmantas kapojo apsilaižydamas.
...

2012-05-16

Pasakojimai nuo sofos: ir niekad zoologijos sodų mums nebus gana

...

Pati pirmoji mūsų išvyka Tenerifėjė už mūsų rajono pliažo ribų – na, tokia apsiuostymui arba, kitaip tariant, apsipratimui, kai norisi susipažinti su viešuoju transportu ir nesileisti į jokius ekstremalumus – buvo į plačiai reklamuojamą Loro parką Puerto de la Cruz mieste. Tai toks nedidelis (na, sąlygiškai) zoologijos sodas išaugęs iš kažkada buvusio vien tik papūgų zoosodo. Todėl ir papūgų jame vis dar laaabai daug (beje, ta balta mus pakalbino bandydama išsiprašyti kokį skanėstą). Nors yra ir šio bei to daugiau.


Apskritai, tai ko jau ko, o visokių ten gyvūnų parkų Tenerifėje tai netrūksta – Loro, Jungle, kupranugarių, beždžionių. Gal apie dar kokius ir visai nežinau. Labiausiai tarpusavyje konkuruoja Loro ir Jungle parkai. Pastarajame nebuvau, tačiau iš girdėtų atsiliepimų bei lankstinukų sprendžiu, kad Loro parkas yra toks a la modernesnis bei naujesnis, tuo tarpu Jungle parkas kiek apleistas (bet čia tik hipotezė). Tačiau visai tikėtina, kad įvairesnių bei įdomesnių gyvūnų galima pamatyti būtent Jungle parke.


Kaip ten bebūtų, Loro parkas išties labai gražus ir itin sutvarkytas. O taip pat ir protingo dydžio ta prasme, kad jame bevaikštinėdamas nepervargsti. Nors asmeniškai mums jis labai didžiulio įspūdžio ir nepaliko. Gal todėl, kad mes, kaip didieji gyvūnų ir sodų mėgėjai, lankėmės jau ne viename ir turime su kuo palyginti. Tačiau jei žinotume tik Kauno zoologijos sodą, tuomet Loro parkas atrodytų nerealiai išpuoselėtas ir patogus tiek gyvūnams, tiek lankytojams.


Loro parke didžiausiomis įdomybėmis laikyčiau įspūdingo dydžio orkas. Jų jie turi visą penketą, viena jų netgi Loro parke ir gimusi, dar viena yra olandų išgelbėta ir perduota auginti Loro parkui. O tai rodo, kad jomis labai rūpinamasi – na, kurgi ne, jei kasdien joms pumpuoja iš Atlanto vandenyno 65 metrų gilumos orkoms tinkamą vandenį.


Bežiūrint šou man taip ir liko mistika, kaip šias orkas sugeba išdresuoti ne tik, kad triukus žiūrovams rodytų, bet ir leistųsi paimti kraują ar atlikti echoskopiją. Kai pažiūri į jų dantis, tai...oho...

Greta orkų, parke rengiami ir jūrų liūtų bei delfinų šou. Taip pat ir papūgų.


Antrą vietą pagal įdomumą (primenu, kad tai mano super subjektyvi nuomonė) skiriu didžiuliam pingvinariumui, kuriame pilna kelių rūšių pingvinų. O juos apžiūrinėdamas gali visai neeikvoti energijos – pakanka atsistoti ant aplinkui judančios grindų juostos ir stebėti tų keistų gyvūnėlių gyvenimo peripetijas.


Tarp pingvinų nerealiai juokingas buvo šis pingvinas-papūga-antis (čia mano sugalvotas palyginimas), o iš tiesų tai lietuviškai jis įvardijamas kaip mormonas arba kirviasnapis, nors angliškas jo pavadinimas man daug labiau patinka - "Atlantic Puffin", nes kažkodėl man iškart susieja su "muffin", o tada gaunasi Atlanto keksiukas. :)


Žuvų akvariumas irgi kerintis reikalas, bet ryklių-rajų tunelis tai visai neįspūdingas. Už tai buvo labai įdomu pamatyti, kaip atrodo besiperintys/besivedantys rykliukai toje stadijoje, kai jie jau juda, bet dar yra uždarame „maišelyje“ (žr. koliažo apačioje antrą iš kairės foto).


Trečiasis parko gėris yra laisvai skraidančių paukščių voljeras, kuriame tu vaikštai ir staiga kokia papūga pralekia tau pro nosį.

Nors ne, bedūkstančios šimpanzės arba gorilos gal netgi ir įdomiau.


Na, o didžiausias Loro parko minusas yra jo bilieto kaina, kuri man netelpa sveiko proto ribose – bilietas suaugusiam kainuoja 33 eurus, o vaikui - 22. Soriukas, kaip pasakytų Zita iš Mažeikių, bet čia jau kažkas nenormalaus. Jeigu visgi labai norisi tame parke apsilankyti, tai geriau tada pirkti dubliuotą bilietą į jį ir į vandens parką „Siam“ (mes taip ir darėm), nes jei atskirai į abu parkus, tai galima ir bankrutuoti.

Kadangi nieko per daug gero iš vandens parko nesitikėjome, tai apsilankymą jame atidėjome paskutinei dienai. Bet va čia turiu pasakyti, kad tas parkas nerealus. Ir čia sakau aš, tikrai neinanti iš proto nei dėl vandens, nei dėl maudynių, nei dėl visokių tenai vandens atrakcionų.

Faktas lieka faktu, kad aš ne po vieną kartą leidausi visokiais ten vandens vamzdžiais ir išbandžiau visus atrakcionus, netgi smirdantį siera, mat vadinosi „Vulkanas“, išskyrus vieną, patį baisiausią, kur reikia leistis beveik stačiai žemyn ir iš aukštai aukštai. Vilmantas nepraleido ir šio. :) Dalis to baisaus atrakciono permatomo vamzdžio praeina netgi pro rajų ir ryklių akvariumą, bet, anot Vilmanto, tu ten leki taip greitai, kad nelabai spėji ir susigaudyti.

(šiam koliažui naudotos foto paimtos iš Siam Park tinklalapio)

Dar to parko gerumas tame, kad yra lėta upė, kur atsisėdęs į valtelę gali beveik snausti prieš saulutę, o tave srovė lėėėėtai neš aplink parką. Aišku, vietomis teks pasikapstyti rankomis kojomis, kitaip užstrigsi prie kranto. Bet šiaip visai gerai. O dar geriau, jei kas stumtlei ar patempia.

Taip pat didžioji atrakcija yra didžiulis nudruskintas baseinas, kuriame karts nuo karto paleidžia didžiules bangas. Viskas atrodo maždaug taip: suskamba gongas ir staiga ant gultų gulėję bei saulės vonias priiminėję žmonės pakyla ir lėtai besimarkstydami ima bristi į baseiną. Top top top. Atrodo tarsi užhipnotizuoti - lyg kokios beždžionėlės iš „Mauglio“ filmuko einančios link smauglio – „arčiau...arčiau...daaar arčiau“. Ir aš buvau tarp tų beždžionėlių žmonių. Net du kartus. :) Ai, bet neišbandęs, nesuprasi gerumo. :)
...