Pasakojimai nuo sofos: ir niekad zoologijos sodų mums nebus gana

...

Pati pirmoji mūsų išvyka Tenerifėjė už mūsų rajono pliažo ribų – na, tokia apsiuostymui arba, kitaip tariant, apsipratimui, kai norisi susipažinti su viešuoju transportu ir nesileisti į jokius ekstremalumus – buvo į plačiai reklamuojamą Loro parką Puerto de la Cruz mieste. Tai toks nedidelis (na, sąlygiškai) zoologijos sodas išaugęs iš kažkada buvusio vien tik papūgų zoosodo. Todėl ir papūgų jame vis dar laaabai daug (beje, ta balta mus pakalbino bandydama išsiprašyti kokį skanėstą). Nors yra ir šio bei to daugiau.


Apskritai, tai ko jau ko, o visokių ten gyvūnų parkų Tenerifėje tai netrūksta – Loro, Jungle, kupranugarių, beždžionių. Gal apie dar kokius ir visai nežinau. Labiausiai tarpusavyje konkuruoja Loro ir Jungle parkai. Pastarajame nebuvau, tačiau iš girdėtų atsiliepimų bei lankstinukų sprendžiu, kad Loro parkas yra toks a la modernesnis bei naujesnis, tuo tarpu Jungle parkas kiek apleistas (bet čia tik hipotezė). Tačiau visai tikėtina, kad įvairesnių bei įdomesnių gyvūnų galima pamatyti būtent Jungle parke.


Kaip ten bebūtų, Loro parkas išties labai gražus ir itin sutvarkytas. O taip pat ir protingo dydžio ta prasme, kad jame bevaikštinėdamas nepervargsti. Nors asmeniškai mums jis labai didžiulio įspūdžio ir nepaliko. Gal todėl, kad mes, kaip didieji gyvūnų ir sodų mėgėjai, lankėmės jau ne viename ir turime su kuo palyginti. Tačiau jei žinotume tik Kauno zoologijos sodą, tuomet Loro parkas atrodytų nerealiai išpuoselėtas ir patogus tiek gyvūnams, tiek lankytojams.


Loro parke didžiausiomis įdomybėmis laikyčiau įspūdingo dydžio orkas. Jų jie turi visą penketą, viena jų netgi Loro parke ir gimusi, dar viena yra olandų išgelbėta ir perduota auginti Loro parkui. O tai rodo, kad jomis labai rūpinamasi – na, kurgi ne, jei kasdien joms pumpuoja iš Atlanto vandenyno 65 metrų gilumos orkoms tinkamą vandenį.


Bežiūrint šou man taip ir liko mistika, kaip šias orkas sugeba išdresuoti ne tik, kad triukus žiūrovams rodytų, bet ir leistųsi paimti kraują ar atlikti echoskopiją. Kai pažiūri į jų dantis, tai...oho...

Greta orkų, parke rengiami ir jūrų liūtų bei delfinų šou. Taip pat ir papūgų.


Antrą vietą pagal įdomumą (primenu, kad tai mano super subjektyvi nuomonė) skiriu didžiuliam pingvinariumui, kuriame pilna kelių rūšių pingvinų. O juos apžiūrinėdamas gali visai neeikvoti energijos – pakanka atsistoti ant aplinkui judančios grindų juostos ir stebėti tų keistų gyvūnėlių gyvenimo peripetijas.


Tarp pingvinų nerealiai juokingas buvo šis pingvinas-papūga-antis (čia mano sugalvotas palyginimas), o iš tiesų tai lietuviškai jis įvardijamas kaip mormonas arba kirviasnapis, nors angliškas jo pavadinimas man daug labiau patinka - "Atlantic Puffin", nes kažkodėl man iškart susieja su "muffin", o tada gaunasi Atlanto keksiukas. :)


Žuvų akvariumas irgi kerintis reikalas, bet ryklių-rajų tunelis tai visai neįspūdingas. Už tai buvo labai įdomu pamatyti, kaip atrodo besiperintys/besivedantys rykliukai toje stadijoje, kai jie jau juda, bet dar yra uždarame „maišelyje“ (žr. koliažo apačioje antrą iš kairės foto).


Trečiasis parko gėris yra laisvai skraidančių paukščių voljeras, kuriame tu vaikštai ir staiga kokia papūga pralekia tau pro nosį.

Nors ne, bedūkstančios šimpanzės arba gorilos gal netgi ir įdomiau.


Na, o didžiausias Loro parko minusas yra jo bilieto kaina, kuri man netelpa sveiko proto ribose – bilietas suaugusiam kainuoja 33 eurus, o vaikui - 22. Soriukas, kaip pasakytų Zita iš Mažeikių, bet čia jau kažkas nenormalaus. Jeigu visgi labai norisi tame parke apsilankyti, tai geriau tada pirkti dubliuotą bilietą į jį ir į vandens parką „Siam“ (mes taip ir darėm), nes jei atskirai į abu parkus, tai galima ir bankrutuoti.

Kadangi nieko per daug gero iš vandens parko nesitikėjome, tai apsilankymą jame atidėjome paskutinei dienai. Bet va čia turiu pasakyti, kad tas parkas nerealus. Ir čia sakau aš, tikrai neinanti iš proto nei dėl vandens, nei dėl maudynių, nei dėl visokių tenai vandens atrakcionų.

Faktas lieka faktu, kad aš ne po vieną kartą leidausi visokiais ten vandens vamzdžiais ir išbandžiau visus atrakcionus, netgi smirdantį siera, mat vadinosi „Vulkanas“, išskyrus vieną, patį baisiausią, kur reikia leistis beveik stačiai žemyn ir iš aukštai aukštai. Vilmantas nepraleido ir šio. :) Dalis to baisaus atrakciono permatomo vamzdžio praeina netgi pro rajų ir ryklių akvariumą, bet, anot Vilmanto, tu ten leki taip greitai, kad nelabai spėji ir susigaudyti.

(šiam koliažui naudotos foto paimtos iš Siam Park tinklalapio)

Dar to parko gerumas tame, kad yra lėta upė, kur atsisėdęs į valtelę gali beveik snausti prieš saulutę, o tave srovė lėėėėtai neš aplink parką. Aišku, vietomis teks pasikapstyti rankomis kojomis, kitaip užstrigsi prie kranto. Bet šiaip visai gerai. O dar geriau, jei kas stumtlei ar patempia.

Taip pat didžioji atrakcija yra didžiulis nudruskintas baseinas, kuriame karts nuo karto paleidžia didžiules bangas. Viskas atrodo maždaug taip: suskamba gongas ir staiga ant gultų gulėję bei saulės vonias priiminėję žmonės pakyla ir lėtai besimarkstydami ima bristi į baseiną. Top top top. Atrodo tarsi užhipnotizuoti - lyg kokios beždžionėlės iš „Mauglio“ filmuko einančios link smauglio – „arčiau...arčiau...daaar arčiau“. Ir aš buvau tarp tų beždžionėlių žmonių. Net du kartus. :) Ai, bet neišbandęs, nesuprasi gerumo. :)
...

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)