SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-10-31

Pasakojimai nuo sofos: toji greipfruto skonio Kordoba (II)

...
Aha, tai kas gi be to bjauraus registratoriaus vis dėl to yra Kordoboje gero ir gražaus?


Visų pirma, tai esant Kordoboje tiesiog neįmanoma nepastebėti senamiestyje esančios didžiuuulės Katedros (Catedral de Nuestra Señora de la Asunción), maurų laikais vadintos Didžiąja mečete. Dėl to liaudyje, o ir šiaip įvairioje literatūroje, ji iki šiol neretai yra pavadinama Katedra-Mečete (Mezquita-Catedral).

Jeigu kada būdami Kordoboje neužeisite į jos vidų, tai bus didžiulė gėda ir nesusipratimas, nes Katedra ne šiaip sau priskirta pasauliniam paveldui - ji yra išties unikali ir įspūdinga. Iš visos architektūros Kordoboje būtent šią Katedrą-Mečetę ypatingai stipriai prisimenu.


Man asmeniškai toji Kordobos Katedra yra ne tiek ypatinga savo išore, kiek vidumi, kuriame labai akivaizdžiai persipina krikščioniškoji ir mudecharų (mudéjar; architektūros ir puošybos stilius (12-16 a.), atsiradęs Iberijos pusiasalyje ir apjungęs greta viena kitos egzistavusių musulmonų ir krikščionių kultūrų bruožus, ir ypač paveiktas maurų skonio bei meno) stiliaus architektūra bei šioms religinėms kryptims būdingų bažnytinių pastatų elementai.

Pavyzdžiui, nerealiai išpuoštas mihrabas, kuriame musulmonai melsdavosi atsisukę Mekos kryptimi bei kur buvo saugomas Koranas.


Jau nekalbant apie nerealų "kolonų mišką", kurį sudaro net 856 kolonos iš jaspio, onikso, marmuro. Mečetės statybų metu minėtieji akmenys kolonoms savo ruožtu buvo "pasiskolinti" iš romėniškų pastatų, pvz., šventyklų. Kaip bebūtų, bet vaikščiojant tarp šių kolonų mane apėmė toks keistas jausmas, nes atrodė kad viena koja įžengiau į pasaką.

Na, o pačiame Katedros viduryje pūpso krikščioniškasis religinis barokas, jeigu taip galima išsireikšti.  Labai įspūdingas ir kartu absoliučiai besipjaunantis su maurų kultūros estetika.


Kam įdomu istorija, tai būtent dabartinės Katedros-Mečetės vietoje senų senovėje buvo pagonių šventykla, vėliau laikui bėgant jos vietoje radosi vizigotų krikščioniškoji bažnyčia, kurią dar po kiek laiko musulmonai pavertė mečete, o po ispaniškosios Rekonkistos (718–1492 m. krikščionių valdovų vykdytas maurų karalysčių Iberijos pusiasalyje užkariavimas) į maurų mečetės vidų ispanai sugražino Romos Katalikų bažnyčią.

Norit smulkiau, prašau: apie 600-uosius metus krikščionys vizigotai įkūrė šv. Vincento bažnyčią. Beje, vizigotai – viena iš germanų nomadų genčių, nukariavusių romėnus (378; 410) bei Ispanijos ir Portugalijos teritorijose įkūrusių galingą karalystę. Na, o toji šv. Vincento bažnyčia po islamo paplitimo Vizigotų karalystėje buvo pasidalinta per pusę tarp maurų ir krikščionių.


Ilgainiui atėjo diena, kada maurų princas Abd ar-Rahmanas I, sumušęs Andalūzijos gubernatorių, 784 m. perpirko likusią šv. Vincento bažnyčios dalį iš krikščionių ir pamažu pradėjo pertvarkyti ją į Mečetę įrengdamas mihrabą (niša sienoje, nukreipta Kaabbos kryptimi Mekoje) bei prijungdamas prie rūmų (anais laikais buvo populiaru musulmonų princams ir karaliams turėti savo rūmuose ar prie rūmų vieną kitą mečetę). Pagrindinė Mečetės salė buvo naudojama ne tik maldoms, bet ir kitiems – žemiškesniems – reikalams kaip kad mokymui, teisės ir tvarkos reikalams bei kasdienių problemų sprendimui.

Vėliau valdęs Abd ar-Rahmanas III dar pastatė ir naują minaretą, o Al-Hakamas II 961 m. ne tik išplėtė Mečetę, bet ir itin išpuošė mihrabą. 987 m. Al-Mansuras Ibn Abi Aamiras (och, kaip man patinka jų vardai) pakeltu tiltu-alėja sujungė Mečetę su Kalifo rūmais, pastatė išorines navas bei įrengė vidinį kiemelį, kur atėjus maldos laikui tikintieji apsiprausdavo prie fontanų prieš įžengdami į Mečetę.


Rekonkistos metu 1236 m. Kordobą atkariavo Kastilijos karalius Ferdinandas III ir, be abejo, Mečetė atvirto bažnyčia. Jos viduje buvo įrengtos itin puošnios Karališkoji bei Villaviciosa koplyčios. Vėliau valdę karaliai irgi pridėjo savo rankas prie Mečetės virsmo bažnyčia įnešdami dar daugiau krikščioniškųjų bruožų, pvz., minaretas buvo paverstas Katedros varpine ir papuoštas iš Santjago de Compostela pasigrobtais varpais.


Visgi man keista, kaip didieji ispanų katalikai ir inkvizitoriai šioje Katedroje išlaikė tiek daug mudecharų (o taigi ir musulmoniškosios) architektūros bruožų… Bet bent jau aš jiems už tai esu labai dėkinga, nes išlikęs statinys tiek savo vidumi, tiek išore yra nepaprastai įdomus.


O jau mūsų laikais Ispanijos musulmonai lobino (gal ir iki šiol tai daro), kad jiems irgi būtų leista melstis šioje Katedroje-Mečetėje, tačiau jų prašymai įvairiais pretekstais buvo atmesti tiek Ispanijos katalikiškosios valdžios, tiek Vatikano. 2010 m, taigi ne taip ir seniai, du musulmonai turistai buvo suimti Katedroje po to, kai konflikto metu sužeidė du apsauginius, nes pastarieji per šventąją Velykų savaitę neleido musulmonų turistų grupei melstis šioje Katedroje.

Kita žavi Kordobos dalis yra jos senas ir didelis - antras pagal dydį Europoje - į UNESCO Pasaulio paveldą įtrauktas senamiestis. Net nesu tikra, kad mes jį visą išlandžiojome, nes Kordoboje ne tiek ir daug jau to laiko turėjome. Senamiestį vis dar supa romėniškosios sienos, bet iš kadaise buvusių 13-os dabar tėra išlikę tik trys vartai: Almodovaro (Puerta de Almodóvar), Sevilijos (Puerta de Sevilla) ir Tilto (Puerta del Puente).


Šarmingą senamiesčio dalį užima buvęs žydų kvartalas (na, kol Isabelė I iš Kastilijos ir Ferdinandas II iš Aragono, vadinamieji Karaliai Katalikai (Reyes Católicos), padėję pagrindus Ispanijos susivienijimui, 1492 m. neišvarė jų iš Ispanijos, tiksliau liepė rinktis - arba atsiversti į katalikybę, arba išvykti) – siauros vingiuotos gatvelės, balti namukai ir gėlės, gėlės, gėlės vazonuose. Labai graži kombinacija. Viena gatvė netgi taip ir vadinasi – "Gėlių gatvė" (Calleja de las Flores), nes ant jos sienų pilna pelargonijų vazonų. Ir į ją labai sunku patekti, nes ji siaura ir joje nuolat sausakimša turistų grupių. Visgi mes šiaip ne taip, gal tik iš kokio antro "užėjimo", bet pataikėme įsigrūsti.


Be to, senamiestyje stovintys namukai turi visokių gražių ir paslaptingų, tačiau uždarų kiemelių, į kuriuos taip ir norisi nors akies krašteliu žvilgtelėti. Na, jei kavinukių ar arbatinių kiemeliai kaip ir buvo mums atviri, tai privačių namų kiemelius išvysti jau buvo sėkmės reikalas (na, pvz., kas nors kaip tik eidavo pro duris, o mes sakydavome, atsiprašau, ar galėtumėte leisti sekundėlę pasižiūrėėėti...).


Buvęs žydų kvartalas nebūtų iki galo autentiškas, jei jame nebūtų išlikusi Kordobos sinagoga (Sinagoga de Córdoba), įkurta 1315 m. Statyta jinai taip pat mudeharų stiliumi.


Sinagoga visai nedidukė, jos maldos kambarys tėra 6.95 x 6.37 m, bet ji dar turi koridorių bei kiemelį, į kurį patenkama iš gatvės. Kuomet žydai buvo išvaryti iš Ispanijos, Sinagoga transformavosi į hidrofobijos ligoninę, batsiuvių koplyčią, vaikų auklėtojų mokyklą, o 1885 m. buvo paskelbta nacionaliniu paminklu.

Senamiesčio pietvakariuose stovi Karalių Katalikų pilis (Alcázar de los Reyes Cristianos) arba Alkazaras. 1236 m. Kordoba buvo užkariauta per Rekonkistą ir jau 1328 m. Alfonsas XI iš Kastilijos pradėjo mudecharų stiliumi statyti rūmus ant jau esamos ankstesnės – pradžioj vizigotų, vėliau tapusios maurų – tvirtovės pagrindo, o taip pat dalį patalpų atidavė vyskupui, kilmingiesiems bei Kalatravos ordinui (katalikiškam kariniui ordinui). Taip tuo metu buvo pastatytas pagrindinis Alkazaro bokštas, dabar žinomas kaip inkvizicijos bokštas.


Vėliau Alkazaras tarnavo kaip Izabelės I iš Kastilijos ir jos vyro Ferdinando II iš Aragono rezidencija. 1492 m. karališkoji pora susitiko su Kristupu Kolumbu, kai jis ruošėsi pirmai kelionei į Ameriką. Žinoma, jie ir finansavo tą kelionę į "naująjį pasaulį". Pilies kieme iki šiol stovi paminklai Karaliams Katalikams ir Kolumbui, liudijantys apie istorinį susitikimą.


Izabelė ir Ferdinandas naudojo Alkazarą ir kaip savo kampanijos prieš paskutiniąją maurų karalystę Iberijos pusiasalyje – Nasridų dinastiją Grenadoje – štabą, ir kaip būstinę pirmiems nuolatiniams Ispaniškosios inkvizicijos (kurią, beje, patys ir įsteigė) teismams, tikslingai nukreiptiems prieš judaizmo ir islamo religijų išpažinėjus bei naujus atsivertėlius iš minėtų religijų. Dar 1482 m. Inkvizicija pradėjo naudoti dalį Alkazaro savo reikmėms dalį jo (pvz. arabiškas pirtis) transformuodama į kankinimo ir apklausų kambarius. Inkvizicijos teismai šioje pilyje vyko net 3 šimtmečius.

1810 m. Alkazaras veikė kaip Napoleono Bonaparto karių garnizonas, o 1821 m. virto kalėjimu. Galų gale, 1950 m. Ispanijos vyriausybė pavertė Alkazarą turistų atrakcija ir nacionaliniu paminklu.


Mums bevaikštant po Alkazarą smagiai švietė saulė, viskas taip atrodė linksma ir gražu, chi chi, cha cha, karaliai čia gyveno, bet kada pagalvoji, kiek kančių žmonės šioje vietoje patyrė, kiek gyvenimų sugadinta, jau ir tie rūmai tokie gražūs nebeatrodo. Nors ne, vis tiek jie visai gražūs. Sakau, viskas toje Kordoboje greipfruto skonio.

Ir viskas. Tiek tos Kordobos mes ir matėme.
...

2012-10-24

Pabambėjimai nuo sofos: Un bisou! Un bisou! Ir teko jauniesiems bučiuotis.

...

Toliau tęsiu vestuvinę temą. Ai, betgi tokios vestuvės nekasdien pasitaiko, taip kad leidžiu sau (ir kitiems, kam įdomu) dar jomis pasimėgauti.

Nors religinės vestuvių ceremonijos išvakarėse turėjau labai daug abejonių, ar man pavyks atsikelti ir nueiti pasižiūrėti, kaip ten kas vyksta, bet, pasirodo, viskas pavyko - šeštadienį atsikėlėme labai padoriu laiku, kad jo pakako viskam - ir dušui, ir pusryčiams, ir netgi po pusryčių tingiai geriamam kavos puodeliui.


Atėję prie Katedros supratome, kad net neverta prie jos būti ir bandyti kažką pamatyti, nes žmonių masė buvo aplipusi visas apsaugines tvoreles bei kitas atvykstančių svečių bei jaunųjų stebėjimui patogias vietas. Tai net nežinau, kada ten reikėjo mums ateiti, kad būtumę ištaikę įsitaisyti kokioje strategiškai patogioje vietelėje.

Todėl per daug nesukdami galvos nuėjome į Guillaume II aikštę, kur pastatytame didžiuliame ekrane vyko tiesioginė transliacija iš vestuvių ceremonijos Katedroje. Žmonių aikštėje buvo prisirinkę pakankamai daug, bet ne tiek, kad būtų nepatogu ar negalėtum gerai matyti. O tarp tokių pačių ir aikščioti iš susižavėjimo smagiau.


Gaila tik, kad iš susirinkusių įdomiau pasipuošė tik vienas kitas. Tiksliau, tik viena kita. Iš matytų man labiausiai patiko nedidukė karališkai pūsta karūna-lankelis. Pagalvojau, kad ir man visai tokia tiktų - vaikštinėčiau sau užrietusi nosį... Hmmm, rimtai, visai nieko būtų, bet įrašas tai ne apie tai. :)

Taigi, susirinkę aikštėje labai laukė, kol jaunieji ištars savo priesaiką ir pasikeis žiedais. Va tada ir pasigirsdavo švilpesiai, paaikčiojimai bei džiugūs plojimai.



(Persiprašom už drebantį vaizdą, bet įsivaizduokim, kad taip meniškiau, gerai?)

Turiu pasakyti, kad stebėdama ceremoniją buvau maloniai nustebinta jos nuoširdumu - matėsi, ir kaip jaunasis jaudinasi, ir kaip po apsimainymo žiedais švelniai glosto Stephanie ranką, ir kaip Hercogas su žmona džiaugiasi šia švente, ir kaip Hercogienė ištaikiusi progą siunčia oru bučinius jauniesiems. Malonu, kad tai nebuvo tik griežtai sustyguotas, sterilus formalumas, tačiau džiaugsminga ir nuoširdi šventė, nors ir pagal protokolą.


Stebint Katedroje susirinkusius svečius man kilo mintis, o kažin kaip ta iš visų kampelių susirinkusi diduomenė jaučiasi: ar čia jiems tik formalumas ar pareiga, o gal smagus "tūsas" tarp savų... Ir ką jie sau galvoja apie jaunuosius. Na, bet šito tai nesužinosim.

O labiausiai pralinksminęs dalykas ceremonijos metu - tai itin nuoširdžiai dainuojančios pasidabinusios skrybėlėtosios choristės. Tokių juokingų personažių jau seniai nebuvau mačiusi. Nepagadintų jokio filmo, net sunku patikėti, kad jos tokios yra ir "realybėje". :)

Ai, ir dar labai juokingi mėlynai aprengti berniukai aka "žiedų nešėjai". Eina abu ten rankomis susikabinę vis pasišnekėdami, pasidairydami, sustodami, vienas kitą patempdami  - tokie tikri, tikri,- ir per daug nesureikšmindami, kad čia kokios ypatingos vestuvės ar kad kilmingi svečiai viską mato.


Pasibaigus bažnytinei ceremonijai visi patraukėme prie iš aikštės matomų rūmų, kurių balkone turėjo pasirodyti jaunieji. Teko kiek palaukti, tačiau neilgai trukus pasirodė ir "kaltininkai" - Guillaume su Stephanie. Minia, aišku, paskendo euforijoje, plodama, šaukdama, mojuodama vėliavėlėmis.

Tačiau jaunųjų rankų pamojavimu žmonės nenorėjo pasitenkinti, o pradėjo reikalauti bučinio. Niekur nedingsi, teko jauniesiems bučiuotis. Ir ne kartą. Na, negi jiems sunku??? Meilę ir žavėjimąsi reikia užsidirbti. :)

Vėliau į balkoną sugužėjo ir visa hercogiškoji šeima - ir patys pasirodyti, ir į susirinkusius mažuosius žmogelius pasižiūrėti.


Bebūnant toje mažųju žmogelių minioje man pasirodė labai įdomu, kad iš tiesų žmonių entuziazmas labai neilgai tetrunka. Sulaukę jaunųjų, po visų pasimojavimų ir pasibučiavimų, žiūrovai jau kaip ir norėtų skirstytis. Bet jaunieji vis dar mojuoja - tai lyg ir nėra kaip išeiti, reikia dar į pamojavimus kažkaip reaguoti, nors po truputį tie esantys balkone ima atsibosti, jau kažkaip norėtųsi ir skirstytis: nagi, viskas, pamatėme, galime eiti sau, juk turim milijoną reikalų, norim kitų pramogų. O tie iš balkono vis mojuoja. Na kiek gi galima?! :)

Na, o reziumuojant, tai buvo visai smagu ir įdomu, o be to, nors ir iš toli, bet visgi pavyko jaunuosius pamatyti ir "gyvai". Valio!
...

2012-10-20

Pabambėjimai nuo sofos: kilmingųjų veselia Liuksemburge

...
Šoksim, trypsim, uliavosim, per barzdą varvės, o burnoj vis tiek nieko neturėsim.

Taip, taip, taip, pas mus vakar ir šiandien vestuvės. Ne šiaip sau kokios, o didelės ir kilmingos. Švenčiame Liuksemburgo hercogo vyriausiojo sūnaus – princo ir būsimojo paveldėtojo – Guillaume bei Stéphanie de Lannoy, grafaitės; iš labai senos ir kilmingos Belgijos didikų giminės, vestuves. Arba kaip čionais mūsuose vadinama – Mariage Princier.


Tai vienas iš retų atvejų, kai kilmingas veda kilmingą... Pasirodo, dabar jau gan retai taip nutinka. Bet ir suprantama, kiek čia tų didikų telikę šiame pasaulyje.

Apie vestuves jau buvo kalbama ir joms ruošiamasi dar nuo balandžio mėnesio, kada buvo paviešinta žinia apie įvykusias sužadėtuves. Bet, aišku, didžiausias sujudimas prieš pat įvykį. Ir speciali monograma, vadinama „chiffre“, su jaunavedžių inicialais bei Nassau šeimos karūna, sukurta, ir būsimieji svečiai užkviesti, ir nepasitikint oro prognozėmis (amžinas klausimas: lis – nelis?) šimtąjį kartą perdėliojama renginio, skirto eilinių liuksemburgiečių akims pamaloninti, programa.


Parduotuvėse, bankuose, restoranuose puikuojasi bendra jaunųjų nuotrauka, laikraščiuose švyti reklamos apie specialias nuolaidas vestuvių proga arba būtent vestuvėms išleistus šampanizuoto vyno butelaičius (netgi mums pavyko porą jų šiaip ne taip nukaut), pašto ženklus bei apie specialiai šiam įvykiui liuksemburgiečio kompozitoriaus Joël Heyard sukurtą dainą "I’m in Love" (dainos ištrauka čia). 

O kur dar užmatyta visai nereali reklama sakanti, kad apie būsimuosius jaunųjų vaikus pirmiausiai sužinosime iš tokio ir tokio laikraščio ir pavaizduota atseit grafaitė (greičiausiai antrininkė), laikanti ant rankų trynukus. Aišku, netrūksta informacijos ir apie ta - vestuvių - proga uždarytus kelius, tam tikrose vietose ant galvų byrėsiančias fejerverkų šiukšles (todėl geriau tuo metu laukan neiti), nemokamą visuomeninį transportą ir mieste liaudžiai planuojamas linksmybes.


Visos iškilmės numatytos dviems dienoms. Penktadienio rytą Didžiajame teatre vyko priėmimas Liuksemburgo jaunuomenei, o jau popiet miesto Rotušėje meras sudarė civilinę Guillaume (30 m.) ir Stéphanie (28 m.) santuoką.  Tos pačios dienos vakarą dar vyko Gala vakarienė, kur rinkosi visokie Europos kilmingieji.

Beje, dar prieš santuoką Stéphanie gavo Liuksemburgo pilietybę bei attsisakė Belgiškosios. Reikia pripažinti, kad ne visiems patiko grafaitei pritaikyta išimtis dėl pilietybės, kurią gavo taip ir nemokėdama - kol kas - liuksemburgiečių kalbos.

Vestuvėse žioplinėtoja "dirbti" neplanavau, tačiau neįvykus kino seansui dėl techninių nesklandumų  bei esant super gražiam orui (turbūt prieš savaitę lėktuvai debesis išvaikė, o valstybės perimetrą apstatė šildytuvais - kiek čia jos yra), nusprendėme su drauge prasukti pro Hercogo reprezentacinius rūmus ir patikrinti, ar gražiai išpuošti.


O ten gi, pasirodo, veiksmas vyksta – kaip tik renkasi svečiai tai Gala vakarienei. Tai, galvojam, pažiūrėsime. Bet, kad atėjome jau vėlokai, o žioplių vis tiek šiek tiek buvo, tai nieko ten normaliai nepamatėm - per mažos esame (net pasišokinėjimai į viršų nepadėjo), tik princesės Maksimos užpakalį, karalienės Betaričės siluetą bei mėlynas pasitempusių liokajų puskojines. Kad jau taip, tai net ir nevertėjo ilgiau stoviniuoti, nes geriausios stebėjimo vietos vis tiek užimtos, o tesimatė tik kitų žmonių nugaros.

Atsisveikinus su drauge ir nuo rūmų beeinant namo pro mane pradėjo važiuoti žali (!!!) mikroautobusai, pilni išsipusčiusių ir net karūnuotų asabų. ??? 


Tada ir susivokiau, kad vakarienė arba bent jos dalis, matyt, visgi vyksta ne rūmuose (nors, anot spaudos, tai viskas vyksta rūmuose), o Cercle Cité pastate. Tai reiškia, kad beveik mūsų kieme! Tereikia grįžti namo ir atsidaryti langą.

Aišku, matomumas ne pats geriausias, iš tokio atstumo tamsoje net per fotoaparato objektyvą nepavyko gerai įžiūrėti, kas ten tokie atvyksta (o ir šiaip nesu Europos karališkų šeimų ir veidų žinovė), tačiau iš viršaus vis tiek viskas matėsi gerėliau nei kad būnant žemai. Tik galėjo dar kas nors pranešinėti, kas ten per ponai iš tų autobusiukų lipa. :)


O be to, iš namų pro šviečiančius Cercle Cité antrojo aukšto langus buvo galima paspoksoti į paruoštus stalus ir netgi truputuką paparacinti – ne tik baltomis pirštinėmis mūvinčius patarnautojus, besižvalgančius pro langą, bet ir susrinkusius svečius.


Šeštadienį ryte numatyta religinė santuokos ceremonija Katedroje (buvo net galima įsigyti bilietų šios ceremonijos stebėjimui Katedroje; ne, ne, mes nepirkome), jaunųjų pamojavimas miniai iš Rūmų balkono bei dar vienas priėmimas. Na, o vakare turėtų prasidėti šventė ir visame mieste – nemokami koncertai, fejerverkai nuo Trijų gilių bokštų bei net iki trijų valandų nakties dirbsiantys barai.


Tačiau šeštadienį vakare kaip tyčia (o gal ir ačiūdie) mūsų nebus mieste, todėl vienintelis šansas pamatyti „gyvai“ jaunuosius būtų kur beeinančius į Katedrą arba iš jos. Na, galima ir „beveik gyvai“ – viską žiūrėti miesto centre pastatytuose dideliuose ekranuose. Bet kokiu atveju, tam reikia anksti atsikelti. Ar tai mums pavyks, kol kas negaliu atsakyti. Šeštadienis visgi... O ir vestuvės ne mūsų, tad galim netyčiom ir pramiegoti. Tačiau vis tiek sveikinam - felicitatiouninam.

O kam smalsu, kaip atrodė ir buvo išsipuošę jaunieji ir svečiai, štai keletas nuorodų – nepatingėkit įlįsti ir rasite daugybę puikių ir geros kokybės foto, kaip kad apačioje:


Jaunieji ir svečiai Gala vakarienės metu: čia ir čia.

Civilinė santuoka: čia, čia, čia ir dar čia.
Viso ko galima rasti čia.
...

2012-10-08

Pasakojimai nuo sofos: toji greipfruto skonio Kordoba (I)

...
Dienos ir minutės bėga kaip pašėlusios, aš tik šiandien kažkaip susipratau, kad ruduo jau beveik įpusėjo. Ir kaštonų bei lapų krūvos jau voliojasi po kojomis. Gerai, kad ben tuos pamačiau ir net vieną pasinešiojau kišenėje. Ir rytinis rūkas vis dažnesnis mūsuose.

Ką padarysi, pati savanoriškai įsikinkiau į tą darbo ir mokymosi (o gal gražiau būtų – lavinimosi??? dar pridėkime ir sporto, jei tik mano kairioji koja neužprotestuos) voverės ratą, tad skųstis kaip ir neturėčiau. Tik tiek, kad po viso to grįžusi vakarais neturiu absoliučiai jokių jėgų (net pačių menkiausių) užsiimti kokia nors susikaupimo reikalaujančia veikla. Tas tinka ir įrašams šiame tinklaraštyje. Tik vis kažkaip viliuosi, gal įprasiu prie tokio ritmo ir tada jau viskas eis kaip sviestu patepta – viską, ką suplanavusi, spėsiu kuo lengviausiai ir puikiausiai padaryti. ... Žinau, žinau... Bet patys suprantate, truputį tokios optimistinės saviapgaulės irgi reikia. :)


Tad su tokiu nusiteikimu bandau nušluoti voratinklius nuo savo jau tikrai susigulėjusių (ir beveik sudūlėjusių) įspūdžių iš apsilankymo Kordoboje (Cordova; Córdoba). Šis miestas savo laiku priklausė iberams, vėliau romėnams, viduramžiais tapo Islamiškojo kalifato sostine, kol galiausiai buvo vėl atkariautas po Ispanijos vėliava atėjusių krikščionių. Jeigu Vikipedija nemelavo, tai X-XI a. Kordoba buvo daugiausiai gyventojų turėjęs pasaulio miestas bei Europos intelektualinis centras. Va taip va.


Mūsų gi pirma pažintis su šiuo Andalūzijos miestu buvo tokia saldžiai karti; šį emocinį skonį labai gerai apibūdina prancūziškas žodis „doux-amer“. Arba, jeigu reikia vaizdinio simbolio, tai greipfruto vaisius.

O kartumas labiausiai atsirado viešbučio administratoriaus dėka. Senajame žydų kvartale (aka dabartiniame senamiestyje) esančio viešbutėlio registratūroje sėdėjo vietinis gyventojas, vardu Chaimė (Jaime). Šio fakto (ir vardo) būčiau nesureikšminusi ir net pamiršusi, jei ne cirkas, kurį jis mums ištaisė su apgyvendinimu. Bet apie viską nuo pradžių.

Atsibeldėme iš Alikantės jau visai vėlai, stotyje autobusų beveik nebuvo, bet visgi aptikome tokį, kuris važiavo visai netoli mums reikiamos vietos. Patenkinti įsitaisėme ir jau svajojome, kaip už kelių minučių patogiai įsikursime savo viešbučio kambarėlyje, bet per tas svajones (o gal ir dėl žemėlapio neturėjimo) pražiopsojome, kur reikėjo išlipti, tad nenoromis pasidarėme ekskursiją po naktinę Kordobą. Iškart sakau, kad antrą kartą jau nebepravažiavome reikiamos stotelės. O kai jau tokie kiek apsilamdę ir gerokai nuvargę pasiekėme kordobiečių gražiosios Mečetės-Katedros (Mezquita-Catedral) pašonėje esantį viešbutį – lengviau atsipūtėme: „viskas baigta, pailsėsime“. Bet, pasirodo, oi, kaip klydome.



Taigi, atvykę į iš anksto užsisakytą viešbutį, jame užsiregistravę ir gavę raktą patenkinti pasiekiame kambarį. Pagaliau! Atsirakiname, įeiname, o ten mus džiaugsmingai pasitinka cigarečių kvapas. Hmmm, beveik ranką galiu duoti nukirsti, kad užsisakinėdami aiškiai prašėme nerūkomo kambario. Apsisukame ir vėl su visais daiktais nudundame į registratūrą aiškintis nesusipratimo.

O tenai sėdintis tasai surauktašiknis bjaurybė naglai į akis aiškina, kad oi, bėda, labai atsiprašome, nebėra laisvų kambarių, telikęs tik šis, rytoj duos kitą, o dabar jau niekaip nieko negalįs padaryti, labai atsiprašome, bet eikite į tą, kas duota (o tarp eilučių lengvai galima suskaityti: ir nedraskykite akių, atsirado, matai, piemenys). Kad jau buvome visai nusivarę nuo kojų ir tesvajojome apie dušą bei galimybę ištiesti kojas, tai nusprendėme, kad gal jau kaip nors šiąnakt ištversime tą dvoką kvapą.


Vėl su visa manta grįžtame į kambarį, nutrenkiame lagaminą ir jau vos negriūname ant lovos, bet atidžiau apsižvalgę pamatome, kad ėėėėė, ogi pagalvė tai viena, rankšluostis irgi vienas... Bliamba, tas bjaurybė mus įkišo ne tik kad į prirūkytą, bet dar ir į vienvietį kambarį + pinigus paėmė tai už dvivietį. WTF??? Tada mano kantrybė ir trūko.

Ir ne tik mano, bet ir Vilmanto. Kartu baigėsi ir mandagumas – Vilmantas, fone aidint mano burbėjimui paskambinęs į registratūrą, piktai pareiškė, kad mes šiame kambaryje tai jau tikrai nemiegosime ir ne mūsų bėda, kad jie nesugeba susiskaičiuoti savo klientų. Tai šiaip ne taip tas susiraukęs bjaurybė davė mums kitą, bet nepamiršo pridurti, kad jis rezervuotas kitiems ir daug brangesnis nei mūsų užsakytas, todėl iš pat ankstaus ryto turėsime iš jo išsinešdinti. Man jau buvo giliai vienodai, na, OK, tik leiskit atsigulti ir pamiegoti. Taigi, galiausiai išsimušėme gavome didžiulį ir prabangų kambarį, kuo gražiausiai sutvarkytą, išvėdintą ir prikvėpintą. O pro langą – fantastika! – netgi matėsi Katedros sienos. Pagalvojome, kad ryte bus visai gaila iš jo išsikraustyti...


Atėjus rytui, kai susitaikę su lemtimi vėl prisistatėme į registratūroje, vakardienos surauktašiknio bjaurybės Chaimės nebebuvo, o naujasis supermalonus administratorius sakė net negalvoti kraustytis kitur; taip mes ir likome tame prabangiajame kambaryje.


Galbūt toks "malonus" priėmimas viešbutyje ir lėmė, kad iš kelionės grįžusi daugeliui sakydavau, kad iš Sevilijos, Grenados ir Kordobos trijulės man mažiausiai patiko Kordoba. O dabar, praėjus beveik metams ir įspūdžiams susigulėjus, turiu prisipažinti, kad Kordoba man visgi visai patiko – šis miestas savyje turi kažkokio grubumo, atšiaurumo, persipynusio su sunkiai artikuliuojamu žavesiu - tokiu nenusaldintu, paslaptingu ir viliojančiu. Būtent todėl man Kordoba ir siejasi su greipfruto vaisiaus skoniu; o ne dėl Chaimės, jei ką. Ir šį miestą kiekvienas turėtų ragauti labai asmeniškai, savaip ir savo ritmu, nes tik taip atras tą skanų greipfruto saldumą. 


Pavyzdžiui, kai kurie pamatyti miesto vaizdai galbūt mums būtų atrodę visai kitaip, jeigu net toks asmeniškas dalykas - mes abu su Vilmantu esame iš Kauno - gimę, augę, mokęsi. Ir įsivaizduokit, užlipam ant seno, dar pirmame amžiuje prieš Kristų romėnų statyto ir iki pat XX amžiaus vieninteliu buvusiu mieste, Kordobos tilto per Guadalquivir'o upę, paeinam gabalėlį ir sužiūram į miestą...


O atsivėręs vaizdas primena kažką taip gerai pažįstamą... Taigi... Kaunas, dievaži, Kaunas!!! Žinoma, ne identiškas, kiek per baltas, be raudonų čerpių stogų, bet kartu ir visai panašus...


Palyginkite viršutinę koliažo foto su dvejomis apatinėmis internete (mytrips.lt ir KęstučioK lobynuose) rastomis panoraminėmis Kauno fotografijomis. Tarsi stovėtum kitoje Nemuno pusėje ir žvelgtum į senamiestį. Na, bet gal čia tik mes tokie nostalgijos apakinti buvome...

Tai va.

O daugiau puikiųjų Kordobos vaizdų ir tolesnis pasakojimas apie miesto "saldėsius" ir įdomybes – jau kitame įraše.
...