Pasakojimai nuo sofos: toji greipfruto skonio Kordoba (I)

...

Dienos ir minutės bėga kaip pašėlusios, aš tik šiandien kažkaip susipratau, kad ruduo jau beveik įpusėjo. Ir kaštonų bei lapų krūvos jau voliojasi po kojomis. Gerai, kad ben tuos pamačiau ir net vieną pasinešiojau kišenėje. Ir rytinis rūkas vis dažnesnis mūsuose.

Ką padarysi, pati savanoriškai įsikinkiau į tą darbo ir mokymosi (o gal gražiau būtų – lavinimosi??? dar pridėkime ir sporto, jei tik mano kairioji koja neužprotestuos) voverės ratą, tad skųstis kaip ir neturėčiau. Tik tiek, kad po viso to grįžusi vakarais neturiu absoliučiai jokių jėgų (net pačių menkiausių) užsiimti kokia nors susikaupimo reikalaujančia veikla. Tas tinka ir įrašams šiame tinklaraštyje. Tik vis kažkaip viliuosi, gal įprasiu prie tokio ritmo ir tada jau viskas eis kaip sviestu patepta – viską, ką suplanavusi, spėsiu kuo lengviausiai ir puikiausiai padaryti. ... Žinau, žinau... Bet patys suprantate, truputį tokios optimistinės saviapgaulės irgi reikia. :)

Tad su tokiu nusiteikimu bandau nušluoti voratinklius nuo savo jau tikrai susigulėjusių (ir beveik sudūlėjusių) įspūdžių iš apsilankymo Kordoboje (Cordova; Córdoba). Šis miestas savo laiku priklausė iberams, vėliau romėnams, viduramžiais tapo Islamiškojo kalifato sostine, kol galiausiai buvo vėl atkariautas po Ispanijos vėliava atėjusių krikščionių. Jeigu Vikipedija nemelavo, tai X-XI a. Kordoba buvo daugiausiai gyventojų turėjęs pasaulio miestas bei Europos intelektualinis centras. Va taip va.

Mūsų gi pirma pažintis su šiuo Andalūzijos miestu buvo tokia saldžiai karti; šį emocinį skonį labai gerai apibūdina prancūziškas žodis „doux-amer“. Arba, jeigu reikia vaizdinio simbolio, tai greipfruto vaisius.

O kartumas labiausiai atsirado viešbučio administratoriaus dėka. Senajame žydų kvartale (aka dabartiniame senamiestyje) esančio viešbutėlio registratūroje sėdėjo vietinis gyventojas, vardu Chaimė (Jaime). Šio fakto (ir vardo) būčiau nesureikšminusi ir net pamiršusi, jei ne cirkas, kurį jis mums ištaisė su apgyvendinimu. Bet apie viską nuo pradžių.

Atsibeldėme iš Alikantės jau visai vėlai, stotyje autobusų beveik nebuvo, bet visgi aptikome tokį, kuris važiavo visai netoli mums reikiamos vietos. Patenkinti įsitaisėme ir jau svajojome, kaip už kelių minučių patogiai įsikursime savo viešbučio kambarėlyje, bet per tas svajones (o gal ir dėl žemėlapio neturėjimo) pražiopsojome, kur reikėjo išlipti, tad nenoromis pasidarėme ekskursiją po naktinę Kordobą. Iškart sakau, kad antrą kartą jau nebepravažiavome reikiamos stotelės. O kai jau tokie kiek apsilamdę ir gerokai nuvargę pasiekėme kordobiečių gražiosios Mečetės-Katedros (Mezquita-Catedral) pašonėje esantį viešbutį – lengviau atsipūtėme: „viskas baigta, pailsėsime“. Bet, pasirodo, oi, kaip klydome.

Taigi, atvykę į iš anksto užsisakytą viešbutį, jame užsiregistravę ir gavę raktą patenkinti pasiekiame kambarį. Pagaliau! Atsirakiname, įeiname, o ten mus džiaugsmingai pasitinka cigarečių kvapas. Hmmm, beveik ranką galiu duoti nukirsti, kad užsisakinėdami aiškiai prašėme nerūkomo kambario. Apsisukame ir vėl su visais daiktais nudundame į registratūrą aiškintis nesusipratimo.

O tenai sėdintis tasai surauktašiknis bjaurybė naglai į akis aiškina, kad oi, bėda, labai atsiprašome, nebėra laisvų kambarių, telikęs tik šis, rytoj duos kitą, o dabar jau niekaip nieko negalįs padaryti, labai atsiprašome, bet eikite į tą, kas duota (o tarp eilučių lengvai galima suskaityti: ir nedraskykite akių, atsirado, matai, piemenys). Kad jau buvome visai nusivarę nuo kojų ir tesvajojome apie dušą bei galimybę ištiesti kojas, tai nusprendėme, kad gal jau kaip nors šiąnakt ištversime tą dvoką kvapą.

Vėl su visa manta grįžtame į kambarį, nutrenkiame lagaminą ir jau vos negriūname ant lovos, bet atidžiau apsižvalgę pamatome, kad ėėėėė, ogi pagalvė tai viena, rankšluostis irgi vienas... Bliamba, tas bjaurybė mus įkišo ne tik kad į prirūkytą, bet dar ir į vienvietį kambarį + pinigus paėmė tai už dvivietį. WTF??? Tada mano kantrybė ir trūko.

Ir ne tik mano, bet ir Vilmanto. Kartu baigėsi ir mandagumas – Vilmantas, fone aidint mano burbėjimui paskambinęs į registratūrą, piktai pareiškė, kad mes šiame kambaryje tai jau tikrai nemiegosime ir ne mūsų bėda, kad jie nesugeba susiskaičiuoti savo klientų. Tai šiaip ne taip tas susiraukęs bjaurybė davė mums kitą, bet nepamiršo pridurti, kad jis rezervuotas kitiems ir daug brangesnis nei mūsų užsakytas, todėl iš pat ankstaus ryto turėsime iš jo išsinešdinti. Man jau buvo giliai vienodai, na, OK, tik leiskit atsigulti ir pamiegoti. Taigi, galiausiai išsimušėme gavome didžiulį ir prabangų kambarį, kuo gražiausiai sutvarkytą, išvėdintą ir prikvėpintą. O pro langą – fantastika! – netgi matėsi Katedros sienos. Pagalvojome, kad ryte bus visai gaila iš jo išsikraustyti...

Atėjus rytui, kai susitaikę su lemtimi vėl prisistatėme į registratūroje, vakardienos surauktašiknio bjaurybės Chaimės nebebuvo, o naujasis supermalonus administratorius sakė net negalvoti kraustytis kitur; taip mes ir likome tame prabangiajame kambaryje.

Galbūt toks "malonus" priėmimas viešbutyje ir lėmė, kad iš kelionės grįžusi daugeliui sakydavau, kad iš Sevilijos, Grenados ir Kordobos trijulės man mažiausiai patiko Kordoba. O dabar, praėjus beveik metams ir įspūdžiams susigulėjus, turiu prisipažinti, kad Kordoba man visgi visai patiko – šis miestas savyje turi kažkokio grubumo, atšiaurumo, persipynusio su sunkiai artikuliuojamu žavesiu - tokiu nenusaldintu, paslaptingu ir viliojančiu. Būtent todėl man Kordoba ir siejasi su greipfruto vaisiaus skoniu; o ne dėl Chaimės, jei ką. Ir šį miestą kiekvienas turėtų ragauti labai asmeniškai, savaip ir savo ritmu, nes tik taip atras tą skanų greipfruto saldumą. 

Pavyzdžiui, kai kurie pamatyti miesto vaizdai galbūt mums būtų atrodę visai kitaip, jeigu net toks asmeniškas dalykas - mes abu su Vilmantu esame iš Kauno - gimę, augę, mokęsi. Ir įsivaizduokit, užlipam ant seno, dar pirmame amžiuje prieš Kristų romėnų statyto ir iki pat XX amžiaus vieninteliu buvusiu mieste, Kordobos tilto per Guadalquivir'o upę, paeinam gabalėlį ir sužiūram į miestą...

O atsivėręs vaizdas primena kažką taip gerai pažįstamą... Taigi... Kaunas, dievaži, Kaunas!!! Žinoma, ne identiškas, kiek per baltas, be raudonų čerpių stogų, bet kartu ir visai panašus...

Palyginkite viršutinę koliažo foto su dvejomis apatinėmis internete (mytrips.lt ir KęstučioK lobynuose) rastomis panoraminėmis Kauno fotografijomis. Tarsi stovėtum kitoje Nemuno pusėje ir žvelgtum į senamiestį. Na, bet gal čia tik mes tokie nostalgijos apakinti buvome...

Tai va.

O daugiau puikiųjų Kordobos vaizdų ir tolesnis pasakojimas apie miesto "saldėsius" ir įdomybes – jau kitame įraše.

...