SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2016-03-21

Pasakojimai nuo sofos: ten gyvena krokodilai... (Everglades National Park)

...
Kaip žadėjau savo feisbukiniams draugams ir nedraugams, šis įrašas bus apie krokodilus netgi nepaisant to, kad artėja Velykos ir rašyti greičiausiai reikėtų apie kiaušinius, viščiukus, zuikučius ir kitus pastelinius dalykus. Bet (!) juk krokodilai tai iš kiaušinių išsirita, o ir visokiais viščiukais bei zuikiais paužkandžiauti greičiausiai neatsisako, todėl manau, kad velykinė tema bei nuotaika kaip ir išlaikytos, tiesa?
...

Vos tik buvo bendrai nuspręsta, kad keliausime Floridos kryptimi, mano norimų (ir seniai svajotų) aplankyti vietų sąraše atsirado „Everglades“ (Everglades; o kaip lietuviškai jis įvardijamas, net nežinau - Vikipedijoje radau „Evergleidsas“, bet negražiai skamba - tarsi golumo šneka būtų, tai taip ir nevadinu). Kodėl „Everglades“ ir kas tai per daiktas? Pagrindiniai raktažodžiai apie „Everglades“ mano galvoje buvo tokie: Floridos pelkės, krokodilai bei pitonai ir valtys lėktuvo motorais. Esu akivaizdžiai įtakota serialo „Majamio policija“ ir „Animal Planet“ televizijos kanalo laidų. :)


Trumpai tariant, „Everglades“ yra didžiulė natūraliai pelkėta teritorija Floridos pietryčiuose. Beje, labai pralinksmino „Everglades“ apibūdinimas lietuviškame Vikipedijos apraše: „JAV, Floridos pusiasalyje esanti šlapynė, kur veisiasi daugybė retų augalų ir gyvūnų.“ Būtent šis juokingas lietuviškas žodis „šlapynė“ man tapo, sakyčiau, metų kalbiniu atradimu. Nuo šiol „Everglades“ taip ir vadinsiu – šlapyne. Gyveni, žmogus, ir mokaisi.

O jei rimčiau, tai „Everglades“ pavadinimas šlapyne išties yra gerokai tikslesnis nei „pelkė“, kadangi, kaip papasakojo Vikipedija, „Everglades“ koegzistuoja net kelios skirtingos ekosistemos:
  • viksvų pelkynai (konkrečiau - šakotosios ratainytės pelkės (sawgrass marsh)), kurie užima turbūt didžiausią plotą ir todėl kartais pavadinami „tikraisiais Everglades“; 
  • tarp viksvų plotų susiformavusios klampynės (slough), kurios beveik visus metus neišdžiūsta ir yra gilesnės nei viksvų pelkės;
  • aligatorių pamėgtosios šlapiosios prerijos-pelkynai (wet prairies) – jose vandens būna gal tik apie dešimt centimetrų, bet augalija yra įvairesnė nei viksvų pelkėse; 
  • aukščiau pelkynų augančių tropinių kietmedžių salelės (tropical hardwood hammocks), supamos vandens išgraužtų griovių; beje, o palei šių ne itin aukštų medžių šaknis augančios nedidukės aštrialapės palmės (saw palmettos) paverčia minėtus medžių telkinius sunkiai praeinamus žmogui (bet ne gyvūnams); 
  • kiparisų šlapynės (cypress swamps); 
  • sūrstelėjusio vandens supamų mangrovių sąžalynai (mangrove trees).


„Everglades“ sausiausia (sąlygiškai, be abejo) vieta yra rantytųjų pušų (slash pine), kurių dauginimuisi reikalinga ugnis (kad išdegintų konkuruojančius augalus ir lengviau sudygtų sėklos), užimama teritorija. Visoje „Everglades“ teritorijoje veisiasi įvairių paukščių, žuvų ir kitų gyvūnų, pvz., aligatorių, krokodilų, gyvačių, vėžlių, lamantinų, panterų, lokių, ūdrų, elnių ir t.t. Žodžiu, ten yra visokio gėrio. O anksčiau buvo ir indėnų - seminolų (taip, taip, „Oceola – seminolų vadas“ – vaikystėje skaityta knyga išties kažkiek susijusi su tikra „Everglades“ istorija apie seminolų sukilimą), kurie gyveno tose pelkėtose vietovėse.

Dabar dalis „Everglades“ teritorijos (6104 km²) priklauso nacionaliniam parkui (Everglades National Park), kuris vykdo visokias ten apsaugos ir „Everglades“ ekosistemos gaivinimo bei švarinimo projektus. Būtent į jį mes su visa savo „džypsiukų“ kompanija ir važiavome pažiūrėti ne ko kito, o krokodilų. Gal būtų tiksliau sakyti – aligatorių ir krokodilų, nes Misisipės aligatoriai yra vieni pagrindinių gyvūnų „Everglades“ šlapynėje, tačiau joje gyvena ir Amerikiniai krokodilai; tik vieni labiau mėgsta gėlą, kiti – sūrstelėjusį jūros vandenį. Bet žiūrint plačiau, tai tiek krokodilai, tiek aligatoriai priklauso tam pačiam krokodilų būriui (ar krokodilinių??? - lot. Crocodylia), todėl leisiu sau juos visus vadinti krokodilais.


Jei negyveni Floridoje, o tik turistauji po jos apylinkes, tai taip lengvai krokodilo nepamatysi – reikia ieškoti kompanijos, rengiančios turus po po „Everglades“ šlapynę. Tokių kompanijų yra ne viena, todėl išsirinkti nėra lengva. Mūsų pasirinktoji „Everglades Safari Park“ nėra kažkuo ypatinga, galvojau netgi, kad ne pati geriausia, bet vėliau pažiūrėjau Tripadvisor‘yje, kad ji yra visai gerai įvertinta kolegų turistų. Gal tiesiog manieji lūkesčiai buvo didesni (ar ne visai realūs) – man norėjosi visko daugiau ir ilgiau. :) Kitą kartą keliaujant reikės pasiieškoti kokių nors kanojų ar haikinimo (būna ir tokių!) turų.

Pirmas dalykas, kurį turėjome atlikti prieš sėsdami į airbautą (aka „airboat“ - specialią valtį su lėktuvo motoru), tai beveik išsimaudyti purškale nuo uodų, nes tie parazitai mūsų visai negailėjo – puolė be atilsio kol neišplaukėm į platesnius vandenius. Ilgos kelnės bei rankovės pasirodė esąs didžiulis privalumas uodų atakos metu. Valtys išplaukdavo kas pusvalandį, todėl mums bent nereikėjo labai ilgai laukti ir būti uodų taikiniu. Kas patiko, tai kad turo metu laivas nebuvo šimtu procentų užpildytas – nereikėjo labai grūstis.


Airbautu labai smagu plaukti, ypač kada gidas, vairuojantis laivą, dar specialiai padidina greitį – vėjas tik švilpia pro ausis. Nemalonusis plaukimo aspektas, kurio nesitikėjau, buvo motoro gausmas – be ausų kimštukų niekaip.

Išplaukę į platesnius šlapynės vandenis pradėjome dairytis krodilų. Užtikome keletą paukščių, vėžlį, o krokodilų nei kvapo... Jau net susirūpinau. Juo labiau, kad gidas mums aiškino, jog „Everglades“ būna du sezonai – sausasis (lapkritis - kovas) ir vandeningasis (balandis - lapkritis); būtent sausuoju metu galima išvysti daugiau krokodilų, kadangi vanduo būna gerokai nusekęs, be to, teritorijoje pilna visokiausių paukščių, priviliojančių plėšrūnus. Tuo tarpu kito sezono laiku - o tai ir buvo mūsų lankymosi metas - krokodilai slepiasi pakilusiame vandenyje ir šansai juos pamatyti labai sumenksta. Negaliu pasakyti, kad ši žinia mus labai nudžiugino.


Visgi gidas, kuris savą „Everglades“ teritoriją, matyt, žino kaip penkis pirštus, aptiko bekyšančią krokodilo galvą. Tuomet laivu prisiartinome kiek galima arčiau. Mes žiūrėjome į jį, jis – į mus, mes į jį – jis į mus. Kol gidas paaiškino, kad čia visai ne „jis“, o „ji“ – tai mama krokodilė, besauganti savo mažylį, kiek tolėliau besiduodantį tarp viksvų ir gėlių. Mažojo krokodiliuko tikslas buvo paprastas - pagauti ir suvalgyti aplink beskraidžiojantį drugelį. Į mus jis nekreipė jokio dėmesio. Tikėtina, kad „Everglades“ krokodilai pripratę prie airbautų keliamo triukšmo ir gal net priima jį kaip natūralų šlapynės garsą.

Tai va, beplaukiodami airbautu tik tiek krokodilų natūralioje aplinkoje ir tepamatėme. Vėliau net pradėjome kurti „džypsiukų“ sąmokslo teoriją, kad toji kompanija čia yra paleidusi savo prijaukintą krokodilą ir visus veža jo žiūrėti, nes daugiau paprasčiausiai nėra. Bet parvykus iš JAV kolegos man patvirtino, kad krokodilų „Everglades“ yra tikrai daugiau nei tas mūsų matytų pusantro. :)


Grįžus iš pasiplaukiojimo atėjo laikas neilgam krokodilų šou, kur prižiūrėtojas pasakojo apie šiuos roplius juos beglostydamas ir bemaitindamas. Gal ir pagailo truputį tų „vaidinančių“ krokodilų, bet neatrodė, kad juos labai kankintų, rankų bei galvos į nasrus per daug nekaišiojo – tai bent jau nereikėjo labai pergyventi, kad liks be jų. Prisižiūrėjusi visokių „Animal Planet“ laidų nusprendžiau, kad ten greičiausiai buvo visokie išgelbėti ir laisvėje negalintys gyventi gyvūnai, tai gal jiems ir nebuvo labai blogai. Tikiuosi.


Na, ir viso to šou „vinis“ neabejotinai buvo galimybė už tris dolerius palaikyti rankose mažylį Snappy. Kur jau praleisi tokia progą!!! Nors, taip, taip, moralinių-etinių abejonių turėjau; ir ne, bijoti paimti į rankas visai nebijojau – labai patiko, kas turėtų būti akivaizdu iš mano švytinčio veido. Kiti „džypsiukai“ irgi nepraleido progos pačiupinėti tą mažylį.

Po viso to galėjome kiek panorėję vaikštinėti po parką tam įrengtais keliukais ir spoksoti į atskiruose aptvaruose laikomus krokodilus, kaimanus, aligatorius. Apsilankymo „siurprizu“, kurio, labai gaila, bet aš nemačiau, mano keliondraugiams tapo po tilteliu vandenyje gulintis didžiulis krokodilas – „o kas, jeigu iššoks ir suvalgys?“. Kad jau taip nenutiko – jis nei vieno mūsų nesuvalgė, tai mes užsukę į prie lankytojų centro esančią kavinę netiesiogiai suvalgėme jį – paragavome krokodilo uodegos. Žiauri kova už būvį, tikra tiesa.

...

2016-03-07

Pasakojimai nuo sofos: Niujorko Rokfeleriai (Niujorkas, IV)

...

Net pati nustebau, kad šiųmečio apsilankymo metu Niujorke buvo tiek sąsajų su Rokfelerių šeimyna (the Rockefellers). Kur bepasisuksi, ten Rokfeleris. Na, gerai jau, kai kurie „susidūrimai“ su Rokfeleriais buvo išties planuoti, tačiau dalis - absoliutūs netyčiukai. :)


Rokfeleriai - gana žymi, kiek kontroversiška, bet labai įtakinga giminė Amerikoje (ir ne tik joje), kurioje gausu verslininkų, politikų, bankininkų, mecenatų. Šeimos „iškilimo“ pradininkai buvo Džonas D. Rokfeleris (John D. Rockefeller) bei jo brolis Viljamas (William Rockefeller), kurie XIX a.pb. – XX a.pr. turtus susikrovė iš naftos verslo. Didėjant Rokfelerių giminei kaip kokioje pasakoje didėjo ir turtai; niekas tiksliai iki šiol negali pasakyti, kokio dydžio jie buvo vienu ar kitu laikotarpiu ir yra šiuo metu, nes šeimos archyvai nėra atverti nei tyrinėtojams, nei šiaip smalsuoliams.

Tai va, mūsų pažintis su Rokfeleriais prasidėjo nuo to, kad dar prieš atvykdami į Niujorką užsisakėme ekskursiją po „Rokfelerio centro“ kompleksą (Rockefeller Center). Ekskursiją mums vedė garbioji Helga, kuri kaip gidė mane kiek nuvylė. Tekstą turbūt ir vidury nakties prikelta greitakalbe išpiltų - gerai matėsi atkaltas automatiškumas; be to, labai jautėsi, kad jai tiesiog reikia atidirbti laiką, nepadėjo net nuolat kartojama (turbūt mūsų susižavėjimą turinti iššaukti) frazė „apsidairykite aplinkui, kaip nuostabuuuu... uchhh...ochhh...bjūūūūūūūūūūūtifulll...“


„Rokfelerio centro“ kompleksas susideda iš 19-os komercinių pastatų, išsidėsčiusių tarp 48-osios ir 51-osios gatvių Manhetene (ir užimančių 89 000 plotą). Jis yra įtrauktas Niujorko Nacionalinių istorinių objektų sąrašą; iš minėtų devyniolikos pastatų net 14-a yra art deco stiliaus. „Rokfelerio centro“ vizija ir išbaigimas buvo išimtinai Rokfelerių šeimos rankose ir piniginėje; iki šiol jis laikomas didžiausiu moderniais laikais (1930-1939) įgyvendintu privačių statybų projektu pasaulyje.

Gidė daug pasakojo apie pastatų puošmenas, deja, norėjosi pastatus ne tik apeiti, bet ir į kuo daugiau jų pakliūti (mes užsukome vos į trejetą fojė), nes „Rokfelerio centro“ pastatų interjeras, pagal tai, kiek matėme, yra neabejotinai įspūdingas. Pasirodė įdomus faktas, kad po visu kompleksu yra tunelis, kuriuo galima pereiti iš vieno pastato į kitą neišeinant į lauką (ir turistai juo gali vaikščioti, beje). Ir dar vienas dalykas, kuris man įstrigo, tai apsauginių gausa „Rokfelerio centro“ pastatuose. Nors geriau pagalvojus, tai Amerikoje bet kokioje vietoje labai populiaru turėti vieną kitą apsauginį.


Po ekskursijos susiruošėme apsilankyti „Top of the Rock“ ir pasižvalgyti į Manheteno dangoraižių panoramą (bet apie tau jau rašiau). Vėl grįžtu prie šios apžvalgos aikštelės ne tik todėl, kad ji mums labai patiko, bet ir todėl, kad ji yra įsikūrusi viename centrinių „Rokfelerio centro“ art deco pastatų, pavadinimu „Rock 30“ (arba „30 Rockefeller Center“, arba „The Slab“), kuris turi septyniasdešimt aukštų ir pats yra 266 m aukščio.

Be to, žymioji „Pietūs ant dangoraižio“ (Lunchtime atop a Skyscraper) nuotrauka (taip mėgstama kopijuoti ir produkuoti) padaryta būtent šio dangoraižio statybos metu. 1932 metais fotografas Čarlis C. Ebetsas (Charles C. Ebbets) nufotografavo vienuolika statybininkų, susėdusių ant sijos 260 metrų aukštyje be jokių apsaugų ir valgančius savo pietus. Dabar manoma, kad ši nuotrauka buvo „surežisuota“ (nors darbininkai iš tiesų ten sėdėjo, bet todėl, kad buvo paprašyti) siekiant pareklamuoti naują dangoraižį.


Pažiūrėję, kur Rokfeleriai darbavosi ir ką statė, nusprendėme pamatyti, kaip jie gyveno. Tam mums reikėjo traukiniu nuvykti į Tarrytown (pro traukinio langą kaip tik matėsi Hadsono upė), o iš jos pasigavus taksi dar pavažiuoti iki „Rockefeller Estates Kykuit Tour“ lankytojų centro. Ten jau atėjus konkrečiai valandai (užsisakant turą valandą reikia pasirinkti iš anksto) gidė savo grupę tarsi viščiukus susisodina į baltą autobusiuką, nusiveža iki Rokfelerių namo ir toliau visus gano. Vienas be gido į namą nepateksi. Kaip ir neleidžiama atskirai nuo grupės vaikščioti bei draudžiama fotografuoti namo viduje.


„Kykuit“ (arba „John D. Rockefeller Estate“) yra keturiasdešimties kambarių namas, menantis net 4 Rokfelerių kartas. Jis stovi Pocantico Hills kaimelio aukščiausioje vietoje ir, kas be ko, jau yra įtrauktas į Nacionalinių istorinių objektų sąrašą. 1979 metais tuometis jo gyventojas Nelsonas Rokfeleris (Nelson Rockefeller) perdavė namą „National Trust“ fondui rūpintis ir saugoti, ko pasėkoje šį namą dabar gali lankyti turistai.


Ką aš galiu pasakyti, Rokfelerių namas viduje labai gražus bei puošnus. Tiems laikams namas buvo pažangiai modernus, nes jame buvo elektra, centrinis siurblys, mygtukais į skirtingas namo patalpas iškviečiami tarnai. Rokfeleriai kolekcionavo (ir naudojo juos, ne tik po stiklu laikė) porcelianinių indų rinkinius dvidešimt keturiems asmenims, namus puošė įvairiausiais paveikslais, kilimais, Mingų dinastijos vazomis ir kitokiomis gėrybėmis.


Aplinka aplink namą irgi įspūdinga – vietos daug, visokiausi sodai, gėlynai, įvairiausios abstrakčios, avangardinės bei modernios skulptūros, fontanai ir baseinėliai, atsiveriantis gražus vaizdas nuo terasos į Hadsono upę. Kiek tolėliau namo esančiuose pastatuose kažkada būta arklidžių bei karietų „garažo“, o dabar ten eksponuojami šeimos senoviniai automobiliai.


Per šią ekskursiją galima įsivaizduoti, kokioje prabangioje aplinkoje mažieji Rokfeleriukai augo. Tačiau, anot gidės, pirmoji Rokfelerių karta buvo auginta, kad jie nesuvoktų esą turtingi, na, be to, tėvai turtą dar tik kaupė. Antroji karta jau žinojo pinigų vertę, bet būdami vaikai turėjo dirbti visokius kasdienius darbus, kad užsidirbtų savo reikmėms, o ir iš tų uždirbtų, jie galėjo tik 1/3 išleisti, 1/3 turėjo taupyti, o dar 1/3 – paaukoti. Trečiajai kartai, berods, gyvenimas buvo dar lengvesnis. ;)


Namo rūsyje tarsi mažoje privačioje meno galerijoje iki šiol laikoma daug vertingų meno kūrinių, pvz., Pikaso (Picasso), Šagalo (Chagall), Varholo (Warhol) ir kt. Labai įdomus pasirinkimas, nes namo rūsyje oras vis tiek toks labiau „naminis“ nei „muziejinis“ (itin kondicionuojamas), galų gale ir nėra daug erdvės kiekvienam meno kūriniui atskirai, tai eksponatai atrodo kiek suspausti. Su Vilmantu nusprendėme, kad greičiausiai čia liko šeimininkų patys mėgstamiausi paveikslai bei skulptūros, kai tuo tarpu kiti atsidūrė muziejuje (pvz., MoMA).


Rokfelerių šeima buvo religinga - priklausė šiaurės baptistų denominacijai, kas reiškė, jog jie nešoko, negėrė, nerūkė, nelošė kortomis ir šiaip sakė „ne“ visokioms pramogoms. O vienas iš Rokfelerių - Džonas D. Rokfeleris jaunesnysis (John D. Rockefeller, Jr.) – pats būdamas drovus intravertas vedė visišką savęs priešingybę. Jo žmona Abigail (Abi) buvo ekstravertė, mėgusi vakarėlius, baliukus, šokius, kortas ir... meną.


Garsusis Modernaus meno muziejus (The Museum of Modern Art; MoMA) įsteigtas jos ir dar dviejų draugių (Lillie P. Bliss ir Mary Quinn Sullivan) iniciatyva. Daug Abigail pirktų kūrinių galiausiai atsidūrė būtent šiame muziejuje. Jos vyras buvo tobulas šiuo atžvilgiu – nors pats meno ir nemėgo, bet žmonai nedraudė leisti pinigus meno kūriniams. Meilę menui iš jos paveldėjo visas šešetas jų vaikų.

MoMA buvo atidarytas 1929 m. lapkričio 7 dieną, praėjus devynioms dienoms po Volstryto biržos griūties (Wall Street Crash), po kurios prasidėjo „Didžioji depresija“ – smuko visa JAV ekonomika. Logiška, kad tokiu sunkiu laiku Modernaus meno muziejaus projektui finansuoti Abigail negalėjo kliautis vien savo vyro parama, kuris netgi šlykštėjosi modernia abstrakčia tapyba, tad lėšų muziejaus išlaikymui ir naujų kūrinių įsigijimui teko ieškoti žymių Niujorko gyventojų bei korporacijų „kišenėse“, kas jai visai neblogai sekėsi.


Prieš planuodami apsilankyti MoMA (jame buvome ir pirmojo lankymosi Niujorke metu) net nebuvome pagalvoję, kad šis muziejus kažkaip susijęs su Rokfeleriais. O pasirodo, ir dar kaip! Gaila, kad tą dieną, kai ėjome į muziejų, aš jaučiausi labai blogai (visgi amerikietiški kondicionieriai įveikė ir mane), tai iki galo taip ir nepasimėgavau muziejaus ekspozicija - man labiau rūpėjo vis prisėsti ant artimiausio užtikto suolelio, o ne tyrinėti vieną ar kitą meno kūrinį. Bet šį bei tą vis tiek pamačiau. ;)


...