Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

...

Ir nors mūsų kraštuose jau geros tris dienos kai jaučiame, kad visgi dabar vasaros metas, aš vis tiek kaskart užsimerkusi nukeliauju į Tenerifę - bandau prisiminti josios saulę bei pajusti spinduliuojamos šilumos pojūtį ant rankų odos. Šnipštas gaunasi, jums pasakysiu. Tokių dalykų 100% atkurti nepavyksta, deja... O šiuo metu Tenerifėje karščio netgi per daug – turbūt skaitėte apie siautėjančius gaisrus Kanarų salose, o ir Ispanijos šiaurėje. Košmaras.

O tada, kai ankstyvą šeštadienį susiruošėme pavaikštinėti po Masca tarpeklį (el Barranco de Masca) buvo gerai... Kadangi pasirodėme pernelyg uolūs, tai snaudžiančiame Santiago del Teide miestelyje turėjome kokią pusantros valandos, o gal ir visas dvi, laukti kito autobuso, kuris nuvežtų mus iki leidimosi į tarpeklį vietos. Ką per tą laiką įdomaus nuveikti nesugalvojome – apėjome centrą, įkišome nosį į bažnytėlę, o tada nusprendėme, kad nieko nebus, reikia eiti į vienintelę veikiančią kavinukę antrų pusryčių.

Sulaukus autobuso teko malonumas vingiuotais serpentinais po truputėlį leistis žemyn. Serpentinai toje Tenerifės dalyje tokie visai solidūs - ne vienoje kelio vietoje padarytos tam tikros aikštelės, kad priešpriešiais atvažiuojantys automobiliai ties posūkiais galėtų prasilenkti, o didesni autobusai – apskritai sugebėtų atlikti posūkio manevrą. Nežinau, vairuotojai tų mini autobusiukų gal ir pripratę, bet visi mūsų bendrakeleiviai buvo prilipę prie langų ir vairuotojui nuoširdžiai aiškino, kad mes tai jau niekur neskubame, nėra kur čia lėkti, galima važiuoti ir lėčiau. Mmmm, taip, buvo truputėlį baisoka.

Įdomiausia, kad tarp tų serpentinų yra įsikūręs Masca kaimelis. Gyvena sau žmonės tarp Tano kalnų, ir ką tu jiems. Bet kaip ten tie gyventojai sugeba kasdien tokiais keliukais vingiuoti, neįsivaizduoju. O kai dar pagalvoji, kad tie keliai ne visada buvo, tai kaip žmonės iš to savo kaimeliūkščio kur nors nukakdavo??? Turbūt norom nenorom ne vienas jų namisėda pavirto. :)

Autobusiuku pasiekę reikiamą vietą (vairuotojas pasakė, kada išlipti), susiradome takelį ir pradėjome leistis. Bet teko gi tokia nelaimė pradėti lipti žemyn beveik tuo pat metu kaip ir kokios dvi nemažos pagyvenusių žmonių grupės su gidais priešaky. Šiaip tai viskas būtų puiku, aš už sveiką gyvenimo būdą ir panašiai, bet mes taip beviltiškai įstrigome už jų... Keliukas žemyn gana status ir siauras – nei aplenksi, nei apeisi tos didelės žmonių grupės, o leidžiasi jie labai lėtai. Labai. Tokiu tempu mes iki vakaro to tarpeklio nepereitume. Visgi šiaip ne taip pavyko pro jų masę prasibrauti (irgi ties posūkiais tarsi automobiliams) – kol jie klausėsi gidų pasakojimų – ir kiek atitolti, o tada ir prasidėjo didžiausias haikinimo malonumas.

Kuo daugiau leidomės žemyn, tuo daugiau uolėtos tarpeklio sienos kilo aukščiau mūsų. Vaizdas nenusakomas ir nenufotografuojamas (na, bent jau mums nepavyko), bet labai gražus. Patikėkite manimi. O malonumas žingsniuoti tokiomis vietelėmis irgi didžiulis. Ir jausmas geras.

O dar aplink žydi kaktusai oranžinės spalvos žiedais ir nuolat girdisi šmirinėjančių driežų šiušenimas. Tie driežai viso mūsų ėjimo tarpekliu metu buvo puikiausi kompanionai - girdimi, bet nematomi. :)

Kelias fiziškai nebuvo pats lengviausias. Teko ir per akmenukus pašokinėti, ir per didesnius jų vos ne keturiomis ropštis, o vienoje vietoje netgi paėjėti laikantis už specialios grandinės. Bet tikrai ne super sudėtingas; apsiavus patogia avalyne, įsimetus užkąsti ir, kas labai svarbu, pakankamai vandens atsigerti, toks pasivaikščiojimas neturėtų būti kankynė. Juolab, kad sutikome ir nemažai per tarpeklį einančių šeimų su vaikais. Jei jau jie gali, tai, sakyčiau, visi gali (kas netingi, aišku). O vaizdai ir supanti aplinka atperka visus sunkumus (kurių iš tiesų tai ir nelabai buvo).

Žinoma, atsiranda ir gudrių keliautojų, kurie naudojasi štai tokiomis ilgomis lazdomis ir šokinėja nuo vieno akmens ant kito.

Tokios ilgos medinės lazdos, kurių kotas išteptas riebalais, kad geriau slystų, o vienas galas užsibaigia aštriu metaliniu antgaliu, buvo naudojamos piemenų Kanarų salose. Grįstų kelių nebuvo, per uolas, tarpeklius ir kitokius nelygumus kažkaip pereiti reikia, tai ir sugalvojo tokias lazdas, kurių pagalba beveik ir šuoliuot galėjo. Tokie šuoliai šių lazdų - ispanų kalboje žinomi pavadinimais lanza ar garrote - vadinami „piemenų šuoliais“ (salto del pastor) ir yra iki šiol vietinių praktikuojami kaip originali sporto šaka.

Galbūt vienintelis mano (mūsų) nepasitenkinimas einant tarpekliu buvo toks, kad kartais tekdavo gerokai paieškoti, kol atrasdavome savo kelio tęsinį. Keliose vietose nedaug trūko, kad nueitume ne į tą pusę. Maršrutą žyminčių ženklų buvo ne itin daug, todėl labai padėdavo kitų keliauninkų sukrautos akmenų krūvelės, rodančios teisingo kelio kryptį. O vienoje vietoje, kur pasiklysti neįmanoma, buvo ištisinis tokių akmeninių krūvelių "rojus". Jas krovė turbūt visi, kas tik praeidamas netingėjo. Tai ir mes neatsilikome.

Visgi eidami tarpekliu per daug nesistengėme fotografuoti, nes būnant tokioje aplinkoje norisi viską siurbti į save, o per fotoaparato akutę matomas vaizdas visiškai neatspindėjo to, ką matėme plikomis akimis. O kur dar garsai. Ir kvapai...

Ir galiausiai praėjus apytiksliai 4,5 km ilgio tarpeklį, laukia prizas – la playa de Masca - akmeninis paplūdimys su pritrenkiančiu vaizdu ir Atlanto vandenynu. Maudykis, ilsink kojas ir mėgaukis.

Priėjusi prie jūros staiga susigriebiau, kad ogi...nagi...taigi... mūsų maudomieji tai liko sėkmingai džiūti viešbučio balkone. O aš buvau atsakinga už jų įsidėjimą į kuprinę. Vajė… Tačiau Vilmanto šis mažas nepatogumas nesustabdė; nepaisydamas šio mažo nesklandumo, stiprių bangų bei po kojomis nardančių raudonų krabų jis atsidavė vandens malonumams. O aš, didžioji užuomarša ir nepatogumų sukėlėja, likau prie suskilusios geldos – graužti obuolį ir su krabų kompanija aptarinėti krabų bei vėžių žiemojimo ypatumų.

Na, o vėliau, atplaukė mūsų lauktas "vandens taksi", kuris už tam tikrą mokestį tokius tarpeklio užkariautojus kaip mes nuveža į Los Gigantes miestą. Kitaip iš tos vietos ir neišsigausi, nebent grįžtum tą patį kelią – o užtrunki kažkur 3-4 valandas nueiti į vieną pusę - atgal iki Masca kaimelio. Kadangi toks variantas mūsų nežavėjo, tai mes pasirinkome vandens taksi. Plauki sau ramiai, gėriesi vaizdais, mėgaujiesi vėjeliu...

Kaip ir priklauso po geros dienos.

...