SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2017-04-29

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (II) (Florencija, Italija)

...

Antrąją dieną Florencijoje (pirmosios dienos įspūdžiai - čia) visą dėmesį sutelkėme į skanius pusryčius ir į Katedros aikštėje (Piazza del Duomo) esančių pastatų lankymą: į katedrą buvo galima patekti nemokamai, bet į krikštyklą, varpinę bei katedros kupolą jau teko įsigyti bilietą.

Juos visus tiesiog būtina pamatyti, tačiau reikėtų turėti galvoje, kad būdami UNESCO Pasaulio paveldo sąraše ir pačioje Florencijos širdyje jie yra itin „aplipti“ miesto lankytojų. Visgi bilietas  į juos galioja net keletą dienų, todėl nebūtina verstis per galvą bandant viską apžiūrėti per vieną dieną. Taip ir būtų geriausia daryti, bėda tik, kad mes neturėjome kelių dienų – tik tą vieną.


Pirmiausia užsukome į Katedrą (Cattedrale di Santa Maria del Fiore arba tiesiog Il Duomo di Firenze), kurios baltos, žalsvos ir rausvos spalvų marmuru dekoruotos sienos (eksterjeras užbaigtas tik XIX a.) yra išskirtinai puošnios, tuo tarpu gotiškas bažnyčios interjeras – asketiškai santūrus. Toks santūrumas tik dar labiau išryškina Filipo Bruneleskio (Filippo Brunelleschi) kurtą Katedros kupolą, kuris net ir praėjus 600 metų po jo užbaigimo tebėra didžiausias iš plytų ir kalkių skiedinio pastatytas kupolas (duomo).


Visuomenės paaukotų lėšų dėka XV amžiuje iškilusi katedra net ir po šimto metu negalėjo pasigirti turinti kupolą, tad neapsikentus buvo paskelbtas konkursas jam suprojektuoti. Iš visų pateiktų projektų gausybės buvo pasirinktas Bruneleskio pasiūlymas, kadangi jis pateikė aiškų inžinerinį sprendimą, kaip sukomponuoti tokį didžiulį kupolą, kuris atlaikytų didžiulį svorį ir nesugriūtų: kupolą padaryti dvisluoksnį, kurių antrasis, laikomas ketverto grandinių, sutvirtintų akmenimis, funkcionuotų kaip atrama išoriniam.
Į katedros kupolą galima užkopti, tam tereikia įveikti tik kokius keturis šimtus ar panašiai siaurų laiptelių su daugybe kitų kopiančių viršun žmonių kompanijoje ar prasilenkti su besileidžiančiais žemyn. Liftas? Koks dar liftas, pamirškite. Tas tai tikrai nebuvo smagioji dalis, nes „laiptinė“ ankšta ir tvanki, o mūsų lankymosi metu netgi nebuvo turistinis sezonas. Kas darosi lipant karštuoju metų laiku, brrr, nenoriu apie tai net pagalvoti.


Tačiau už kančias būna atlyginta. Visų pirma, galima iš arti pasigėrėti nuostabiuoju kupolu ir ant jo išpaišytomis Paskutiniojo teismo scenomis. Tiesa, kadangi praėjimas labai siauras, tai už tavęs einantys žmonės neleidžia kaip reikiant įsijausti į grožėjimąsi. Ir tai tikrai nervina. Tiek ilgai lipus aukštyn, norisi pasimėgauti neskubant.
O pažiūrėti yra į ką, juk Džordžo Vazario (Giorgio Vasari) sukurta freska yra milžiniško didumo – net 3600m². Šeši koncentriniai apskritimai tematiškai užpildyti įvairiomis biblinėmis ir alegorinėmis figūromis. Tiesa, Vazaris mirė neužbaigęs freskos, jo darbus perėmė Federikas Zukaris (Federico Zuccari) su pagalbininkais. Būtent todėl freskos kokybė įvairiose vietose skirtinga – prie jos darbavosi skirtingi menininkai, naudoję skirtingas piešimo technikas. Zukariui nepatiko Vazario „fresco“ stilius, todėl jis bandė įtvirtinti savąjį bei vietoje, skirtoje to meto asmenims, nepamiršo įkomponuoti savęs bei savo artimųjų. 


Visų antra, užlipus galima apžvelgti Florencijos panoramą. O ji graži. :)
Toliau eilė atėjo apsilankymui Švento Jono krikštykloje (Battistero di San Giovanni), stovinčioje keli žingsniai nuo katedros. Kadangi Pizos krikštyklos viduje taip ir nepabuvome, buvo labai įdomu išsiaiškinti, kas per „daiktas“ toji krikštykla ir kam ji reikalinga kaip atskiras pastatas.
Pasirodo, romaniškojo stiliaus krikštykla yra vienas seniausių Florencijos pastatų (XI a. vid. - XII a. vid.) ir turi Mažosios bazilikos statusą. Iki pat XIX amžiaus pabaigos visi katalikų tikėjimo florentiečiai buvo krikštijami būtent čia. Florencijos krikštykla garsėja savo bronzinių durų dekoru, nors iš dabar esančio trejeto tik vienos yra originalios – kitos dvi šiuo metu saugomos muziejuje, jų vietoje įdėti pakaitalai.


Krikštykla yra aštuonkampio formos (įdomu, kad nuo ankstyvosios krikščionybės krikštyklos dažniausiai būdavo būtent aštuonkampės), akį traukia mozaikinės lubos, scenos iš Biblijos ant sienų. Jos interjero baltai žaliame dekore susipina įvairūs stiliai – rytietiškas, romėniškas, krikščioniškas. Trumpai tariant, vidus tikrai įspūdingas.


Mums išėjus iš krikštyklos supratau, kad reikalinga pertrauka; jei negausiu kavos puodelio dabar pat kur nors jaukioje kavinėje, fizinių anei moralinių jėgų užlipti į varpinę tikrai neturėsiu. Ir gal net kokia nuovargio isterija netikėtai gali apimti. Pauzės reikalingos visame kame, ane?
Pasimėgavus kavos puodeliu jau galima šturmuoti katedros varpinę (Giotto’s Campanille) - Džoto di Bondonės (Giotto di Bondone) kūrinį. Varpinė būdama puikiu Florencijos gotiškosios architektūros pavyzdžiu harmoningai papildo katedros ir krikštyklos duetą. Vėl kokie keturi šimtai su viršum laiptelių siauroje laiptinėje su krūva žmonių (neįsivaizduoju, ką daro žmonės, turintys klaustrofobiją), beveik 85 metrai ir mes vėl viršuje. Jėėė!


Tiesą sakant, kiek abejoju, ar taip jau būtina lipti ir į duomo, ir į varpinę, jeigu domina tik Florencijos panorama. Žinoma, visai smagu užlipti į abu – iš vieno gražiai matosi katedros kupolai, kitame galima iš arčiau apžiūrėti kupolo vidaus piešinius, bet gal visgi tai reiktų daryti bent jau ne tą pačią dieną. Kojos jums už tai tik padėkos. Man asmeniškai gal maloniau lipti buvo į varpinę, bet čia labai jau subjektyvu.


Nusileidę žemyn pasijutome kamuojami alkio. Teko ieškoti kuo čia patenkinus savo kūnų poreikius prieš einant į Katedros meno muziejų. Taip besidairydami aplink, kur ir ko čia užkandus, susigundėme pannini con lampredotto, nes visur jie buvo kišami kaip puikus užkandžio pasirinkimas. Iš karto galiu pasakyti, kad šio vietinio „skanėsto“ skonis buvo pusė velnio, bėda, kad pamatėme, kaip jis daromas – verdamas jautienos ar karvės „kažkas“ su lašiniu ir skūra – ir tai atrodė tikrai labai „viaukt“.

Minėtieji lampredotto yra tradicinio Florencijos valstiečio patiekalo pavyzdys. Jie gaminami iš paskutinio, ketvirtojo, karvės skrandžio. Pasirodo, toks skrandis susideda iš liesesnių ir riebesnių dalių (atitinkamai gala ir spannocchia), ir užsisakant tokį sumuštinį galima (ir gal net būtų protinga) prašyti nuimti tą riebesnę dalį, nors tikri žinovai tokį pasirinkimą laiko beveik lampredotto išniekinimu. Bet tada mes, žinoma, dar nežinojome tokių subtilybių. Taigi, skrandis verdamas kartu su pomidorais, svogūnais, petražolėmis ir salieru, tuomet uždedamas ant traškios bandelės sulietos virimo skysčiu ir pagal skonį pagardinamas specialiu padažu padažu, druska ir pipirais. 
Kadangi jau užsisakėme, tai nedrįsome pabėgti, pasiėmėme ir valgėme atbulais dantimis. Tačiau šiuo atveju net ir aštuoni metai skonio lavinimo Liuksemburge nepadėjo; dalį suvalgėme, dalį išmetėme ir patraukėme ieškoti kokakolos saviesiems lampredotto paniniams nuplauti.


Išgyvenę šį kulinarinį nuotykį buvome pasiruošę muziejaus šturmui. Katedros meno muziejus (Museo dell'Opera del Duomo) įsikūręs netoli katedros esančiame pastate, taigi, ranka pasiekiamas. Muziejus nėra didelis (tokio, kaip aš sakau, „protingo“ dydžio), tačiau jame laikomi įvairių meno kūrinių originalai, perkelti iš katedros, varpinės bei krikštyklos. Tarp jų galima rasti Pizano, Donatelo, Mikelandželo darbų, pagarsėjusias Giberčio kurtas duris, pramintas „Rojaus vartais“. Todėl tikrai verta šiam muziejui skirti bent šiek tiek laiko.


Apibendrinant, dienos Florencijoje buvo intensyvios ir užimtos. Taip norėjosi kuo daugiau visko pamatyti ir aplankyti, nes labai gi įdomu. Tikrai norėčiau dar kokį kartą ten nuvykti – tiek gerų muziejų laukia. O ir vienuolių giesmės liko neišgirstos. Ir skani kava iki galo neišragauta. Na, ir šiaip miestas fainas, apgaubiantis savita aura. :)

...

2017-04-10

Susitikimo vietos pakeisti negalima. Paryžius.

...

Kol kas paskutinis įrašas iš trumposios „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ serijos. Juokingiausia, kad jį parašyti prisiruošiau po gerų pusės metų. Paskutiniu metu kelionės mane kažkokiu keistu būdu ištinka greičiau nei spėju parašyti įrašus apie jau praėjusias, todėl nusprendžiau, kad šiame etape bus lengviau gyventi laikantis šūkio „Geriau vėliau, negu niekada“, o ne graužiant save, kad kažko neparašiau, nors rašyti man labai smagu. Kiek prisibijau, kad šis tinklaraštis man nepavirstų prievole ar nemielu darbu, todėl nusprendžiau atsipalaiduoti ir leisti įrašams dėliotis savo ritmu.

Ir visiškai atsipalaidavusi pagaliau pasakoju apie smagų savaitgalį Paryžiuje (Paris)... spalio mėnesį. ;)


Kai buvau pakviesta prisijungti prie šaunios kompanijos Paryžiuje, net nesuabejojau. Kur jau aš nesutiksiu! Juk šiam miestui kaip ir draugėms neįmanoma pasakyti „ne“. Buvau išsiilgusi savo Jurgos, be galo seniai bemačiusi kitą Jurgą ir net nepažinojau (koks apsileidimas) Aldonos. Paryžius ir dviejų kambarių butas labai greitai padėtį ištaisė. 

Visų jau įvykusių mano susitikimų kontekste pagalvojau, kaip puiku, kad mano draugės keliauja ir dar puikiau, kad pasiima mane kartu. :)


Savaitgalio rytas Paryžiuje neįmanomas be ilgų pusryčių kavinėje, kada parimus prie kavos puodelio sau leidi neskubant plėšyti minkštutėlį kruasaną, žvalgytis į praeivius, klausytis arba plepėti kaip tik mes, moterys, temokam - vienu metu ir apie viską.


Lygiai taip pat Paryžius neįmanomas be popiečių ir pavakarių kavinėse, nes negali vien tik vaikštinėti ir dėti varneles pamatytų objektų sąraše. Reikia ir kojas pailsinti. Dar reikia pasidairyti vieno kito suvenyro, užsukti į kepyklą išsirinkti pačio skaniausio makaronso, nepraeiti pro namų dizaino parduotuvę... Iš pastarosios išėjome pilnomis rankomis molinių kaktusų, rėmelių su paparčiais ir vabalų lentynėlių. Na ir kas, kad visai nelogiška dar pusę dienos tampytis su šiais daiktais. :)


Kaip tame tarpe mes dar sugebėjome įkišti nosis į vieną kitą galeriją, aplankyti Pikaso muziejų (Museé National Picasso-Paris), pavakarieniauti ir po to dar užsikarti iki Šv. Širdies bažnyčios (Sacré Coeur) man iki šiol lieka mįslė.


Kita diena buvo skirta pasivaikščiojimams ir... muziejų lankymui. Kiek tą dieną numynėme kilometrų, man jau ir sunku atsakyti. Pirmiausiai priartėjome prie Luvro  ir net per storas jo sienas, saugomas automatų, galėjome justi jo viduje sukauptų meno lobių bangas. Visgi į Luvrą (Musée du Louvre) nėjome, nes jis yra savotiška „juodoji skylė“ - praleidi visą dieną, pamatai tik mažą dalį, prisimeni dar mažiau, bet išeini su didžiai skaudančia galva. Tikrai nesakau, kad neverta - net labai verta jame apsilankyti, bet idealu, jei pavyksta, šio muziejaus kolekcijas ragauti nedidelėmis dozėmis.


Per saulės nušviestą Tiuilri parką (Jardins des Tuileries), besigėrėdamos paukščiais, praeiviais ir Eifelio bokštu (Tour Eiffel) pasiekėme Oranžerijos muziejų (Musée de l'Orangerie), kuris yra visai nedidelis, bet slepia didelį turtą - aštuonetą didelių Klodo Monė „Vandens lelijų“ panelių („Nymphéas“ du Claude Monet). 


Neįmanoma atsispirti tokio dydžio grožiui - norisi tik tyliai sėdėti išplėtus akis ir bandyti savyje išsaugoti bent dalelę to įspūdžio. Tikrai verta šiam muziejui skirti dalį savo laiko ir pamatyti šiuos paveikslus. Aš pati, turėdama galimybę, tikrai grįšiu čia dar kartą. Ir dar.


Iš Oranžerijos muziejaus neskubėdamos nupėdinome iki Rodeno muziejaus (Musée Rodin), kurio sode išdidžiai įsitaisęs garsusis „Mąstytojas“ (le Penseur).


Čia apsilankius, beje, galima nušauti du zuikius - ir mąstytoją pamatyti, ir Eifelio bokštą. Man labai patiko, kad muziejus savo ekspoziciją yra išdėliojęs lauke - savotiškame parke - ir viduje - erdviuose l'hôtel Biron kambariuose.


Saulėtą dieną ypač gražiai atrodo Rodeno darbai namo viduje - pro didžiulius langus krintantys saulės spinduliai juos pagyvina ir sukuria ypatingą nuotaiką. Be to, ten pilna didžiulių veidrodžių, kurie lankytojus taip pat gali paversti netikėtais eksponatais. ;)


Paryžiuje man patiko viskas, ką veikėme ir kur buvome, bet Rodeno muziejus buvo vyšnaitė ant torto - įdomi, bet ne per didelė ekspozicija, jaukus interjeras, gražus parkas pasivaikščiojimui ir jame veikianti kavinė kojų pailsinimui bei skrandžio pamaloninimui.


Apibendrinant, Paryžius buvo nuostabus, kartu buvusi draugija -  dar nuostabesnė, bet kaip kad tokiose kelionėse nusitinka, atrodė, kad ir vėl laikas pralėkė akimirksniu. Bet gal čia ir slypi visas žavesys, būtent taip užgimsta nostalgija ir kyla noras sugrįžti.

P.S. Jeigu kažką svarbaus paminėti pamiršau, mielos keliondraugės, prašau pridėti nuo savęs. :)
...