SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2017-04-10

Susitikimo vietos pakeisti negalima. Paryžius.

...

Kol kas paskutinis įrašas iš trumposios „Susitikimo vietos pakeisti negalima“ serijos. Juokingiausia, kad jį parašyti prisiruošiau po gerų pusės metų. Paskutiniu metu kelionės mane kažkokiu keistu būdu ištinka greičiau nei spėju parašyti įrašus apie jau praėjusias, todėl nusprendžiau, kad šiame etape bus lengviau gyventi laikantis šūkio „Geriau vėliau, negu niekada“, o ne graužiant save, kad kažko neparašiau, nors rašyti man labai smagu. Kiek prisibijau, kad šis tinklaraštis man nepavirstų prievole ar nemielu darbu, todėl nusprendžiau atsipalaiduoti ir leisti įrašams dėliotis savo ritmu.

Ir visiškai atsipalaidavusi pagaliau pasakoju apie smagų savaitgalį Paryžiuje (Paris)... spalio mėnesį. ;)


Kai buvau pakviesta prisijungti prie šaunios kompanijos Paryžiuje, net nesuabejojau. Kur jau aš nesutiksiu! Juk šiam miestui kaip ir draugėms neįmanoma pasakyti „ne“. Buvau išsiilgusi savo Jurgos, be galo seniai bemačiusi kitą Jurgą ir net nepažinojau (koks apsileidimas) Aldonos. Paryžius ir dviejų kambarių butas labai greitai padėtį ištaisė. 

Visų jau įvykusių mano susitikimų kontekste pagalvojau, kaip puiku, kad mano draugės keliauja ir dar puikiau, kad pasiima mane kartu. :)


Savaitgalio rytas Paryžiuje neįmanomas be ilgų pusryčių kavinėje, kada parimus prie kavos puodelio sau leidi neskubant plėšyti minkštutėlį kruasaną, žvalgytis į praeivius, klausytis arba plepėti kaip tik mes, moterys, temokam - vienu metu ir apie viską.


Lygiai taip pat Paryžius neįmanomas be popiečių ir pavakarių kavinėse, nes negali vien tik vaikštinėti ir dėti varneles pamatytų objektų sąraše. Reikia ir kojas pailsinti. Dar reikia pasidairyti vieno kito suvenyro, užsukti į kepyklą išsirinkti pačio skaniausio makaronso, nepraeiti pro namų dizaino parduotuvę... Iš pastarosios išėjome pilnomis rankomis molinių kaktusų, rėmelių su paparčiais ir vabalų lentynėlių. Na ir kas, kad visai nelogiška dar pusę dienos tampytis su šiais daiktais. :)


Kaip tame tarpe mes dar sugebėjome įkišti nosis į vieną kitą galeriją, aplankyti Pikaso muziejų (Museé National Picasso-Paris), pavakarieniauti ir po to dar užsikarti iki Šv. Širdies bažnyčios (Sacré Coeur) man iki šiol lieka mįslė.


Kita diena buvo skirta pasivaikščiojimams ir... muziejų lankymui. Kiek tą dieną numynėme kilometrų, man jau ir sunku atsakyti. Pirmiausiai priartėjome prie Luvro  ir net per storas jo sienas, saugomas automatų, galėjome justi jo viduje sukauptų meno lobių bangas. Visgi į Luvrą (Musée du Louvre) nėjome, nes jis yra savotiška „juodoji skylė“ - praleidi visą dieną, pamatai tik mažą dalį, prisimeni dar mažiau, bet išeini su didžiai skaudančia galva. Tikrai nesakau, kad neverta - net labai verta jame apsilankyti, bet idealu, jei pavyksta, šio muziejaus kolekcijas ragauti nedidelėmis dozėmis.


Per saulės nušviestą Tiuilri parką (Jardins des Tuileries), besigėrėdamos paukščiais, praeiviais ir Eifelio bokštu (Tour Eiffel) pasiekėme Oranžerijos muziejų (Musée de l'Orangerie), kuris yra visai nedidelis, bet slepia didelį turtą - aštuonetą didelių Klodo Monė „Vandens lelijų“ panelių („Nymphéas“ du Claude Monet). 


Neįmanoma atsispirti tokio dydžio grožiui - norisi tik tyliai sėdėti išplėtus akis ir bandyti savyje išsaugoti bent dalelę to įspūdžio. Tikrai verta šiam muziejui skirti dalį savo laiko ir pamatyti šiuos paveikslus. Aš pati, turėdama galimybę, tikrai grįšiu čia dar kartą. Ir dar.


Iš Oranžerijos muziejaus neskubėdamos nupėdinome iki Rodeno muziejaus (Musée Rodin), kurio sode išdidžiai įsitaisęs garsusis „Mąstytojas“ (le Penseur).


Čia apsilankius, beje, galima nušauti du zuikius - ir mąstytoją pamatyti, ir Eifelio bokštą. Man labai patiko, kad muziejus savo ekspoziciją yra išdėliojęs lauke - savotiškame parke - ir viduje - erdviuose l'hôtel Biron kambariuose.


Saulėtą dieną ypač gražiai atrodo Rodeno darbai namo viduje - pro didžiulius langus krintantys saulės spinduliai juos pagyvina ir sukuria ypatingą nuotaiką. Be to, ten pilna didžiulių veidrodžių, kurie lankytojus taip pat gali paversti netikėtais eksponatais. ;)


Paryžiuje man patiko viskas, ką veikėme ir kur buvome, bet Rodeno muziejus buvo vyšnaitė ant torto - įdomi, bet ne per didelė ekspozicija, jaukus interjeras, gražus parkas pasivaikščiojimui ir jame veikianti kavinė kojų pailsinimui bei skrandžio pamaloninimui.


Apibendrinant, Paryžius buvo nuostabus, kartu buvusi draugija -  dar nuostabesnė, bet kaip kad tokiose kelionėse nusitinka, atrodė, kad ir vėl laikas pralėkė akimirksniu. Bet gal čia ir slypi visas žavesys, būtent taip užgimsta nostalgija ir kyla noras sugrįžti.

P.S. Jeigu kažką svarbaus paminėti pamiršau, mielos keliondraugės, prašau pridėti nuo savęs. :)
...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą