SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2011-03-17

Pasakojimai nuo sofos: 3 dienos Provanse. Cassis ir fiordai.



Tik atvykę į Marselį nusipirkome 3 valandų pasiplaukiojimą po Viduržemio jūrą apžiūrinėjant kalankas (pranc. k. calanques) – a la Viduržemio jūros fiordus. Nors buvo dar tik vasaris, tačiau tą dieną oras buvo visai dėkingas pasiplaukiojimui - ir saulė švietė, ir vėjas nebuvo baisingai stiprus.  Be to,  turėjome su savimi pirštines bei kepures.


Praplaukėme Beždžionių paplūdimio restoraną, Ifo salą – kas gi nežino, kad ten kalėjo, o vėliau pabėgo grafas Montekristas (kas, kad tik knygoje),– ir toliau neskubėdami plaukėme į skirtingas įlankėles, apsuptas aukštų, stačių uolų ir turinčias įmantrius pavadinimus: Sormiou, Morgiou, d'En-Vau, Port-Pin, Sugiton...


Sakyčiau, bent jau iš laivo, tai tos įlankos atrodė tokios romantiškos. Lengvai galėjau įsivaizduoti įvairias romantiškas filmų scenas...


Vienos įlankos didesnės, kitos mažesnės, vienos gyvenamos, kitos – nelabai. Bet, o koks skirtumas, svarbiausia, kad akys mėgavosi saulės apšviestomis baltomis uolomis ir jūros mėlynumu. Na ir kas, kad bangos kartais laivuką oho, kaip pasupdavo. :)

O dabar šiek tiek peršoku į kitą dieną...

Kol nemačiau ištraukos "Cassis vasara" iš Jono Meko filmo "Notes for Jerome No.48" - iš jos geriausiai prisimenu šiltą vasaros dieną ir lėtai įplaukiančius bei išplaukiančius laivukus (jachtas) – Malonumo uosto (Port de Plaisir) ir Cassis miestelio pavadinimai man nieko nesakė. Bet atvykę į Marselį apie jį jau šį tą žinojome, o plaukiodami laivu netgi iš tolo pamatėme, todėl užsimanėme jame apsilankyti.


Visgi kaip turistai, turintys mažai laiko, tačiau norintys pamatyti labai daug, tai nusprendėme šiam miesteliui skirti pusdienį: iki pietų pasidairome po Cassis, o popiet važiuojam į Aix-en-Provence miesteliuką, kuriame, sako, irgi labai gražu.


Sudėtingoji mūsų plano dalis buvo patekti į Cassis, nes traukiniai važiavo ne pagal mūsų norus ir planus: arba per anksti, arba per vėlai. Tačiau visagalio interneto dėka atradome, kad ten važiuoja ir autobusas. Liko viena maža ir visai menka detalė – surasti mums reikiamo autobuso stotelę. Viskas būtų paprasta, tačiau toje gatvėje, kur jis turėtų stoti, autobuso stotelės nė ženklo. Gali eiti į visas keturias puses – gatvės ilgos, plačios.... Tiesą sakant, taip ir darėm. Ėjom...į visas keturias puses. Bet be rezultatų.


Susirūpinę, kad pražiopsosime savo autobusą, pradėjome intensyviai klausinėti aplinkinių. Iš kažkelinto sulaukėme išsamaus atsakymo: "autobusas stoja tokioje štai gatvėje prie telefono būdelės". Geras atsakymas, ane, kai šitaip nusakomos koordinatės antrame pagal dydį Prancūzijos mieste?!

Nieko, mes ne iš kelmo spirti, susiradome tą telefono būdelę (na, bent jau tikėjomės, kad tą...), tačiau prie jos-aplink ją-virš jos-po ja nei mažiausio ženklo, kad čia galėtų stoti koks nors autobusas. Bet pasirinkimo nebeturim, taigi laukiam... Tačiau truputį neramu...

Pamatę netoliese stoviniuojantį vyrą, priėjome dar ir jo pasiklausti. Taip, taip, čia ir stoja, jis kaip vietinis iš mažo Cassis kaimelio (une petite village) tikrai tai žino, nes dažnai šiuo autobusu naudojasi. Vyriškis dar liepia paprašyti autobuso vairuotojo važiavimo grafiko, pasakoja, kad Cassis gyventi daug geriau nei Marselyje ir kad mes jame užtruksime visą dieną. Kur gi, kur gi, galvoju mintyse, bet mandagiai tyliu ir maloniai šypsausi.


Pagaliau ir autobusas. Visgi tiesa, jis tikrai stoja vidury nieko – prie telefono būdelės. Jei prireiktų, taip ir žinokite. :) Bet vertėjo rinktis šį autobusą, nes juo važiuojant pro langus vėrėsi nerealūs vaizdai, o jausmas – tarsi važiuotume serpentinais. Žiauriai smagi kelionė išėjo; kilom ir kilom visokiais keliukais į viršų, nosis prispaudę prie langų. Ai, dar ir pafotografuodami pro langą truputį.


Tik atvykus Cassis pasirodė toks provansietiškas ir ramus: langinės, dailūs spalvoti laivukai, žvejai parduodantys jūros ežius, kavinėse prieš rytmetinę saulę sėdintys žmonės. Ojėėė...


O nuėjus prie jūros mus aplankė akivaizdus supratimas, kad niekur iš čia šiandien nevažiuosime. Visi mūsų dienos planai ir turistiniai objektai pasidarė visiškai nebeįdomūs ir nesvarbūs. Tesinorėjo būti dabar ir čia...


Jūra, saulė, akmenuotas krantas, mažai žmonių. Ramybė, kai niekur nebesinori lėkti. Prisėsti, pasėdėti ir dar pasėdėti... Ir dar... Tada pasirankioti akmenukų... Pamėtyti juos į vandenį... Netgi pabraidyti... (Buvo su manimi vienas toks "ekstremalas", kuriam įbristi į jūrą vasario pabaigoje atrodė visai nieko tokio... Nors vėliau prisipažino, kad vanduo žiauriai šaltas. Kur gi ne, juk žiema visgi...)


Pasibuvę prie jūros ir prisižaidę su akmenukais, pailsėjome kavinėje prieš saulę, o tada jau išsiruošėme pakopinėti ant "kalankų" uolų viršaus. Tai yra pažiūrėti iš viršaus į tai, ką matėme iš apačios (plaukiodami laivu). Na, šios pramogos nemėgstantiems vaikščioti ir dėvintiems sportbačius plonais padais nerekomenduočiau. Pati vaikščioti labai mėgstu, bet, va, batų padai pasirodė per ploni. Po kurio laiko ėmiau justi visus akmenų nelygumus. Kad tai smagumo nesuteikia, tai faktas. Bet užtai kokie vaizdai į jūrą ir fiordus atsiveria iš viršaus... Mmmmmmm...


Priėjus prie uolų su gražiu vaizdu galima ir pagulėti saulutėje, ir užkąsti, ir nusnausti, ir prisėdus ant krašto pamakaluoti kojomis įsivaizduojant, kad sėdi ant pasaulio krašto. Tarsi tie herojai iš vaikystės filmuko, kur pasaulio krašto ieškojo. Visa tai ir veikėm neskubėdami. Buvo nepaprastai gera. Deja, bet nemoku tada jaustos pilnatvės nusakyt žodžiais. Už tai vis atidėliojau įrašą. Bet, ir vėl pasikartosiu, buvo labai-tobulai-nenupasakojamai gera...
...

2011-03-03

P.S. naminė duona

...
Duonos skonis, kvapas ir poreikis nuo mažumės įaugęs lietuvių kraujyje. Gal ne visų, bet mūsų su Vilmantu, tai tikrai. Tas duonos "badas" ypač pasijaučia gyvenant užsienyje: kiek bebandytume, visos duonos (jei jų apskritai pavyksta rasti) atrodo "ne tokios" ir viskas.

Todėl, kai atvykstantys svečiai paklausia, ko atvežti, kažkaip net nereikia galvoti - žinoma, kad duonos. Lygiai taip pat kas kartą grįžtant iš Lietuvos kuprinėje ar lagamine puikuojasi toks, na, solidaus dydžio ir svorio duonos kepalas.


Kaip jau kažkada minėjau (o ir šiaip beveik visi žino - anokia čia paslaptis), virtuvė tikrai nėra mano svajonių vieta, kur mielai leidžiu laiką. Nors kitų virtuvinius rezultatus labai vertinu, labai :) Bet kartais ima ir panyžta nagai, ypač kai ne tik aplinkui girdžiu, kad kažkas kepė duoną namie, bet ir gaunu jos paragauti ...

Paprastai tariant, neatsilaikiau. Iš gerų bei supratingų draugų gavau ne tik raugo, bet ir patarimų (ir dar šio to), paaukojau šiek tiek laiko ir štai turiu rezultatą (žr. foto). Be to, dar sužinojau, kaip rankos kvepia duona ir koks malonumas raikyti pačios keptos duonos kepaliuką. Malonu ir valgyti, nes, ai, nesikuklinsiu, duona išėjo tikrai skani. :)
...

2011-03-01

Pasakojimai nuo sofos: 3 dienos Provanse. Avinjonas.

 ...
Mano galvoje Avinjonas buvo užsifiksavęs kaip svarbi vieta. Kodėl? Neturiu jokio supratimo. Bet vis tiek atrodė, kad jame vyko kažkas svarbaus (nesvarbu, kad neprisiminiau), jis kažkuo reikšmingas ir jį būtina aplankyti. Ypač jei esi netoli. O nuo Marselio iki Avinjono tik valanda kelio traukiniu. Atsakymas aiškus, ane?


Tai sekmadienio rytą nepatingėjome atsikelti ir kelios minutės po devynių jau sėdėjome traukinyje į Avinjoną. Ką aš apie jį žinojau... Hmmm... Kad jame gražu. Kad jo visas centras vis dar aptvertas viduramžius menančia siena. Kad jame yra didžiuliai popiežių rūmai (Palais des Papes). Kad jo senieji pastatai įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Kaip ir pakanka, ane?


Dar buvau paskaičiusi, kad vasaros metu šiame mieste būna karšta + ankšta nuo turistų. Galbūt, bet vasario mėnesio sekmadienio rytą nebuvo ne to, nei to. Bet tai ne trūkumas, tikrai.

Kaip tik maloniai išgėrėme vietinėje kavinukėje kavos... Pasivaikščiojome po, nebijosiu to žodžio, mielas senamiesčio gatveles... Užsukome į turgų, iš kurio išėjome nešini kroasanais ir makaronais... Vėl vaikščiojome...  Viskas vyko taip lėėėtai ir tingiai... Tingėjome net fotografuoti... Tikras sekmadienis. ... Lėėėtai ir tingiai...


Taip lėtai vaikščiojant ir tingint akis vis patraukdavo štai taip įdomiai išpaišyti namų fasadai, o tiksliau - langai:


Pajutę, kad virš galvos visai nedraugiškai ima kauptis debesys, žadantys lietų, nusprendėm, kad pats laikas užsukti į Popiežių rūmus. Tokius didžiulius, didžiulius, kad šalia jų jautėmės kaip maži skruzdėliukai.


Teko girdėti, kad vasarą - turistų antplūdžio metu - į šiuos rūmus patekti ne taip ir lengva, nes reikia ilgokai stovėti eilėje. Mūsų buvimo sekmadienį eilės visai nebuvo, tad vienas du mes jau ir rūmuose. Vienas du ir pradėjo pilti lietus. Pasisekė mums.

Pasiėmėm audiogidus, bet, jaučiu, visai be reikalo. Tik iš gobšumo - duoda, tai imk. Nes jei klausytumeis visko (ir, o stebukle, tau tai nenusibostų), tai po tuos rūmus vaikščiotum turbūt parą. Man paprastai kantrybės užtenka, na, kokiems penkiems pasiklausymams. Visą kitą laiką audiogidą prasinešioju tarsi privalomą "krūto turisto" aksesuarą. Tai dabar labai stengiuos, pratinu ir drausminu save neimti šio daikto.


Popiežių rūmai (1316-1403m. juose spėjo pagyventi net 7 popiežiai ir 2 antipopiežiai) dar nėra iki galo sutvarkyti ir parengti turistų landžiojimams, nes jie tikrai gigantiški. Bet keletas ekspozicijų pasirodė visai nieko.

Man kažkaip įstrigo to bokšto, kuriame gyveno popiežiai, skersinis pjūvis, nes viskas atrodytų maždaug taip: apačioje lobynas, virš jo - popiežiaus kamerdinerio kambarys, dar aukščiau - popiežiaus - kambariai, o virš jų - vėl lobynas. Visi lobiai vienoj vietoj, taip sakant. :)

Popiežių gyventi kambariai mums pasirodė ne itin jaukūs. Buvo rūmuose ir geresnių vietelių.  Bet gal čia tik tokių šių laikų prašalaičių akims, tuo tarpu viduramžiais, kai jie buvo statyti, tai buvo super komfortabilūs ir puikūs apartamentai.

Nuo rūmų stogo terasų atsivėrė visai gražūs vaizdai į miestą:


Iš viršaus neblogai matėsi prie pat įėjimo į rūmus ant straublio stovintis dramblys. Beje, jis neuri jokios kitos reikšmės, nebent, estetinę.

Dar Avinjonas garsus savo viduramžių laikotarpiu statytu tiltu (Pont d'Avignon arba Pont Saint-Bénezet). Nedaug kas iš jo telikę, o kažkada jo ilgis buvo net 900 metrų. Dar net populiari liaudies dainelė apie jį yra išlikusi - Sur le Point d'Avignon. Ją, kaip patikino mane mano kolegos, mokykloje mokęsi prancūzų kalbos, ir jiems teko dainuot.


Aplankę tuos jau privalomus objektus, vėl džiaugėmės spėjusia išlįsti saule. Tingiai sėdėdami kavinukėje lauke greit pamiršome, kad apskritai lijo, ir vėl mėgavomės tingia sekmadienio popiete....
                          Tingiai...
                                                   Lėtai...
...