Pasakojimai nuo sofos: 3 dienos Provanse. Cassis ir fiordai.



Tik atvykę į Marselį nusipirkome 3 valandų pasiplaukiojimą po Viduržemio jūrą apžiūrinėjant kalankas (pranc. k. calanques) – a la Viduržemio jūros fiordus. Nors buvo dar tik vasaris, tačiau tą dieną oras buvo visai dėkingas pasiplaukiojimui - ir saulė švietė, ir vėjas nebuvo baisingai stiprus.  Be to,  turėjome su savimi pirštines bei kepures.


Praplaukėme Beždžionių paplūdimio restoraną, Ifo salą – kas gi nežino, kad ten kalėjo, o vėliau pabėgo grafas Montekristas (kas, kad tik knygoje),– ir toliau neskubėdami plaukėme į skirtingas įlankėles, apsuptas aukštų, stačių uolų ir turinčias įmantrius pavadinimus: Sormiou, Morgiou, d'En-Vau, Port-Pin, Sugiton...


Sakyčiau, bent jau iš laivo, tai tos įlankos atrodė tokios romantiškos. Lengvai galėjau įsivaizduoti įvairias romantiškas filmų scenas...


Vienos įlankos didesnės, kitos mažesnės, vienos gyvenamos, kitos – nelabai. Bet, o koks skirtumas, svarbiausia, kad akys mėgavosi saulės apšviestomis baltomis uolomis ir jūros mėlynumu. Na ir kas, kad bangos kartais laivuką oho, kaip pasupdavo. :)

O dabar šiek tiek peršoku į kitą dieną...

Kol nemačiau ištraukos "Cassis vasara" iš Jono Meko filmo "Notes for Jerome No.48" - iš jos geriausiai prisimenu šiltą vasaros dieną ir lėtai įplaukiančius bei išplaukiančius laivukus (jachtas) – Malonumo uosto (Port de Plaisir) ir Cassis miestelio pavadinimai man nieko nesakė. Bet atvykę į Marselį apie jį jau šį tą žinojome, o plaukiodami laivu netgi iš tolo pamatėme, todėl užsimanėme jame apsilankyti.


Visgi kaip turistai, turintys mažai laiko, tačiau norintys pamatyti labai daug, tai nusprendėme šiam miesteliui skirti pusdienį: iki pietų pasidairome po Cassis, o popiet važiuojam į Aix-en-Provence miesteliuką, kuriame, sako, irgi labai gražu.


Sudėtingoji mūsų plano dalis buvo patekti į Cassis, nes traukiniai važiavo ne pagal mūsų norus ir planus: arba per anksti, arba per vėlai. Tačiau visagalio interneto dėka atradome, kad ten važiuoja ir autobusas. Liko viena maža ir visai menka detalė – surasti mums reikiamo autobuso stotelę. Viskas būtų paprasta, tačiau toje gatvėje, kur jis turėtų stoti, autobuso stotelės nė ženklo. Gali eiti į visas keturias puses – gatvės ilgos, plačios.... Tiesą sakant, taip ir darėm. Ėjom...į visas keturias puses. Bet be rezultatų.


Susirūpinę, kad pražiopsosime savo autobusą, pradėjome intensyviai klausinėti aplinkinių. Iš kažkelinto sulaukėme išsamaus atsakymo: "autobusas stoja tokioje štai gatvėje prie telefono būdelės". Geras atsakymas, ane, kai šitaip nusakomos koordinatės antrame pagal dydį Prancūzijos mieste?!

Nieko, mes ne iš kelmo spirti, susiradome tą telefono būdelę (na, bent jau tikėjomės, kad tą...), tačiau prie jos-aplink ją-virš jos-po ja nei mažiausio ženklo, kad čia galėtų stoti koks nors autobusas. Bet pasirinkimo nebeturim, taigi laukiam... Tačiau truputį neramu...

Pamatę netoliese stoviniuojantį vyrą, priėjome dar ir jo pasiklausti. Taip, taip, čia ir stoja, jis kaip vietinis iš mažo Cassis kaimelio (une petite village) tikrai tai žino, nes dažnai šiuo autobusu naudojasi. Vyriškis dar liepia paprašyti autobuso vairuotojo važiavimo grafiko, pasakoja, kad Cassis gyventi daug geriau nei Marselyje ir kad mes jame užtruksime visą dieną. Kur gi, kur gi, galvoju mintyse, bet mandagiai tyliu ir maloniai šypsausi.


Pagaliau ir autobusas. Visgi tiesa, jis tikrai stoja vidury nieko – prie telefono būdelės. Jei prireiktų, taip ir žinokite. :) Bet vertėjo rinktis šį autobusą, nes juo važiuojant pro langus vėrėsi nerealūs vaizdai, o jausmas – tarsi važiuotume serpentinais. Žiauriai smagi kelionė išėjo; kilom ir kilom visokiais keliukais į viršų, nosis prispaudę prie langų. Ai, dar ir pafotografuodami pro langą truputį.


Tik atvykus Cassis pasirodė toks provansietiškas ir ramus: langinės, dailūs spalvoti laivukai, žvejai parduodantys jūros ežius, kavinėse prieš rytmetinę saulę sėdintys žmonės. Ojėėė...


O nuėjus prie jūros mus aplankė akivaizdus supratimas, kad niekur iš čia šiandien nevažiuosime. Visi mūsų dienos planai ir turistiniai objektai pasidarė visiškai nebeįdomūs ir nesvarbūs. Tesinorėjo būti dabar ir čia...


Jūra, saulė, akmenuotas krantas, mažai žmonių. Ramybė, kai niekur nebesinori lėkti. Prisėsti, pasėdėti ir dar pasėdėti... Ir dar... Tada pasirankioti akmenukų... Pamėtyti juos į vandenį... Netgi pabraidyti... (Buvo su manimi vienas toks "ekstremalas", kuriam įbristi į jūrą vasario pabaigoje atrodė visai nieko tokio... Nors vėliau prisipažino, kad vanduo žiauriai šaltas. Kur gi ne, juk žiema visgi...)


Pasibuvę prie jūros ir prisižaidę su akmenukais, pailsėjome kavinėje prieš saulę, o tada jau išsiruošėme pakopinėti ant "kalankų" uolų viršaus. Tai yra pažiūrėti iš viršaus į tai, ką matėme iš apačios (plaukiodami laivu). Na, šios pramogos nemėgstantiems vaikščioti ir dėvintiems sportbačius plonais padais nerekomenduočiau. Pati vaikščioti labai mėgstu, bet, va, batų padai pasirodė per ploni. Po kurio laiko ėmiau justi visus akmenų nelygumus. Kad tai smagumo nesuteikia, tai faktas. Bet užtai kokie vaizdai į jūrą ir fiordus atsiveria iš viršaus... Mmmmmmm...


Priėjus prie uolų su gražiu vaizdu galima ir pagulėti saulutėje, ir užkąsti, ir nusnausti, ir prisėdus ant krašto pamakaluoti kojomis įsivaizduojant, kad sėdi ant pasaulio krašto. Tarsi tie herojai iš vaikystės filmuko, kur pasaulio krašto ieškojo. Visa tai ir veikėm neskubėdami. Buvo nepaprastai gera. Deja, bet nemoku tada jaustos pilnatvės nusakyt žodžiais. Už tai vis atidėliojau įrašą. Bet, ir vėl pasikartosiu, buvo labai-tobulai-nenupasakojamai gera...
...

Komentarai

  1. Ojej, kaip gražu...Provansas jau seniai įtrauktas į "Svajonių kraštų sąrašą".Dar...dar...vaizdų.Plyyyyyyyz :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kaip sauleta tam Provanse vasari. As buvau ten kovo menesi, tai buvo jau net ir visai silta. Braidziojom issijuose. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Oi, visgi gal ateis diena kai ir mes pagaliau po ilgos pertraukos kur nors pajudėsim...
    Provanso regionas ir mūsų sąraše yra :)))
    Pamenu, kai dar neturėjom sodybos, juokaudavome, kad ten ieškom namuko ir keliamės gyvent :)))

    Ačiū už tavo pasakojimus, kartosiuosi - bet keliauju kartu :)))

    AtsakytiPanaikinti
  4. Vaizdai nuostabus... ach kaip noriu ten... nuostabu..

    AtsakytiPanaikinti
  5. Neringa, kokios nuostabios nuotraukos. Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Ačiū, kad užeinate ir nepatingit brūkštelt žinutę :)

    Manau, kad greitu laiku bus dar vaizdų iš Provanso - gegužės pb. kaip tik ruošiamės ten dar pasisukioti;)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)