SMALSIEMS: PASPAUDUS ANT NUOTRAUKŲ, JOS PASIDIDINA. O TADA PASPAUDUS "open original", PASIDIDINA DAR LABIAU. ;)

2012-12-23

P.S. Su šventėmis!!!

 ...
Jeigu šis įrašas pasirodė,
vadinasi, Žemė ir toliau sukasi aplink Saulę (bei aplink savo ašį), 
o aš jus sveikinu su Šv. Kalėdomis ir artėjančiais Naujais.

Būkite laimingi, 
nepamirškite keliauti, 
netgi jei tai tik gretimas kaimas ar miestelis, 
juk visur galima rasti įdomių dalykų.
Be to, kiekviena kelionė yra ne tik pasaulio pamatymas, bet ir savęs pažinimas.

...

2012-12-19

Pabambėjimai nuo sofos: apie pasaulio pabaigą ir Mažinot liniją

...
Jau metas pašnekėti apie pasaulio pabaigą, ane?

Pagal klaidžiojančias Majų kalendoriaus interpretacijas, tai ji visai ne už kalnų - gruodžio 21 dieną. Netgi protingieji NASA mokslininkai ta tema pasisakė autoritetingai pareikšdami, kad visa tai yra absoliuti nesąmonė. Kaip bebūtų, tačiau bijantys pasaulio pabaigos ir norintys palikti kokią nors žymę apie savo egzistavimą turėtų tuoj pat sukrusti ir imtis darbo.


Štai ne taip seniai perskaičiau laikraštyje, kad Édilivre leidykla pateikė keletą „Pasaulio pabaigos“ pasiūlymų: kiekvienas sumokėjęs tam tikrą sumą eurų gali publikuoti savo memuarus ir juos paslėpti viename Mažinot linijos bunkerių (Maginot ligne). Tokiam tikslui leidykla netgi įsigijo vieną jų  – nediduką, tik 25 kvadratinių metrų – Prancūzijos Elzaso regione (Alsace).

Vienas jų pasiūlymų vadinasi „Amžinybė“ ir tekainuoja 6666 eurus. :) Už šią sumą tūlo piliečio memuarai bus publikuoti popierine ir elektronine formomis ir po vieną jų kopiją bus palikta minėtame bunkeryje. Pasirinkus kitą jų pasiūlymą – „Nemirtingumas“ – už 9999 eurus, tamstų atsiminimai bei biografija būtų ne tik publikuoti popierine ir elektronine formomis, bet prieš tai būtų atidžiai suredaguoti profesionalaus darbuotojo. Leidėjai sako, kad daugiau kaip dešimt tūkstančių žmonių iš viso pasaulio jau susidomėjo šiuo pasiūlymu. O jūs ne tarp jų?


Na, o aš ta proga prisiminiau mūsų su draugais ypatingai lietingo sekmadienio išvyką į Mažinot linijos bunkerius Prancūzijos apylinkėse netoli Liuksemburgo. Dar nebuvo pasaulio pabaigos, tačiau vis tiek lijo beprotiškai. Paguoda tik tokia, kad įlindus į bunkerio vidų lietaus kaip ir nejutome (tik žinojome, kad jis ten, viršuje). Tačiau, turiu pastebėti, kad per tą poros ar net poros su puse valandų vizitą klausant gido pasakojimo gerokai sušalome, o jau atrodė, kad visi buvome šiltai apsirengę ir tinkamai pasiruošę šiam vizitui, todėl mašinoje palikti karštos arbatos termosai po visko atrodė tarsi išganymas.


Per visą Mažinot liniją išdėstyta 142 įtvirtinimai-tvirtovės (nežinau, kaip gražiai išversti "ouvrage" ir nepameluoti, jei žinot, paprotinkit mane), 352 kazematai, 78 slėptuvės, 17 stebėjimo punktų ir apie 5000 fortų. Mes konkrečiai buvome Hackenberg'o įtvirtinime-tvirtovėje (ouvrage du Hackenberg), bet atvirų apsilankymui yra ir daugiau, pvz. Four-à-Chaux ir Schoenenbourg. Įtvirtinimai-tvirtovės yra betoninės, jų sienos net iki 3,5 metrų storio, skirtingos patalpos prireikus galėjo būti atskirtos storomis sandariomis durimis.


Aplinkui įvairius gynybinius objektus išdėlioti nepasislepiantys (cloches GFM) ir pasislepiantys (tourelle de mitrailleuses) stebėjimo-mašininio šaudymo bokšteliai. Turėjo jie ir prieštankinių ginklų, ir tankų, ir dar visokiausių ten ginklų.


Bunkerių viduje ištiesti bėgiai, kad traukinukais būtų galima greitai ir lengvai pergabenti žmones, įrangą, amuniciją, maistą, atliekas etc. Kam įdomiau smulkiau sužinoti apie gynybinių linijos punktų išdėstymą pasiskaitykite čia arba čia. Mums irgi nuskilo laimė pavažiuoti tuo traukinuku - kol vėjui švilpiant pro ausis atvažiavome į vietą, visai suledėjome.


Dabar dalyje šių patalpų įrengtas muziejus, kur lydint gidui galima pamatyti, kaip kariai tuose įtvirtinimuose gyveno – kur miegojo, kur valgė, kur buvo įrengtos techninės – vandens filtravimo, oro valymo, elektros gamybos etc. – patalpos, kur buvo išdėlioti ginklai ir netgi kaip jie veikė. Aišku, yra ir tipiškų muziejinių ekspozicijų  su muliažais, ginklų bei uniformų kolekcijomis.


1040 kareivių ir 43 karininkai gyveno Hackenberg'o įtvirtinime tvirtovėje. Kas benutiktų, nenorėčiau būti priversta tokiame niūriame ir šaltame bunkeryje (arba panašaus tipo, tik paprastesniame Gibraltaro gynybiniame įtvirtinime) leisti dienas. Užjaučiu tuos kareivukus. Bet pasižvalgyti po tuos kazematus išties įdomu.


Jei ne Vilmantas, turbūt ir aš nebūčiau nieko žinojusi apie Mažinot liniją, todėl labai trumpai parašysiu, kas tai per žvėris. 1920-1930 metais prancūzai pasistatė gynybinę fortifikacinę liniją palei savo sienas su Belgija, Liuksemburgu, Italija, Šveicarija ir Vokietija. Ne visa toji linija vadinama Mažinot, o tik jos dalis, skirta gynybai nuo vokiečių Šiaurės rytų fronte.


Gynybinis, statiškas kariavimas to meto prancūzų buvo laikomas sėkmės garantu. Todėl šios gynybinės fortifikacijos turėjo suteikti prancūzų kariams laiko mobilizuotis prasidėjus netikėtai atakai ir greitai įžengti į Belgiją siekiant pasipriešinti Vokietijos armijai. Mažinot linija buvo laikoma genialiu sumanymu, kuris padės atsilaikyti prieš invaziją iš rytų (iš Vokietijos), o pavadinta ji tuomečio prancūzų karo ministro André Maginot vardu (pradinė tokios gynybinės sistemos idėja, kuriai labai priešinosi generolas Charles de Gaulle, priklauso prancūzų maršalui Joseph Joffre).


Ir kaip kad dažnai būna, nors galvota, kad ši gynybinė linija bus nepažeidžiama, tačiau naudos iš jos beveik nebuvo jokios. Nors ši gynybinė sistema sulaikė tiesioginę vokiečių ataką, tačiau strategiškai ji buvo visiškai neefektyvi, nes Vokietijos armija įsiveržė per Belgiją, nugalėjo prancūzų karius ir per 6 savaites užėmė Prancūziją. Ir kas dar juokingiau, tai kad vokiečiai (nuo kurių gintis ji ir buvo skirta) Mažinot linijos įtvirtinimais pasinaudojo labiau nei prancūzai, na, bent jau Hackenberg‘o įtvirtinimais. Todėl dabar pavadinimas „Mažinot linija“ yra ir nuoroda į visiškai nepasiteisinusį bei naudos neatnešusį, tačiau daug lėšų pareikalavusį, sprendimą.
...

2012-12-05

Pasakojimai nuo sofos: paukščių nutupėtos Faro pelkės

...
Pietinėje Portugalijoje yra nemažas (170 km²) Ria Formosa nacionalinis parkas, kuris iš tiesų yra niekas kitas kaip pelkės. Na, ne tos liulančios tamsios, kaip kad vaizduojamos lietuviškuose padavimuose arba istoriniuose pasakojimuose apie tai, kaip kryžiuočiai jose skendo. Bet vis tiek, faktas lieka faktu, tai yra pelkės.

Nors parkas skamba prašmatniau, o ir konotacijas visai kitokias suteikia, tačiau protingų žmonių parengtame aprašyme aiškiai sakoma, kad Ria Formosa yra tam tikra palei pakrantę besidriekianti lagūnų sistema, apjungianti ne tik smėlėtas saleles ir pusiasalius, bet ir formuojanti pelkynus bei balas.


Tame Ria Formosa parke-pelkėse visokio gėrio telpa – čia ir jūrų gėrybių fermos (žuvų fermos, moliuskų veisyklos), ir druskos gamyba, ir paukščių migracinis koridorius (kasmet apie 30 tūkst. Skirtingų rūšių paukščių apsilanko), ir turistai maklinėja.

Tai vat, vaikštinėdami po Faro senamiestį pamąstėme, kad gal visai ir nieko būtų nuplaukti iki to Ria Formosa parko-pelkių. Net nespėjus mums prisiartinti normaliai iki vietos, kur galėtume pastudijuoti kainas ir laikus, tuoj prisistatė iškalbus vyrukas visaip kaip išreklamavęs mums tas pelkes. Ir gal net patys gerai nesupratome kaip likome su dviem bilietais rankose ekskursijai su gidu po pelkes bei galimybei pasivaikščioti kiek norėsis po vieną salelių.


Priartėjus laivo išplaukimo laikui staiga pradėjo pilti lietus, o vėjas pūtė taip, kad net skėčiai išvirkšti išsivertė, tad visai logiška, kad mes rimtai susimąstėme, ar nevertėtų imti ir atšaukti tą savo ekskursiją. Bet paskui kažkaip įsidrąsinom vildamiesi, o gal gi ilgai nelis. Kaip pasirodė, be mūsų buvo dar dvi poros ekskursantų irgi pasiryžusios tai pačiai ekstremaliai pelkės+lietus avantiūrai. Ekskliuzyvas, taip sakant. :)

Nors išplaukus vis dar lijo, bet kad buvome po stogu, tai labai netrukdė. O gidas vis pasakojo apie pelkes ir rodė visokius ten paukščius. Kol rodė paveiksliukuose, tai viskas puiku – čia tas, čia anas ir dar šitas, bet kai reikėjo įžiūrėti tikrus kažkur tolumoje, tai nieko doro aš ten nemačiau. Tiksliau nieko neatpažinau, tik kormoranus. Beje, tie kormoranai galėjo būti iš Lietuvos, nes skrisdami į šiltus kraštus jie čia mėgsta stabtelti poilsio. Na, bet jei kas turi žinių apie paukščius arba yra mėgėjas juos stebėti, tai pasiėmus gerus žiūronus tokia ekskursija turėtų būti labai smagi. Aš kadangi nei žinių, nei žiūronų neturėjau, tai man nedaug kas galvoje užsilaikė - kažkokie dandelingai, sandelingai ar kažkokiepanašūs-lingai.


Beplaukiant ir bebandant įžiūrėti ir atpažinti paukščius, žiū, jau ir lietus apstojo, kuo visai apsidžiaugėme. Bet tik išlipus į salą ir vėl prasidėjo. Omygosh!!! Tai tik išlipę iškart nėrėm į vienintelę toje saloje kavinukę. Neisi gi po salą jos apžiūrinėti, kai lietus pliaupia vos ne kaip iš kibiro.


Teliko įsitaisius prie panoraminio lango užsisakyti ančiuvių acte bei keptų bulvyčių  ir iš tolo žavėtis raudonai bei žaliai dryžuotais švyturiais, bandant sugalvoti, ką čia dar nuveikus. Daug neprigalvosi, tiesą sakant... Galų gale nuo ilgo sėdėjimo mums "sušvito", kad lietus lyg ir silpnėja, tai pasičiupom skėčius ir nusprendėm, kas bus tas, bet eisim aplink salą, kad jau atvažiavome.

Pirmiausia priėjome žvejų namelius. Kai kurie jų sakyčiau taip "meniškai" įrengti. Hmmm…


Nuo jų gerai matėsi tolumoje dunksanti kita sala, pakeliui dar aptikome paukščių vieną kitą bei keistokų augalų. Kažkaip ir lietus liovėsi. Dangus pradėjo šviesėti ir netgi (o, stebukle!) išlindo visai kaitri saulė.


Per tą laiką mes jau pasiekėme visai neblogą pliažiuką su didžiulėmis bangomis. Vilmantas iš pradžių tik pirštų galiukus įkišo, vėliau jau pabraidė, o galiausiai neiškentęs ir visas paniro į bangas. Manęs tokios vandens pramogos visai nežavėjo, todėl aš patraukiau į visokių kriauklių, krabų ir panašių dalykų "medžioklę". Aišku, neatsispyrėm pagundai pašėlioti su ružavu plūduru.


Belaigydamas Vilmantas kažkur surado išmestą į krantą butelį su rašteliu. Oho, pasijutome tarsi kokie "Išgelbėk Robinzoną Kruzą" filmo veikėjai. Tik kad raštelis buvo ne nuo kokio saloje užmiršto nelaimėlio, o nuo devynmečio berniuko iš Vokietijos, atostogavusio su tėvais Faro.


Kol pramogavome paplūdimyje bei apžiūrinėjome švyturį, dangus apniuko ir į savo laivelį sėdom vėl siaubingai – netgi su žaibais – pliaupiant lietui. Man pasiskundus gidui, kad vat kokia nesėkmė - lyja ir lyja, gidas atsakė, kad visus metus čia nelijo, viskam labai reikėjo lietaus ir dabar dar tik trečia diena kaip lyja, nieko čia blogo, atvirkščiai, viskas labai nuostabu.


Na, mums ta "trečia diena, kai lyja, nieko čia blogo - viskas labai nuostabu" tęsėsi visą kelionę ir tai tikrai nebuvo itin džiuginantis dalykas.

Grįžtant iš pelkių labai akivaizdžiai pasimatė skirtumas, kaip skiriasi pelkyno vaizdas, kada vanduo būna nuslūgęs (priešpiet) ir vėl pakilęs (vakarop); neabejotinai viskas daug gražiau, kai vanduo pakilęs. Beje, kol Vilmantas pliurpė su gidu apie gyvenimą, aš spėjau nusnausti, o dangus ir vėl išsigiedrijo. Nesuprasi to oro. O va pastripinėti po tą pelkių salą buvo visai smagu. Tik va tas lietus...


Tai ir liko įspūdis apie Faro toks dviprasmis tarsi to geltono banginio šypsena - iš vienos pusės atsistojus, atrodo, kad kad anas laimingas šypsosi, iš kitos - kad vos tveria sukandęs dantis. ;)
...