Pasakojimai nuo sofos: paukščių nutupėtos Faro pelkės

...
Pietinėje Portugalijoje yra nemažas (170 km²) Ria Formosa nacionalinis parkas, kuris iš tiesų yra niekas kitas kaip pelkės. Na, ne tos liulančios tamsios, kaip kad vaizduojamos lietuviškuose padavimuose arba istoriniuose pasakojimuose apie tai, kaip kryžiuočiai jose skendo. Bet vis tiek, faktas lieka faktu, tai yra pelkės.

Nors parkas skamba prašmatniau, o ir konotacijas visai kitokias suteikia, tačiau protingų žmonių parengtame aprašyme aiškiai sakoma, kad Ria Formosa yra tam tikra palei pakrantę besidriekianti lagūnų sistema, apjungianti ne tik smėlėtas saleles ir pusiasalius, bet ir formuojanti pelkynus bei balas.


Tame Ria Formosa parke-pelkėse visokio gėrio telpa – čia ir jūrų gėrybių fermos (žuvų fermos, moliuskų veisyklos), ir druskos gamyba, ir paukščių migracinis koridorius (kasmet apie 30 tūkst. Skirtingų rūšių paukščių apsilanko), ir turistai maklinėja.

Tai vat, vaikštinėdami po Faro senamiestį pamąstėme, kad gal visai ir nieko būtų nuplaukti iki to Ria Formosa parko-pelkių. Net nespėjus mums prisiartinti normaliai iki vietos, kur galėtume pastudijuoti kainas ir laikus, tuoj prisistatė iškalbus vyrukas visaip kaip išreklamavęs mums tas pelkes. Ir gal net patys gerai nesupratome kaip likome su dviem bilietais rankose ekskursijai su gidu po pelkes bei galimybei pasivaikščioti kiek norėsis po vieną salelių.


Priartėjus laivo išplaukimo laikui staiga pradėjo pilti lietus, o vėjas pūtė taip, kad net skėčiai išvirkšti išsivertė, tad visai logiška, kad mes rimtai susimąstėme, ar nevertėtų imti ir atšaukti tą savo ekskursiją. Bet paskui kažkaip įsidrąsinom vildamiesi, o gal gi ilgai nelis. Kaip pasirodė, be mūsų buvo dar dvi poros ekskursantų irgi pasiryžusios tai pačiai ekstremaliai pelkės+lietus avantiūrai. Ekskliuzyvas, taip sakant. :)

Nors išplaukus vis dar lijo, bet kad buvome po stogu, tai labai netrukdė. O gidas vis pasakojo apie pelkes ir rodė visokius ten paukščius. Kol rodė paveiksliukuose, tai viskas puiku – čia tas, čia anas ir dar šitas, bet kai reikėjo įžiūrėti tikrus kažkur tolumoje, tai nieko doro aš ten nemačiau. Tiksliau nieko neatpažinau, tik kormoranus. Beje, tie kormoranai galėjo būti iš Lietuvos, nes skrisdami į šiltus kraštus jie čia mėgsta stabtelti poilsio. Na, bet jei kas turi žinių apie paukščius arba yra mėgėjas juos stebėti, tai pasiėmus gerus žiūronus tokia ekskursija turėtų būti labai smagi. Aš kadangi nei žinių, nei žiūronų neturėjau, tai man nedaug kas galvoje užsilaikė - kažkokie dandelingai, sandelingai ar kažkokiepanašūs-lingai.


Beplaukiant ir bebandant įžiūrėti ir atpažinti paukščius, žiū, jau ir lietus apstojo, kuo visai apsidžiaugėme. Bet tik išlipus į salą ir vėl prasidėjo. Omygosh!!! Tai tik išlipę iškart nėrėm į vienintelę toje saloje kavinukę. Neisi gi po salą jos apžiūrinėti, kai lietus pliaupia vos ne kaip iš kibiro.


Teliko įsitaisius prie panoraminio lango užsisakyti ančiuvių acte bei keptų bulvyčių  ir iš tolo žavėtis raudonai bei žaliai dryžuotais švyturiais, bandant sugalvoti, ką čia dar nuveikus. Daug neprigalvosi, tiesą sakant... Galų gale nuo ilgo sėdėjimo mums "sušvito", kad lietus lyg ir silpnėja, tai pasičiupom skėčius ir nusprendėm, kas bus tas, bet eisim aplink salą, kad jau atvažiavome.

Pirmiausia priėjome žvejų namelius. Kai kurie jų sakyčiau taip "meniškai" įrengti. Hmmm…


Nuo jų gerai matėsi tolumoje dunksanti kita sala, pakeliui dar aptikome paukščių vieną kitą bei keistokų augalų. Kažkaip ir lietus liovėsi. Dangus pradėjo šviesėti ir netgi (o, stebukle!) išlindo visai kaitri saulė.


Per tą laiką mes jau pasiekėme visai neblogą pliažiuką su didžiulėmis bangomis. Vilmantas iš pradžių tik pirštų galiukus įkišo, vėliau jau pabraidė, o galiausiai neiškentęs ir visas paniro į bangas. Manęs tokios vandens pramogos visai nežavėjo, todėl aš patraukiau į visokių kriauklių, krabų ir panašių dalykų "medžioklę". Aišku, neatsispyrėm pagundai pašėlioti su ružavu plūduru.


Belaigydamas Vilmantas kažkur surado išmestą į krantą butelį su rašteliu. Oho, pasijutome tarsi kokie "Išgelbėk Robinzoną Kruzą" filmo veikėjai. Tik kad raštelis buvo ne nuo kokio saloje užmiršto nelaimėlio, o nuo devynmečio berniuko iš Vokietijos, atostogavusio su tėvais Faro.


Kol pramogavome paplūdimyje bei apžiūrinėjome švyturį, dangus apniuko ir į savo laivelį sėdom vėl siaubingai – netgi su žaibais – pliaupiant lietui. Man pasiskundus gidui, kad vat kokia nesėkmė - lyja ir lyja, gidas atsakė, kad visus metus čia nelijo, viskam labai reikėjo lietaus ir dabar dar tik trečia diena kaip lyja, nieko čia blogo, atvirkščiai, viskas labai nuostabu.


Na, mums ta "trečia diena, kai lyja, nieko čia blogo - viskas labai nuostabu" tęsėsi visą kelionę ir tai tikrai nebuvo itin džiuginantis dalykas.

Grįžtant iš pelkių labai akivaizdžiai pasimatė skirtumas, kaip skiriasi pelkyno vaizdas, kada vanduo būna nuslūgęs (priešpiet) ir vėl pakilęs (vakarop); neabejotinai viskas daug gražiau, kai vanduo pakilęs. Beje, kol Vilmantas pliurpė su gidu apie gyvenimą, aš spėjau nusnausti, o dangus ir vėl išsigiedrijo. Nesuprasi to oro. O va pastripinėti po tą pelkių salą buvo visai smagu. Tik va tas lietus...


Tai ir liko įspūdis apie Faro toks dviprasmis tarsi to geltono banginio šypsena - iš vienos pusės atsistojus, atrodo, kad kad anas laimingas šypsosi, iš kitos - kad vos tveria sukandęs dantis. ;)
...

Komentarai

  1. Na, tai jau tikrai, kad į patį lietaus sezoną pataikėt :) O lietui lyjant ekskursija po pelkes - išskirtinės prabos prabanga ;) Nors, kaip suprantu, tai arba vandenynas ten buvo dar šiltas, arba Tavo Vilmantas labai užsigrūdinęs :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Na, ką padarysi, kad jau žmonės nusiteikę atostogauti, o lietus lyja, tai jie vis tiek užsispyrusiai atostogauja. Tai ir gaunasi tada visokie tokie ekstremalumai. :)
    O Vilmanto pomėgis lįsti į šaltą vandenį man apskritai yra protu nesuvokiamas. Aš net pirštų galiukų neįkišau - šalta, brrr...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Koks linksmas pasakojimas. Man čia panašu į vieną iš tokių kelionių, kad kol esi tenai ir merkia lietus, tai atrodo o siaube, kas per košmaras. O po kiek laiko grįžus, vis iš kalbos išeina - o atsimeni kaip mes lietui lyjant po pelkes braidėm... Tai bent išvyka buvo. :) Be to jau yra skrynelėj istorija, kuria galima žmones palinksminti. :) Man taip buvo ne kartą. Kažkiek laiko praėjus kaip anekdotas atrodo.
    Labai man patiko raštelis butelyje... Gaila niekad nesu ko nors panašaus radus. Net nepagalvojau, kad šiais laikais žmonės dar tokiais dalykais užsiema... :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sutinku, po kurio laiko visos tos patirtys tikrai kita spalva nusidažo. O be to, toje saloje man tikrai labai smagu buvo. Kai nelijo. :)
      Bet va didžiausias nuotykis su lietumi mano prisiminimuose buvo Evoroje - dar papasakosiu kitam įraše.
      O žinutę butelyje ir mes pirmą kartą gyvenime radome. Galvojau, kad taip nutinka tik filmuose. :)

      Panaikinti
  4. Visai jauki eksursija. Jaukiai aprašyta :)
    (Giedrius R)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Hmm, Giedriau, malonu, kad jauku skaityti, bet patekus į tą merkiantį lietų, mąstau dabar, kiek to jaukumo būtų... ;)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pasakojimai nuo sofos: kelionės tarpekliu malonumai (Masca, Tenerifė)

Pasakojimai nuo sofos: dvi dienos Renesanso apsupty (I) (Florencija, Italija)

Pasakojimai nuo sofos: šlapiai šiaurietiškas Tanžeras (Marokas)